Siuntinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais: kaip dirbti greitai ir optimaliai, kol neišeini iš proto

Jei sėdi priešais mane kavinėje prie M1 ir klausai, kaip viskas vyksta – pasakysiu atvirai. Siuntinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais atrodo paprastas tik tada, kai apie jį galvoji namuose ant sofos. O kai jau dešimtą kartą per dieną tempi dėžes per lietų į kažkokį daugiabutį be lifto, supranti, kad greitai ir optimaliai nuvežti krovinį – ne tik apie važiavimą iš taško A į tašką B. Per dvylika metų, kai ratų liejau nuo Aberdyno iki Bristolio, mačiau visko. Ir gero, ir labai blogo. Šiandien bandysiu atsakyti taip, lyg tu būtum tas vienas biški sutryptas vaikinas iš Lietuvos, kuris svarsto: o gal verta?

Mašinos, dokumentai ir kiti džiugesiai

Ar galiu dirbti su lietuviškais numeriais pristatinėdamas siuntas Anglijoje?

Gali, bet neilgai ir ne be galvos skausmo. Teoriškai, jei esi atvykęs laikinai, registruotas LR mikroautobusas gali sukioti aplinkui. Bet kai pradedi dirbti komerciškai, draudikai žiūri kreivai, o jei policija ar ta jų kontrolė patikrins, ar neveiki kaip vietinis verslas, gali nemaloniai nustebti. Per tris pirmus mėnesius aš jau pakeičiau numerius į britiškus, nes naktimis miegodamas mačiau melsvus švyturėlius. Pertu taip prastai nemiegojau, kad nusprendžiau daugiau nerizikuoti.

Koks mikroautobusas geriausias siuntų pristatymui Londone ir kodėl aš pasiilgau seno Ford Transit?

Senasis mano ’08 Transit dūmindavo kaip lokomotyvas, bet tilpdavo visur. Dabar, kai Londone veikia ULEZ zona, tas dyzelinis katinas kainuotų dvylika su puse svaro per dieną papildomai. Realiai, jei pradedi nuo nulio – žiūrėk į Transit Custom ar Sprinterius su Euro 6. Nors Mercedes kainos dabar tokios, kad verčiau pirkti seną dviratį su priekaba. Aš pats važinėju Custom, bet vakar vėl sutriko sankabos mechanizmas. Tobulos mašinos nėra. Yra tik mašinos, kurios genda tiku laiku ir netinkamu.

Ar reikia specialios licencijos vežioti siuntas mikroautobusu Anglijoje?

Nesu teisininkas ir dėkingas tam, kad šito nežinau šimtu procentų. Galvoje sukasi kažkokia Operator’s Licence istorija, bet aš tiksliai neprisimenu, ar jos reikia iki 3,5 tonos gabenant siuntas komerciniais tikslais. (Taip, gal čia parašiau per sudėtingai – neteiskit, po penkiolikos valandų už vairo smegenis veikia kitaip.) Vieni sako, kad pakanka B kategorijos, kiti tvirtina, kad papildomi popieriai vis tiek reikalingi. Geriau pasitikrink su vietos specialistu, nei kad stabtelėtum kontrolėje ir aiškintum, jog tavo pristatymas Anglijoje mikroautobusais – tiesiog draugiškas pasivažinėjimas.

Kiek kuro sudegina pilnai pakrautas Sprinter važinėdamas po aplinkinius kelius?

Skaičiuok maždaug trylika, keturiolika litrų šimtui kilometrų, kai mašina prikrauta. Dabar, kai stovi kamščiuose ties Birmingamu ar trypinėji Londono rajonus su šviesoforais kas šimtą metrų, gali pridėti dar du tris litrus. Realiai per dieną, kai nubėgi kokius du šimtus kilometrų, išleidi kurui ženkliai daugiau nei planavai ryte. O dar pridėk oro kondicionierių vasarą. Taip, jį jungsi, nors ekonomiškas vairuotojas sakytų, kad reikia kentėti.

Ar privalomas draudimas kroviniui, jei vežioj tik nedidelius paketus?

Aš sakau – privalomas. O kai kurie kolegos sako, kad kam draudimas, jei paketėlis nedidelis. Bet praėjusiais metais vežiau dėžę su vitrininėmis prekėmis, klientas neblogai supakavo, bet aš stabtelėjau staigiai prie žiedo. Dėžė nulėkė iš galinės dalies. Sudužo. Jei neturėčiau Goods in Transit draudimo, mokėčiau iš savo kišenės – beveik septyni šimtai svarų. Tos keletą svarų per savaitę kainuojančios įmokos yra žaislas, kai palyginsi. Blogos įmonės taupo čia. Nepasikliauk jomis.

Ar leidžiama krauti mikroautobusą iki pat lubų – ir kaip tada su saugumu?

Techniškai gali, bet aš nepatariu, nors pats kartais persistengiu. Yra toks dalykas kaip svorio paskirstymas – jei viską permesi į galą, priekis pakyla kaip motociklo. Pamenu, važiavau iš depo link Reading, mašina prikrauta, o posūkis į žiedą lietuje buvo kaip amerikietiškuose kalneliuose. Vos nenuslūgau nuo kelio. Nuo to karto palieku svorio priekyje ir niekada nepakraunu aukščiau nei iki bėgio. Nugara irgi padėkos, jei nepersitemsi.

Kai suki į Londoną, Birmingamą ar Mančesterį – antradienis kvepia benzinu

Kaip greitai ir optimaliai suplanuoti maršrutą po Londoną, kai turi 18 drop-off taškų?

Aš naudojuosi paprastesniais įrankiais nei brangūs programiniai sprendimai. Yra programėlių, kurios išdėlioja tvarką, bet kartais nuveda į gatvę, kurios nėra arba kuri – vienpusė. Aš dažnai vakare susimetu taškus per žemėlapius, nusibrėžiu apytikrį ratą ir žinau: jei startuoju iš Harlow apie septintą, pirmus metu aplink Stratfordą. Po pietų – finansų distrikto aplinka, kurioje viskas stringa. Nepasikliauk šimtu procentų technologija – smegenys vis tiek geriau žino, kur eismas miręs po dviejų.

Kas yra ULEZ ir kodėl apie tai sapnuoju negražius sapnus?

ULEZ – Ultra Low Emission Zone – kasdien nuskaito po dvylika su puse svaro, jei tavo mikroautobusas senesnis. Londone pristatinėti siuntas ir dar mokėti papildomą mokestį skauda. Yra dar Congestion Charge centre – atskira suma. Kartą patekau, pamiršęs registraciją, ir savaitės galas aptemdo tik tuo, kad radau puikią arbatą viename Little India restorane. Iš viso už vidų gali sumokėti dvidešimt penkis svarus per dieną be kuro. Skaičiuok į kaštus, kitaip dirbsi į minusą. Arba į beprotybę.

Kurio Anglijos miesto gatvės labiausiai verčia keiktis vairuojant mikroautobusą?

Ne tik Londonas. Bristolis – siauros gatvės, pastatytos prieš tris šimtus metų, jokio logiško parkavimo. York centras – išvis apie judesį gali pamiršti, nebent turi ypatingą leidimą. O Mančesteris bent jau didelis ir žmonės pripratę prie kurjerių. Realiai, jei galėčiau rinktis, vežiočiau tik po Milton Keynesą – kvartalai kaip iš skaičiuotuvo. Deja, gyvenimas kitoks. Kiekvienas miestas turi savo durną logistiką ir dar durnesnius vienpusius kelius. Ten pasiklysi ir patyręs.

Ar M6 greitkelis tikrai greičiausias kelias į šiaurę, ar tik pasenęs mitas?

Jei neskubi ir gali rinktis – M1 kartais greitesnis. M6 puikus, kai laisvas. Tik tarp Birmingamo ir Mančesterio jis tyčiojasi iš žmonių. Stoja. Stoja. Ir dar kartą stoja. Aš mieliau mokėsiu tuos pora svarų už M6 Toll ir sutaupysiu valandą su trupučiu, ypač jei vežu siuntas, kur pavėlavimas reiškia nemalonumus. Kartais optimalus maršrutas nėra trumpiausias – jis yra tas, kuris tave išlaiko be streso ir bereikalingų vaistų. Greiti sprendimai čia ne visada geriausi.

Ką daryti, kai GPS paslepia tiltą, po kuriuo tavo mikroautobusas paprasčiausiai netilps?

Buvau nutikę prie Barnet – navigacija rodė suk į kairę, o po tiltu ženklas 2,1 metro. Mano Custom 2,4 metro. Stabdžiau paskutinę akimirką, praleidau mašinas, atbulinėjau. Nuo tos dienos žiūriu į ženklus, o ne į ekraną. Kartais pagalvoju, kad prieš penkiolika metų važinėjau su žemėlapiu ant kelių, ir kažkur netgi buvo paprasčiau. Technologija padeda, bet akys turi likti ant kelio. O rankos ant vairo. O ne telefone.

Kur pasistatyti Mančesteryje, kai visi laisvi tarpai išgaravo kaip rytinis rūkas?

Loading bays – mėlynos vietos pristatymams – kartais užimtos tų pačių kurjerių, kurie įsitaisę pusvalandsui. Kartais ten stovi asmeniniai automobiliai be supratimo. Aš pradėjau naudoti park-and-ride principą: jei centre blogai, palieku mikroautobusą kiek toliau ir einu pėsčiomis. Nepatogu? Taip. Greičiau nei dvidešimt minučių rate? Irgi taip. Beje, kava Mančesterio centre dažniausiai per stipri ir per karšta, bet čia jau kita istorija. Svarbiausia – pristatyti laiku.

Klientai, siuntos ir ta keista paskutinė mylia

Ką daryti, jei gavėjas neatsidaro durų, o siunta žymėta neatidėliotina?

Skambini. Palauki penkias minutes. Skambini dar kartą. Jei tikrai nieko – žinutė su nuotrauka. Aš nepalieku be parašo, nebent klientas anksčiau davė raštišką sutikimą. Moteris vos prieš mėnesį turėjo situaciją Readinge: skubus medicininis siuntinys, durys neatsidaro, šuo loja, žmonės viduje, bet niekas nejuda. Palikti negali – konfidencialu. Grįžti neapsimoka. Paskambau ofisui, jie susisiekia su siuntėju, gaunu leidimą palikti pas kaimyną. Tokios dienos ilgos. Jų neišvengsi.

Ar galiu palikti pakuotę prie durų, jei taip prašo pats klientas per žinutę?

Aš vieną kartą taip padariau Birmingamo priemiesčiuose – klientas rašė „leave it behind the bin“. Kitą rytą – nieko nėra. Turiu nuotrauką, bet ar tai gelbėjo? Ne. Nuostoliai mano. Dabar visada reikalauju parašo arba saugaus spynos kodo. Jei klientas pats prašo palikti pasako, kad atsakomybė tada jo. Kurjerio darbas – ne tik pristatyti, bet ir apsaugoti save nuo nuostolių. Anglijoje be dokumentacijos – tu bevardis. Ir be pinigų.

Kiek siuntų per dieną realu išvežioti po Birmingamą ar Lidsą mikroautobusu?

Skaičius slidi dalykas. Jei tik miesto ribose, be ilgų užmiesčio kelionių, gali suspėti penkiasdešimt ar net šešiasdešimt mažų siūntų. Jei turi didesnes dėžes ar reikia kilti be lifto, skaičius krenta iki keturiasdešimties. Aš, kai dirbau tiesiogiai su depo, vidutiniškai padarydavau kokias keturiasdešimt du dropus. Optimaliai? Galbūt. Bet visada atsiras vienas klientas, kuris nori pasikalbėti apie orą prie savo durų penkis tomis minutėmis, kurių neturi.

Kaip atrodo gera pakuotė – ir kodėl klientai dažnai to nesupranta?

Pasiutimas vienas žodžiu. Gauni dėžę, apklijuotą lipnia juosta, kuri atsiklijuoja pakeliui. Realiai mikroautobusai siūbuoja, stabdo, suka. Jei prekė viduje šmirinėja – sulūš. Gera pakuotė reiškia dvigubas sienas, oro pagalves arba bent burbulinę plėvelę. Bet daugelis siuntėjų taupo centus ant pakavimo ir stebisi, kodėl gavėjas randa trupinius. Aš ne pakuotojas, bet duris atidarius visada pasakau – čia reikėtų geriau supakuoti kitą kartą. Nepopuliaru. Bet tiesa. Ir pigiau nei siųsti du kartus.

Ar reikia skambinti prieš atvažiuojant, ar tai tik bereikalingas laiko gaišimas?

Priklauso nuo užsakymo. Jei klientas prašė skambinti – skambini. Jei nurodyta „do not call“ – neklibini. Vieni žmonės dirba pamaininį darbą, miega dieną, kiti laukia kaip šventės. Aš pastebėjau, kad skambutis prieš dešimt minučių sumažina tuščius važiavimus per pusę. Laikas yra pinigai, ypač kai skaičiuoji kiekvieną mylę. O jei darai per dideles platformas – tas žinomas su melsvu logotipu – ten skambučio dažnai net nereikia, nes praneša programa pati. Bet maži klientai vertina balsą.

Kokios prekės neturėtų keliauti kartu su įprastais siuntiniais mikroautobuse?

Šita vieta kur man trūksta žinių. Nesiūlyčiau vežti cheminių medžiagų, kurių nepažįstu – degiosios, korozinės ir panašios. Taip pat šaldyti produktai su griežtais temperatūros reikalavimais – mikroautobusas vasarą tampa orkaite. Aš kartais vežiu šaldytuvus, bet žinau, kad jie ištvers kelias valandas. Problema ta, kad kai kurie siuntėjai nutyli, kas viduje. Kolega vežė dėžę, o viduje – dažai. Kvapas liko savaitei. Skaityk etiketes ir jei abejoji – atsisakyk. Sveikata svarbiau nei eilinis babkių ratas.

Ką veikti, kai pamatai, kad siunta subražyta dar prieš atiduodant ją klientui?

Fotografuoji. Visada fotografuoji prieš belsdamas, jei žala matoma. Kartais pažeidimas akivaizdus – subražyta dėžė, įdubimas. Tada pasakau: atsisakykit priimti, arba pasirašykit su išlyga. Pradžioje, prieš daug metų, bijodavau pykti žmones. Palikdavau. Po to kaltindavo mane. Dabar esu atviras – jei dėžė atrodo kaip po tanko, nebūsiu tas, kuris tyliai nusisuka. Tai nepatogu. Paskutinė mylia turi taisykles. Dažniausiai žala atsiranda dar prieš mane – depo krovėjai kartais mėto kaip į krepšį.

Skaičiai, kuriuos bandai suminėti nakčia grįžęs namo

Kiek realiai kainuoja nuvažiuoti mylę gabenant siuntas po Angliją?

Paimkime dyzelį po £1,45 už litrą. Sprinteris imkime vidutiniškai penkiolika litrų šimtui kilometrų. Vien mylia kainuoja maždaug trisdešimt penkis centus vien kurui. Bet tada pridėk padangas, draudimą, amortizaciją, tepalus, tuos ULEZ mokesčius. Realiai gaunasi apie £1,20–1,50 už mylę. Aš kai kurie pradedantieji galvoja, kad pakanka atimti kurą iš įkainio. Ne. Mikroautobusui prižiūrėti reikia, ir jis staigiai ges nelygioje vietoje, jei nieko neskaičiuosi. Vertink save rimtai.

Kodėl kai kurios kurjerių įmonės Anglijoje gali mokėti centus už pristatymą?

Tiksliau – kainos, kurios atrodo kaip pažeminimas. Yra tokių sub-sub rangovų, kurie surenka iš mažų vežėjų viską į krūvą, pasiima gražią dalį, o tau lieka minimumas. Jie gyvena iš apimties – tūkstančiai siuntų, kurioms reikia bet ko su ratu ir telefonu. Nei draudimo, nei sąžinės. Aš tokių vengiu kaip maro. Gali dirbti tiek, kad vos užteks dyzeliui, o pats varysi po šešiolika valandų. Tai ne verslas. Tai savęs nuvertinimas. Geriau mažiau klientų, bet tokių, kurie moka normaliai.

Ar elektrinis mikroautobusas jau dabar padėtų dirbti pelningiau, ypač Londone?

Nesu tikras, kad jau dabar taip būtų, nors visi šaukia apie ateitį. Zona švari, mokesčių nereikia, bet kur įkrausi tarp pristatymų? Mačiau kolegą su elektriniu ID. Buzzu – ryte išvažiavo, po pietų jau nervinosi ieškodamas greito įkrovimo. O lėtas krovimas ne visada variantas, jei gyveni bute. Pats mikroautobusas kainuoja nepalyginamai brangiau. Galbūt per trejus metus atsipirktų. Gal ir ne. Kol infrastruktūra tokia, aš palauksiu. Bet pripažįstu – siuntų pristatymas Anglijoje mikroautobusais kitais metais gali kvepėti misku. Arba elektros laidais.

Kaip rasti krovinius atgal, kad nereikėtų grįžti tuščiu salonu per pusę šalies?

Yra platformų – Courier Exchange ir panašios – ten siūlo backloads. Jei važiuoji iš Liverpulio tuščias atgal, prarandi pinigus. Aš stengiuosi planuoti taip, kad turėčiau užsakymą grįžimui į pietus. Ne visada pavyksta, bet net jei tik pusė kelio pilna – jau geriau. Kartais seni klientaipadeda – paskambini, paklausi. Sako, kad pinigai mėgsta tylą. Šitoj srityje jie mėgsta tikslų planavimą geriau. Dar vienas triukas: klausk depo, ar nereikia ką parvežti atgal. Jie dažnai turi srautų abiem kryptimis. Tik neapsiriksk kaina.

Koks galutinis pelnas gaunasi per mėnesį, jei dirbi sau ir vežioji siuntas mikroautobusu?

Čia viskas labai individualu ir aš tiksliai nežinau kitų kišenių. Mano laikais, kai dirbau intensyviai, po visų mokesčių ir išlaidų likdavo kokius du tūkstančius svarų, kartais iki trijų, priklausė nuo sezono. Kalėdos – not bad. Sausis – tuščiau. Jei turi nuolatinius klientus ir nepūsi dyzelio tuščiai, galima ir daugiau. Bet žinau daug tokių, kurie pabaigoje mėnesio suskaičiuoja ir supranta, kad uždirbo tiek, kiek gavo sandėlyje. Rakto paslaptis – mokėti sakyti „ne“ nuostolingiems reisams ir nebijoti prarasti prastų sutarčių.

Taigi... siuntinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais nėra raketų mokslas, bet ir ne žaidimas katėmis. Reikia kantrybės, šiek tiek paranojos dėl popierių, sveiko nuovokumo skaičiuojant kainą už mylę ir geros nugaros, jei reikia kilti be lifto. Aš neinu į seminarus, bet per tiek metų supratau, kad greitas ir optimalus darbas įmanomas tik tada, kai nebandai apgauti sistemos. Rūpinkis technika, skaičiuok realiai, nebijok atsisakyti blogų pasiūlymų. Ir jei rimtai svarstai tokį kelią – sėkmės, bet nepamiršk miegoti. Jis Anglijoje brangus, bet nepakeičiamas.