Siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais: ką svarbu žinoti prieš paskambinant vežėjui

Vežame jau beveik dvidešimt ketverius metus ir galiu pasakyti – daug kas pasikeitė. Anksčiau viskas būdavo paprasčiau: pakrauni, nuvažiuoji, iškrauni. Dabar siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais yra visai kitas lygis – klientai nori sekti krovinį realiu laiku, matyti švarią mašiną ir girdėti lietuviškai. Bet sąvoka „naujausias mikroautobusas“ kartais irgi būna labai... lanksti. Ne visi vežėjai tai supranta taip pat. Tiesiog atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda kas savaitę – nuo kainų iki to, kas nutinka, kai kelyje kažkas stringa.

Mašinos, pinigai ir kaip tai suderinti

Kiek maždaug kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais?

Žiūrėk, jei vežame tik tavo daiktus į Londoną, dažniausiai žiūrime į krovinio apimtį. Nuo Vilniaus iki Londono vidutiniškai gaunasi tarp trijų šimtų ir šešių šimtų eurų. Būna pigiau, jei daliname kelionę su kitais siuntiniais – tada suma krenta net per pusę. Brangiau, kai reikia važiuoti vakarų link, ten kur Kornvalis ar Škotija – nes atstumas didėja. Kaina visada priklauso nuo svorio, apimties ir to, ar reikia liftas. Nors liftų mikroautobusuose dažniausiai nėra, bet hidraulinės nosinės pasitaiko.

Kuo nauji mikroautobusai skiriasi nuo tų dešimt metų senumo?

Tu pažiūrėk, senas Transit'as arba Ducato dar nuvažiuos, bet salone daiktai dūsta. Naujausi modeliai turi geresnę pakabą – mažiau taškymosi. Kuro sąnaudos žemesnės, Euro 6 varikliai, tai muitinėje mažiau galvos skausmo dėl taršos normų. O ir vairuotojas pavargsta mažiau, o tai reiškia, kad mažiau rizikos. Kartais klientai net prašo nuotraukos mašinos, nors aš nesu tikras, kam to reikia – gal tiesiog nori pasirodyti draugams. (Tiesa, anksčiau žmonės tokių dalykų neprašydavo.)

Ar mikroautobusai važiuoja be sustojimų iš Kauno iki Londono?

Ne, nebūna taip. Vairuotojas privalo pailsėti kas keturias su puse valandos – čia įstatymas. Realybėje važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Belgiją, tada keltu arba tuneliu. Dažnai perka kavą netoliese Hereford ar dar kur nors. Kelionė trunka apie trisdešimt dvi valandas, jei viskas sklandžiai. Būna, kad Doverio uoste stringame pusdienį. Tai tos „tiesioginės paslaugos“ dažniausiai reiškia tik tai, kad nesikraustome į kitas mašinas – tie pervežimas vis tiek vyksta realiame pasaulyje.

Ar galiu pats važiuoti kartu su savo sofa iki Birmingamo?

Turbūt galėtum, bet aš tokios praktikos nerekomenduočiau. Mikroautobuse telpa du vairuotojai ir krovinys – vietos keleiviui paprastai nėra dėl draudimo. Jeigu jau labai nori, kartais pavyksta sutarti dėl atskiros kėdės, bet turi būti saugos diržas. O ir rūkei... e, ne ten. Tiesiog nepatogu. Siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais nėra keleivių pervežimas, kad ir kaip bebūtų. Geriau nusipirk bilietą į lėktuvą ir ramiai pasitik daiktus kitoje pusėje.

Ką daryti, jeigu mano siuntinys turi būti ne Londone, o kažkur Anglijos šiaurėje?

Tada planuojame maršrutą kitaip. Mančesteris, Liverpulis, Lidsas – viskas įmanoma, bet kaina auga kilometras po kilometro. Kartais suderiname taip, kad paliekame artimiausiame mieste, o toliau jau vietinis pervežimas. Neseniai vežėme spausdintuvą į Šefildą – tiesiogiai būtų kainavę beveik tūkstantį, o su perdavimu Notingame išėjo šeši šimtai. Klientas sutaupė, nors teko palaukti. Toks jau logistikos gyvenimas – reikia rinktis, ar svarbiau greitis, ar piniginė.

Ar oro kondicionierius mikroautobuse apsaugos mano elektroniką nuo perkaitimo?

Šitas klausimas... na, taip ir ne. Kondicionierius veikia saloną, bet jei daiktai stovi krovininėje dalyje, ten temperatūra vis tiek kinta. Naujesni VW Transporter turi geresnę ventiliaciją, bet ne šaldytuvą. Kai lauke trisdešimt laipsnių, metalas karšta. Geriau elektroniką supakuoti taip, tarsi ji keliautų į Sacharą. Termoizoliacija, burbulinė plėvelė – tai padeda. O mygtukas su ledukais ant panelės, žinok, yra salonui, ne tavo televizoriui.

Praktika, kurios niekas neparašys sutartyje

Kada tiksliai išvažiuoja mašina ir ar galiu rinktis dieną?

Grafikas būna kilnojamas. Paprastai iš Lietuvos išridenam antradieniais ir penktadieniais, bet jei renki mažą butą, galime derėtis. Pilotinis monolitinis... sorry, tiesiog deriname. Kartais klientai nori, kad išvažiuotų sekmadienį vakare – tada pirmadienio rytą jau būna prie Doverio. Bet vairuotojai irgi nori pamatyti šeimas. Dažnai būna antradienis arba ketvirtadienis. Šeštadienį neiškrauname JK, nes ten kitoks ritmas, arba krauname, bet brangiau, tai reikia skambinti ir tartis.

Kur mano siuntinys miega, kai vairuotojai nueina pasimiegoti į motelį?

Naujuose mikroautobusuose dažnai būna signalizacija, bet jei rimtas vežėjas, nepalieka mašinos apleistoje aikštelėje. Būna stotelių su kameromis, kartais uždaros zonos. Buvęs kolega paliko mašiną paprastoje aikštelėje – rytą rado atdarytas duris. Nieko nepateko, bet buvo netikėta. Dabar mes taip nedarysim. Su tavo daiktais viskas saugu tol, kol žmonės nedaro kvailysčių. Deja, retkarčiais pasitaiko.

Ar vairuotojas padės nunešti spintą į devintą aukštą be lifto?

Aš tiesiai pasakysiu – ne. Tiksliau, nebe taip, kaip anksčiau. Anksčiau, kai dirbau pats, kilnojau viską. Dabar sveikata svarbiau, draudimai dar griežtesni. Vairuotojo darbas – pristatyti iki durų arba į namo laiptinę. Jeigu reikia į butą, teks samdyti porą rankų. Kai kuriuos klientus tai nervina, bet nukentėjau pats prieš trejus metus – nusisuko nugara kilnojant sofa. Dabar aiškiai sakau: siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais apima gabenimą, o ne kilnojimo paslaugas. Nebent sutariame atskirai.

Ar galiu per telefoną matyti, kur yra mano daiktai?

Kai kurie mūsų partneriai turi GPS, bet aš visada sakau – ne stebėjimo programa svarbiausia, o žmogus vairuotojo kėdėje. Kartais technika šūdina (taip, pasakysiu tiesiai – šūdina) ir dingsta ryšys tunelyje po Lamanšu, pavyzdžiui – tada žemėlapyje mašina sustoja, o paskui šokteli į kitą vietą. Klientai galvoja, kad pateko į penktą matmenį. Geriausia – tiesiog parašyti žinutę vairuotojui: jis atsakys, kai sustos, nors ne iš karto, nes vairuoja. Aš pats labiau pasitikiu skambučiu nei programėle, nors jaunimas gal ir juoksis.

Kiek laiko užtrunka kelionė nuo Vilniaus iki Mančesterio realiai, o ne reklaminiame buklete?

Reklamoje rašo dvi dienas. Aš sakau – tris. Nes realybėje nėra taip lygiai. Išvažiuoji ryte, pasienyje tikrina, paskui kamščiai netoli Lutterworth ar kažkur ten. Vakarą pasieki Doverį, lauki keltą, naktį – pakrante aukštyn link Mančesterio. O jei dar sniegas, tada juokų nėra. Kartą buvome įstrigę prie Birminghamo dvylikai valandų dėl avarijos. Klientas skambino kas valandą. Suprantu, nervas, bet aš čia melo neskleisiu: trys dienos yra saugus vidurkis.

Ar siuntinys visą kelią lieka toje pačioje Mercedes mašinoje, ar perkeliamas į kitą?

Jei viliasi, kad visada taip yra... pažiūrėk, mūsų atveju dažniausiai taip – pakrauna pas tave ir pabraukia iki tikslo. Bet yra tokių „žaidėjų“ rinkoje, kurie surenka mažu furgonu, o paskui permeta į didelę priekabą. Teisiškai nieko blogo, bet rizika auga. Nauji mikroautobusai, kuriuos naudojame, yra standartiniai krovininiai, neiškraunama. Daiktai nukeliauja tiesiai. Tik praėjusį mėnesį teko perkrauti dėl gedimo – klientas pyko, bet gedimas yra gedimas.

Ar reikia vežti siuntinį į jūsų sandėlį, ar paimsite iš namų Kaune?

Paimame. Tai vadinama „nuo durų iki durų“. Atvykstame, supakuojame jeigu reikia (nors verčiau pakuok pats), užkrauname ir važiuojame. Tačiau jei gyveni aštuntą kartą be lifto, ten mus vežimėlis lydės. Kartais klientai atsiveža daiktus iki mūsų bazės netoli Kauno – tada mažesnė kaina, nes nereikia lėkti po visą miestą. Toks jau gyvenimas – patogumas kainuoja. Nors naujuose mikroautobusuose viskas einasi sklandžiau.

Nesąžiningi dalykai ir realybė, kurią matau

Ar visi vežėjai, skelbiantys „naujausi mikroautobusai“, tikrai jais važinėja?

Hm. Aš nenorėčiau šmeižti kolegų, bet... būna ir taip. Kartais sutari, o tada atvažiuoja devynioliktos laidės furgonas su rūdžių dėme ant šono. Techniškai jis dar važiuoja, bet naujausias? Ne. Aš pats mačiau skelbimus su blizgančiom nuotraukom, o realybėje – visai kas kita. Patarimas: paprašyk mašinos nuotraukos su numeriu. Jeigu vengia rodyti – žinok, kad kažkas ne taip. Ai, dar vienas triukas – nuomoja mašiną vienai dienai fotosesijai, o paskui važinėja sava.

Ar teko grąžinti siuntinį, nes klientas melavo, kas viduje?

Taip ir ne. Buvo atvejis – vežėme dėžes į Londoną. Klientas pasakė: drabužiai ir knygos. Muitinė paprašė atidaryti. Dėžėje – alkoholis ir dumblo siurblys. Ribos viršytos, siurblys be CE. Prisiekiau, kad nežinojau, bet atsakomybė ant siuntėjo. Siuntinys užstrigo muitinėje tris dienas. Galų gale klientas sumokėjo baudą, bet aš praradau laiką. Dabar visada klausiu du kartus: ar tikrai tik drabužiai?

Kas nutinka, jei važiuojant sudūžta stiklinis stalas? Kas moka?

Čia skaudi tema. Prieš ketverius metus vežėme stiklinę vitrinos dalį į Braitoną. Supakavome – rodos, tūkstantis sluoksnių burbulinės plėvelės. Atvažiavus – įskilęs kampas. Klientas buvo šokiruotas. Mes turėjome draudimą, bet riba buvo aštuoni šimtai svarų, o žala – mažesnė. Kompensavome. Bet buvo atvejis, kai klientas pats supakavo į paprastą kartoną – tada jau nebežinau. (Čia galiu patikslinti – mes vis tiek stengiamės padėti, bet oficialiai, jei pakuotė silpna, atsakomybė permesama.) Geriausia – fotografuok daiktus prieš pakrovimą.

Kodėl vienas pažįstamas sumokėjo tris šimtus, o aš už tą patį krovinį – septynis?

Oi, čia aš galiu parašyti visą romaną. Pirma – sezonas. Rugpjūtis ir rugsėjis yra pikinė migracija, tada kainos šokinėja kaip zuikiai. Antra – ta pažįstama gal turėjo pustuščią mašiną, kuriai reikėjo užpildyti kampą. Trečia – gal paprasčiausiai pažįstamas meluoja, kiek mokėjo, nes taip būna. (Nesakau, kad tavo draugas melagis, bet statistiškai...) O gal aš pats klystu su įvertinimu – būna, kad pirmadienį skambini, nepavargęs, parašau vieną kainą, o penktadienį, kai galva plyšta, kitą. Negerai, bet žmogiška.

Ar tikrai pasitaiko, kad daiktai tiesiog dingsta be žinios?

Iš principo, jei dirbi su rimtais žmonėmis – ne. Bet girdėjau istorijų. Buvo atvejis, kai vienos įmonės vairuotojas pavogė tris dviračius. Pats nebuvau liudininkas, bet pažįstami pasakojo. Mes per dvidešimt ketverius metus pametėme gal du siuntinius, kai paliekame pas kaimyną, o kaimynas apsimeta, kad nieko nežino. Policija nieko nepadarė. Dingimas pasitaiko, bet ne transporto metu – dažniausiai dėl žmogiškų neišmanybių. Aš stengiuosi, kad taip nebūtų.

Ar JK muitinė tikrina kiekvieną mikroautobusą iš Lietuvos?

Ne kiekvieną, bet tikrinti gali bet kurį. Aš neįsiūlau muitinės darbuotojais, tai nežinau, pagal ką jie renkasi. Kartami stabdo ir verčia iškrauti pusę mašinos. Buvęs kolega sako, kad spjauna į pirštą ir renkasi pagal spalvą – gal juokauja, gal ne. Po Brexit viskas pasikeitė. Anksčiau pravažiuodavom kaip vėjas, dabar – popieriai, papročiai, rinkliavos. Jei vežame tokius daiktus, kurie gali kelti klausimų, aš visada įspėju klientą: pasiruošk, kad gali tekti palaukti.

Popieriai ir paskutiniai patarimai

Kokie dokumentai reikalingi siuntiniui į Angliją dabar, po Brexit'o?

Čia aš šimto procentų nesu tikras dėl visų niuansų, nes taisyklės keičiasi kas pusmetį. Žinau, kad EORI numeris reikalingas verslui. Jei privatus asmuo veža asmeninius daiktus, reikia packing list'o, kartais – CMR važtaraščio. Mes visada paruošiame dokumentus, bet jei vežame maistą, augalus (taip, žmonės veža augalus!), reikia fitosanitarinių. Buvau išvežęs veidrodį – atrodė kaip nieko, o muitinėje prikibo, kad tai antikvaras. Reikėjo įrodyti, kad pirktas Interjero pasaulyje prieš metus. Tai va, dokumentai – linkiu pasikonsultuoti individualiai, nes kiekvienas siuntinys turi savo gyvenimą.

Kaip supakuoti daiktus, kad neužterštų naujo mikroautobuso sėdynių ar grindų?

Nauji automobiliai kvepia skaniai, bet ne tavo sena sofa. Mes naudojame antialergines dangas... e, ne, ne vienkartinės, bet keičiamos. Klientai kartais sako: „tai jūs man neleisite sėsti ant sėdynės?“ Ne, daiktai važiuoja atskirai. Bet kur gali pralieti dyzelį. Geriau plastikines arba kartonines dėžes, o ne maišus – maišai plyšta ir sienos pasidaro pilkos. O tas brangus Peugeot... kai klientas atsivežė katės kraiko – prisiekiau, kad daugiau gyvūnų nevešiu be narvo. Nors katinas mielas buvo.

Ar dar galima į JK siųsti rūkytą dešrą savo vaikui studentui?

Deja, nebe taip laisvai. Po Brexit maisto importas į JK iš ES tapo problematiškas. Nežinau tikslaus dešrų sąrašo, bet mėsos produktai – tai raudona vėliava. Kartais praleidžia, jei komercinės vertės nerodo, bet rizikuoti nereikia. Aš pats buvau išmetęs klientui dešras į šiukšlių konteinerį muitinėje (jo prašymu, žinoma), nes kitaip grėsė bauda. Studentas liko alkanas, bet laisvas. Verčiau paversk pinigus ir atsiųsk pavedimu. Arba nupirk vietoje – Tesco turi lietuviškos dešros, šimtas procentų buvau mačęs. O gal ir ne lietuviškos, bet panašios.

Ką daryti, jei pristatymo dieną tiksliai tuo metu būsi darbe Londone?

Tada deriname laiką. Dauguma klientų Londone gyvena butuose, kur durininkas nepriima. Mes galime palikti saugioje vietoje, jei sutinki raštu – mūsų atsakomybė tada krenta, aišku. Arba pristatome vakare, kai grįžti. Kartais paliekame pas pirmo aukšto kaimyną – būna labai malonių žmonių. Buvo toks atvejis, kai klientas pasakė: „palikit po laiptais“, o ten apsiseilėjo... ne, vis tik nepalikau – paskambinau, sutarėm kitą dieną. Geriau jau pavėluoti dieną, nei palikt daiktus daugiabučio laiptinėje. Vagys skaito ir skelbimų portalus, žinok.

Ar mano daiktai yra apdrausti, ar turi pats drausti?

Čia painoka. Mūsų CMR draudimas dengia tam tikrą sumą, bet jei veži senelės porcelianą, kurio vertė – dešimt tūkstančių, tai to draudimo neužteks. Aš rekomenduoju papildomai drausti brangius daiktus. Tik neperžioplink. Kartais klientai nori apdrausti dėžę su drabužiais už penkis tūkstančius – tada kyla klausimų. Buvęs atvejis: klientas apdraudė seną fotelią už du šimtus eurų, o vertė – dvidešimt. Draudimas neveikia taip, ir būna, kad ir pats painiojuosi, ką dengia kas. Pasiklausk biure – ten merginos tvarkingiau pakonsultuos nei aš.

Kokį svorį dar galiu pakrauti į naujausią mikroautobusą, kad nesučiuožtume nuo kelio?

Naujas Fiat Ducato Maxi gali tempti pusantros tonos krovinio, bet realiai mes neiname iki ribos. Mašina turi būti stabili, ypač kai vejasi vėjas Doverio pakrantėje. Aš verčiau imu mažiau, bet ramiau. Kartą pakrautum per daug – stabdymo kelias išsitęsia, vairuotojas pavargsta. O ir padangos... na, jei naujos, tai dar kitaip. Klientai sako: „oi, šitas kartonas tik dvidešimt kilogramų“, o ten knygų pilna. Realus svoris būna keturiasdešimt. Nors mikroautobusas naujas, per didelė masė – tai pavojus. Saugumas pirmiau.

Viso to išvada

Siuntinių gabenimas į Angliją naujausiais mikroautobusais atrodo kaip paprastas reikalas, bet kai dirbi dvidešimt ketverius metus, žinai, kad velnias slypi detalėse. Nuo pakuotės iki to, ar vairuotojas pavargęs – viskas turi reikšmę. Rinkis tuos, kurie nebijo atsakyti į nepatogius klausimus ir parodyti tikrą mašiną. Ir nepamiršk: geriausia kaina ne visada yra mažiausia kaina. Kartais mokėti truputį daugiau – reiškia išvengti galvos skausmo kitame krante. Saugios kelionės tavo daiktams!