Siuntos sekimas realiu laiku iš Lietuvos į Angliją

Žinai, per pastaruosius dvidešimt kelerius metų, kai vežiojame baldus, dėžes ir visas gyvenimo liekanas iš Lietuvos į Angliją, vienas dažniausių klausimų, kurį girdžiu jau pirmąją pokalbio minutę, apie siuntos sekimą realiu laiku. Ar aš matysiu, kur yra mano daiktai? Ar žinosiu, kai kerta sieną? Šiandien būtent apie tai ir pakalbėsiu – ne kaip robotas, o kaip vyras, kuris praleido tiek metų fūrose, kad moka numatyti vėlavimą pagal orus Kalaistyje. Tikslas paprastas: kad tu nesinervintum prie ekrano be reikalo.

Iš pradžių – kai dar tik ruošiesi siųsti

Ar galiu sekti siuntą realiu laiku dar tą patį vakarą, kai tik ją atidaviau pervežėjui?

Ne. Na, teorijoj gal, bet praktiškai – retai. Kol vairuotojas grįžta į bazę, kol iškrauna, kol randa tavo dėžę tarp keturiasdešimties kitų, dažnai nueina pusdienis, o kartais ir visa para. Būna, kad vaikinas net pamiršta nuskenuoti, ypač jei paimimas buvo vakare prie tavo garažo, o jis dar turi važiuoti į Kauną. Sistema atsinaujina tik kai kas nors padaro tą „bip“ prie etiketės. Kartą mačiau atvejį, kai skenavimas įvyko kitą dieną vidurdienį, nors fūra jau buvo Pasvalyje. Tai ne pasaulio pabaiga, bet jei žiūri į telefoną kas penkias minutes – geriau nueik pavalgyti.

Kiek laiko praeina, kol atsiranda pirmas įrašas sistemoje, kai siunta išvyksta iš Lietuvos?

Paprastai nuo paėmimo iki pirmojo įrašo praeina nuo keturių iki dvylikos valandų, priklauso nuo maršruto. Jei paimta iš Vilniaus ir iškart vežama į didelį terminalą, ten gali būti greičiau. O jei iš kokio Mažeikių ar Šiaulių – fūra dar važiuoja, renka kitas siuntas, ir tavo dėžė nepasiekia sandėlio. Svarbu suprasti: pervežėjas turi suvesti (ai, sakiau „suvesti“ – senas įprotis, dabar dažniausiai nuskenuoja) kodą, ir tik tada pamatomi duomenys. ES teritorijoje tas pats veikia sklandžiai, o kai artėja prie Kalaise, ten jau kitos eilės tvarkos.

O jei aš pats vežu daiktus į Angliją – ar galiu kaip nors juos stebėti realiu laiku, ar tik mano žmona gali skambinti kas valandą?

Jei vairuoji pats, tavo žmona gali skambinti. Šmaikštu, bet tiesa – asmeninis sekimas būna tavo telefono GPS, ne siuntos. Kai mes vežame klientų daiktus daliniu kroviniu, jie mato mūsų sistemoje. O jei tu pats su furgonu – nebent turi atskirą GPS sekiklį ir įmetęs į kabiną. Žmonių, kurie persikelia patys, dažnai klausiu: „Ar tikrai tau reikia sekti savo pačio bagažinę?“ bet suprantu, kad daiktai brangūs. Tiesiog atsisiųsk kokį sekiklį prie raktų pakabuko. (Čia aš truputį nuokrypuoju, bet tokie dalykai padeda.)

Ar visi pervežėjai iš Lietuvos į Angliją išvis turi tą sekimą realiu laiku, ar tik didieji?

Ne visi. Ir čia viena nemaloni tiesa, kurią reikia pasakyti. Yra mažų, pigesnių vežėjų, kurie tau pasakys „taip, seksime“, bet realybėje turi vieną Excel lentelę ir savo mobilųjį. Būna, kad duoda tracking numerį, kuris niekur neveda, tik į svetainę, kuri neatsinaujina. Aš asmeniškai mačiau atvejų, kai klientui pasakoja, kad fūra jau Vokietijoje, o ji tuo metu dar tik prie Kauno. Tikras realaus laiko sekimas reikalauja brangios įrangos, sistemų, sąskaitų. Mažai įmonei tai didelė kainų dalis. Tad jei kaina žemiai dugno – stebėk savo nuojautą, ne ekraną.

Ką daryti, jei tracking numeris neveikia jau antrą dieną?

Skambinti. Rašyti. Nebevaryti galvą. Daug žmonių sėdi prie ekrano, spaudo atnaujinti, o numeris tuščias. Jei per dvi paras nieko nematai, kažkur įvyko klaida. Arba etiketė nenuskenuota, arba ji atšoko (pasitaiko su nelygais paviršiais), arba sistema nulūžo. Prieš kelis mėnesius terminalo serveris nieko nerodė tris dienas. Klientas beveik išėjo iš proto. Vienintelis vaistas – ryšio su pervežėju palaikymas. Jei jie nekelia ragelio, tai jau nebe tracking problemos, o įmonės kultūros.

Kelyje per Europą – kas vyksta viduj

Kurioj vietoj Europoj dažniausiai stringa siuntos, kai važiuoja į Angliją?

Kalaisis–Doveris. Abiejų pusių pasieniai. Buvo dienų, kai mūsų fūros stovėjo keturiolika valandų eilėje, HMRC tikrino konteinerius, ir sekimas tiesiog rodė „in transit“. Jei pamatai, kad siunta ilgai „miega“ Prancūzijos šiaurėje – greičiausiai eilė prie keltų ar tunelio. Nieko čia stebuklingo, tavo daiktai fiziškai stovi aikštelėje tarp šimto kitų fūrų. Kartais stringa ir Vokietijos vakariniuose terminaluose, bet ten greičiau pasikeičia. O pasienis... pasienis visada turi savo atmosferą.

Ką reiškia, kai rašo „in transit“ jau tris dienas, o kitų naujienų nėra?

Tai reiškia, kad daiktai yra kažkur kelyje. Paprasta. Nebūtinai važiuoja tiesiai į tave, gali būti, kad iš vieno hub'o į kitą. Imagink autobusą – jis neturi stoti kiekvienoje stotelėje pranešti. Sistema atsinaujina, kai vėl kas nors nuskenuoja. Taigi „in transit“ yra saugus terminas – nieko blogo neįvyko, bet ir nieko konkretaus nepasakyta. Klientai skambina pykte: „Bet kodėl nepasakote, kuriuo keliu važiuoja?“ – o aš atsakau: kadangi tai ne taksi, o krovininė fūra, tikslaus maršruto aš pats nematau.

Ar aš galiu matyti, kuriuo metu siunta realiai yra Lenkijoj ar Vokietijoj?

Gali matyti, kurioj šalyje ji atsiskanavo paskutinį kartą. O „reali laikas“ ekrane – kitas reikalas. Standartinėje sistemoje pamatai: „Warsaw Hub, received“, o ne judantį tašką. Kad matytum tikslų fūros vietą žemėlapyje, reikalingas specialus GPS siųstuvas, kurį turi tik kai kurios kompanijos arba brangūs ekspresiniai pervežimai. Be to, jei fūra lėkia vokiečių autobanu, o ten nėra terminalo, nėra ko skenuoti – rodo paskutinę stotelę. Realybė tokia: sekimas realiu laiku reiškia, kad žinai bent jau šalį. Ir tai jau gerai, nors ne visai tai, ko norisi.

Ką daryti, jei siuntos sekimas rodo, kad ji grįžo atgal į Vilnių, nors turėjo būti Londone?

Pirmiausia – nepanikuoti. Dažniau tai klaidingas skenavimas, o ne fizinis grįžimas. Būna, kad sandėlio darbuotojas netyčia nuskenuoja seną etiketę arba sistema sukuria fiktyvų įrašą. Bet taip, kartais siunta grįžta dėl dokumentų trūkumo arba blogo sužymėjimo. Prieš kelis mėnesius toks atvejis buvo – klientas paskambino ašarotas, kad jo siunta „kirto Atlantą atgal“. Pasirodo, tiesiog blogai perskaitytas kodas. Esmė: jei matai keistą posūkį, skambink. Nes jei tikrai grįžta, kuo greičiau žinosi, tuo geriau.

Ar tikrai mano siunta yra toj pačioj mašinoj visa kelią, ar ji perkraunama?

Didžioji dalis siuntų keliauja grupažu – tavo dėžė keičia fūras. Iš namų ją paima mažesnė mašina, veža į terminalą, ten perkelia į didelę tarptautinę fūrą. Atvykus į Angliją, vėl gali būti perkrauta į mažesnį local delivery furgoną. Kai kurie galvoja, kad stebi vieną konkrečią fūrą, o realiai stebi etiketę. Fūros keičiasi, kaip ir vairuotojai, kurie beje irgi keičiasi, nes negali vairuoti dvidešimt valandų be sustojimo. Kai kurie daiktai pakeliui net pakeičia tris fūras. Etiketė lieka ta pati.

Problemos, kurios nutinka ir kurias slėpti būtų nesąžininga

Ar būna taip, kad siunta dingsta, nors sekimas rodė iki pat sandėlio Anglijoj?

Būna. Ir tai baisiausia, ką gali patirti. Sekimas rodo „arrived at London hub“, o daiktai ten kažkur pūva tarp palečių. Kartais – sandėlio chaosas, kai siunta nukrenta už lentynos, o kartais pasitaiko ir vagišių, ypač su elektronika. Pigūs, neaiškūs pervežėjai, kurie siūlo stebėjimą už centus, dažnai turi mažiau apsaugos sandėliuose. Aš per dvidešimt metų turėjau du atvejus, kai siunta dingo paskutiniame sandėlyje – rodė „delivered to depot“, o toliau oras. Sekimas padeda rasti paskutinį tašką, bet nedraudžia nuo fizinio praradimo.

Ką reiškia statusas „customs hold“ ir ar tai dabar dažnai pasitaiko po Brexit?

„Customs hold“ reiškia, kad muitinė paėmė siuntą į šoną papildomam tikrinimui. Po Brexit tai tapo dažnesne realybe, nors aš nesiūčiau galvoti, kad čia viską žinau šimtu procentų – tiesiog matau kasdien. Svarbu, kad ant siuntos būtų teisingos deklaracijos, kitaip strigs savaitėmis. Sistema rodo „customs hold“, bet nepasako kodėl – reikia skambinti brokeriui. Kartą siunta užstrigo dėl vienos raidelės klaidos EORI numeryje. Dvi paras niekas nesuprato. Po Brexit reikia dvigubai tiksliau rašyti. Na, nebe EU, tai ašku.

Ar mano siuntarys gali pasiimti siuntą kelyje, jei aš jam paskambinu, ir kaip tada su sekimu?

Ne. Daryk tai tik kraštutiniu atveju, nes sugadinsi visą grandinę. Jei fūros vairuotojas sustos prie Birmingham'o ir atiduos tau dėžę, nors turėjo važiuoti iki depo, sistema nežinos, kad tu ją paėmei. Sekimas liks „in transit“, o po to kils atsakomybės klausimų. Buvo atvejis, kai klientas susitarė asmeniškai su vairuotoju, pastatėsi prie M1 kelio, pasiėmė daiktus... ir po savaitės skambino, kad siunta nepristatyta. Vairuotojas pamiršo pasakyti biurui, biuras skambino ieškodamas. Chaosas. Sekimas realiu laiau turi atspindėti faktus, o ne pašalinius susitarimus.

Ką daryti, jei mano siunta atsidūrė visai kitam Anglijos gale, nors adresas buvo teisingas?

Nutinka. Pašto sistemose būna klaidų – ypač jei siunta patenka į nacionalinį tinklą. Kartais darbuotojai nuskenuoja, sistema perskaito pašto kodą ne taip, ir siunta išvyksta ne į Londoną, o į Manchesterį. Neskubėk kaltinti pirmo vaizdo. Pasitikrink su vežėju, kokiu pašto kodu siuntė. Turėjome istoriją, kai siunta nuvažiavo į Edinburgą, o klientas gyveno Eppinge. Skirtumas akivaizdus, bet kodas sistemoje buvo sukeistas paskutinę minutę. Depas ten suprato, bet prarado dvi dienas grąžindami.

Kodėl kartais sekimas realiu laiku rodo pristatytą, o aš dar nieko negavau?

Dažniausia priežastis – vairuotojas nuskenuoja per anksti. Yra kompanijų, kur vairuotojai, norėdami spėti į normą, skenuoja „delivered“ dar būdami trijų namų spinduliu. Kitas variantas: pasirašė kaimynas, arba dėžė palikta už durų, ką jie laiko pristatymu. Blogiausias variantas – pavogta iš slenksčio, nors sekimas šviečia žaliai. Jei matai „delivered“ ir nieko neturi, pirmiausia apžiūrėk aplink namus, paklausk kaimynų, tada skambink. Esu matęs situacijų, kai sistema laimingai rodo užbaigtą siuntos sekimą realiu laiku, o daiktai guli visai kitoje gatvėje. Verkiau paskambinęs turi.

Ar yra buvę, kad sekimas išvis nemeluoja, o siunta tikrai neatvažiuoja, ir ką tada?

Žinoma. Sistema rodo viską teisingai, o fūra sugedo. Arba vairuotojas neatvažiavo dėl ligos, arba užstrigo muitinėje dėl muitininkų protestų. Tracking numeris – tai informacija apie tai, kur siunta buvo. Jei fūra sugedo Belgijos kelyje, sistema gali rodyti „delayed“, bet nematysi vairuotojo galvos skausmo. Kreiptis dėl žalos atlyginimo arba draudimo. Svarbu suprasti: stebėjimas realiu laiku nereiškia, kad viskas vyks pagal planą. Tai tik langas. Kartais langas švarus, o oras vis tiek blogas.

Apps, kodai ir techninė dalis – čia viskas ne taip idealiai

Kuo skiriasi senas tracking numeris nuo GPS sekimos realiu laiku?

Didelis skirtumas. Tracking numeris veikia pagal taškus: nuskenuota, įrašyta, pirmyn. GPS sekimas – tai mazgelis ant fūros, kuris kas kelias minutes atsiunčia koordinates. Pirmasis rodo istoriją. Antrasis rodo dabartį. Bet GPS brangus, ir paprastai jį gauni tik tada, siunti pilną fūros krovinį arba moki papildomai. Jeigu siunti vieną dėžę grupaže – turi numerį, o ne navigatorių. Klientai kartais klausia, kodėl nemato fūros žemėlapyje. Atsakymas paprastas: todėl, kad tavo siunta neturi radaro. Ji yra keleivė, o ne mašina. Paprasta kaip du kart du.

Ar galiu gauti SMS, kai siunta kerta sieną, ar tik žiūrėti į svetainę kas pora valandų?

Kai kurios kompanijos siūlo SMS, kai kurios – tik el. paštą, kai kurios – tik svetainę. Jei tau reikia aktyvaus SMS, klausk dar prieš mokant. Mažesnės Lietuvos įmonės į UK dažnai neturi automatizuoto SMS, nes tai reikalauja integracijų, o jų sistemos kartais senos. Beje, nuolatinis telefono atnaujinimas išsekina bateriją greičiau nei poke. Patarčiau nusistatyti el. pašto pranešimus, jei įmanoma. Arba paklausti, ar jų sistema palaiko WhatsApp – kai kurie modernesni vežėjai dabar naudoja net tai.

O jei aš neturiu to interneto, kaip man sužinoti, kur mano daiktai?

Skambinti. Senamadiška, bet veikia. Nors šiais laikais net seniausi terminalai turi internetinę sąsają. Jei neturi interneto namie, nueik į biblioteką, arba paprašyk vaikų. Būna klientų, kurie vis dar skambina ir klausia sekretorės, o sekretorė atsidaro tą pačią sistemą. Bet jei vežėjas mažas, kartais sekretorė žino daugiau nei sistema, nes jai paskambino vairuotojas iš kelio. Tokiais atvejais žmogus faktiškai geresnis nei appas. Bet internetas dabar visur, net ir mano kaimo mamai yra. Tai nelabai atleistina.

Ką reiškia tie hieroglifai sistemoje – pvz., „HUB scan“, „linehaul“, „out for delivery“?

„HUB scan“ – siunta atvyko į didelį rūšiavimo centrą. „Linehaul“ – važiuoja tarp didelių miestų arba šalių, ilgas nuotolis. „Out for delivery“ – išvežiojimo diena, vietiniame lygyje. Yra dar „cross-dock“, „manifested“, ir kiti žodžiai. Aš juos žinau, nes dirbu dvidešimt metų, bet jei pamatai kažką keisto – tiesiog google’ink arba skambink. Va, ir vėl pradedu kalbėti kaip vadovėlis. Ne. Paprasčiausiai: kai matai „out for delivery“, stovėk prie durų. Nes jei nebūsi, vairuotojas paliks dėžę ten, kur šuo nepasiekia. O tai blogai.

Ar mano siuntos sekimas realiu laiku iš Lietuvos į Angliją matomas ir pervežėjo kompiuteryje taip pat kaip pas mane?

Ne. Dažniausiai mes matome daugiau. Klientų sąsaja būna supaprastinta: „gauta“, „kelyje“, „pristatyta“. O vidinėje sistemoje matome, kuri fūra, koks vairuotojo numeris, kokia numatoma valanda, ar yra klaidų. Kartais matome ir tai, ko klientui nerodome – kad siunta pažeista arba reikia papildomų dokumentų. Žinau, kad skamba nesąžiningai, bet klientai dažnai neveria kaklu dėl vidinės logistikos. Blogai tik tada, kai pervežėjas nesidalina net elementaria informacija, bet tai jau kitas reikalas.

Dokumentai, muitai ir paskutiniai patarimai

Ar muitinėje Anglijoj siunta gali ilgai užstrigti, ir ar tada sekimas rodo konkrečią priežastį?

Gali užstrigti, ir netlabai. Tracking parodo tik „customs clearance in progress“ arba „awaiting presentation“. Priežasties nematysi – reikia skambinti brokeriui arba prašyti vežėjo. Būna, kad laiko vieną dieną, būna – savaitę. Viskas priklauso nuo to, ar tinkamai užpildyti CN22 ar CN23, ar yra EORI numeris, ar muitininkas atidarys just in case. Po Brexit britų muitinė tapo labai kruopšti. Prisimenu, kai siunta su trimis poromis batų užstrigo, nes reikėjo įrodyti, kad ne prekybai, o asmeniniai. Sekimas stovėjo vietoj dvi savaites. Bejėgiškumas.

Kada realiai verta pradėti nervintis, jei siunta iš Lietuvos į Angliją laiko jau savaitę, o sekimas nekrinta?

Nervintis verta, bet ne po savaitės. Standartinis terminas daliniam kroviniui – trys iki penki darbo dienų, priklauso nuo savaitės dienos. Jei išvyko penktadienį, tai pirmadienį dar kelyje. Jei jau antradienis-vidurdienis, o naujienų nulis – skambink. Savaitė be judesių yra riba. Būna force majeure, bet dažniausiai tai reiškia, kad kažkur numesta etiketė arba fūra vėluoja. Aš pats savo siuntų nebeseku pirmas keturias dienas – nėra prasmės. Fūros eina savo ritmu. Palauk. Nebent siuntei dokumentus muitinei – tada sek nuo pirmos dienos.

Ar verta mokėti brangiau už tą tikrą GPS sekimą, ar paprastas tracking numeris užtenka?

Jei vežate sofą iš IKEA – neverta. Jei vežate pianiną arba senelės porcelianą – taip, verta. GPS sekimas kainuoja dvigubai, bet suteikia ramybę. Yra klientų, kuriems reikia žinoti tikslų pristatymo langą, nes skuba į butą Londone. Jiems GPS yra dovana. O yra tokių, kuriems pakanka žinoti, kad kirto sieną. Aš pats rinkčiausi vidurį: normalus numeris plius skambučiai pervežėjui. Bet jei siunta verta daugiau nei tūkstantis eurų – aš norėčiau matyti tašką žemėlapyje. Kartais ramybė brangesnė už daiktą.

Ką tu pats darytum, jei siųstum šeimos daiktus į Londoną dabar, rytoj?

Aš pirmiausia pakalbėčiau tiesiai su ta įmone – kuria pasitikiu – ir pareikalaučiau ne kainos, o sekimosi nuorodos pavyzdžio dar prieš mokant. Norėčiau pamatyti, kaip atrodo jų portalas, ar jis veikia. Tada palyginčiau, ar kaina atitinka lygį. Ir aišku – viską užfiksučiau nuotraukose prieš pakavimą. O po to tiesiog laukčiau kaip visi. Nes ką jau padarysi – fūros važiuoja kiek važiuoja, o stebėti kiekvieną jų žingsnį gali ir pinigų neatnešti. Svarbiausia pasirinkt tuos, kurie nežada stebuklų, o duoda numeris. Na, numerį, suprask, bet rašau kaip gyvai einasi.

Išvada

Iš esmės, siuntos sekimas realiu laiku iš Lietuvos į Angliją yra geras dalykas, bet nepagreitins fūros. Stebi, žinai, ramiau. Aš per savo karjerą mačiau visko – sekimo stebuklų ir visiškų sistemų failų. Patarimas galutinis: rinkis ne tą, kuris gražiausiai pažada, o tą, kurio sistema rodo bent jau šalį, kurioj siunta dabar yra. Ir tada palik tuos vairuotojus dirbti – jie žino kelią geriau nei žemėlapis.