Mikroautobusais gabenami vertingi daiktai į Angliją: ar tikrai saugu?

Kai žmonės klausia apie vertingų daiktų gabenimą į Angliją, akyse dažnai matau tą pačią baimę. Per dvidešimt ketverius metus vežiojant daiktus tarp šalių esu matęs visko – ir porceliano rinkinių į Braitoną, ir meno dirbinių į Londono centrą. Mikroautobusais gabenami vertingi daiktai į Angliją dažniausiai yra saugesnis variantas nei didelis vilkikas, kur daiktai perkraunami, bet čia daug "bet". Svarbiausia – įmonė, su kuria sutinki. Šiandien neparašysiu vadovėlio. Paprasčiausiai paaiškinsiu kaip žmogus žmogui, nes daugelis dalykų, kuriuos dabar pasakysiu, turėjo būti pasakyti seniai. Kartais paprastai, o kartais – net nepatogiai.

Apie pradžią ir pasiruošimą

Ar mikroautobusas tikrai geriau už didelę mašiną, kai reikia pervežti vertingus daiktus į Angliją?

Tikrai ne visada, bet dažnai taip. Didelis vilkikas kartais geriau tinka, jei vežate visą būstą. Kai kalbame apie kelis labai vertingus daiktus – senovinę komodą, meno kūrinį ar porcelianą – mažesnė transporto priemonė turi pliusų. Daiktai neperkraunami, jie keliauja tiesiai iš taško A į B. Mažiau rankų lies daiktus, mažiau chaoso. Žinoma, mikroautobusas ne šaldytuvui, bet vertingiems ir trapiems – dažnai idealu. Tiesa, kartais klientas nori sutaupyti ir prašo prikrauti drauge su kitais baldais. Tada jau nebe taip saugu. Aš tokių būdų vertingiems daiktams nerekomenduočiau.

Kiek iš anksto reikia skambinti, jei planuoju gabenti brangius daiktus į Angliją vasarą?

Vasarą? Mažiausiai prieš tris–keturias savaites, o jei liepa – tai ir mėnesį. Visi nori tuo pačiu metu, nes vaikai atostogauja, žmonės keičia butus. Esu matęs, kad klientas skambina pirmadienį, o trečiadienį jau nori išvažiuoti. Kartais pavyksta, jei turime tuščią reisą, bet su vertingais daiktais to nereikia daryti. Skubantis kraustymasis visada baigiasi blogiau. Geriau ramiai supakuoti, aprašyti, sutartį perskaityti. O tas skubėjimas... žinote, tai kaip versti šaltą vandenį į arbatą – nieko gero neišeina. Rezervuokite iš anksto. Taupysite nervus, ypač jei reikia specialaus transporto.

Ar privalau pats supakuoti vertingus daiktus, ar pervežėjai tai padarys už mane?

Viskas priklauso nuo to, ką pasirašote. Yra mitas, kad pervežėjas visada supakuos. Ne. Kai kurios įmonės siūlo pilną aptarnavimą, kitos – tik transportą. Jeigu jie supakuoja, jie ir atsako už pažeidimus. Jeigu supakuojate jūs, o kelyje nutinka kas nors dėl blogos dėžės – kaltas būsite jūs. Aš rekomenduoju brangiems daiktams mokėti už profesionalų pakavimą. Paskutinį kartą bandžiau supakuoti seną veidrodį klientui – paaiškėjo, kad trūksta tinkamos medžiagos. Teko skambinti kolegai. Tas pats galioja ir jums – jei nežinote, ar pavyks gerai, verčiau palikite tiems, kas moka.

Ką iš tikrųjų reiškia frazė "viskas įskaičiuota" perkraustymo pasiūlyme?

Oho, čia mėgstamiausias sakinys. Realybėje "viskas" gali reikšti tik kelionę ir užkrovimą. O iškrovimas aukštai be lifto? Atskyrimas. Muitinės popieriai? Ne visada "viduje". Prašau, perskaitykite smulkųjį šriftą. Kai rodė sutartį, kurioje rašyta "viskas įskaičiuota", ten net kuro mokestis buvo atskirai įrašytas kaip priedas. Būna ir taip. Jei matote tą frazę – nepatikėkite aklai. Paklauskite konkrečiai: ar draudimas įskaičiuotas? Ar "durų iki durų"? O gal tik "gatvės iki gatvės"? Skirtumas gali būti trys šimtai svarų. Nors frazė graži, dažnai už jos slypi kas kita.

O jei turiu vieną milžinišką daiktą, kuris, atrodo, netilps į mikroautobusą – ar vis tiek įmanoma?

Dažnai taip, bet reikia žiūrėti. Kartais daiktas išardo dalimis. Kartais reikia specialaus mikroautobuso be atlenkiamų sėdynių, kad tilptų ilgis. Buvo atvejis su didžiuliu variniu židiniu – tiesiog neėjo nei per duris, nei į standartinę mašiną. Teko imti krovininį su liftu. Bet jei tai antikvarinis sekcinis baldas – dažnai išardo ir sudeda. Aš esu vežęs ir dvimetrines skulptūras, ir nors atrodė neįmanoma, su tinkamais raiščiais ir antklodėmis tilpo. Kartais nereikia didelės mašinos, reikia sumanaus vairuotojo. Arba kelių vyrų, kad neįbrėžtų.

Pakavimas ir kas dedasi kelyje

Kaip reikia supakuoti senovinį paveikslą, kad jis neiškristų ir nesubyrėtų važiuojant link Londono?

Pirmiausia – niekad neveržkite diržais tiesiogiai ant rėmo. Tai esu matęs, kai taip padarė "meistras" – rėmas suplyšo per valandą. Reikia specialios dėžės su putplomi (lūstdioju – putplasčio) viduje, arba bent apvynioti burbuline plėvele, tada – storu audeklo sluoksniu. Mikroautobuse naudojami raiščiai, bet paveikslui reikia statmenos padėties, jokio gulimo. Dar vienas dalykas – temperatūros pokyčiai. Jei paveikslas šiltas iš buto, o mašina šalta, gali kondensuotis drėgmė. Palikite aklimatizuotis prieš pakuojant. Kartais skubama, bet prarandama drobė. Skubėkite lėtai – keistai skamba, bet taip yra.

Ar kelionė per Prancūziją ir tunnelį nepavojinga brangiems daiktams mikroautobuse?

Kelias ilgas. Eurotunelis švelnus – ten tiesiog važiuoji traukiniu. Bet Prancūzijos autostrados... o, jos kartais duoda į kaulus. Duobių yra, ypač prie degalinių. Jei vairuotojas pavargęs – inercija daro savo. Mikroautobusas dreba kitaip nei didelis vilkikas, todėl vidinis tvirtinimas svarbiausias. Dažniausiai statome daiktus taip, kad niekas nejuda į priekį ar atgal. Per dvidešimt metų mažiau problemų patyriau tunelyje nei Vilniaus duobėse. Juokinga, bet faktas. Nesvarbu koks kelias, jei daiktas viduje spaudžia sieną be apsaugos.

Kas atsakingas, jei kelyje subyra mano antikvarinė vaza dėl duobės – draudimas ar vairuotojas?

Čia teisinis pilkas plotas. Jei vairuotojas matė duobę ir važiavo per greitai – jis kaltas. Jei važiavo normaliai, o duobė nematoma – draudimas turėtų dengti. Bet bėda: daugelis vežėjų turi tik privalomąjį CMR draudimą, kuris dengia pagal kilogramus, o ne vertę. Limitai būna žemi. Aš dabar tiksliai nepasakysiu kiek kiekviena įmonė turi, nes skirtingai visur, bet dažnai ne 50 000 eurų. Jei vaza brangesnė – rizika jūsų. Specialūs papildomi draudimai yra, bet brangūs. Geriau pasiaiškinkite prieš pasirašydami. Po įvykio visi kalba kitaip.

Ar reikia kokių nors specialių dėžių technikai, ar galiu tiesiog suvynioti į antklodes?

Antikvarams, televizoriams, senesnei technikai – tikrai taip. Antklodė saugo nuo įbrėžimų, bet ne nuo smūgio. Reikia dvigubų kartonų, putplasčio kampų. Kartais medinių rėmų viduje dėžės. Yra vibracija: mikroautobuse, net važiuojant tolygiai, variklis duoda tam tikrą dažnį. Sena elektronika to nemėgsta. Vėžiau magnetofoną į Birmingemą – klientas supakavo į rankšluosčius. Atvažiavęs nebeįsijungė. Ar dėl kelio – nežinau. Ar dėl pakavimo – galimai. Nežaiskite su tuo. Naudokitės profesionalų medžiagomis arba paklauskite jų patarimų.

Ar mikroautobuso salone temperatūra nepakenks seniems mediniams baldams žiemą?

Žiemą salone šalta. Neužšąlanti, bet šalta. Kai sustoji nakvynei – gali būti žemiau nulio. Medis traukiasi, klijai seni spaudžia. Matęs, kaip po kelionės atšokęs stalviršis pareina. Vasarą – kitas kraštutinumas. Saulė pro langus įkaitina metalines detales. Mikroautobusas greičiau įkaista nei vilkikas, nes mažesnis tūris. Kondicionieriai neveikia stovint. Jei turite jautrius medinius daiktus – sakykite iš anksto. Kartais reikia termoantklodžių, kurios kainuoja centus, bet gelbsti. Arba tiesiog venkite karščiausių ar šalčiausių mėnesių. Liepa ir sausis – patys blogiausi.

Muitinė, popieriai ir draudimas

Kuo skiriasi dabar vežimas į Angliją nuo tų laikų, kai dar buvo ES laisvas judėjimas?

Brexit viską pakeitė. Anksčiau važiuoji, niekas nestoja. Dabar – deklaracijos, EORI numeriai, tikrinimai. Su vertingais daiktais reikia įrodyti kilmę, ypač jei tai meno kūriniai ar antikvaras. Beje, aš tiksliai nebežinau, ar dar galioja visos senosios taisyklės su papildomais muitinės kodais, ten vis keičiasi. Paprastai įmonė sutvarko popierius, bet jūs turite pateikti sąrašą daiktų, aprašymą, vertę. Ne viskas taip paprasta. Būna, kad muitininkai atidaro dėl įtarimų. Pasiruoškite pagrįsti, jog tai asmeniniai daiktai, ne prekybai. Dabar reikia daugiau kantrybės nei prieš dešimt metų.

Ar tikrai privalau rašyti daiktų sąrašą su vertėmis muitinei, jei tai – asmeniniai daiktai?

Taip. Ir ne tik rašyti, bet kartais – turėti ką pagrįsti. Jei vežatės močiutės servizą, kurio vertė 8 000 eurų, muitininkas gali paklausti, iš kur jis. Jei neturite dokumento – bus nemalonu. Nebūtinai konfiskuos, bet užlaikys, vėluos pristatymas. Esu matęs, kai klientas pyko ant mūsų, nors pats neturėjo jokio paveldėjimo dokumento. Muitinei reikia aiškumo. Taisyklė paprasta: jei vertė didesnė nei keli tūkstančiai – paruoškite ką nors. Nuotraukos, senos sąskaitos faksuoti popieriai – viskas tinka. Geriau per daug informacijos nei per mažai. Tada jau buhalteris arba vežėjas viską suforminuos.

Ką daryti, jei paveldėjau daiktą ir neturiu nei kvito, nei vertinimo pažymos?

Pažintys padeda. Ne, rimtai – yra vertintojai, kurie gali nustatyti preliminarią vertę. Brangūs daiktai be dokumentų – rizikinga zona. Žinau atvejį, kai moteris vežėsi tėvo kolekciją į Notingamą, vertė apie 15 000. Muitininkai paprašė įrodymo. Ji neturėjo nieko. Teko skambinti antikvarui Lietuvoje, jis rašė laišką. Muitinė praleido, bet dvi dienos ieškant kontaktų buvo pražudytos. Jei neturite dokumentų – bent jau nuotraukas iš praėjusių metų, liudijimus iš giminių. Nes jei atrodys, kad bandote įvežti neapskaitomai – baudos realios. Būna blogų atvejų su agresyvia muitine.

Ar draudimas, kurį siūlo pervežimo įmonė, tikrai padengs daikto vertę iki paskutinio cento?

Retai. Daugelis turi standartinį CMR draudimą, kurio limitai pagal kilogramus, o ne pagal vertę. Pavyzdžiui, dešimt eurų už kilogramą. Skulptūra sveria penkis kilogramus – gaunate penkiasdešimt eurų, o ji verta penkių tūkstančių. Čia ta nepatogi dalis, apie kurią nenori kalbėti daug kas, bet aš pasakysiu. Kai kurios įmonės siūlo visos vertės draudimą, bet jis brangesnis. Būna, kad vežėjas sako "jūsų daiktai apdrausti", bet turi omeny tik kelionės draudimą nuo avarijos, o ne nuo pasimetimo. Perskaitykite sutartį. Klauskite: "Ar tai all-risk?" Gali pasižiūrėti keistai, bet jūsų teisė žinoti. Mažų įmonių pažadai kartais labai žadantys, o draudimas – labai jau ne.

Kokiais dokumentais apskritai turėčiau pasitikėti prieš pasirašydamas sutartį dėl gabenimo į Angliją?

Sutartimi, sąskaita-faktūra, draudimo polisu. Jei įmonė neturi tinkamos licencijos vežti tarptautinius krovinius – pavojaus signalas. Yra toks dalykas: kontora, kurioje sėdi du draugai, vienas vairuoja, kitas rašo popierius. Kartais jie geri profesionalai, kartais – mėnesiui išsinomavę mašiną. Patikrinkite, ar turi leidimą. Aš ne visada tai darau klientui, kai kam pasitikiu, bet jūs – kitas žmogus. Svarbiausia – popieriuje aiškiai turi būti rašoma, kas atsako už ką. Jei parašyta tik "užsakovas prisiima riziką" – reiškia, kad jie neatsako. Būna ir tokių. Skaitykite kiekvieną eilutę.

Kainos, įmonės ir ta tikrovė

Kodėl vienos įmonės prašo 800, o kitos 2500 eurų už tą patį maršrutą su mikroautobusu?

Nes "tą patį" jie daro skirtingai. 800 gali reikšti pilną mikroautobusą su svetimais kroviniais, tris dienas kelyje, dvi perkrovimo stoteles. 2500 greičiausiai reiškia dedicuotą reisą, draudimą, du žmones, geresnę mašiną. Neigsiu, kad brangu visada reiškia gerai – ne. Bet labai pigu reiškia kompromisus. Ir jei kas nors siūlo tris šimtus... pažiūrėkite į tai du kartus. Kuras, tiltai, darbo užmokestis. Paskui sėdėsite ir galvosite, kur dingo jūsų antikvaras. Ciniška, bet tiesa. Rinkitės auksinį vidurį. Per brangu dar nereiškia apgavystės, per pigu – dažnai reiškia.

Kaip atskirti normalią perkraustymo įmonę nuo tų, kurių geriau vengti?

Kai jie žada per daug ir per greitai. Kai neturi fizinio adreso. Kai telefonu atsako tik mobilus, o ofiso nėra. Kai negali paaiškinti, kas bus, jei kas nutiks. Nekenčiu šitos dalies, nes norisi visiems duoti šansą, bet esu matęs, kaip "įmonė" paėmė avansą penkis šimtus eurų, o paskui savaitę nebuvo prisiskambinti. Normalūs žmonės atsako į klausimus, siunčia sutartis, turi sąskaitas. Jie nesispardžioja dėl popierių. Ir dar vienas dalykas – jei svetainė lyg padaryta devintajame dešimtmetyje, dar nereiškia, kad blogi. Kartais seni vežėjai geriausi. Bet jei nėra jokios svetainės, nėra atsiliepimų – o jūs vežate vertingą daiktą – gal geriau ne.

Ar galiu sekti, kur yra mikroautobusas su mano daiktais realiu laiku?

Sugeba ne visi. Didelės įmonės turi GPS, dalinasi nuoroda. Mažesnės – skambina patys vairuotojai. Sekimas svarbus tik tuomet, jei jūs neramus žmogus. Realybėje GPS parodo, kad jie dar Kaune, o ne Londone. Nuo to daiktui nei šilta, nei šalta. Svarbiau – kas dedasi viduje, o ne kur mašina. Tačiau moderniau dirbančios įmonės siūlo stebėjimą. Kartais net nuotraukas atsiunčia prieš išvykdami. Patogu, bet nepirkite katės maiše tik dėl gražios programėlės. Geriau patikrinkite vairuotoją nei telefono ekraną. Programėlė neišgelbės blogai supakuoto daikto.

Ar vairuotojas pagelbės nešant daiktus į butą Londone, ar tai bus jau atskira paslauga?

Pagelbės, jei sutartyje parašyta. Vairuotojas nėra jūsų asmeninis pagalbininkas. Jei "durų iki durų" – atgabens vidun. Bet kai kurie vaikinai būna pavargę. Arba jiems nurodyta neiti be lifto. Aš pats esu nešęs į šeštą aukštą, nes žmogus buvo vienas ir senas. Kitą kartą atsisakiau, nes turėjau traumą. Nesu robotas. Pasitikslinkite. Jei reikia, samdykite pagalbininką Anglijoje. Kaina bus kita, bet nereiks vėliau pykti, kad nešė tarytum karstą. Ir nepamirškite – du aukštai be lifto yra dviejų vyrų darbas, ne vieno.

Kas, jei mikroautobusas pavėluos vieną kitą dieną – aš tada neturėsiu, kur apsistoti Londone be baldų?

Nutinka. Oras, gedimai, muitinė stringa. Ypač liepą ar prieš Kalėdas. Aš sakau visiems: turėkite planą B. Jei be jo nenueinate į parduotuvę, kodėl pasikliaunate absoliučiu punktualumu su tarptautiniu kroviniu? Geriau rinktis atvykimą porą dienų prieš tikrai prireikiant daikto. Arba suderinkite, kad atvažiuotų vėliau, kai jau įsikūrę. Kitaip sėdėsite tuščiame bute ant grindų ir keiksite visus, išskyrus save. Buvau matęs. Nesmagu. O jei jūsų bute nėra grindų dangos, dar ir šalta bus. Planuokite laisvę.

Pabaigai ir smulkmenos, apie kurias neužsimena

Ar galiu kartu važiuoti su savo vertingais daiktais mikroautobusu į Angliją?

Teoriškai taip, praktiškai – retai kurį vežėją tai sudomins. Vietos mažai, daiktai užima erdvę. Be to, jie negali atsakyti už jūsų vizas ar pasus. Brexit atveju taisyklės keičiasi, o aš tiksliai dabar nebeatsimenu, ar galima laisvai kartu kaip keleivis su kroviniu. CMR konvencija nenumato keleivių. Kai kurie leidžia, kai kurie – ne. Aš vengiu vežti šeimas, nes atsakomybė didėja, o vietos – ne. Verčiau nusipirkite lėktuvo bilietą ir sutikite daiktus oro uoste. Taip ramiau ir jums, ir mums.

O jei Anglijoje niekas nepriima daiktų iš skersgatvio, nes nėra parkavimo – tada ką?

Londonas, Oksfordas, Braitonas – gatvės siauros. Mikroautobusas neprisistato prie pat durų. Tada nešimas ilgesnis. Jei žinote, kad adresas senamiestyje be parkavimo – įspėkite iš anksto. Kartais vežame mažesniais automobiliais persikrauti, arba samdome vietinį furgoną. Bet tai kainuos papildomai. Buvo atvejis Kembridže – klientas pasakė tik atvykus, kad gatvė uždaryta. Teko nešt rankomis du kvartalus. Porcelianas. Klientas geroje nuotaikoje padėjo, bet galėjo ir ne. Jei žinote, kad prie durų nėra kur stoti – sakyti reikia prieš savaitę. Ne visi vairuotojai tokie atlaidūs.

Ar mikroautobusui reikia specialaus leidimo gabenti labai brangius daiktus per sieną?

Vežėjo leidimo – taip, reikalingas. Bet leidimo "brangiems daiktams" kaip tokio nėra. Yra rizikos laipsnis. Kai kurie vežėjai specializuojasi meno dirbiniuose, turi kitokias dėžes, procedūras.