Krovinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais – greitas ir lankstus būdas gabenti siuntas

Dirbu šitame reikale jau, rodos, nuo amžiaus – dvidešimt ketvirti metai eina. Per tą laiką Anglijoje mačiau visko: didžiulės fūros, strigusios M25 kelyje valandoms, ir tuščios priekabos, važinėjančios dėl vienos mažos dėžės. Todėl galiu pasakyt tiesiai – krovinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais yra greitas ir lankstus būdas, kurio dažnai ieškote, tik nežinot, kaip vadinasi. Didelės mašinos turi savo vietą, bet kai reikia paprastai nuvežt baldus iš Lietuvos į Londoną ar siuntą į Birmingemą, mikroautobusas neretai apvažiuoja visą sistemą. Jis greitesnis mieste, lengviau įsuka į siauras gatves ir nereikalauja specialių leidimų. Trumpai tariant, jei jums svarbu ne tik kaina, bet ir laikas – štai kodėl verta apie tai šnekėtis.

Pradžiai – ką svarbu žinot

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą į Angliją mikroautobusu?

Na, jei kalbam apie vasaros sezoną ar prieš Kalėdas, geriau bent dvi-tris savaites. Yra buvę, kad žmonės skambina vakarui ir aš kažkaip sutalpinu – bet tai laimės ratas, ne taisyklė. Šiaip tvarkingai planuojantis klientas skambina mėnesiu prieš. Tada darome sąrašą, pažiūrim, ar mikroautobusas bus tuščias, ar dalinis. Kartais būna taip, kad kolega jau važiuoja tuo pačiu maršrutu ir paima beveik iš karto. Tai žodžiu, kuo anksčiau, tuo ramiau. Ypač jei reikia keltu per Lamanšą – vietos ten savaitgaliais lyg bilietai į teatrą.

Ar galiu vežt tik vieną sofa, ar būtina pilna mašina?

Ne, pilnos mašinos jums nereikia. Aš dažnai vežu dalinius krovinius – drauge su kito kliento daiktais. Mikroautobusas turi bendrą tūrį, ir jei jūsų sofa telpa į likusį kampą, problemos nėra. Aišku, kartais žmonės pamato, kad prie jų sofos dar prisiglaudė kažkieno dviratis, ir supyksta. Tai logistika toks darbas. Jei norit viso mikroautobuso sau – užsakinėjat atskirai. Bet viena sofa tikrai nesukels galvos skausmo, jei planuojam iš anksto. Kaina tada mažesnė, nes dalinat kuro sąnaudas su kitais.

Reikia man kažkokių specifinių dokumentų siuntiniui į Londoną?

Po Brexit situacija pasikeitė. Reikia sąskaitos-faktūros, prekių aprašymo. Kartais muitiniai nori įrodymo, kad tai jūsų asmeniniai daiktai, ne prekyba. Aš paprastai prašau asmens dokumento kopijos ir sąrašo. O jei verslo siunta – ten jau EORI numeris ir kiti reikalai. Tiesą pasakius, paskutiniu metu taisyklių tiek daug, kad ir pats nebežinau visų niuansų – buhalterė man padeda. (Nors kai kurių mažų siuntų iki tam tikros vertės gal ir nereikia, bet geriau pasitikslint.) Svarbiausia – nebandyti slėpti cigarietų ar dešrų dokumentuose. Tada problemų bus.

Ar imanoma paimti daiktus iš Lietuvos ir kitą dieną jau pristatyti Birmingeme?

Aaa, čia tas klausimas, kurį girdžiu kas savaitę. Teoriškai taip – jei mikroautobusas jau stovi kieme ir vairuotojas nepavalgęs pusryčių važiuoja tiesiai į keltą. Praktiškai... iš Vilniaus į Doverį mašina važiuoja apie 20–22 valandas, dar keltas, dar kelias iki Birmingemo. Taigi realiai dvi dienos yra optimistinis, bet įmanomas variantas. Kartais pasitaiko, kad klientas sako „rytoj reikia“, o aš atsakau – geriau nespauskim gamtos dėsnių. Greitas ir lankstus krovinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais nereiškia teleportacijos. Trečia diena būna saugiausia.

Kas vyksta kelyje

Kaip dažnai mikroautobusai važiuoja į Angliją – kasdien ar pagal užsakymus?

Kasdien – ne. Bent jau ne iš Lietuvos tiesiogiai. Yra įmonių, kurios renka krovinius savaitę, o tada paleidžia vieną du mikroautobusus. Aš dirbu kitaip – planuoju pagal užsakymus. Jei pirmadienį turiu tris krovinius į Londoną, mano mikroautobusas išvažiuoja pirmadienį vakare arba antradienį ryte. Greičiau negali, nes turiu surinkti. Būna savaičių, kai važiuojame du kartus, būna – kartą per dvi savaites. Tai jei kas nors jums sako, kad „kasdien traukinys į Angiją“ – meluoja arba nežino, ką šneka. Mikroautobusas nėra autobusų maršrutas.

Ar vairuotojas padės man nešti daiktus į trečią aukštą be lifto?

Padės, bet ne dykai. Aš tai vadinu „utonku kompleksu“ – kai žmonės pasiima butą Viktorijos laikų name Londone, o tada stebisi, kodėl laiptai siauri kaip belekas. Vairuotojas nėra Superman. Jis pasikraus, nusiveš, iškraus prie namo durų. Jei reikia nešti į trečią aukštą – tai jau arba jūsų pačių darbas, arba mokat papildomai. Tikrai ne vienas mano kolega yra atsisakęs tempti pianinus be lifto. O blogiausios įmonės žada viską, paskui paima papildomą mokestį už kiekvieną aukštą. Susitarkit iš anksto. O jei labai sunku – samdykit kraustytojus atskirai.

Ką daryt, jei aš pats negaliu būti pristatymo vietoje – ar galiu prašyt kaimyno?

Žinoma. Dažnai taip ir būna – vienas žmonos draugas, teta ar kaimynas Mary atidaro duris. Svarbu, kad tas žmogus žinotų, ką pristatyti. Aš asmeniškai skambinu klientui prieš pristatymą, ir jei jis sako, kad bus kaimynas Edas, aš prašau parašyti jo numerį. Kartais būna keista – atvežu dėžes, o Edas nežino, kur dėt. Tada aš statom į kampą ir važiuoju. Atsakomybė vis tiek lieka jums – kad priėmėt krovinį. (Va čia irgi reikia pasirašyt kokį nors dokumentą, kad perdavėm.) Taip kad taip, galima, tik informuokit laiku.

Kaip sužinot tikslų atvykimo laiką, jei tas mikroautobusas važiuoja iš Vilniaus?

Tikslaus laiko nežinos niekas. Aš duodu intervalą – pvz., antradienį tarp 14 ir 18 val. Kodėl? Nes Doverio uoste gali užstrigt valandai dėl muitinės, M25 aplink Londoną kartais stovi, o vairuotojas privalo ilsėtis pagal tachografą. Kartais pasienyje tikrina. Aš siunčiu SMS, kai mašina iškrauna priešpaskutinį klientą, tada jau galit ruoštis. Būna, kad vairuotojas paskambina pusvalandį prieš. O jei kas nors jums sako „tiksliai 15:30“ – nesitikėkit. Tai transportas, o ne traukinys. Lankstumas čia ir yra privalumas – prisiderinam prie realybės.

Kainos ir pinigai

Kiek maždaug kainuoja pervežti dviejų kambarių buto daiktus į Mančesterį mikroautobusu?

Šiuo metu – maždaug nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio eurų. Aišku, jei viskas supakuota, nėra pianino ir nereikia nešt į devintą aukštą. Kaina kinta priklausomai nuo sezono, kuro kainos ir... na, ar turime dar ką nors ant kelio. Jeigu tik dviejų kambarių butas, dažnai telpa į standartinį Sprinter tipo mikroautobusą. O jei dar reikia priekabos – kita kalba. Aš pats paskutinį kartą skaičiavau maždaug 1200 eurų už pilną krovinį Vilnius–Mančesteris. Bet gali būt ir brangiau, jei skubos tvarka. Geriausia – siųsti sąrašą, tada aš pasakau tiksliau.

Ar yra kokių paslėptų mokesčių, kuriuos man mėgina primest pikti tarpininkai?

Yra. Ir ne tik pikti tarpininkai – kartais ir rimtos įmonės bando. Dažniausias triukas – „kuro priemoka“, kurią pridaro paskutinę minutę. Arba „mokesčiai už terminalą“, nors jie turėjo būt įskaičiuoti. Aš pats dirbu tiesiai, be tarpininkų, tai kolegiškai sakau – jei kas nors prašo visą sumą iš anksto, o paskui dar kažką prideda, tai jau raudona vėliava. Būna ir tokių, kurie surenka užstatą, o paskui dingsta. (Net nepaleidžia mašinos, tiesiog nebeatrašo.) Skaitykit sutartis. Normalus vežėjas pasako galutinę kainą ir jos laikos, jei jūs nedraudžiama pridėti sofos paskutinę minutę.

Ar mokėt iš karto viską, ar galima dalimis – prieš ir po pristatymo?

Standartas toks: dalis prieš, dalis po. Aš prašau 30–50 proc. užsakymo patvirtinimui, o likutį grynaisiais ar pavedimu, kai iškraunam. Kodėl ne visas iš anksto? Nes jei aš paimsiu viską, o paskui vėluosiu tris dienas, jūs bejėgiai. O jei nemokat likučio – aš bejėgis, nes kuras jau įpiltas. Kartais su senais klientais dirbu tik po pristatymo, bet su naujais – tikrai ne. Būna, kad žmonės pyksta, kodėl negalima visko po pristatymo. Atsakymas paprastas – yra buvę negražių istorijų, kai neatgaunam pinigų mėnesiais. Atsargumo dėlei.

Kodėl viena įmonė prašo penkis šimtus, o kita – tūkstantį penkis šimtus už tą pačią kelionę?

Penki šimtai kai kuriems yra tik užstatas, o ne pilna kaina. Kiti tiesiog eina į žemų kainų spąstus – prisirenka, paskui sako, kad „neužteko vietos“ arba „reikia papildomai mokėti už svorį“. O tūkstantis penki šimtai gali būt su viskuo įskaičiuota – draudimas, kuras, keltas, pagalba kraunant. Aš asmeniškai stengiuosi duot kainą vidurį. Jei kaina per maža – kaižykite – kas nors ne taip. Pervežimas nėra pigus dalykas. Degalai, draudimas, amortizacija, vairuotojo maistas – tai realūs kaštai. Pigiausias pasiūlymas dažnai baigiasi ašaromis arba daiktai atvažiuoja po mėnesio.

Popieriai po Brexit

Kai vežu daiktus į Angliją po Brexit, ar reikia kažko papildomo be paso?

Reikia sąrašo daiktų lietuvių ir anglų kalba – tai vadinama packing list. Muitinai reikia matyt, kad tai jūsų asmeniniai daiktai, ne prekyba. Jei vertingi daiktai – gali tekt įrodyt, kad neperkate parduoti. EORI numeris verslams. O štai privatūs asmenys... hmm, čia galioja tam tikros išimtys, bet aš ne pilnai įsitikinęs dėl naujausių taisyklių, nes jos keičias kas kelis mėnesius. (Paskutinį kartą tikrinau prieš pusmetį, tai pasitikslinkit oficialiai.) Geriau turėt perteklių popierių, negu trūkumą. Kartais muitiniai tiesiog prašo parodyt nuomos sutartį Anglijoje ar darbo kontraktą, kad įsitikint – važiuojat ten gyvent.

Ar galiu siųst maisto produktų į Londoną mikroautobusu?

Ne. Na, ne taip paprasta. Po Brexit į JK negalima vežt šviežio maisto, pieno produktų, mėsos be specialių veterinarinių pažymėjimų. Vienas mano klientas bandė vežt dešrų saują draugams – Doverio muitinė konfiskavo. Saldainiai, sausas maistas, konservai – gal ir praslyst, bet aš jų nevežu. Rizika per didelė, o baudos – tikrai nejuokingos. Jei siuntinėjat lietuvišką šokoladą giminaičiui – geriau per normalų paštą, jie turi leidimus. Mikroautobusas – tai krovinių pervežimas, ne prekyba maistu. Nepykkit, bet aš neaukosiu savo licencijos dėl jūsų dešrų.

Kas atsitiks, jei muitininkai nusprends atidaryt mano dėžes?

Tai jų teisė. Aš stebiu iš šalies, kol jie verčia. Paprastai su asmeniniais daiktais būna viskas gerai – mato seną mikrobangę, rankšluosčius, knygas ir uždaro. Bet jei radę ką nors keisto – pusvalandis, valanda vėlavimo. Kartais jie palieka viską išversta. Aš tada padedu supakuot atgal, bet čia jau ne mano pareiga – aš tik palankiai padedu. Būna, kad muitinė patikrina dėl statistikos, o ne dėl jūsų. Tai nėra katastrofa, tiesiog reikia kantrybės. Svarbu, kad dėžėse būtų tai, kas parašyta sąraše. Jokių staigmenų – jokių problemų.

Ar verta vežt baldus į Angliją, ar pigiau nusipirkt ten?

Priklauso. Jei IKEA komoda – ne, neverta. Jei senelio spinta, kurios negalima pakeist – taip, verta. Aš vežu daug emigrantų, kurie sako, kad Anglijos baldai brangesni ir prastesnės kokybės. O lietuviški, iš tvirtų medžių – jie nori pasiimt. Kita vertus, vežimas kainuoja. Kartais logiškiau parduot viską čia ir nusipirkt ten. Aš čia nesu jūsų finansų patarėjas, bet logistikos prasme – verta vežt tai, kas nepriklausoma, antikvariniai arba labai geros būklės. O sofą, kurią ir taip būtų laikas išmest – palikit kam nors studentams.

Technika ir kaip nepasiklysti detalėse

Kokių gabaritų daiktai telpa į tą mikroautobusą – Ar sutalpinsis pianinas?

Standartinis mikroautobusas – tipo Mercedes Sprinter – turi maždaug 13–14 kubinių metrų. Didelis dvigulis šaldytuvas, sofa, spinta, dėžės – telpa. Pianinas... na, mažesnis pianinas gal ir įlįst, jei atsuksim kojas, bet aš asmeniškai to nesiūlau. Buvo atvejis, kai klientas prisakė, kad „mažas pianinas“, o pasirodė – koncertinis. Turėjom išnuomoti dar vieną mašiną. Taip kad prieš žadėdami matuojam. Aš siunčiu klientui matmenis: ilgis 4 metrai, plotis 1,7 metro, aukštis 1,9 metro. Palyginkit su savo daiktais. Geriau pamatuot namuose, nei spėliot vonioj prieš išvykimą.

Kaip supakuot daiktus, kad jie nebutų subraizyti kelyje?

Nesirinkit bulvių dėžių iš parduotuvės – jos subyra. Geriau dvigubo sluoksnio kartono dėžės iš statybinių. Tekstilę dėkit į maišus, bet ant lempų ir veidrodžių – vadinamosios cornere apsaugos (ar kaip ten jos vadinasi... kampų apsaugos, taip). Aš savo mašinoje visada turiu paklotų antklodžių ir tempimo diržų. Bet jei jūs supakuosite šlampiai – net ir mano antklodės nepadės. Apvyniokit kino plėvele tą stiklą. O čia labai svarbu – niekas kitas nesupakuos geriau už jus, nes tik jūs žinot, kad ta vaza viduje yra 200 metų senumo ir verta daugiau nei mikroautobusas.

Ar reikia drausti krovinius atskirai, ar tas draudimas jau įskaičiuotas?

CMR draudimas yra pagal nutylėjimą, bet jis dengia tik tam tikrą sumą kilogramui – eurų aštuonis ar panašiai, tiksliai nepamenu. Tai reiškia, kad jei vežat auksinę statulėlę, kuri sveria du kilogramus, gausit šešiolika eurų atlygio. Juokinga, tiesa? Todėl brangiems daiktams – elektronikai, meno kūriniams, antikvarui – reikia papildomo draudimo. Aš klausiu klientų: „Ar tai vertinga?“ Jei taip – siūlom apdraust. Kai kurios įmonės išvis tyli apie tai, o paskui pešasi. Aš mėgstu viską aptart iš anksto. Geriau mokėt dešimt eurų daugiau, nei verkt prie sulūžusios skrynios.

Kai nutinka bėdos

Kas bus, jei mikroautobusas su mano daiktais užluš kelyje ties Kaunu?

Seniai buvę, bet viskas įmanoma. Priklausomai nuo gedimo – jei variklis, laukiam pagalbos. Aš turiu partnerių visoje Europoje, tai kitas mikroautobusas gali atvažiuot perkraut per kelias valandas arba kitą dieną. Daiktai lieka saugūs, užrakinti. Buvo istorija, kai sugedo sankaba – teko perkraut į kitą mašiną Nemuno prieigose. Klientas gali sutrumpint atostogas iš baimės, bet daiktai laimingai nuvažiavo toliau. Svarbu, kad įmonė turėtų planą B. O jei jūs vežatės pats su savo mikroautobusu – tada jūsų bėda. Mes stengiamės turėt techninę pagalbą visam maršrutui.

Man paskutinę minutę atšaukė buto nuomą Londone – kur dėt daiktus?

Aaa, Londono nekilnojamasis turtas... Aš jus suprantu. Būna, kad žmonės atvažiuoja, o buto nėra. Tada yra keli variantai: trumpalaikė saugykla pas mus Vilniuje (jei dar neišvažiavom), arba Londone esančios storage paslaugos. Mikroautobusas gali padėt daiktus saugykloje 1–2 dienoms, bet kainuoja. Arba... aš vienaip ar kitaip sureaguoju, bet tai tiesiog nepatogu visiems. Kartais pristatom pas giminaičius, jei jie sutinka. Planuokit butą prieš vežimą! Nes aš esu vežėjas, ne butų agentas. Nors kartais jaučiuosi kaip socialinis darbuotojas su krovininiu mikroautobusu.

Vairuotojas pavėlavo dviem dienom – ar turiu teisę reikalaut kompensacijos?

Teisę turit, bet ar gausit – kitas klausimas. Sutartyje paprastai parašyta „apytiksliai“ arba „numatomas laikas“. Todėl jei vėluoja dėl keltų, muitinės ar gedimo – tai force majeure. Jei vėluoja dėl to, kad vairuotojas apsilankė draugės aplankyti Paryžiuje – tada tai mūsų bėda. (Nors taip buvo seniai, kai kolega nuvažiavo ne ten.) Realybėje kompensacijas duodam nebent nuolaidą kitam vežimui. Kitaip – atsiprašom ir bandom ištaisyt. Jeigu vėlavimas kritinis, rinkit express paslaugą, nors brangesnė. Standartinis pervežimas turi savo laiko koridorius.

Ar tikrai mikroautobusas greitesnis už didelį fūrą? Kuo jis konkrečiai lankstesnis?

Greitesnis mieste – taip. Ne dideliame greitkelyje. Fūra važiuoja 90 km/h, mikroautobusas – iki 120. Bet fūra neįsuka į tuos siaurus Londono kiemelius. Negali stovėt draudžiamoje zonoje be leidimo. Mikroautobusui tereikia paprasto parkingo. Aš galiu atvažiuot į siaurą gatvę ir iškraut prie pat durų. Fūrai reikia krovimo rampos. Lankstumas – ir maršrute, galimybė keist planą paskutinę minutę. Didelė fūra turi grafiką kaip traukinys. O mes galim pasukt į Bristolį, jei kelias į Mančesterį uždarytas. Greitas ir lankstus krovinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais – apie tai ir kalbu.

Ką reiškia „durų iki durų“ paslauga, nes man atrodo, kad tai tiesiog reklaminis triukas?

Reiškia, kad paimam iš jūsų namų ir atvežam į kitus namus. Bet! Jei jūsų gatvėje nėra kur sustot – tai „durų iki artimiausios legalios stovėjimo vietos“. Buvo taip – klientas gyveno pedestrian zone Londone. Privažiuot negalėjau. Nešiau dėžes 100 metrų. Ar tai vis dar durų iki durų? Techniškai taip, praktiškai – pusiau. Blogos įmonės naudoja tą frazę kaip masalą, paskui sako, kad jūsų kiemas per siauras. Aš visada pasakau iš anksto, kur sustosiu. Jei reikia – pasirūpinat kiemo atvarą arba parkingo vietą. Nesistengiu žadėt stebuklų, kurių negaliu atlikt.

Taigi, jei galvojat apie persikraustymą ar pastovų siuntimą į Jungtinę Karalystę, atminkit: krovinių pristatymas Anglijoje mikroautobusais – greitas ir lankstus sprendimas, bet tik tada, kai vairuoja žmonės, kurie žino kelią nuo Doverio iki jūsų durų. Nepasitikėkit vien žemais skaičiais. Pasitikrinkit, ar plepa kaip žmogus, o ne kaip brošiūra. Aš asmeniškai rinkčiausi tą, kuris pasako ir blogąją pusę. Sėkmės renkantis – o jei kils klausimų, rašykit, nors aš čia ne konsultacijų centras, bet patarti visada pamėginu.