Saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų

Duodu dvidešimt ketverius metus tarptautiniams perkraustymams. Jei nori, kad daiktai nuvyktų iš Lietuvos į Angliją ir liktų sveiki – geriausia, kai viską pasiima iš namų ir pristato į namus, o dar geriau, kai tai apima draudimas. Bet žinai ką? Tai nereiškia, kad niekas niekada nesugadinamas. Būna visko. Aš tiesiog noriu, kad suprastum, kaip tas saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų vyksta realybėje, be balto pirštinio marketingo. Ne viskas auksu žiba, bet jei žinai taisykles – daug mažiau galvos skausmo. Šiandien papasakosiu, kas dažniausiai žmones glumina, kuo skiriasi vežėjo atsakomybė nuo tavo asmeninio draudimo ir kodėl kartais draudimas nepadengia žalos.

Pradžia – ką pirma reikia suvokti

Ar saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų reiškia, kad manęs niekas neliečia – tik stebiu?

Ne, nebūtinai. Nuo durų iki durų reiškia, kad vežėjas pasiima daiktus iš tavo buto ir pristato į nurodytą adresą Anglijoje. Bet jei gyveni penktame aukšte be lifto – gali tekti mokėti papildomai už nešimą laiptais. Aš dažnai sakau klientams – mes ne robotai, nepasileidžiam su raketa. Mus reikia įleisti, parodyti, kur stovi dėžės ir ar yra kur pasistatyti. Kartais žmonės mano, kad bus visiška tyla ir stebuklas. Nėra taip. Tu turi paruošti daiktus, pasirašyti aktus ir patikrinti, ar viskas perduota tvarkingai. Kitaip lieka neaiškumų.

Kiek iš tikrųjų kainuoja toks pervežimas, jei vežu pusę kambario baldo į Londoną?

Čia klausimas, kuriuo prasideda daug klaidingų lūkesčių. Maždaug nuo 120 iki 180 eurų už kubinį metrą, bet jei tik du krėslai ir kelios dėžės – gali būti mažesnė suma. Kai kurie vežėjai ima fiksuotą rinkliavą už dalinį krovinį. Realiai, saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų nėra pigus malonumas, nes draudimas ir paslaugų komplektas kainuoja. Nemoka tik tas, kuris pats vairuoja ir rizikuoja. Aš visada siūlau paskaičiuoti – ar verta sutaupyti 50 eurų, bet prarasti nervus. Dažniausiai neverta.

Ar galiu pats supakuoti dėžes arba butelyje vyno tiesiog šiaip numesti?

Gali pats supakuoti, bet tik tada draudimas dažniausiai nepadengia vidinės žalos. Čia ta vieta, kur visi supyksta. Aš suprantu – norisi sutaupyti. Bet jei pats sukrausi stiklus į seną batų dėžę ir jie sudūžta – draudikai rėžia „netinkamas pakavimas“. O dėl vyno – nejuokauk. Bendrojo naudojimo transporte alkoholis gali būti draudžiamas. Vieną kartą klientas bandė slėpti butelius po pledais. Rado pasieniečiai. Na, tada jau nebe mūsų reikalas buvo. Rimtai, neitinkamai supakuoti daiktai – pirmas būdas likti be kompensacijos.

Kada reikia apie siuntimą pradėti galvoti – prieš savaitę ar prieš mėnesį?

Jei tau reikia tikslios datos – geriau prieš tris–keturias savaites. Nors būna ir taip, kad paskambini antradienį ir jau penktadienį kažkas vyksta. Bet tai būna per žiemą arba kai vežėjas turi laisvą vietą. Vasaros sezonas – tuomet ne. Aš pats savo dukrai vežiau daiktus į Birmingamą ir užsakiau prieš penkias savaites, nes liepą tiesiog nėra vietų. O jei esi iš mažesnio miesto Lietuvoje – vežėjas turi suplanuoti maršrutą ir tau parūpinti patogią datą. Skambink anksti, tausosi nervus.

Ar galiu vežti ir maisto produktų, pavyzdžiui, mamos slyvų uogienės?

Ne, geriau ne. Po Brexit tokių dalykų pasienyje neatleidžia. Aš šimtą procentų žinau dėl šviežios mėsos ir pieno, bet dėl uždaroje stiklainyje uogienės – na, teoriškai gali praeiti, o gali ir ne. Nesu tikras dėl kiekvieno inspektoriaus nuotaikos. Kartą klientas vežė raugintus agurkus – praleido, bet tai buvo sėkmė, ne taisyklė. Aš linkęs patarti – palik uogienę broliui. Anglijoje ir taip visko yra. Verčiau išsiųsk tik tai, ką tikrai sunku pakeisti – asmeninius daiktus, dokumentus, brangią techniką.

Koks popierius svarbiausias prieš pakraunant daiktus į mašiną?

Sąrašas – inventorius. Ir nota bene – ne iš galvos, o surašytas. Aš visada sakau: turi popieriuje ar PDF'e turėti, ką perdai. Nes jei dėžės dingsta – be dokumento niekas neprisiims. Vežėjas privalo turėti CMR draudimą, bet tai – ne tavo asmeninė siuntos draudimas. Atrodo aišku, bet kas antras klientas glaustosi. Be to, reikia pasų duomenų ir tikslaus gavėjo adreso Anglijoje. Kartą klientas nurodė gatvę be numerio – dvi valandas ieškojome Notingamo priemiestyje. Nesusitvėriau nervų, žodžiu. (pataisau – mes tvėrėmės, bet laikas eina)

Draudimas, kurį visi skuba pamiršti

Vežėjas sako, kad jie apdrausti. Ar tai jau reiškia, kad mano sofa apdrausta?

Ne. Tai du skirtingi dalykai. Vežėjo CMR atsakomybė dengia tik labai specifinius atvejus ir sumas – dažniausiai iki 8–9 eurų už kilogramą. Tavo sofa sveria 40 kg? Gausi kelis šimtus eurų, nors sofa kainavo tūkstantį. O jei žala dėl force majeure – vagišiai, potvyniai – CMR gali visai nemokėti. Štai kodėl reikia full value draudimo, kurį renki savo noru. Saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų įgauna prasmę tik tada, kai turi individualų daiktų draudimą. Kitaip – statyk ant savo rizikos. Aš taip nebedarau jau metų metus.

Kiek kainuoja tas pilnas draudimas siuntiniui į Angliją?

Paprastai nuo 1 iki 1,5 procento apdraustos vertės. Veži 5000 eurų vertės baldus – moki 50–75 eurus. Žinoma, jei tai meno kūriniai ar antikvaras – tarifas kitas. Bet čia jau nebe mano kiemo rūpesčiai, ten reikia specialaus vertintojo. Aš dažnai skaičiuoju klientam tiesiai telefonu – kad nemestų sąmoningų paistalų. Kartais sakau: mokėsi 40 eurų, bet jei sugadins televizorių – gausi visą sumą. Regis, verta. Ai, ir dar – draudimas plius administracinis mokestis brokeriui. Ne viskas taip saldu, kaip atrodo pirmą akimirką.

Kas būna, jei dėžė apiplyšta, o vežėjas sako – taip jau buvo?

Tada be foto ir aktų tu nieko nepadarysi. Privalai fiksuoti. Gavęs daiktus – apžiūrėk. Jei matai pažeidimą ant dėžės – rašyk pastabą CMR. Jei neparašei – po pusės dienos bus labai sunku protingai įrodyti. Aš mačiau atvejų, kai klientai atvažiuoja pikti po trijų dienų – o kur įrodymas? Be to, draudikai labai nemėgsta, kai vėluoji pranešti. Terminai – dažniausiai 7 dienos. Aš asmeniškai siūlau tikrintis daiktus iš karto, net jei esi pavargęs po kelionės. Rimtai, nedelsk. Nufotografuok prie durų, kol vairuotojas neišvažiavo.

Ar verta drausti senas mamas paliktų servizų likučius?

Jei tai sentimentas – taip, jei tai tik trys lėkštės iš宜家 – ne. Aš čia jau ne finansų patarėjas, bet realiai žiūriu: draudimas dengia rinkos vertę, ne emocinę. Jei servizas 1970-ųjų, be žymės – rinkos vertė gal 20 eurų. O tavo sielvatas – be kainos. Bet jei tai unikalūs rankdarbiai – aprašyk ir apdrausk. Svarbiausia – turi įrodyti vertę. Čia mano patarimas: jei nežinai, ar vertinga – nufotografuok ir atsiųsk draudimo brokeriui. Jie pasakys neįžeidžiamai. O jei nepasakys – rasi kitą brokerį. Nes taip jau būna.

Aš persikraustau visam laikui, ar galiu apdrausti tik dalį turto?

Gali, bet turi aiškiai deklaruoti. Negali slėpti, kad drausdamas tik kompiuterį po lova paliksi ir sakyti – kiti daiktai nieko verti. Draudikas turi matyti, kas vežama. Praktikoje žmonės apdraudžia brangią elektroniką, baldus, dviračius. Apdrausti drabužius iš second-hand – per brangu ir beprasmiška. Aš turėjau klientą, kuris bandė apdrausti keletą šimtų vinilų plokštelių. Uždraudėm, bet reikėjo sąrašo. Jis rašė iki 3 nakties. Tai – realybė. Ne visada greita, bet sąžininga. Ir dėl to draudimas galioja.

Kas nutinka, jei aš pats netinkamai sustiprinau baldą ir jis atsilaisvino kelyje?

Čia atsakymas trumpas – draudimas, ko gera, nemokės. Yra sąvoka „netinkamas pakavimas“. Ir aš čia ne teisėjas, bet matęs tokių tragedijų. Vieną kartą drabužių spinta atsidarė mašinoje, nes nebuvo išimti stalčiai. Sudaužė viską aplink. Vairuotojas pirštais spragtelėjo – o ką daryt? Žala buvo didelė, bet draudimas atmetė, nes pakavimas brokuotas. Jei veži didelius baldus – geriau tegu pakuoja profesionalai. Kainuos papildomai 80–120 eurų, bet smegenys liks vietoje. (baigsiu mintį – tikrai verta, patikėk)

Kai siunta kelyje ir kai kažkas stringa

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Vilniaus, tarkim, į Mančesterį?

Teorija – 5–7 darbo dienos. Praktika – kartais 10. Kodėl? Nes mašina renka krovinį iš kelių klientų. Gali užtrukti Kaune, vėliau Klaipėdoje. Tada keltas per Baltiją arba kelias per ES. Kartais pasienyje – ypač Doverio link – eilės. Mano klientė praėjusiais metais laukė sofos 12 dienų. Ji pyko, suprantama. Bet aš iš anksto pasakiau – gali būti ir taip. Vairuotojas pagal teisęs turi poilsio laikas. Negali važiuoti kaip pašėlęs. Saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų nereiškia teleportacijos. Tai reikia suprasti.

Ar galiu sekti kur yra mano daiktai lyg per DPD ar Amazon?

Ne. Tarptautiniai perkraustymai nėra kurjerinė logika. Būna GPS numeriai, būna vairuotojo telefonas. Bet realiai tu žinai – išvažiuota, pakeliui, atvežta. Aš pats skambinu vairuotojams ir klausiu, kur jie. Kartais jie patys nežino kur yra, nes GPS rodo laukuose. Šiaip aš prieš kelerius metus vežiojau knygas į Oksfordą ir ten viskas kitaip buvo. Bet dabar – normalu tiesiog paskambinti ekspeditoriui. Jis pasakys, ar mašina jau perėjo Prancūziją. Nemėgstu meluoti – pilnos stebėsenos nėra, nebent veži pilną fūra ir pats moki už GPS.

Ką daryti, jei vairuotojas nepristato angliškai kalbantis ir aš neišgirstu skambučio?

Būna, kad vairuotojas – ukrainietis, lenkas ar vokietis, kalbantis rusiškai arba vokiškai, bet ne angliškai. Tada tenka bendrauti per ekspeditorių. Patarimas – visada palik veikiantį telefoną ir rašytinę žinutę. Aš esu matęs, kai žmonės nepaima skambučio dvi dienas, o mašina stovi Londone ir leidžia paslogus. Tada kaltina vežėją. Na, ne. Jei lauksi – laikykitės ryšio. Galų gale, gali sutarti dėl konkretaus lango. Vienas vairuotojas pas mane vis kartoja – „pasakyk klientui – telefonas kišenėje, ne krovinyje“.

Ar galiu kartu važiuoti su savo daiktais?

Ne. Tai krovininis transportas, keleivių vežimas neturi leidimo. Aš to klausimo sulaukiu beveik kaskart. Kartą klientas bandė prisiglausti už sofos mašinoje. Vairuotojas paaiškino – pasienyje bauda, o jo licencija pakibs visam laikui. Taip kad ne, negali. Geriau nusipirk Ryanair bilietą ir sutiksi daiktus vietoje. Daug pigiau nei baudos. Ir saugiau, jei jau apie saugumą kalbam. Be to, draudimas galioja daiktams, ne žmonėms transporto skyriuje. Tai ne kelionė autobusu.

Kas, jei pamiršau pranešti, kad mano namuose Londone nėra vietos parkuotis sunkvežimiui?

Tada problemos. Anglijoje parkavimas siaubas, ypač centriniuose Londono rajonuose. Jeigu nėra bortikų, aikštelės arba leidimo – vairuotojas gali atsisakyti iškrauti. Čia ne piktybiškumas, čia saugumas. Kartą turėjau atvejį Hertfordshire'e – siauras kelias, gyventojai pyko, vairuotojas atgal užsispyrė. Galu gale dalį daiktų nešėme rankomis 200 metrų. O jei nori saugaus siuntimo į Angliją su draudimu nuo durų iki durų, tai apima ir logistiką iki pat tavo durų. Patikrink apylinkes. Užsakyk savivaldybės leidimą. Rimtai, tai ne smulkmena.

Kaina, popieriai ir tie erzinantys dalykai

Kokia suma apskritai yra normali už visą šitą procedūrą?

Žiūrint kiek veži. Pilnas perkraustymas į Angliją su draudimu ir paslaugomis gali kainuoti nuo 800 iki 2500 eurų už vidutinį butą. Jei tik pora kubų – nuo 300–600 eurų. Bet kainą lemia ne tik atstumas. Krova, iškrova, liftas, aukštas, ar reikia demontuoti lovą – viskas pinigai. Aš sakau tiesiai – jei girdi 150 eurų už visą kambarį iki Anglijos – greičiausiai gaudykis. Nes tikrasis draudimas kainuoja, degalai kainuoja, keltas kainuoja. Nebūna šventų tomų. Jeigu pigu, kažkas ne taip.

Ko reikia, kad muitinė nepalaužtų manęs per kelio?

Po Brexit labai svarbu EORI numeris, jei veži komercinius daiktus. Asmeniniams perkraustymams reikia rašyti laišką-deklaraciją ir pateikti buvusios gyvenamosios vietos pažymą. Nesu tikras, ar nuo šių metų dar reikia tos pažymos – pasitikrink su muitinės brokeriu. Aš jau nebe pirmą kartą painioju datas, nes jie nuolat keičia. Bet tiksliai žinau, kad alkoholio, tabako ir šviežių maisto produktų vežti negalima. Jei randa – konfiskuoja. O kartais ir baudą rašo. Verčiau nekrauk rizikos ant savo pečių.

Ar man reikia notaro patvirtinimo, kad rašyčiau daiktų sąrašą?

Ne, nereikia notaro. Užtenka tavo pasirašyto sąrašo. Bet sąrašas turi būti konkretus. „Dėžė su daiktais“ – nedaiktinis aprašymas draudikui. Rašyk: „dėžė Nr.1 – 4 stikliniai puodeliai, 2 lėkštės“. Jei vėliau ieškosim 10 000 eurų vertės nešiojamo kompiuterio – turi įrodyti, kad jis buvo perduotas. Aš pats vedžiau sąrašus ir žinau, kaip tingisi. Bet po nemalonumų nebetingesi. Notaras – ne, bet savo parašas – taip. Ir fotografuok daiktus prieš pakrovimą. Archyvuok. Rimtai. Aš ne dėl gražaus žodžio tai sakau.

Ar vežėjas privalo man uždėti antspaudus ant dėžių?

Privalo fiksuoti kiekį, svorį ir matmenis. Antspaudai – ne visada, bet lipdukai su numeracija privalomi, jei veži dalinį krovinį. Žinai, kaip būna: tavo dėžės sumaišomos su kito kliento daiktais. Numeracija gelbsti. Aš mačiau firmų, kurios to nedarė – tada ieškai, kuri maišelė yra tavo, kuri kito. Chaosas. Ypač jei mažas sandėliukas kelyje. (nors, jei atvirai, anksčiau mes irgi retkarčiais pamiršdavo – dabar jau nebe) Aišku, geriausiai jei nufotografuoji savo numeruotas dėžes pats. Telefonais dabar viskas paprasta.

Kiek muitai ir PVM man gresia už asmeninius daiktus?

Jei tikrai perkraustaisi ir esi EU pilietis (na, bent jau buvęs rezidentas), asmeninius daiktus perkeli be muito ir be PVM. Bet Anglijoje dabar jau nebe EU taisyklės, o perkraustymui yra išimtis. Sąlyga – daiktai naudoti, naujų ne daugiau nei tam tikra riba. Jei veši visiškai naują sofa – gali tekti mokėti. Čia jau muitinės inspektoriaus diskrecija. Aš ne muitininkas, negaliu pažadėti. Bet praktikoje per dvidešimt metų dažniausiai praleidžia be problemų, jei matosi normalus inventorius ir gyvenimo istorija. Tiesiog nebūk agresyvus su jais.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti pianiną ar seifą?

Pianinas sveria 300 kg, seifas – dar daugiau. Reikia specialios įrangos, liftų ir žmonių. Standartinė tarptautinių perkraustymų mašina tam nepritaikyta. Be to, draudimas tokiems daiktams – atskira paraštė. Aš atsimenu atvejį, kai viena patyrusi įmonė paėmė užsakymą pianinui, o paskui skambino išsigandę iš Klaipėdos – niekaip neįkeliam. Teko kitą techiką siųsti. Taip kad jei turi pianiną – ieškok specialistų. Saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų galioja tik tada, kai objektas fiziškai gali įlipti į mašiną ir nepakisti per kitus krovinius.

Paskutiniai niuansai – kai daiktai jau prie durų

Ką man daryti, kai vairuotojas atvažiuoja ir aš matau, kad dėžė kiaura?

Neprašyk pasirašyti, kad gavote tvarkingai. Rašyk aktą. Fiksuok telefonu. Vienas mano klientas pasirašė sąžiningai, o paskui atidarė – visas monitorius trupiniškais. Draudimas atmetė, nes jis pasirašė be pastabų. Aš net įsižeidžiau už jį – kodėl žmonės to daro? Nes mandagūs. Anglijoje gyvenantys lietuviai kartais per daug pasitiki. Nedaryk to. Bloga įmonė gali spaust pasirašyti skubiai. Tu turi teisę tikrinti. Net jei vairuotojas suraukia antakius – nesvarbu. Tavo daiktai, tavo teisės. Priminsiu dar kartą.

Ar galiu atsisakyti mokėti, jei pristatymas vėluoja savaitę?

Tai priklauso nuo sutarties... palauk, aš žadėjau to nekraipyti. Taip, bet ne iš karto. Transportas – tai ne pica per 30 minučių. Būna force majeure, orai, streikai. Bet jei vėluoja be priežasties ir sutartyje yra baudos punktai – gali reikalauti. Aš realiai mačiau tik kelis kartus, kad mokėjo baudas. Dažniausiai vežėjai duoda nuolaidą kitam kartui arba kramto nervus. Geriausia – iš anksto sutarti dėl vėlavimo sąlygų raštu. Žodžiai rūko, popieriai lieka. Ir beje – jei tu pats vėluoji priimti siuntą, jie irgi gali reikalauti sandėliavimo mokesčio. Bus nemalonu abiem pusėm.

Išvada

Žinai, dvidešimt ketveri metai šioje rinkoje išmokė vieno – geriausia apsauga yra ne draudimo polisas, o žinojimas. Tu dabar žinai, kad saugus siuntimas į Angliją su draudimu nuo durų iki durų nėra tik reklaminis šūkis. Tai sistema: nuo sąžiningo inventorizmo iki vairuotojo paspaustos rankos Anglijoje. Neišvengsi kiekvienos bėdos, bet dramatiškai sumažinsi tikimybę pasiklysti popieriuose ar likti be kompensacijos. Jei reikia – rašyk, pakelsiu ragelį. Bet jei skaitei iki čia – jau beveik specialistas. Beveik.