Siuntiniai į Angliją mikroautobusais – greitas ir patogus būdas

Dirbu šitame reikale jau kokių dvidešimt dveji, gal dvidešimt ketveri metai – tiksliai net nebesuskaičiuosiu. Pradėjau, kai į Angliją važiuodavo sukamu rėmu „Ford Transit" su pralekštais ratlankiais, o vairuotojas pusę kelio kalbėdavo telefonu, o mes lagaminus surišdavome virvėmis. Dabar kitaip. Bet kai žmonės klausia apie siuntų pervežimą, aš visada sakau – jei ne vienintelė rankinė, o daiktų krūva, mikroautobusas dažnai būna greitas ir patogus būdas. Ne fūros kaina, ne siuntų tarnybos anonimiškumas. Tarpinis dalykas, bet labai žmogiškas. Štai klausimai, kuriuos man užduoda nuolat.

Kaip tai daroma praktiškai

Kiek laiko per mikroautobusą siuntinys keliauja iki Londono?

Na, žiūrėk. Jei vairuotojas išvažiuoja iš Vilniaus pirmadienio vakarą, dažniausiai trečiadienio ryte jau būna Londone. Kartais greičiau, kartais vėliau. Viskas priklauso nuo pasienio eilių, keltų vėlavimų, oro sąlygų. Buvęs atvejis – prastovėjo Calais uoste šešias valandas dėl vėjo. Klientas skambinėjo kas pusvalandį. Gryno važiavimo laikas – apie trisdešimt penkias valandas, dar prisideda privalomas poilsis. Skaičiuok dvi paras nuo durų iki durų. Jei mikroautobusas turi tarpinius sustojimus kituose adresuose – gali ir tris. Tokia jau tos logistikos realybė. Nepatogu, bet tiesa.

Ar galiu siųsti daiktus tiesiogiai iš Kauno į Birmingemą, be perėjininkų?

Tiesiogiai ne visada. Dažnai mikroautobusas važiuoja iki Londono, o tada perduoda daiktus mažesniam automobiliui į šiaurę. Bet jei sutari iš anksto ir turi pakankamai krovinio – užsakai tiesioginį reisą, tik brangiau. Daugelis vežėjų turi savo "bazes" Londone, ten perskirsto. Perkraustymui į Angliją mikroautobusu tai normalu – ne visada vamzdis tiesiai iš kiemo į kiemą, bet lankstus. Pats transportas mažesnis, judresnis, bet logistika kitokia nei fūros. Sutinku, nelabai idealūs sprendimai, bet tokie realūs. Taip jau veikia šitas verslas. Reikia su tuo susitaikyti.

Koks skirtumas tarp mikroautobuso ir DHL siuntų tarnybos?

DHL paima dėžę, meta į konvejerį, o ten ji peršokinėja iš rankų į rankas. Mikroautobusu daiktai pakraunami kartą, iškraunami kartą. Jei turi dešimt dėžių ir baldą – kurjeriai viską išskaidys, pridės mokesčių. Vairuotojas tiesiog sukrauna, ką sutarėte, ir nuveža. Kaina didesniam kiekiui dažnai mažesnė. Minusas – reikia derėtis dėl laiko, o ne kliautis sekimo numeriu. Pripažįstu: jei siunti vieną mažą paketą – mikroautobusas nepraktiškas. Tada tegul būna paštas ar kurjeris. Čia kitoks segmentas žmonių, kuriems reikia daugiau.

Ar reikia pačiam padėti krauti daiktus į transportą?

Pagal taisykles – ne, vairuotojas pats turi tvarkytis. Bet realybėje, jei stovi šalia ir padedi, niekas nepyksta. Buvo atvejis Kaune – klientas atsivežė draugą, du katilus aliejaus ir padėjo tempti sofą. Vairuotojas net apsidžiaugė. Kitąsyk pasitaikys koks nors pasitempęs, kuris pasakys, kad "paslauga su pilnu aptarnavimu". Aš sakau: jei gali – padėk, jei negali – nesigraužk. Svarbu, kad daiktai paruošti prie durų, o ne devintame aukšte be lifto. Nors būna ir taip. Tada sunku visiem. Rankinis darbas čia vyrauja.

Ar vairuotojas kalba angliškai ir pats tvarko dokumentus?

Dažniausiai taip, anglų kalba šioje srityje – būtina. Bet būna ir tokių, kur bendrauja gestais ir keturiais žodžiais. Kartais vairuotojas yra ir vadybininkas viename – pats tvarko popierius pasienyje. Kartais dokumentus ruošia ofisas, o jis tik važiuoja. Muitinėje JK pusėje retai prireikia aiškintis, ypač kai per Doverį eilės nusidriekusios, bet pasieniečiai gali paklausti. Tada gerai, jei žmogus žino, kas per krovinys. Buvo atvejis, kai vairuotojas nežinojo dežės turinio. Pasieniečiai valandą naršė. Stresas. Sąrašai privalomi.

Ką galima vežti ir kas stringa

Ar tinka siųsti dviratį, sofą ir tris lagaminus vienu metu?

Būtent tai ir yra ta niša. Siuntiniai į Angliją mikroautobusais puikiai tinka, kai reikia vežti maišą, dviratį, kelis lagaminus, kartais nedidelę spintą – viską į vieną transportą. Nereikia skaidyti į penkis atskirus siuntinius. Reikia iškart pranešti apie matmenis. Sofą reikės apvynioti, nes durų aukštis ribotas. Aš prašau: nufotografuokite, atsiųskite, tada pasakysiu ar telpa. Buvęs atvejis Vilniuje – vežėme komodą, o durų per mažas. Teko kieme išpakuoti. Nemalonu, bet išsprendėme vietoje. Kartais taip nutinka. Informuokite iš anksto.

Ar galima vežti maisto produktus – dešrą, sūrį šeimynai į Angliją?

Čia jautru. Po Brexit viskas pasikeitė. Techniškai – jokių mėsos ir pieno produktų privatiems asmenims importuoti į UK negalima. Nei dešrų, nei sūrio. Realiai žmonės slepia. Aš nepatariu, nes jei suras – konfiskuos, gali baudą uždėti, o dar gali ir visą siuntą areštuoti ilgam. Buvo klientė, vežė šaltieną mama. Kvapas visas mikroautobusas. Vairuotojas vos neišprotėjo. Nevežkit. Yra lietuvių parduotuvių Londone, ten viską nusipirks. Aš čia kategoriškas – neverta rizikuot dėl dešros. Yra kitų būdų pradžiuginti gimines. Nors suprantu, kad namų skonis kitas. Sentimentai stiprūs.

Kas bus, jei supakuosiu daiktus per aplamai – ar padės tvarkyti vietoje?

Ne, vairuotojas nėra tavo pakuotojas. Jis turi kitus adresus. Jei atsiveši malkų dėžes, iš lemputės apvyniotas – jis kraus taip, kaip yra. Blogiausiu atveju pasakys, kad neims. Geriausia – dvigubos dėžės, burbulinė plėvelė, daiktai viduje nekabeną. Kartais žmonės krauna į maišelius nuo granulių... tada siuntinys atrodo kaip po katapulto. Viena klientė Londone atsiėmė porcelianą – trečdaliu mažiau nei išsiuntė. Kaltino vairuotoją, bet pakuotė buvo tragiška. Atsiprašau, bet taip yra. Pakavimas – pusė sėkmės. Mikroautobusas kratosi, ypač angliški keliai.

Ar galima pervežti augalus ar gyvūnus mikroautobusu į Angliją?

Gyvūnai – ne, nebent veterinarinės pažymos ir speciali įranga, bet tada jau ne paprastas mikroautobusas. Augalai... hmmm... Techniškai kai kurie leidžiami be dirvos, su fitosanitariniu. Realybėje žmonės veža fikusus. Jei muitinė nepatikrins – pravažiuos. Jei patikrins – atims. Aš abejoju ar verta rizikuoti dėl penkiolikos eurų augalo. Sentimentalią vertę suprantu, bet geriau palikite kaimynui prižiūrėti. Gyvūnai – tikrai ne. Čia jau ne tik taisyklės, bet ir etika. Mikroautobusas nėra zoologijos sodas. Gyvūnai stresuoja per keliones. Buvęs atvejis – vežė triušį. Triušiui nepatiko. Nelabai.

Ką daryti, jei siuntinys, kurį reikia gabenti, didesnis, negu sutarėme?

Klasikinė bėda. Klientas sako: „dvi dėžės“, o išeina keturios ir šaldytuvas. Vairuotojas atvažiuoja su VW Transporter, o reikia sunkvežimio. Tada derinasi – arba veža ką telpa, arba vėluoja. Kartais sutalpinama stebuklingai, bet dažniausiai tenka mokėti papildomai. Aš sakau: geriau iš pradžių pasakykite daugiau nei mažiau. Mes vežam jau dvidešimt trejus metus (na, tiksliau – gabename, bet taip šnektėjimas prigijo), ir vis dar nustembam, kiek norima sutalpinti į Citroën. Būna smagu, bet stresuoja visi. Tiksli informacija sutaupo nervų. Nepadidinkite daiktų be perspėjimo. Prašau.

Kainos, sutartys, pinigai

Kiek maždaug kainuoja pasiųsti dvi dežes iš Vilniaus į Mančesterį?

Skaičiai. Dvidešimt ketvirti metai rinkoje. Realiai kaina būna nuo šimto dvidešimt iki dviejų šimtų eurų už kubinį metrą, priklausomai nuo sezono. Dvi didelės dėžės – gal pusantro kubo. Skaičiuok šimtą aštuoniasdešimt – tris šimtus eurų. Jei mažos – gali neapsimokėti, yra minimalus mokestis. Į Mančesterį brangiau negu į Londoną, nes papildomas važiavimas. Kainos pervežimui į Angliją mikroautobusu nėra kaip pašte – deriesi, prisitaikai. Rugsėjį viskas šauna, nes studentai. Tada pats nebesuprantu kodėl taip brangu. Paklausa lemia. Bet vis tiek pigiau nei individualus reisas fūra. Sutaupai.

Ar kaina priklauso nuo svorio ar nuo vietos, kurią užima siuntinys?

Mikroautobusuose skaičiuojame kubatūrą, nes svoris retai problemiškas – baldai sveria mažai, bet užima vietą. Jei veži knygas ar akmenis (taip, buvo!), tada svoris svarbus, nes yra apkrovos ribos. Bet daugumoje atvejų – matmenys, ne kilogramai. Kartais klientas sako: „o man tik dvidešimt kilogramų“, bet tai yra dvidešimt kilogramų plunksnų įpūstų į tris kubinius metrus. Tada aišku, mokėsi už tūrį (na, už plotą, kubatūrą – bet principas kaip už erdvę). Vairuotojas ne daugiau kaip 3,5 tonos gali tempti. Kitu atveju reikia kitokio transporto ir kitokios kainos.

Ar reikia mokėti prieš kelionę ar galiu atsiskaityti gavęs daiktus Anglijoje?

Paprastai prašome trisdešimt–penkiasdešimt procentų avanso, likutis – pristatymo metu. Yra įmonių, kurios ima viską iš anksto, yra tokių, kurios veža paskui vargo surinkinėjimo. Aš mėgstu dalis iškart – parodyk, kad rimtai, dalis gavus. Tik gavęs atsiskaityk iš karto, nes vairuotojas neturi laiko laukti, kol eisi į banką. Buvo Birmingeme – klientas pasakė „pervesiu vakare“, o vairuotojas turėjo dar tris adresus. Teko laukti kieme. Neprofesionalu. Mokėk cash arba pavedimu prieš iškrovimą. Taip tvarkingiausia visiems. Aš taip darau ir su savais daiktais. Paprasčiausiai.

Kodėl viena įmonė prašo šimtą penkiasdešimt eurų, kita – keturis šimtus už tą patį?

Čia mėgstamiausia tema. Rinka pilna visokių. Vieni dirba formaliai, su draudimais, licencijomis. Kiti – du vaikinai su suplyšusiu Transit'u, be CMR, be garantijų. Jie ir prašys pigiau. Kartais pasiseka, kartais dingsta su daiktais arba atveža sutraiškytus. Aš ne smerkiu pigius – bet perspėju. Jei kaina ženkliai mažesnė už rinkos vidurkį – kažkur sutaupyta. Dažnai vairuotojas pavargęs, važiuoja vienas be keitimo. Rizika ant tavo daiktų. Ne visada, bet statistiškai taip. Yra gerų nebrangių, bet reikia žinoti kuri. Aš renkuosi vidutinę kainą. Per pigu – kvepia blogai. Tikrai taip.

Ar yra papildomų mokesčių pasienyje ar muitinėje?

Jei siunti asmeninius naudotus daiktus, muito mokėti neturėtumėti. Bet reikia CMR ir deklaracijų. Po Brexit viskas apsunkino. Būna mokesčių už keltą – kartais įskaičiuoti, kartais ne. Klauskit aiškiai. O jei vežate kaip dovanas – turi ribas. Versliniai kiekiai – tada gali tekti mokėti VATą ir muitus. Čia jau buhalterija. Aš čia tikrai šimtu procentų nežinau visų naujausių niuansų, jos keičiasi. Geriau pasiklauskite brokerio arba mūsų vadybininko. Jie skaito įstatymus kas savaitę. Aš labiau praktikas nei teisininkas. Nors ir stengiuosi sekti. Sunku viską suspėti. Tikrai.

Kas gali nepasisekti – apie blogas įmones ir problemas

Ar daiktai dažnai dingsta arba sulūžta gabenant mikroautobusais?

Dažnai – ne. Bet nutinka. Ypač jei veža kas nors iš skelbimų be ofiso. Aš matęs situacijų, kai klientas pervedė avansą, o numeris išjungtas. Mikroautobusas su daiktais – dingo. Arba vairuotojas pavagia vertingą siuntinį. Dėl lūžių – blogai supakuoti daiktai rizikuoja. Microautobusai (na, mikroautobusai – ranka užkliuvo) pakratomi, ypač angliškos gatvės. Kartais vairuotojas stabdo staigiai. Nėra absoliučios garantijos. Bet jei renkiesi normalią įmonę, su atsiliepimais, realiu adresu – rizika mažesnė nei didžiojoje kurjerinėje tarnyboje, kur tavo dėžę penkiolika kartų meta. Rinkis protingai.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėluoja dviem dienom ir nekelia raginio?

Klasika. Vežėjas pasakė „rytoj“, o tada – tyla. Pikta. Skambini mes, skambini jis – nieko. Dažnai taip, kai vairuotojas persikrauna arba stringa muitinėje. Blogiausiu atveju – avarija. Visada imkite telefoną ne tik vairuotojo, bet ir ofiso. Jei įmonė rimta – atsilieps. Jei tik vienas mobilus – problemų atveju bus sunku. Buvo atvejis – mikroautobusas gedimo stabdė Prienuose parą. Vairuotojas nenorėjo nervinti kliento ir netylėjo. Galų gale paskambino ofisui, ofisas – jums. Komunikacija svarbiausia. Bet nejauku, kai daiktai kažkur tarp Vilniaus ir Doverio, o info nulis. Nebūna smagu.

Ar tikrai visos įmonės, siūlančios pervežimą į Angliją, turi licencijas ir draudimą?

Ne. Visai ne visos. Juodųjų vežėjų begalė.