Siuntų pristatymas į Angliją: kaip iš tikrųjų veikia stebėjimas realiuoju laiku ir kur stringa sistema

Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau dvidešimt trejus metus. Žmonės dažnai skambina ir klausia, ar matys savo sofą važiuojančią į Angliją taip, kaip mato Uberį – mažą taškelį žemėlapyje. Atsakymas toks: taip, bet ne visada taip švariai. Siuntų pristatymas į Angliją stebėjimas realiuoju laiku egzistuoja, bet jį reikia suprasti kaip gyvą organizmą, o ne roboto ataskaitą. Viskas priklauso nuo įmonės, transporto tipo ir ar vairuotojas netyčia nepamiršo įjungti siųstuvo. Šiame tekste – ne iš kompiuterio, o iš kabineto ir kelio – pasakoju, kas yra realybė.

Kai pirmą kartą žiūri į žemėlapį

Ar galiu matyti savo siuntą realiu laiku, kaip taksi programėlėje?

Taip, kartais. Bet aš nuoširdžiai pasakysiu – dauguma vežėjų to nedaro lygiai taip. Taksas atnaujinasi kas kelias sekundes. Tuo tarpu tarptautinių perkraustymų sekimas dažnai atsinaujina kas kelias minutes, o kai kur – kas pusvalandį. Kodėl? Fura kerta pasienius, važiuoja tuneliais, signalas dingsta. Jei matote taškelį M1 greitkelyje – tai jau šiuolaika. Jei jis dvidešimt minučių stovi Doverio uosto eilėje – normalu. Nesitikėkite stebuko. Bet jei paslauga vadinama siuntų pristatymas į Angliją stebėjimas realiuoju laiku, turėtumėte matyti bent apytikslę lokaciją ir numatomą atvykimo langą.

Kodėl internete parašyta „siunta išsiųsta“, o aš nieko nematau?

Aštuoniolika kartų iš dešimties tai reiškia, kad sistema dar nesuvalgydino duomenų. Įmonė pažymėjo, kad daiktai pakrauti, bet GPS įrenginys dar nepasiuntė signalo. Kartais vairuotojai pamiršta jį įjungti, kartais jis rodo tik paskutinį žinomą tašką – pavyzdžiui, mūsų sandėlį Kaune. Buvęs atvejis, kai klientas skambino vidurnaktį, nes ekrane jo baldai rodėsi Narvijoje, nors jie jau slenkstį kirto pasienyje. Pasirodo, telefonas liko ant stalo. Šitie dalykai vyksta. Jei per trisdešimt valandų vis dar nematote judesio, skambinkite vežėjui tiesiogiai. Neišsiplėsiu apie elektroniką – reikia kantrybės ir kartais spyrio.

Koks skirtumas tarp stebėjimo numerio ir realaus laiko pozicijos?

Stebėjimo numeris – tai kaip civilinės būklės aktas. Jis egzistuoja, bet nieko nemato. Realus laikas – tai kai pro langą matai kaimyną. Numeris leidžia suvesti kodą į svetainę ir pamatyti būseną „processing“. O GPS rodo, kur fiziškai yra mašina. Klientai man atsiunčia ekrano nuotraukas su tekstu „departed from facility“ ir galvoja, kad tai stebėjimas. Ne. Tai tik ženkliukas. Tikras siuntų pristatymas į Angliją stebėjimas realiuoju laiku reikalauja įrangos automobilyje, ne tik duomenų bazės kompiuteryje. Tie du dalykai jungiasi, bet nėra tas pats, nors abiems vadina tracking.

Ar visos įmonės, kurios daro perkraustymus į Angliją, siūlo tą realų stebėjimą?

Ne, ir čia prasideda problemos. Yra tokių, kurios svetainėje parašo „sekite savo siuntą“, o realybėje turi popierinį žurnalą ar Excel su vairuotojo vardu. Mažesnės kompanijos dažnai vengia investuoti į GPS dėl kainų. Logiška – jei veža du kartus per mėnesį, neapsimoka. Klientas gauna nuorodą į bendrą puslapį, kur rodys „in transit“ tris dienas, kol vairuotojas paskambins iš Birmingemo. Net didesnės įmonės ne visada turi stebėjimą kiekvienai mašinai. Kartais jis yra, bet klientui neduoda prieigos, nes bijo, kad skambins kas penkias minutes. Tai atspindi rinką.

Kai ekranas rodo nesąmones

Kas būna, kai parašyta „siunta Londone“, o ji yra dar Klaipėdoje?

Būna. Ir ne taip jau retai. Sistema kartais generuoja miestą pagal planuojamą maršrutą, o ne pagal faktinę padėtį. Tai vadinama „planuotojo stebėjimu“, ir aš jo nemėgstu. Klientas atsidaro telefoną, mato „London“, džiaugiasi, kad rytoj pristatys, o fūra dar neatidavė dokumentų Lietuvos pasienyje. Kodėl? Programinė įranga bando būti protingesnė už žmogų. Kartais tai susiję su gražių ataskaitų noru. Nesiųskite draugams nuotraukos, kol nepaskambinę vairuotojui. Aš rimtai. Buvęs atvejis pernai, kai žmogus padarė vakarėlį sutikti siuntą, o ji tebebuvo Druskininkuose.

Kodėl GPS kartais rodo mašiną ežere arba laukuose?

Algoritmas pagautą koordinatę jungia su artimiausiu keliu. Jei signalas silpnas – o taip būna Aukštaitijos keliuose arba prie kanalo tunelių – taškelis gali „nuslysti“ į pievą. Fūra tikrai neplaukioja ežere. Na, beveik tikrai. Aš kartą matau, kad sistema rodė vilkiką Viduržemio jūroje, nors jis stovėjo Calais uoste. Būna ir baisesnių dalykų, kai įrenginys užmiega ir pabudęs pridirba atskaitą iš visai kitos vietovės. Tokie bugai erzina, bet parodo, kad stebėjimas realiuoju laiku nėra NASA operacija. Tai verslas su žemėlapiais ir silpnais signalais.

Atsiprašau, o ką reiškia tas žalias burbuliukas programėlėje?

Priklauso nuo programėlės. Dažniausiai – kad viskas gerai, siunta juda. Bet paslaptis: tas burbuliukas atsinaujina ne pagal faktą, o pagal numatomą grafiką. Jei matote žalią spalvą, o vairuotojas tuo metu geria kavą Lenkijos degalinėje, jis vis tiek gali rodyti žalią, nes sistema galvoja, kad jau prideginuoja greitkelyje. Aš savo klientams sakau: spalvos gražu, bet jos meluoja maždaug trečdaliu atvejų. Verčiau žiūrėkite į paskutinę lokacijos žymą su laiku. Jeigu ten rašo „prieš 4 valandas“ – vadinasi, kažkas stringa, nesvarbu, kokia spalva ekrane.

Ar galiu gauti SMS žinute, kur dabar mano baldai?

Galima, jei sistema to leidžia. Bet SMS šiais laikais – jau nebe pirmas būdas. Dažniau ateina el. laiškai arba programėlės pranešimai. Mūsų klientų daugelis vyresnio amžiaus ir jie prašo SMS. Tuomet prašome vairuotojo arba centro, kad parašytų trumpąją. Tai rankinis darbas, ne automatika. Kartais vairuotojas pamiršta. Kartais rašo „viskas ok“ tiesiog iš krovinio terminalo netoli Doverio. Jei jums reikia SMS, pasakykite iš anksto. Ne visos įmonės turi automatizuotus pranešimus, nors šiuolaikiniam siuntų pristatymui į Angliją su stebėjimu realiuoju laiku tai turėtų būti standartas.

Kai reikalai susiję ne tik su mašinomis

Mano siunta neatvažiavo tą dieną, nors sistemoje rodė, kad bus. Kas čia per šarada?

Aš trisdešimt kartų patyręs tą patį. Sistema sako „DELIVERY TODAY“, o vairuotojas tuo metu sėdi pasienyje ir laukia dokumentų. Čia nėra šarada – čia realaus laiko stebėjimo ir gyvenimo sankirta. Viena yra matyti, kad fūra artėja, visai kas kita – laiku išsukti iš uosto, pravažiuoti Londono spūstis arba rasti parkavimo vietą prie jūsų namo Anglijoje. Kartais vairuotojai paskambina ir sako: „Atsiprašau, perkrauta sistema, teks rytoj.“ Tai prasta, bet normalu. Mano patarimas: nepamatuokite visko pagal stebėklą iki minutės. Atsiskaitykite dienos tikslumu, ne valandos.

Vairuotojas paskambino ir pasakė, kad užstrigo Doverio uoste. Ar čia matysiu stebėjime?

Pamenu, prieš kokią dešimtmetį Doveris buvo paprastesnis. Dabar ten kartais eilės be proto. Dėl to, ar matysite – taip, jei GPS veikia ir jei jis neužvažiavo į zoną be signalo. Tokiose uosto eilėse ryšys gali dingti dėl aukštų sienų. Sistemoje gali atrodyti, kad jis stovi tam tikroj vietoje, bet nesuprasite, kad tai eilė, ne poilsis. Aš pats mačiau, kad stebėjimas rodė tas pačias koordinates tris valandas, kai vairuotojas dūsavo uoste. Realus siuntų stebėjimas į Angiją turėtų rodyti būsenas, bet ne visada parodo priežastį. O žmonės nori žinoti priežastį.

Ar tikrai žinote, kad stebėjimas realiuoju laiku veikia ir naktį?

Žinau. Ir veikia. Bet čia priklauso nuo įrenginio. Jei jis maitinamas iš akumuliatoriaus automobilyje – taip, veikia visą laiką. Jei tai baterinis trackeris, kuris įjungiamas ryte – kas pasitaiko pigesnėse operacijose – naktį jis miega. Tada matote paskutinę žinomą vietą. Aš nesu šimtu procentų tikras dėl visų kinietiškų įrenginių, kuriuos kai kurie kolegos perka po dvidešimt eurų. Tie kartais atsijungia be ryšio. Bet jei kalbam apie normalius perkraustymus, vilkikai važiuoja ir naktimis, ypač per Prancūziją. Stebėjimas realiuoju laiku tada tampa niūriu filmu: taškelis lėtai juda per tuščius greitkelius.

Ką daryti, jei radau internete kompaniją, kuri žada stebėti kiekvieną siuntos judesį, o paskui dingo be pėdsakų?

Oi. Šitas skauda. Buvęs atvejis prieš trejus metus, kai klientas sumokėjo septynis šimtus eurų kažkokiai firmėlei iš neaiškios Facebook grupės. Jie pasakė: „Turime NASA lygio GPS.“ Po savaitės numeris nebeveikė, puslapis dingo. Kalbant atvirai, technologija nėra raketų mokslas, bet ją turi turėti atsakinga įmonė, o ne vaikinas su telefonu. Jeigu kaina žemiau rinkos dvigubai ir žadama ideali stebėklė – bėkite. Rimti vežėjai duoda sutartį, sąskaitą, o svarbiausia – jų vairuotojai turi ne telefoną, o integruotą sistemą. Aš tokių „pigus ir stebimas“ skelbimų vengiu dešimt metų. Per daug ašarų.

Sąžiningi patarimai, ne teorija

Kiek kainuoja toks realus stebėjimas – ar tai įskaičiuota, ar papildomas mokėjimas?

Paprastai įskaičiuota į kainą. Na, bent jau pas mus. Bet kai kurios įmonės bando prigrūsti po tris eurus už „premium tracking“. Aš mano, kad tai nesąmonė. Jei tu jau veši mano sofą į Angliją, privalai pasakyti, kur ta sofa yra. Kito kelio nėra. Vis dėlto randasi visko. Paprastas stebėjimas per nuorodą yra standartas nuo tada, kai atsirado Google Maps. Brangesnės operacijos su temperatūros jutikliais – jau medicinos ar technikos pervežimai. Jei pervežate namų rakandus, nereikia daugiau nei taškelis žemėlapyje ir vairuotojo telefono numeris. Rimtai.

Ar galiu skambinti vairuotojui tiesiogiai, jei matau, kad jis arti?

Statistškai galite, bet aš nerekomenduočiau skambinti kas dešimt minučių. Vairuotojai vairuoja, o Anglijoje už telefono naudojimą prie vairo baudos baisios. Geriausias būdas – žinutės arba skambutis į biurą, kurie perduos. Aš turėjau klientą, kuris pamatė, kad fūra dvidešimt minučių kelio, ir pradėjo bombarduoti skambučiais. Vairuotojas praleido posūkį, pervažiavo ženklą. Nepatogu, bet tenka pripažinti – vairuotojas dirba, ne pokalbį veda. Matyti tašką dar nereiškia, kad jis jau gali atsiimti jūsų skambutį kantrybingai.

Mes su žmona persikraustome į Angliją, turime katę. Ar gyvūno pervežimą irgi matysime stebėjime ar kaip čia?

Katės ir šunys kraunasi į kabiną arba specialų skyrių, bet GPS stebi fūrą, ne atskirus gyvius. Jei labai rūpi, yra atskiri mikročipiniai stebėjimai, bet tai jūsų atsakomybė. Prieš penkerius metus vežėm porą su milžinišku šunimi. Jie klausė lygiai to paties. Pasakiau: jei šuo kabinoje, jaučiate, kad jis gyvas, kai vairuotojas skambina. Jei kroviniškoj dalyje – geriau nedaryti. Stebėjimas realiuoju laiku parodys, kur fūra, o ne ar katei patogu. Tai du skirtingi dalykai, nors abu svarbūs širdžiai. Vardą šuns atsimenu... na, jau nebe.

Buvau girdėjes, kad galima stebėti net atskirų dėžių temperatūrą, bet ar tai veikia tarptautinių perkraustymų metu?

Veikia, jei mokate. Temperatūros jutikliai brangūs, juos naudoja farmacija. Perkraustant butą į Angliją mano praktikoje tai pasitaiko gal du kartus per dešimt metų. Žmonės veža vyno kolekciją arba meno kūrinius. Tada galima uždėti daviklį, fiksuojantį ir vietą, ir šilumą. Bet kainą pakelia ženkliai. Jeigu vežate drabužius ir indus, kam to reikia? Nors vienoje situacijoje klientas reikalavo, nes vežė seną pianiną. Buvau šiek tiek skeptiškas, bet sutikau. Paprastai to nereikia. Bet jei ramiau – kodėl gi ne. Kartais ramybė brangesnė už techniką.

Kas vyksta ten, kur mato tik vairuotojas

Siuntų pristatymas į Angliją stebėjimas realiuoju laiku – ar tai privaloma paslauga, ar tik bonusas?

Teisiškai – bonusas. Praktiškai – privalumas, be kurio aš nebeįsivaizduoju darbo. Prieš dvidešimt metų žmonės patikėdavo vairuotojo žodžiu: „Bus trečiadienį.“ Dabar niekas netiki, kol nemato taško. Ir teisingai. Bet oficialiai vežėjas atsakingas tik už saugų pristatymą, o ne už jūsų emocinę būseną prie ekrano. Aš manau, kad be stebėjimo realiuoju laiku šiuolaikiniam tarptautiniam perkraustymui trūksta profesionalumo. Kartą kolega pasakė, kad „anksčiau žmonės tiesiog gyveno“. Bet anksčiai telefonai irgi kabėjo ant sienų laidais. Laikai keičiasi. Paslaugos irgi.

Ar stebėjimas veikia, jei pervežimas vykdomas su persikraustymo fura, kur važiuoja kelių klientų daiktai iš karto?

Taip, bet čia svarbus niuansas. Fura turi vieną GPS, o daiktai – trys skirtingos šeimos. Sistema rodo fūros lokaciją, o ne kuri dėžė kurioje lentynoje. Jei norite žinoti, ar jūsų daiktai iškrauti pirmi, tai – logistikos klausimas, ne technologinis. Aš pasakau klientams: stebėjimas parodys, kad fūra pasuko į Northampton, o ne Birmingemą, jei jūsų eilė dar neatėjo. Buvęs atvejis, kai žmogus išėjo į gatvę pasitikti, nes pamatė tašką name, bet fūra tą dieną vežė kito daiktus. Jis pastovėjo valandą. Reikia suprasti, ką rodo.

Atleiskit, bet aš pirmą kartą vežuosi daiktus. Ar galiu tiesiog paskambinti jums ir pasiklausti, kur mano siunta, ar tai supykins vairuotoją?

Galite. Mes nebežaidžiam didelių biurų žaidimų. Bet skambinkite darbo metu, geriausia rytais, kai vairuotojas nepateko į Londono spūstis. Aš visada sakau: geriau dešimt kartų paklausti, nei nesuprasti ir padaryti klaidą dėl adreso. Yra mitas, kad logistika pyksta ant skambinančių. Aš pykstu tik tada, kai skambina vidury nakties dėl dalyko, kurį galėjo pasitikrinti rytoj. Bet kai žmogus pirmą kartą perveža namus į Angliją, jam leistina viskas. Stebėjimas sumažina skambučių skaičių, bet neišsprendžia noro pakalbėti. Aš tai gerbiu.

Ar yra skirtumas stebėti siuntą, kuri važiuoja keltu į Londoną, ar vagonu per Eurotunelį?

Su keltu stebėjimas dažnai pertrūksta. Kai fūra įvažiuoja į keltą, GPS dinga arba rodo paskutinį uosto tašką – Doverį arba Calais. Tada žmonės išsigąsta, kad siunta „nuskendo“. Ne, ji tiesiog denyje. Eurotunelis greitesnis, ir signalas paprastai neprarandamas taip ilgai, nors tunelyje irgi būna tamsių zonų. Aš pripažinsiu, kad asmeniškai mėgstu keltus, nes galima išlipti, atsistoti, bet jie sukelia daugiau stebėjimo problemų. Kai kuriuose keltuose yra WiFi, ir tada įrenginys siunčia duomenis. Bet tai sėkmės reikalas. Stebėjimo požiūriu tunelis – patikimesnis, jei nevėluojama.

Kodėl jūs rašote, kad stebėjimas realiuoju laiku yra pusė darbo, o kita pusė – vairuotojo žodis?

Nes technika meluoja maždaug dešimtadaliu atvejų. Fūra rodo koordinates, o vairuotojas stovi dėl sugadinto rato. Sistema nesako „esu sugedęs“, ji sako „esu čia“. Tada skambina klientas biurui, o biuras spaudžia vairuotoją. O vairuotojas sako tiesą: „Keto padangas pakeisti.“ Tą tiesą reikia išgirbti. (Atsiprašau, išgirsti.) Per dvidešimt ketverius metus aš mokiau savo žmones: stebėjimas duoda faktą, bet ne visą istoriją. Pasitikėkite žmogumi, kuris važiuoja. Jei nepasitikite – rinkitės kitą įmonę, ne programėlę. Žemėlapis nerodo pavargusių akių ar lietaus ant stiklo.

Dar prieš paklausdami paskutinį kartą

Mano draugui rodė, kad siunta Prancūzijoje, nors turėjo būti Anglijoje. Ar čia dažnas bugas?

Ne bugas, o greičiausiai vairuotojas nuvažiavo per Calais, o ne per Paris maršrutą... na, čia aš šiek tiek pataisau save, tiesiog per Prancūziją daug kelių. Bet jei siunta ten buvo ilgiau nei reikia – o gal muitinė, o gal techninė. Oi, ką aš čia suplėšiau... turiu lietuviškai. Gerai: jei objektyviai, Prancūzijoje fūros dažnai stovi dėl kontrolių, ir GPS tikrai rodo ten. Buvęs atvejis, kai sofa stovėjo muitinėje prie Lilles savaitę. Sistemoje – taškas Prancūzijoje. Jis pamanė, kad pavogė. Nepavogė. Tik inspektoriai tikrino, ar nenešame cigarečių. Tokių „bugų“ pasitaiko reguliariai. Svarbu nepasimesti.

Kiek maždaug galiu sutaupyti, jei renkuosi pervežimą be jokio stebėjimo?

Tuojau pasakysiu – nedaug. Gal dešimt, gal penkiolika eurų. Bet klausimas, ar verta. Aš mačiau įmones, kurios siūlo „ekonominį“ variantą: be stebėjimo, be draudimo. Klientas sutaupo trisdešimt eurų, bet praranda nervus, nes nemiega tris naktis. Finansiškai tai neatperka nei tabletės nuo migrenos. Rimtai. Jei pervežimas kainuoja tūkstantį, GPS įrenginys įmonei kainuoja centus per mėnesį. Jie tiesiog nenori vargti suteikti prieigos. Nesitikėkite, kad taupo jums – taupo savo programuotojui algą mokėti. Aš tokių „sutaupyk ir kentėk“ pasiūlymų nesuprantu jau dvidešimt metų.

Ar jūs galite pasiūlyti stebėjimą, jei siunčiu vieną dėžę paštu, o ne visą perkraustymą?

Paprastai ne. Vienos dėžės siuntimas per paštą – visai kita operacija. Ten skirtingi kodai, o GPS nėra priskirtas vienai dėžei. Yra išimčių, brangūs privatūs kurjeriai, bet tada kaina didesnė nei turinys. Aš asmeniškai nedirbu su vienos dėžės paštu, nes mūsų verslas – baldai, spintos, visi namai. Bet jei klausiate, ar gausite tokį patį siuntų pristatymą į Angliją su stebėjimu realiuoju laiku kaip per DHL – tada taip, tik sistema bus jų. O jei norite mūsų furos – reikia, kad daiktų tilptų bent į dalį transporto. Kitaip neapsimoka nei jums, nei mums.

Ir paskutinis dalykas – ar jūs tiksliai žinote, kodėl Anglijoje siuntos dažniausiai atiduodamos ne anksčiau nei po pietų, nors važiuoja visą naktį?

Žinau, ir tai erzina daugelį. Anglijoje rytai skirti iškrovimams, o individualūs klientai priimami dažniausiai po pietų, nes vairuotojai rytą tvarko dokumentus sandėliuose arba surenka kitas siuntas. Galbūt ir kitų priežasčių – eismo įpročiai, kiti adresai. Aš nesu visiškai įsitikinęs, ar tai visur taip, bet dvidešimt ketverius metus stebiu tą pačią tendenciją: lietuviai skambina ryte ieškodami siuntos, o aš turiu gintis, kad pristatymas – po dviejų valandų. Vairuotojai Anglijoje privalo ilsėtis, ir tas poilsis dažnai tenka rytui. Sistema gali rodyti, kad jie netoli, bet tai nereiškia, kad gali stabtelti anksčiau laiko.

Jei iš viso šito teksto reikėtų pasiimti vieną mintį, tai būtų tokia: siuntų pristatymas į Angliją stebėjimas realiuoju laiku yra puikus įrankis, bet ne orakulas. Jis pagelbės, nuramins, suteiks kontrolės jausmą. Tačiau nepamirškite, kad už technikos stovi žmogus, o kelyje – ne visada priklauso nuo jo valios. Pasirinkite vežėją, kuriam galite paskambinti, ir tada stebėjimas bus tik priedas, o ne gelbėjimosi ratas. Sėkmės keliuose. Skambinkite, jei ką – aš čia.