Operatyvus ir lankstus mikroautobusų pervežimas į Angliją

Du dešimtmečius sukuosi tarptautinių perkraustymų rinkoje, dažniausiai kabinoje tarp Lietuvos ir Anglijos. Mikroautobusų pervežimas į Angliją man yra kasdienybė, kurioje susitinka žmonių likimai, daiktai ir tos absurdiškos situacijos, apie kurias vėliau juokiamės bare. Klientai skambina įvairiai: vieni pasirengę, kiti visiškai pasiklydę. Aš stengiuosi kalbėti paprastai, be tos pinklės, kurią kelios įmonės velka norėdamos atrodyti tobulai. Realybė kitokia. Mūsų mikroautobusai veža ne tik sofas – jie veža pasitikėjimą, kad rytoj niekas nepaliks stovėti Lutone be žinios. Viskas prasideda nuo paprasto pokalbio: kur, kiek, kada. Ir tada jau galima galvoti apie maršrutą, datą ir kainą. Nenoriu čia girtis – tiesiog dirbu.

Kainos ir kaip čia viskas suskaičiuojasi

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas iš Kauno į Londoną mikroautobusu?

Standartinis pilnas krovininis mikroautobusas iš Kauno iki Londono šiuo metu kainuoja keturis–šešis šimtus eurų. Jeigu turime sugrįžtančią tuštumą, galima nuleisti truputį, kad nevažiuotume tuščiomis. Jeigu reikia važiuoti būtent tą pačią naktį – brangiau. Kartais žmonės nutyli apie daiktų kiekį, tada tenka derėtis vietoje, o tai niekam nepatogu. Pažįstamam nutiko taip: firma paėmė šimtą eurų užstatą ir dingo kaip į vandenį. Todėl aš sakau – nemokėk visos sumos prieš tai, kol nepamaitei mašinos su savo akimis. Bent jau nuotraukos gali padėti. O jei net to neduoda – kelkit raudoną vėliavą ir bėkit.

Ar galima sumažinti kainą, jei mano daiktai neužpildys viso mikroautobuso?

Žinoma, tada jūsų daiktai vežami kaip dalinis krovinys. Susidedame kelis klientus į vieną reisą, jie dalinasi išlaidas, o jūs mokate mažiau. Štai kur lankstus mikroautobusų pervežimas į Angliją ir pasireiškia – neprivalote nuomotis viso automobilio dėl trijų stalų. Būna, kad kažkas pakyša daiktą prie pat jūsiškio, kaip tetris, bet saugiai. Tik nesitikėkite, kad kaina kris per pusę. Vairuotojas vis tiek turi važiuoti tą patį kelią, degalai degti, o laikas – laikas. Kartais žmonės pyksta, kodėl už ketvirtį buso moka šimtą eurų. O aš klausiu: o jei tai būtų taksi? Mašina vis tiek važiuoja.

Kodėl vieni pervežimai į Angliją kainuoja dvigubai pigiau nei pas jus?

Oi, čia jautri tema. Yra vairuotojų, kurie rašo kainą pusę rinkos ir pritraukia klientus kaip medus bites. Dažnai tai arba neapmokėta veikla, arba be draudimo, arba apskritai sukčiai. Realybė tokia: jei žmogus veža už du šimtus tai, ko kiti ima penkis, kažkur yra klaustukas. Mačiau, kaip turguje pirktas busiukas su rusiškais numeriais bandė gabenti baldus – pasienyje sustojo ir viską konfiskavo. Klientas liko be sofos ir be pinigų. Pigiai nebūna gerai. Kartais būna, bet retai. Aš tai sakau atvirai, nors žinau, kad galiu dėl to ne visiems patikti.

Ar kaina keičiasi, jei reikia vežti ne tik į Londoną, o dar į Brisolį po to?

Keičiasi, bet ne taip stipriai, kaip galvojama. Londonas – tas taškas, kur mes orientuojamės, o jei reikia į Bristolią nuvažiuoti dar šimtą mylių į vakarus, tai korekcija dienpinigių ir laiko forma. Ne dvigubai, gal kokius šimtą–du šimtus viršaus. Viskas priklauso nuo to, ar tas Brisolis yra pakeliui, ar reikės lįsti į šalikelę. Kartais tenka diskutuoti su klientais, kurie galvoja, kad Anglija yra maža kaip Maltos sala. Ne, iš Londono iki ten gali užtrukti gerą pusdienį. Aš pats mėgstu sakyti – jeigu galim išlaipinti Londone ir jūs susitvarkot vietinį pervežimą, sutaupysite. Bet kiekvienas renkasi pats.

Ar reikia mokėti prieš važiavimą, ar galima atsiskaityt kai jau daiktai atvežti?

Paprastai imame užstatą trisdešimt–penkiasdešimt procentų, ypač jei rezervuojame datą. Likutis – pristatymo metu arba prieš tai, kai tik atvažiuojame į vietą. Grynaisiais ar pavedimu – nesvarbu. Buvo toks klientas, kuris pasakė: „aš moku tik grynaisiais, nes mano sąskaita užšaldyta“. Nu ką, sutikau. Atvažiavęs į Angliją jis man atseikėjo trylika svarų sterlingų monetomis. Teko skaičiuoti ant mašinos slenksčio. Net nepykau, juokinga buvo. Tik kitą kartą pasakiau – pavedimas geriau. Yra įmonių, kurios ima visą sumą prieš tai – aš nelabai mėgstu taip. Nors kartais, kai daiktai specifiniai, tenka ir visą prašyti.

Kaip vyksta pats važiuojimas

Kiek laiko užtrunka važiuoti iš Vilniaus į Londoną su kroviniu?

Teoriškai – dvidešimt keturios valandos. Praktiškai – su visais pasienio patikrinimais, kavos pertraukėlėmis, bemiege naktimi ir eilėmis prie tunelio – gaunasi apie trisdešimt dvi–trisdešimt šešias. Aš asmeniškai neskraidau per Europą kaip raketa, man svarbiau saugiai. Yra vairuotojų, kurie prispaudžia iki dvidešimt dviejų valandų, bet tai jau slenka pavojingoje zonoje. Kartais kelyje prie Calais sustoji ilgiau, nes eilė. Kartais oro uosto kelias uždarytas dėl avarijos. Planuokite ne mažiau kaip dvi dienas. Geriau pervežimas į Angliją ateina per anksti nei pavėluoja, sakau aš jums. Nors vėlavimai irgi būna.

Ar aš galiu važiuoti kartu su vairuotoju ir savo daiktais?

Taip, dažnai taip ir būna – klientas sėdi priekyje su GPS rankoje, o daiktai gale surišti diržais. Vietų skaičius priklauso nuo to, kiek daiktų turite. Jei pilnas užkrovimas, tai nelabai kur prisesti. Jei pusė buso – sėskitės, tik nepamirškite paso. Vieną kartą vežiau žmogų, kuris visą kelią pasakojo apie Anglijos vejos pjovimo ypatumus. Nuo Lietuvos iki Doverio. Aš vos nemigau. Bet tai – smulkmena. Svarbu, kad daiktai būtų tinkamai pritvirtinti. Jūsų buvimas mašinoje nekeičia kainos – nebent reikia pirkti jums pietus. Tada gal susitarkit atskirai.

Kaip dažnai mikroautobusai važiuoja į Angiją – ar turiu derintis prie jūsų grafiko?

Tiesiogiai mes važiuojame pagal užsakymus, bet jei kalbate apie dalinius krovinius, tai susideriname. Grafikas nėra kaip autobusų stotis – kasdien po tiek pat valandų. Paprastai renkame krovinius kelias dienas ir paleidžiame reisą. Kartais tai būna antradienis, kartais šeštadienis. Jeigu jums reikia skubiai, galime vežti tiesiogiai – tada jūsų daiktai vieni vieninteliai. Bet kainuoja kitaip. Žmonės dažnai galvoja, kad mikroautobusų pervežimas į Angliją – tai kaip maršrutkas į Palangą. Ne. Tai lankstus procesas. Skambinate, sakote „mums rugpjūčio trečią reikia būti Manchesteryje“, o mes žiūrome, kaip tai padaryti. Kartais pavyksta, kartais tenka pasukti iš šio ar kito kampo.

Kas yra tas „express pervežimas“ ir ar jis tikrai greitesnis?

Express pervežimas – tai kai mašina važiuoja tiesiai pas jus ir tiesiai į vietą, be sustojimų rinktis kitų klientų. Greitesnis? Taip, nes nereikia sukinėtis po keturis Lietuvos miestus. Bet kaina išauga. Aš asmeniškai tikrai vadinu express tą reisą, kai klientas skambina trečiadienį, o ketvirtadienį jau reikia būti Londone. Tada mes suplanuojame maršrutą taip, kad tikrąją ta žodžio prasme tik jūsų krovinys dominuoja. Žmonėms atrodo, kad viskas turi būti greita. Kartais express nereikia – dalinis krovinys atvažiuoja tik diena vėliau, o sutaupote ženklią sumą. Verta pagalvoti.

Ar vairuotojai perka kavą pakeliui, ar jie važiuoja be sustojimų?

Vairuotojai – irgi žmonės. Jie vairuoja po dvylika–penkiolika valandų, tad privalo sustoti. Teisiškai netgi būtina. Kavos, WC, kojų pasūpavimas. Kai kurie klientai galvoja, kad vairuotojas – robotas be šlapimo pūslės. Ne. Mes perkam kavą, kartais sumuštinį, bet tik tam, kad neatsitiktų bėda kelyje. Kartais klientai važiuoja kartu ir pasiūlo patys nusipirkti – labai smagu, kai taip būna. Vienas mano kolega išvis negeria kavos, tik gazuotą vandenį. Keistas, bet laimingas. Sustojimas kainuoja laiko, bet sutaupo gyvybių. O jei kas nors mano, kad vairuotojas be sustojimų gali nuvažiuot iki Birmingemo per dieną – jis klysta. Kietai klysta.

Daiktai – kas įleidžiama, kas ne visai

Ar galiu vežtis augintinį kartu su baldais mikroautobusu?

Taip, bet reikia iš anksto pasakyti. Šuo ar katė važiuoja ne su baldais per vidų – jie keliauja su jumis salone, jei yra vieta. Reikia dokumentų: skiepų, paso, kartais – priklauso nuo rūšies. Aš ne veterinarijos specialistas, bet žinau, kad į UK su gyvūnu reikia pasiruošti. Vežiau kartą haskį vardu Rokas – ramiausias keleivis per visą praktiką. Tik kailį paliko ant sėdynės. Baldai išardomi, augintiniai prižiūrimi. Jeigu turite triušį, geriau paklauskite – nežinau tiksliai, ar jie keliauja taip pat lengvai. (O gal ir taip, pasitikslinkite pas veterinarą, aš galiu būti neteisus čia.) Transportas lankstus, bet ne stebuklingas.

Kas jeigu aš turiu labai seną pianiną – ar jūs jį pakrausite?

Pianinai – tai baisus dalykas. Šimtas dvidešimt kilogramų, kampuotas, nepataikysi pro duris. Turime spec įrangą: vežimėlius, diržus, kartais dviejų žmonių komandą. Kaina tokiai paslaugai didesnė, nes čia jau nebe tik pervežimas į Angliją mikroautobusais, o dar ir krovėjų darbas. Kai kurie pianinai būna tokie seni, kad beveik byra. Tada reikia sutvarkyti iš anksto. Buvęs atvejis – Panevėžyje pianinas nesilaižė pro tarpdurį, teko lupti sparną. Ne durų sparną, o pianino dalį. Šeimininkas apsiverkė. Aš irgi. Ne, juokauju, tik jis apsiverkė. Bet mes išsivežėm. Viskas įmanoma, tik reikia laiko ir rankų.

Ar galima vežti dviračius, jeigu jie purvini, po varžybų ar kažko panašaus?

Purvini dviračiai yra tragedija. Ne, tiesą sakant, problema ne dviratis, o tai, kad purvas įsispaudžia į kitų klientų sofą. Jeigu tai jūsų privatus reisas – veškite ir purvą, ir šaknis. Jeigu dalinis krovinys – prašome bent nuplauti. Kartais žmonės atneša slidinėjimo įrangą su sniegu, kuris ištirpsta ir viską užlieja. Turiu šiltą atmintį apie tai. Mikroautobusų pervežimas į Angliją nėra degalinės plovykla. Nuplaukite, nusausinkite, tada krauname. Kitaip tenka mokėti už valymą. O geriau tuos pinigus išgersim kavos kelyje. Nesąmonė, bet tiesa.

Ar iki galo užpildote mikroautobusą kito kliento daiktais, jei mano ne visai telpa?

Ne, taip blogai nebūna. Jeigu jūs užsakote ketvirtį buso, jums priklauso ketvirtis. Mes nededame kitų daiktų ant jūsų lovos, nebent aiškiai sutariame dėl likučio. Būna, kad lieka nedidelė tuštuma, kurią užpildome – bet tik jei garantuojame, kad niekas nesilies, nelauš. Standartinė praktika: sudarome sąrašą, sutariame dėl vietos. Kartais žmonės bijo, kad jų dėžėje atsiras kažkieno batelis. Aš suprantu tuos jausmus. Esu matęs įmonių, kurios taip krauna, kad daiktai tiesiog krenta vieni ant kitų. Mūsų tikslas – kad kiekvienas krovinys turėtų savo zoną. Ne taip jau ir sudėtinga, bet reikalauja rankų.

Ar galima vežti maisto produktus, pvz., šaldytą mėsą iš Lietuvos į Angliją?

Ne, ir čia reikia būti atsargiems. Žinau, kad lietuviška dešra yra skani, bet UK muitinė turi griežtas taisykles dėl gyvūninės kilmės produktų. Kartais prašvilpsta, kartais sustabdo ir baudžia. Aš neekspertas muitinės teisėje – galiu klysti dėl atskirų produktų – bet šaldytos mėsos vežti nepatariu. Daržovės, grūdai, konservai – kitas reikalas. Buvo atvejis, klientas bandė įkišti šaldyto šerno kumpį po dėžėmis. Rado pasienyje. Gėda buvo visiems. Geriau maistą vežtis tik tiek, kiek kelionės kelionei, o ne verslui. Arba išvis nereikia rizikuoti. Muitininkai turi blogą dieną? Jūs turėsite blogą savaitę. Jau geriau palikti mėsą mamai.

Kai planas pakrypsta kitaip

O jeigu mano bute penktas aukštas be lifto – ar vairuotojai padės nunešti daiktus?

Padeda, bet su sąlygomis. Vienas vairuotojas nepaneš šaldytuvo iš penkto aukšto. Maksimaliai – dėžes, rankinio bagažo dydžio daiktus, jei jų ne šimtas. Baldus, pianinus, šaldytuvus – reikia papildomos poros rankų. Už tai papildomas mokestis. Buvo istorija – Vilniuje, Žvėryne, klientas pasakė, kad liftas yra. Atvažiavome, o liftas – su užrašu „neveikia“. Lietuvos klasika. Teko nešti dviejų aukštų aukštyn visą butą. Prakaitavome visi. Bet sutvarkėme. Aš sakau – jei nešame, kaina derama. Jei nešate jūs – sutaupote. Teisybė tokia. Niekas nešnekliu nepasidarys.

Ar buvote susidūrę su situacija, kai klientas apskritai neatsidaro durų ir niekaip neišsiskambina?

Buvau. Ir ne kartą. Skambinate, skambinate – niekas nekelia. Laukiat prie namų Krokuvoje, Londone, kaime prie Panevėžio. Kartais žmogus pamiršo, kad užsisakė. Kartais įsimylėjo ir išskrido į Ispaniją. Kartais tiesiog persigalvojo. Tada mūsų laikas kainuoja. Turime politiką: jei laukiame ilgiau negu pusvalandį ir nieko – važiuojame toliau. Daiktai, jei buvo užkrauti? Grįžta arba kaupiami sandėlyje, o klientas moka už saugojimą. Kartais žmonės įsižeidžia, bet aš klausiu: o kaip jūsų laikas, jei kas taip su jumis pasielgtų? Organizuotumas – svarbiausia. Ir tikras telefono numeris. Ne dešimt metų senumo.

Ką darote, jei pasienyje pasieniečiai nusprendžia patikrinti visą krovinį detaliau?

Stojame ir laukiame. Jokio kito kelio. Pasieniečiai – Dievas kelyje. Jei mato, kad vežame baldus ir dėžes iš Lietuvos į Angliją, dažnai praleidžia be žvilgsnio. Bet jei sugalvoja tikrinti – atidarome, rodom dokumentus. Teisingai supakuoti daiktai, aiškus sąrašas, CMR – viskas padeda. Vieną kartą sulaikė dėl to, kad klientas buvo įdėjęs aerosolius, kurių negalima vežti. Teko išimti prie pat sienos ir palikti Prancūzijos pusei. Valanda delsimo. Klientas paskui pyko ant mūsų, nors pats įdėjo. Mes nekrauname pavojingų daiktų be žinios, bet kartais jie atsiranda paslėpti. Todėl prašau – ne. Ne slėpkite.

Ar galima kažkaip atšaukti pervežimą paskutinę minutę, jei ligoninė arba tiesiog gyvenimas įvyko?

Suprantama, gyvenimas vyksta. Ligoninė, skyrybos – visko būna. Jei atšaukiate likus savaitei ar dviem, dažniausiai be problemų perkeliame datą. Jei tai likus dienai – užstatas negrąžinamas, nes laikas jau buvo pašvęstas jums. Bet mes ne žvėrys. Kartais susitariame individualiai, priklauso nuo to, ar turime kitą klientą tuo pačiu maršrutu. Buvo, kad moteris atšaukė dėl mamos mirties. Neiminėjau jokio užstato. Važiuojame visi mirtingi. Kitą kartą jaunuolis atšaukė, nes „pasikeitė nuotaika“. Tada taip, užstatas pasiliko. Aš tuoj pat jį išleidau degalams ir kelio mokesčiams. Teisybė turi būti abiejų pusių.

Ar tikrai saugūs mano daiktai, jei transporto priemonėje kartu vežami ir kiti kroviniai?

Taip, jei tai daro profesionalai. Ne, jei tai daro chaltūrininkai. Kiekvienas daiktas turi būti pritvirtintas, atskirtas minkšta medžiaga arba supakuotas. Mes nelaikome peilių šalia dėžių su stiklais – tai akivaizdu, bet ne visi taip galvoja. Reali situacija – pamačiau konkurentų busą, kuriame spinta trinasi tiesiai į televizoriaus ekraną. Nei antkliuvių, nei kampų apsaugų. Tik viltis, kad neišdaužys. Toks pervežimas į Angliją mikroautobusais yra ne transportavimas, o loterija. Mūsų pusėje – diržai, antkliuviai, patirtis. Bet visada lieka minimali rizika. Niekas negali garantuoti šimto procentų, kad neliks įbrėžimo. Tik bankas gali saugoti seife, o mes vežame kelyje.

Popieriai, kontaktai ir kiti niuansai

Ar reikia draudimo mano daiktams, ar jūs jį turite?

Mes turime vežėjo CMR draudimą, bet jis ribotas pagal tarptautines normas. Brangesniems daiktams – antikvariniams veidrodžiams, meno kūriniams – verta sudaryti papildomą draudimą. Nes jei nutiktų avarija, o daiktas kainuoja penkis tūkstančius, standartinis atlyginimas nepadengs visko. Aš asmeniškai siūlau visada drausti tai, ko negalite pakeisti: senelio sekretoriatas, tapyba. Kilimai – čia jau sprendžiate patys. Daugelis klientų sako „ach, nieko nenutiks“. O aš sakau – aš vairuoju dvidešimt metų, bet kelyje yra dar kitų vairuotojų. Ir jie kartais daro kvailystes. Geriau eurą sumokėti dabar, negu verkti vėliau.

Ką reiškia, kai sako „CMR“ ir ar man to reikia suprasti prieš pervežimą į Angliją?

CMR – tai tarptautinio krovinio važtaraštis. Jame surašyta: kas veža, ką veža, iš kur, į kur. Reikia pasirašyti. Tai jūsų ir mūsų apsauga. Jei daiktai sugadinami, o CMR nepasirašytas – bus labai sunki teisinė situacija. Aš žmonėms paaiškinu paprastai: tai kaip sąskaita faktūra, tik kroviniui. Būna, klientai pasirašo nepasižiūrėję, paskui ginčijasi. Aš sakau – skaitykite. Mes niekur neskubam. Kartais aš pats pasirašau netinkamoje eilutėje (paskui tenka išbraukti ir perkraipyti), bet dokumentas turi atitikti realybę. Pervežimas į Angliją be popierių – tai tiesus kelias į beprasmybę.

Ar man reikia kažkokių specialių dokumentų, jei vežu antikvarinius daiktus į Londoną?

Jei daiktai tikrai antikvariniai ir vertingi, reikia įrodyti kilmę. Ne visada, bet jei muitininkai įtars, kad vežate kultūros paveldą – gali prasidėti patikrinimas. Aš nežinau kiekvienos taisyklės mintinai, todėl rimtais atvejais siūlau pasitikrinti su muitinės tarpininku. Paprastai žmonės veža seną komodą ar veidrodį be jokių popierių, ir viskas praeina. Bet jei tai XIX a. sekretoriatas su paauksuotom rankenom – gerai pagalvokite. Teisingai aprašykite daiktus CMR, įvertinkite juos realiai. Kartais vertė nustebina ir paskui tenka aiškinti, kodėl deklaravote vieną sumą, o parduodate už kitą. Aš vežu, o ne prekiauju, bet girdėjau iš kolegų. Galiu klysti, bet atsargumas nepamaišo.

Ar galima susimokėti grynaisiais pristatymo metu, ar tik pavedimu?

Abu variantai tinka. Grynieji pristatymo metu – normali praktika, tik prašome tikslios sumos, nes mes ne parduotuvė ir neturime atsispaudinėti. Kartais klientai sako „o aš turiu tik kortelę“. Tuomet pavedimas prieš iškrovimą. Kartais anglai moka svarais, mes perskaičiuojame pagal dienos kursą. Buvęs keistas atvejis – atsiskaitė auksinėmis monetomis. Rimtai. Žmogus iš Kauno kolekcionierius. Teko važiuoti į bootą ir skaičiuoti monetas ant dėžių. Pinigai pinigais, bet pavedimas paprasčiau. Jei galite – rinkitės pavedimą. Jei ne – grynasis irgi ne nusikaltimas. Tik ne monetomis, prašau. Nors teisiškai jos irgi pinigai. Juokinga.

Jeigu aš likau be jokio ryšio Londone, o daiktai jau turėtų atvažiuoti – kaip jūs mane randate?

Suplanuojame atvykimą iš anksto, adresą turime. Jūsų telefono ryšys nereikalingas, jei atvykimo laikas žinomas. Bet jei vėluojame arba planas keičiasi – tada problemų prisidaro. Todėl rekomenduoju prieš kelionę duoti antrą kontaktą: draugo, giminaičio, kaimyno. Kartais žmonės persikrausto į butą, kur dar nėra interneto, WiFi, o mobilusis ryšys tas pats prastas name. Tada mes tiesiog laukiame prie durų ir bildiname. Arba klausiam praeivių. Londone tai sudėtinga, visi skuba. Geriau du kontaktai, tikslus adresas su pašto kodu ir instrukcija, jei vartai uždaryti. Taip paprasčiau visiems. Nors būna ir taip, kad antras kontaktas irgi nekelia. Tada jau tik adresas.

Išvada

Mikroautobusų pervežimas į Angliją – tai ne tik maršrutas žemėlapyje. Tai žmonių, daiktų ir pasitikėjimo perkėlimas per sienas, mieguistas naktines kelius ir kartais – netikėtus plot twistus. Aš dirbu šitą darbą jau du dešimtmečius ir galiu pasakyti viena: taisyklių čia pilna, bet svarbiausia – surasti žmogų, kuris nepaliks tavęs nemalonėje. Jei turiu dar ką pridurti – skambinkite. Geriau kartą paklausti, nei po to piešti kryželius ant savo naujojo Londono buto grindų. Važiuojam saugiai.