Patikimas siuntinių pervežimas mikroautobusu į Angliją – ką sužinojau per 22 metus

Kai prieš beveik ketvirtį amžiaus pradėjau vežioti siuntinius į Londoną, dar nebuvo žodžio „ekspresinis pervežimas“. Aš tiesiog pakraudavau Opel, važiuodavau per Olandiją ir atiduodavau dėžes. Dabar žmonės skambina įtariai – per daug gražių svetainių. O aš sakau: žiūrėk, patikimas siuntinių pervežimas mikroautobusu į Angliją yra įmanomas, bet tai nereiškia, kad viskas bus kaip švilpikas. Būna ilgų valandų pasienyje, būna kad dėžė apsibraižo. Čia ne pasaka, o realybė. Bet jei žinai kelias taisykles ir netiki stebuklais – viskas vyksta gerai. Šneku tau tiesiai, kaip sėdėtum šalia manęs kabinoje.

Pradžia ir kaina – čia dažniausiai painiausia

Kiek maždaug kainuoja siuntinių pervežimas mikroautobusiuku į Londoną?

Žvelk, kaina priklauso nuo visko. Standartinė dėžė iki 30 kg, jei ne skubu ir važiuoja kartu su kitais kroviniais, šiuo metu kainuoja maždaug nuo 60 iki 90 eurų. Jei siuntinys didelis kaip šaldytuvas – jau 150–200 eurų. Ne kartą mačiau, kaip klientai pakrauna penkias dėžes buto baldų ir stebisi, kodėl prašo 400 eurų. Na, nes mikroautobuso vietos nėra begalinės. Dar į Birmingemą ar Mančesterį kaina aukštesnė nei į Londoną, nes nuo Doverio uosto toliau minti pedalus. Ir jei reikia paimti iš Panevėžio – kyla, nes reikia atvažiuoti į šalutinę gatvę.

Ar galiu pats atvežti siuntinį į sandėlį, ar tikrai pasiimate iš namų?

Gali ir pats, turim punktus Vilniuje ir Kaune. Bet klausimas – ar apsimoka? Jei gyveni Fabijoniškėse, o sandėlys Noreikiškėse, geriau sutarti, kad paimtų. Daugelis vairuotojų važinėja po miestus ir surenka siuntinius. Kainų skirtumo dažnai nėra. Kartais žmonės atveža patys, nes nori pamatyti akimis kas per kontora. Suprantama. Tik va, buvęs atvejis – klientas paliko dėžę ir pamiršo užrašyti gavėjo telefoną. Turėjom žaisti detektyvus visą savaitę, kol suradom kam tas siuntinys skirtas.

Ar reikia mokėti visą sumą prieš tai, kol siuntinys išvažiuoja?

Čia jau priklauso nuo firmos. Mes imam 50 proc. užstatą, o likę 50 – kai vairuotojas jau Anglijoje ir skambina dėl pristatymo. Bet mačiau operatorių, kurie prašo visus pinigus į priekį, o paskui savaitę neranda mašinos. Tai jei prašo 100 % iš anksto, o pats nieko apie juos nežinai – pats supranti. Yra rizika. Aš asmeniškai nedirbu taip, nes negerai jaustis, kai klientas rašo kas antrą dieną, o aš dar nežinau, ar bus laisva vieta mikroautobuse kitą penktadienį. Nors, tiesa, kartais ir aš negaliu garantuoti datos.

Kodėl vieni vežėjai prašo 80 eurų, o kiti 250 už tą patį automobilį?

O čia jau rinkos dėsniai ir šiek tiek nesąžiningumo. Tie, kurie 250, dažnai turi naują VW Caravelle, draudimą, angliškai kalbantį vairuotoją ir neveža penkių skirtingų siuntinių vienu metu. Tu gauni beveik privatų reisą. Tie, kurie 80, dažnai turi 15 metų senumo Ford Transit, kurio gale spaudžiasi dar trys klientai, ir važiuoja 20 valandų be miego. Nei vieni, nei kiti nėra šventieji. Jei kaina žemiau rinkos per 30 proc., kažkas bus ne taip. Aš neinu į vingrybius, bet savo kolegų girdėjau istorijų, kurios šerpetų niekam nesuteptų.

Kaip tas pats važiavimas atrodo – nuo pakrovimo iki durų Anglijoje

Kada tiksliai paimsite siuntinį, jei aš dirbu ir negaliu visos dienos laukti?

Tiksliai? Aš bandau pasakyti tarp devynių ir dvylikos, bet realybė... hm. Realybė tokia, kad jei prieš tave dar trys siuntiniai Kėdainiuose, o viename klientas dar nepakavęs – grafikas slysta. Kartais vairuotojas skambina ryte ir sako: bus vienuoliktą. O kartais atvažiuoja tryliktą, nes dėl kelio remonto prie Jonavos prisispaudė pusantros valandos. Pats vairavau daug metų, tai žinau: geriausia prašyti ryto lango, o jei turi darbą – palik raktus kaimynui arba dėžę prie garažo. Negeriausia, bet pasitaiko.

Ar mano siuntinys tikrai važiuos tuo pačiu mikroautobusu iki Londono, ar kažkur perkraus į fūrą?

Dauguma sąžiningų vežėjų važiuoja vientisu maršrutu – per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Kalę ir toliau į Londoną. Tačiau aš nesakysiu, kad nėra tokių, kurie pakrauna daiktus Panevėžyje, o Krokuvoje persijungia į didesnę mašiną. Mes to nedarom. Kartais taip daroma dėl ekonomijos – mažiau vairuotojų, mažiau vizų. Bet rizika didesnė. Jei nori būti tikras, klausk prieš paimant, ar bus tiesioginis krovinių pervežimas mikroautobusu į Angliją be persikrovimų. Jei atsako miglotai – pagalvok. Nors, tiesą pasakius, kartais net aš nežinau, ar pasienyje dėl eilių teks palaukti ilgiau.

Kiek daugiausia laiko gali trukti kelionė iš Vilniaus iki durų Mančesteryje?

Optimistiškai – trys su puse paros. Realistiškai – keturios iki šešių parų. Būna ir savaitės, jei vairuotojas susirgo arba Doverio uoste – kokia baisi eilė. Praeitais metais vienas reisas strigo Olandijoje dėl sniego – ne, ten vairuotojas padarė klaidą maršrute ir užsirakino apmokamoje zonoje. Teko laukti pagalbos. Klientui pasakiau: duokite dieną rezervos. Anglijoje keliai nebūtinai blogi, bet kai atsibundi prie Nottinghamo ir supranti, kad laukia dar šešios valandos – belieka kavos ir radijo. Kelionė ilga.

Ar vairuotojas padės užnešti dėžę į antrą aukštą, jei aš gyvenu viena ir nepakelsiu?

Jei dėžė iki 20 kilogramų ir nėra liftų – daugelis vairuotojų padės. Tai žmogiška. Bet jei tai skalbimo mašina be liftų į penktą aukštą – tikėkis spalvoto žodyno. Ir nebūtinai angliškai. Mes ne perkraustytojai su diržais, nors kai kurie stiprūs kaip arkliai. Aš jei matau, kad moteris viena, beveik visada padedu. Bet buvo atvejis, kai vairuotojas atsisakė, nes nugarą susitvarkė prieš metus. Skambino piktas klientas. Aš tada pasiūliau samdytis vietinį pagalbininką už 30 svarų. Ne visada malonu, bet taip yra.

Kas kartais nutinka ne taip, kaip piešta svetainėje

Ar dažnai vėluoja tie reisai į Angliją? Bijau pražiopsoti gimtadienio.

Vėluoja. Taškas. Jei svetainėje rašoma „pristatymas per 48 valandas“ – užsimerk ir pagalvok apie ką nors gražaus, pavyzdžiui, ar žvejys gyvena prie jūros, ar ten tik lanko... atsiprašau, išsiveržiau. Per 48 valandas iš Lietuvos – tik jei pats važiuoji be sustojimų. Realiai – 3–6 dienos. Kartais savaitė. Jei pasienio dokumentai stringa – ir ilgiau. Aš nesiimčiau žadėti gimtadienio datos. Savaitę prieš – taip. Dieną prieš – ne. Buvę taip, kad klientas siuntė torto formą... nors kam formą siųsti, tiesa? Bet juk ne man spręsti.

Ką daryti, jei siuntinys atkeliavo, bet dėžė subražyta arba sudaužyta?

Pirmiausia nereikia griebtis į širdį. Antra – fotografuok prieš atplėšiant. Trečia – rašyk vežėjui tą pačią dieną. Jeigu turėjai draudimą (o jei neišsimokei – jau problema, nes aš visada siūlau draustis), kompanija turi procesą. Mes per kelias dienas įvertiname žalą. Bet jei dėžė buvo per silpna, o viduje stiklinis staliukas – net ir geriausias vairuotojas Anglijos duobėtame kely nepadės. Kartais klientai patys kalti, bet nenori to girdėti. Sunku pasakyti, bet... na, aš pasakiau. Pasiūlyk remontą arba dalinę kompensaciją.

Ar buvote turėję atvejų, kai daiktai paprasčiausiai dingsta pakeliui?

Taip. Atsakysiu tiesiai – per dvidešimt metų buvę. Retai, bet buvę. Dažniausiai ne dėl vagystės, o chaoso: mikroautobusas pilnas, kažkas prasitempė maišą, arba Kalais uoste per greitai perkrauta ir dėžė liko ant rampos. Paskui kaltina vieni kitus. Vieną kartą dingo dviratis – radome po trijų savaičių Olandijoje pas kitą klientą, kuris nežinojo, kad pasiėmė svetimą. Grąžino. Bet prieš kelerius metus viena „firma“ pasiėmė tris siuntinius ir pradingo. Policija ieško jau antrus metus. Tai sakau: jei kaina per maža ir kontaktai tik Messengeris – pagalvok dukart.

Kodėl mano draugui pervežė per tris dienas, o man jau savaitei einasi?

Nes tavo draugas gyveno Vilniuje, turėjo vieną standartinę dėžę ir pataikė į reisą su laisvu kampu. O tu gal pasiūlei sofą iš aštunto aukšto, gyveni užmiestyje prie Kelmės ir pataikei į savaitę, kai vairuotojas susirgo. Kiekvienas siuntinys yra atskiras organizmas. Lygintis su kaimynu – blogas darbas. Žinau, kad norisi pykti, bet logistika nesidrobi. Ji nepaiso tavo jausmų. Būna savaičių, kai visi mikroautobusai pilni, nes studentai grįžta. Būna ir tuštesnių. Jei laikas kritinis – mokėk daugiau už greitąjį reisą. Arba oro uostu. Sorry, tiesiog taip yra.

Ką galima vežti mikroautobusu, o kas uždrausta ar kvaila

Ar galiu kartu su drabužiais nusiųsti tėčiui šaldytuvą ir maišą bulvių?

Šaldytuvą – taip, jei išvalytas, išdžiovintas ir suveržtas diržais. Bulvės... techniškai ne draudžiami daiktai, bet muitinė gali paklausti, kodėl vež maisto produktus. Jei bulvės supuvusios (o taip nutinka, kai temperatūra mikriuke kaitinėja), dėl tavęs visą mašiną gali versi iškrauti. Aš maisto nevežu, nebent sutarta – sausainiai, šokoladas. Šviežios daržovės – rizikinga. Šaldytuvas – lengviausias daiktas, pats savimi yra dėžė. Tik durys neužsidarytų viduje. Buvęs atvejis – vairuotojui į galvą. Galėjo būti ir blogiau.

Ar tikrina siuntinius pasienyje ir kas atsitinka jei randą cigarečių?

Tikrina. Ne visada, bet tikrina. Ypač jei mikroautobusas pilnas dėžių ir vairuotojas jaunas su akių apviliais (taip, žinau, reikėjo sakyti „patiusiais“, bet taip šnekam kasdien). Tada muitininkai iškraudo dalį. Radę cigarečių – konfiskuoja, bauda, ir gali neįleisti į šalį su visa mašina. Vieną kartą radome kliento lagamine dvi dėžes cigarečių – vairuotojas nežinojo, klientas „pamiršo“ pasakyti. Teko palikti Kalais pasienyje. Neprastas vakaras buvo. Tai sakau: jei siunčiat legaliai – problemų nėra. Jei bandot sutaupyti ant akcizų – neprisijaukinat bėdos mano mašinoje.

Ar galiu siųsti vaistus ar medicinos prietaisus be popierių?

Vaistai – sunkus klausimas. Jei tai receptiniai vaistai asmeniniam naudojimui, originalioje pakuotėje – daugiau mažiau galima, bet reikia gydytojo pažymos. Arba recepto kopijos. Medicinos prietaisai, ypač elektroniniai – reikalauja sertifikatų. Aš neesu muitinės brokeris (tiesą sakant, buvau bandęs mokytis tos srities, bet taip ir neužbaigiau – per daug sausos knygos), tai tiksliai pasakyti negaliu 100 proc., kaip bus su tavo konkrečiu atveju. Geriausia pasitarti su veterinaru... nenene, su muitinės agentu. Ech. Išvada – dokumentai reikalingi, jų nepatingėk, nes gali grįžti atgal net nepravažiavęs Mančesterio.

Kas bus, jei paslėpsiu draudžiamus daiktus tarp senų striukių?

Pirmiausia – kvaila. Antra – labai kvaila. Trečia – rentgeno aparatai mato tankius daiktus net per striukę. Muitinė turi įrangą. Radę – baudos, konfiskacija, ir problemos ne tik tau, bet ir vežėjui. Mašina gali būti areštuota. Aš tokio šanso neduodu. Jei vairuotojas įtaria, jis atplėšia dėžę pats. Ir neturėsi čia vartotojų teisių, nes tai tarptautinis pervežimas. Buvęs atvejis – vyrukas slėpė fejerverkus. Gaisas biurokratijoje po to... blogai baigėsi. Nežaidžiam su tuo.

Kodėl verta rinktis mikroautobusą ir kodėl kartais geriau ne

Kokias siuntas geriau patikėti mikriukui, o kada rinktis kurjerines milžines tipo DHL?

DHL, DPD – šventi savo srityje, jei mažas paketas, dokumentai, standartinė dėžė. Jie turi sistemas, terminalus, barkodus. Bet jei siunti mamos sofą, dviratį arba keturias dėžes persikraustymui – kurjerinė kompanija tave suės gyvą. Ten taisyklės: lagaminas max 30 kg, matmenys tikslūs, ir jei sudaužo – atsakomybė pasidalinta tarp septynių subrangovų. Mikroautobusas – tarsi privatus reisas tavo daiktams. Vairuotojas mato, kas yra. Jūs sutariate asmeniškai. Skirtingoms situacijoms skirtingi įrankiai. Mano manymu, baldai ir asmeniniai daiktai be konkurencijos – į mikroautobusą. Maža siuntelė – į kurjerį.

Ar mikroautobusas visada geriau nei didelė fūra, kai vežu tik vieną sofą?

Ne, ne visada. Kartais fūra logiškesnė, jei sofa didelė ir ji vienintelė krovinys maršrute iš Rygos į Londoną. Fūros turi hidraulinius keltuvus, daugiau vietos, dažnai mažesnę kilometro kainą. Mikroautobuso privalumas – manevringumas Londone, galimybė sustoti prie siauros gatvės. Bet jei sofa nepatenka pro duris arba reikia keturių rankų ją nešant, mikriukas nesuveiks. Tuomet reikia perkraustymo komandos. Aš kartais nusiunčiu klientus pas fūristus, kai matau, kad mano Renault Trafic neatlaikys misijos. Sąžiningai uždirbti pinigai svarbiau nei įsiūlyti tai, kas netinka. Taip dirbu jau metų metus.

Kodėl kai kurie vežėjai ima tik iš Vilniaus ir Kauno, o manęs Klaipėdoje nepasiims?

Todėl, kad iki tavęs 300 kilometrų, o grafikas jau įtemptas kaip styga. Individualus važiavimas į Klaipėdą paimti vieną dėžę sugriaus visą dieną. Tokiu atveju apsimoka tik jei tai užsakytas papildomas reisas arba jei sutinki mokėti už privačią kelionę. Kurjerinės kompanijos turi terminalus Klaipėdoje, mes – dažniausiai ne. Aš pats turėjau partnerį Palangoje, tai kartais paimdavo ten, bet dabar jis išėjo į pensiją (o gal ne į pensiją, o į Ispaniją, nebepamenu tiksliai, bet vistiek motais, kaip sako). Taigi provincijai reikia atvežti siuntinį į didmiestį arba mokėti papildomą mokestį. Apmaudu, bet logistika remiasi atstumais.

Jei man labai skubu – ar verta galvoti apie lėktuvą vietoj mikroautobuso?

Jei skubu ir turi pinigų – taip, lėktuvas teisingas atsakymas. Oro siuntos trunka kelias dienas, o kartais 24 valandas. Bet kaina triguba. Ir ne viską priima: skystis, baterijos, tam tikri daiktai – negali skristi. Turėjau klientą, kuris lėktuvu siuntė dokumentus į Birminghamą už 180 eurų. Mikroautobusas būtų kainavęs 60 ir pervežęs per 4 dienas. Jis skubėjo dėl teismo termino. Suprantu. Bet jei tai dovana tetai Kovo 8-ąją – palauk ta savaitė. Sutaupysi piniginę ir nervus. Lėktuvai vėluoja taip pat, beje.

Kaip atskirti patikimą vežėją nuo aferisto, kuris pradings su daiktais

Kokių požymių turėčiau ieškoti, kad nepasirodyčiau apgautas?

Jei telefone tau atsako malonus vaikinas, kuris žada viską ir sako, kad gali paimti šiandien, nors jau vakaras, ir kaina perpus mažesnė – pabėk. Patikimas pervežimas mikroautobusu reikalauja bent minimalaus planavimo. Aš pats turiu laisvų vietų tik po kelių dienų. Taip pat žiūrėk, ar turi fizinį adresą, ar atsiskaito sąskaita faktūra, ar sutartis rašytinė. Jei tik Messengeris, tik gryni į rankas ir „patikėk manimi, brolau“ – rizika didžiulė. Buvęs atvejis: moteris Vilniuje sumokėjo 300 eurų vaikinui, kuris turėjo vežti sofą į Liverpoolį. Vežėjas parašė tris kartus, paskui išjungė telefoną. Sofos nebėra, pinigų nebėra. Policija ieško jau antrus metus.

Ar verta drausti siuntinį, jei vyksta pažįstamas su savo Opel Vivaro?

Jei tai tavo draugo draugas, kurio pavardės nežinai, bet žinai, kad jo Vivarą matei vieną kartą prie Maximoje (taip, prie parduotuvės „prie Maximą“ šnekamėje, nors raštingai turėtų būti „prie Maximos“) – drąsiai drausk. Draudimas kainuoja kelis eurus, bet padengia žalą iki tūkstančio ar dviejų. Be draudimo, jei Opel įlėks į duobę ir tavo daiktai subyrės – sorry, bet lieki be globos ir be kompensacijos. Draugiški pervežimai gerai, bet aš mačiau, kaip draugystė baigiasi ties Doverio kalnu. Geriau permokėk 15 eurų ir turėk popierių, kuriame kas už ką atsako. Rimtai. Aš ir pats, kai vežu savo daiktus pas gimines, darau popierėlius. Kad ramu.

Ką dar įdėti į dėžę be paties daikto, kad mano žmogus Anglijoje neišprotėtų?

Sąrašą. Tai svarbiausia – lapas su turiniu. Ne tam, kad gavėjas žinotų, ar niekas nedingo, bet ir tam, kad muitinė matytų, jog čia ne kontrabanda. Dar instrukcijas, jei techninis daiktas. Ir jei trapias – pakuočių medžiagos. Nors kartais žmonės žiūri į dėžę, kuri vos laiko formą, ir sako: „čia pervešit?“ Atsakau: „apklijuosim juosta ir pasimelsim“. Juokauju. Bet patikimas krovinių pervežimas mikroautobusu nereiškia, kad gali naudoti seną bananų dėžę. Nupirk normalų kartoną. Ir neuždėk 30 kg ant dėžės, skirtos 15. Tai pražūtis.

Jei skubu, ar egzistuoja ekspresinis variantas tiesiai iki durų be jokių kitų siuntinių?

Taip, tai vadinasi „privatus reisas“. Kaina – nuo 800 iki 1500 eurų, nes visas mikroautobutas tavo. Aš tokį darau gal du kartus per mėnesį, kai svarbūs dokumentai ar verslo įranga. Bet žinok, net ir privačiu reisu iš Lietuvos į Angliją mažiausiai dvi paras reikia, atsižvelgiant į poilsį ir keltą. Nei vienas vairuotojas neištvės be miego, nebent keičiasi duetas. O duetas brangiai kainuoja. Tai jei reikia iki rytojaus – mikroautobusas nepadės. Skrisk lėktuvu. O jei reikia per dvi tris dienas užtikrintai – paskambink. Tokie reisai būna, bet reikia planuoti į priekį bent savaitę.

Išvada

Nežinau, ar atsakiau į viską, kas galėjo suktis galvoje. Tikriausiai ne – kiekviena situacija unikali kaip pirštų atspaudai. Bet jei iš šito teksto pasiėmei bent vieną mintį – kad patikimas siuntinių pervežimas mikroautobusu į Angliją yra ne apie stebuklus, o apie normalius žmones, kurie laikosi sutarimų, – aš jau džiaugiuosi. Paskambink, papasakosiu apie tavo konkrečią dėžę. Arba neskambink, bet rinkis protingai. Svarbiausia – nepasiklysti gražiose svetainėse, kur viskas per rožinę prizmę. Aš tiek.