Krovinių pervežimas į Angliją greitai ir laiku su sekimu

Jau gal kokių dvidešimt ketverius metus vežioju krovinius po Europą, o į Angliją – turbūt dažniausiai. Kai pradėjau, dar nebuvo tų sekimo sistemų, kurių dabar visi klausia kiekvieno skambučio pradžioje. Šiandien žmonės nori žinoti ne tik kainą, bet ir tiksliai – kada, kur, kodėl tas furgonas sustojo 200 kilometrų nuo namų. Krovinių pervežimas į Angliją greitai ir laiku su sekimu skamba kaip reklaminis šūkis, bet realybėje čia yra plus minus dešimtys niuansų ir žmogiškų momentų. Aš pabandysiu atsakyti į tai, ką manęs klausia vakare nervinęs klientas, kurio sofa dar neprivažiavo Londono. Be šablono, kaip žmogus žmogui.

Pasiruoškit ramiai – čia ne supermarketas

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Angliją, kad neparsididžiuosiu baigiantis darbams?

Žinokit, kaina kaip oras Londone – nuolat keičiasi. Jeigu vežatės viso buto daiktus, su baldais, technika ir dviračiais, galite planuoti nuo pusantro iki dviejų tūkstančių eurų. Bet tai grubus įvertinimas, nes priklauso nuo svorio, tūrio ir to, ar furgonas važiuos pilnas. Kartais žmonės prisisuka, nes pasako „ai, ne tiek jau to“ ir puspriekabė privažiuoja, o daiktų per pusę. Tada kaina nekrenta, nes važiuojame either way. Geriau perrašykite sąrašiuką du kartus, nei vėliau permokėsite.

Ar reikia kažkokių popierių, jei vežu tik savo senus daiktus?

Brexit viską sudėliojo visai kitaip. Dabar reikia įprotokoliuoti, kad tai jūsų asmeninis turtas, o ne komercinis krovinys. Antraip muitinė gali pagalvoti, kad verslą kuriate po kilimu. Užpildome packing listą – kas dėžėse, apytikslė vertė, paskirtis. Nebūtina rašyti „trūkstamas puodelis iš močiutės“, užtenka „stalo indai – 1 dėžė“. Bet sąrašas turi atitikti realybę. Buvo atvejis, kai klientas įrašė „du lagaminai“, o iškrovėme keturis. Muitininkei tai nepatiko ir prasidėjo nereikalingas delspinys valandai.

Aš visai nemoku pakavot – ar sudėsit dėžes už mane?

Pakuojam tik kai ką, nes mūsų darbas – važiuoti, o ne vynioti stiklinius indus į burbulinę plėvelę po vieną. Bet jei visiškai beviltiška situacija, galima susitarti dėl pakuotojų atvykimo. Brangiau, aišku, ir reikia laiko. Patarimas iš senų dienų: nekaupkite drabužių spintose – tiesiog palikite juos pakabintus, mes turim spec. kabyklų dėžių. O šaldytuvą atitinkkit iš anksto. Praėjusį mėnesį viena ponia paliko ledus viduje – atvažiavus randi balą. Nieko baisaus, bet tas kvapas furgone... nekoks. Geriau jau nusiplaut prieš.

Ar galiu įmesti ir dviratį, ir suremontuotą senovinį veidrodį kartu?

Galite, bet aš čia truputį suabejosiu dėl to veidrodžio. Jei tai tikrai senovinis, brangus, ar tinkamai apvyniosite? Mes turime antklodes, diržus, bet daiktai furgone vis tiek juda. Anglijos keliai – ne visada glotnūs, ypač tie mažesni link Birmingemo. Dviratis gerai, tik išorines padangas prileiskit oro truputį mažiau, kad nesprogtų nuo temperatūrų skirtumo. O veidrodis... žinokit, čia jūsų rizika. Aš visada sakau: brangūs daiktai – dėžė viduje dėžės. O dar geriau – pasiimkit į salono kabiną, jei tik ten yra vietos. Nesigailėsit.

Kuo skiriasi kaina, jei važiuoja visas furgonas ar tik dalis jo?

Faktas toks: pilnas furgonas atsieina efektyviau vienetui, bet ne visi turi pilną dviejų kambarių butą. Dalinis krovinių pervežimas į Angliją kainuos maždaug pusę ar tris ketvirtis pilno tarifo, bet čia labai nuo maršruto. Jei kitas klientas vyksta į tą patį Braitoną, sutaupote kratę. Jei į Mančesterį, o jūsų daiktai į Kentą – gali tekti palaukti. Būna, kad klientas galvoja „užteks man vietos prie sofos“, bet realiai jo lagaminai užima tris kubus ir neišeina matematika. Tada tenka rinktis – arba jūsų daiktai, arba kito. Toks jau gyvenimas.

Ar reikia draudimo, nes mano baldai ir taip jau devėti?

Devėti nereiškia, kad beverčiai. Draudimas čia kaip oro pagalvė – gal ir nereikės, bet jei furgonas pakliūva į avariją kelyje M1... oj, nenorėtumėt net galvoti. Aš asmeniškai rekomenduoju CMR draudimą, bet pilnas daiktų draudimas kainuos papildomai. Kartais klientai sako „kam man tas, aš tiesiog tikiu jumis“. Ačiū už pasitikėjimą, bet aš – žmogus, galiu ir paslyst, ir susirgt, ir techniniai gedimai nutinka be mano leidimo. Geriau turėti draudimą ir nenaudoti, nei vakare rašyti įtartiną laišką „kur mano kampinė spinta“.

Kelias – tiesus, bet ne visada greitas

Kiek iš tikrųjų važiuoja furgonas nuo Vilniaus iki Londono?

Idealiu atveju – dvi su trupučiu paros iki keltos, plius keltas per Lamanšą ir dar pusdienis iki Londres (atleiskit, Londono, rašau per greitai). Realiai? Trys–keturios dienos. Kodėl? Nes vairuotojai turi privalomą poilsio laiką, keliuose remontai, eilės keltuose. Kartais oro sąlygos prie Duvro tiek blogos, kad keltas neišplaukia. Praeitą žiemą strigome Olandijoje dėl sniego – su krovinių sekimu matėte, kad furgonas stovi jau aštuonias valandas. Klientas paskambino visiškai iš nevilties, o aš jam: važiuojam, tik lėčiau.

Ar įmanomas skubus pervežimas į Angliją, jei aš viską pavėlavau suplanuot?

Galima. Brangiau, bet galima. Turime ekspress variantą, kai furgonas važiuoja tiesiai pas jus ir be jokių sustojimų krauti kitų žmonių mantos. Tai exclusive paslauga. Arba kartais randame partnerį, kuris jau būna pakeliui atvirkščia kryptimi. Bet štai dalykas: skubūs tarptautiniai pervežimai į Angliją kartais sprendžiami geriau lėktuvu, jei daiktų mažai ir labai skubu. Furgonas – tai vis tiek automobilis, ribos 90 km/h, privalomas poilsis. Nei vienas rimtas vežėjas nepasakys „rytoj 8:00 būsite Londone“. Tai arba melas, arba jie pažeidinėja vairuotojų teisę, kas yra baisu.

Kas, jei furgonas užstringa Calais uoste?

Brexit praktika... eilės kartais būna baisios. Buvo taip, kad stovėjome vienuolika valandų. Klientas mato sekime – dūzgia taškelis vienoje vietoje ir nieko. Skambina kas pusvalandį. Aš suprantu jūsų nervus, bet aš čia kaip oro uosto dispečeris – informuoju, ką galiu, bet keltą paleidžia ne aš. Geriausia tada tiesiog atsistoti į eilę, pasimaitinti, ir palaukti ramiai. Vairuotojas turi miegamąją vietą furgone, jis saugus. Jūsų daiktai irgi. Sekimas rodo, kad viskas gyva, tik nejuda kol kas. Toks jau uostas.

Ar dar galima pakeliui pasiimti daiktus iš Lenkijos?

Galiu atvirai? Taip, bet tai sulėtina visą operaciją. Anglijos kryptimi važiuojančių furgonų maršrutai dažniausiai planuojami prieš savaitę. Jeigu reikia sukti į Vroclavą, o paskui vėl atgal į pagrindinę trasą – laikas plius pusdienis, kuras plius pinigai. Jei labai reikia, suprantu, tarkim, sesers dėžės Krokuvoje. Bet planuojant tarptautinį krovinių gabenimą į Angliją, geriau vienoje vietoje surinkti viską. Buvęs klientas privertė važiuoti per tris miestus Lenkijoje – pats galiausiai sumokėjo tiek, kad būtų pigiau buvę nusamdyti atskirą mikroautobusą lokaliai.

Kiek trunka muitinė Doverio uoste dabar?

Daugmaž nuo pusvalandžio iki trijų valandų. Aš čia nesu šimtu procentų įsitikinęs dėl tikslaus laiko, nes post-Brexit taisyklės keičiasi kaip kojines – kas antrą mėnesį naujiena. Kartais pravažiuoji per žaliąjį koridorių kaip per švilpuką. Kartais parašo raudoną – tikrina. Aš mačiau, kad tikrino baldų porą ir seną naudotą čiužinį. Nieko nelegalu, bet jie tikrino keturiasdešimt septynias minutes. Todėl visada sėdim furgone, kavos neišgeriam, kol neatvažiuojame iki Londono centro. Planuokit dvi valandas kaip buferį.

Ar mano daiktai bus vieninteliai furgone, ar čia dalinama su kitais?

Priklauso nuo pasirinkimo. Jeigu full load – jūsų karalystė, galite įlipti į vidų ir pasiimti kelionėje net batą (nerekomenduoju dėl draudimo, bet galite). Jeigu dalinis gabenimas – bus ir dar kažkieno mantos. Mes atskiriam drovėmis arba skirtingose dėžėse. Kartais klientai labai jautrūs: „o jei kažkas pažiūrės į mano albumus?“ Nežiūrės, bet jei jums taip svarbu – rinkitės individualų pervežimą. Aš pats esu matęs, kaip atsitiktinai iškrito kažkieno dėžė – niekas neverčia atidaryti, bet vis tiek nejauku matyti svetimus apatinius ant grindų.

Sekimas – ne stebuklas, bet apsaugo nuo infarkto

Kaip veikia tas GPS sekimas – ar tikrai matysiu, kur mano sofa?

Matysit furgoną, ne konkrečiai sofą furgono krovininėj erdvėj. Sistema – tai maždaug kas pusvalandį atnaujinamas taškelis žemėlapyje. Kartais atnaujinimas užstringa, ypač jei ryšys Doverio tunelyje nėra pats draugiškiausias. Bet šiaip – vos atsidarote nuorodą ir matot: „aha, dabar prie Lutono juda rytų kryptimi“. O jei furgonas stovi, parašo „stovėjimas“. Aš sakau klientams: tai ne kino filmas su dvidešimt keturių valandų transliacija, o bukas taškelis. Bet tas taškelis jums leis miegoti naktį, kai dukterys ruošiasi į universitetą Braitone ir laukia savo lagaminų.

Kas atsakinėja į žinutes sekmadienio vakarą, kai pradedu nervintis?

Aš. Na, arba kolega, jei aš pats tuo metu vairuoju arba miegu. Bet mes neįmonė su šimtais operatorių – esame mažesni, bet gyvi. Skambutis 22 val. sekmadienį? Priimu, jei tikrai krizė. Nors kartais pirmą kartą perskaitau ir pagalvoju „na palauks iki rytojaus“, bet paskui suprantu, kad žmogui tai atrodo kaip pasaulio pabaiga. Sekimas – ne tik taškelis, bet ir žmogus kitame gale. Buvęs atvejis: klientė rašė 23 val., kad jos adresas pasikeitė – Oksfordas vietoj Kembridžo. Pavyko pakeisti dar pakeliui, nukirpom tris valandas.

Ar galiu tiesiog paskambinti vairuotojui, kai matau, kad jis arti?

Galima, bet geriau neskambinkite kas penkias minutes. Vairuotojas turi vairuoti, o ne pildyti pokalbių žurnalą kaip koks sekretorius. Jei matote žemėlapyje, kad jis Blaize kelyje ir po dvidešimt minučių pas jus – skambinkite, jei reikia nurodyti vartų kodą ar aukšto numerį. Bet jei klausiate „o ar jau arti“ kas pusvalandį – jis nervinasi, aš irgi. Kartais žmonės galvoja, kad krovinių sekimas realiu laiku reiškia ir tiesioginį pokalbį su vairuotoju. Ne visai. Paliekam kontaktinį numerį ekstremalioms situacijoms, o ne buitiniams „kada“ klausimams. Atsiprašau, bet taip yra.

Sistema rodo, kad jau tris valandas nestumiate – kas nutiko?

O gal pietūs? Gal benzino stotelė? Gal muitinė? Pasitaiko, kad sekimo programa strigus rodosi vienoje vietoje, o vairuotojas jau kitame mieste. Techniniai nesklandumai. Bet jei realiai stovi prie kokių Mičiganą (ai, čia JAV, pamėčiau) – poilsio zonos M6 greitkelyje, tai gal ir taip. Anglijoje vairuotojas negali viršyti devynių valandų vairavimo. Kartais stoja anksčiau, nes kitam rajone nėra saugios stovėjimo aikštelės. Jūsų krovinys visada svarbesnis už greitį – bent jau tiems, kurie dirba sąžiningai, o ne kaip šėlstantys.

Ar galite atsiųsti foto, kai kraunatės daiktus?

Dažniausiai taip. Ypač darydamas nuotraukas kraunant ir iškraunant pervežimo metu. Bet jei lyja kaip iš kibiro, tamsu, vairuotojas vienas ir be asistento – nespės padaryti kiekvienos dėžės reporčažo. Jis turi dirbti, o ne instagrinti. Bet jei svarbu, kad pamatytumėte, jog sofa įlipo sveika – parašo SMS su nuotrauka. Kartais pamirštam, būna, kad ir pats vairuotojas galvoja „nu ką čia fotografuot dėžes“. Aš prisimenu, kaip kartą buvom tokie pakrauti vasarą, kad fotografavimas buvo paskutinė mintis. Atsiprašiau kliento – bet daiktai atvyko sveiki ir saugūs.

Dokumentai ir muitinė – popierius dar nemirė

Ar Brexit ką nors radikaliai pakeitė šiandien?

Radikaliai taip. Daugiau popierių, daugiau patikrų. Anglija dabar nebe ES, todėl kiekvienas krovinys – kaip mažas pirkėjas sieną. Reikia EORI numerių, kartais kvito, prekių aprašymo. Jei pervežate asmeninius daiktus, tai kitaip nei komerciniai gabenimai, bet vis tiek reikia sąrašo. Vienas klientas vežė įrankius – muitinė pasakė, kad tai komercinis mėginys. Prisidirbom porą valandų, kol nepaaiškinome, kad jis tiesiog meistras, persikraustantis pas savo dukterį. Brexit padarė sieną tikresne, nei ji buvo matoma.

Kas jei muitininkai atidaro dėžes ir žiūri vidun?

Nutinka. Ne dažnai, bet nutinka. Turi jie teisę patikrinti, ar sąrašas atitinka turinį. Kartais dėl kvapo, kartais dėl atsitiktinės atrankos. Jei ten tikrai jūsų seni batai ir skalbinių krepšys – nieko baisaus, supakuojam atgal. Aš prisimenu atvejį, kai atidarė ir rado... katės tualetą. Nešvarų. Ponios ir ponai, rimtai – išvalykit daiktus prieš kraunant. Muitinė tikrina, bet žmonės lygiai taip pat kenčia, kai atidaro svetimą smirdančią dėžę. Po to jūsų pervežimas gali vėluoti valandą, nes jie viską tikrins kruopščiai.

Ar galiu siųstis maisto produktus šalia baldų?

Ne. Nebent konkrečiai su sąlyga, kad tai fabrikiniai, hermetiški, su CE ženklais ir pagaminti ES. Bet jūsų šaldytas kugelis ar sveriamas jogurtas – ne. Mėsa, pienas, kiaušiniai – tikrai ne. Anglijos veterinarijos tarnybos labai griežtos. Buvo, kad klientas įgrūdo maišą bulvių po sofa. Atradus, grėsė bauda ne tik vairuotojui – ir eksportuotojui. Aš asmeniškai kiekvieną kartą paklausiu: „ar yra ko valgomo?“ Jei taip – išimam. Ne dėlto, kad aš piktas, o dėlto, kad nenoriu problemų pasienyje. Taip bus saugiau visiems.

Ar vairuotojui reikia vizos ar kažko panašaus dabar?

Jis turi CMRą ir kelionę leidžiančius popierius. Aš čia ne viską žinau iš galvos, nes taisyklės keičiasi kas pusmetį. Jis dirba legaliai su savo leidimais, o tai svarbiausia. Jums, kaip klientui, papildomų vizų nereikia – mes vežame krovinį, o ne jus asmeniškai. Nors aišku, jei norėtumėt pasisvečiuoti Londone kai furgonas važiuoja – tai jūsų lėktuvo bilietai ir jūsų atsakomybė. Mes fokusuojamės ties daiktais, ne turistiniu aptarnavimu. Nors kartais parodom kelią iki arčiausio pubo, jei paklaust.

Ar tikrai reikia vardinti kiekvieną lėkštę atskirai?

Ne iki tokio absurdo. Pakanka kategorijų: virtuvės indai – 1 dėžė, knygos – 2 dėžės. Jei turite labai vertingų meno kūrinių – tada detaliau. Aš pats rašau sąrašus kartais netvarkingai, bet muitinė žiūri į bendrą vaizdą. Buvo atvejis, kai klientas surašė šimtą keturiasdešimt septynias pozicijas. Gerai, bet kai atidarom dėžę, ten tiesiog maišelis virbanių. Sąrašas turi būti tikslus, bet ne mikroskopinis. Persikraustymas į kitą šalį ir taip pakankamai nervina – neimkit to administracinio darbo ant savęs. Bus paprasčiau.

Kai nepaeina – be cukraus ir be pūdymo

Ar būna, kad krovinys vėluoja savaitę?

Būna. Nedažnai, bet būna. Štai kodird niekada nežadame „būtent tą dieną“. Sakome planinis terminas. Prieš du mėnesius uostai streikavo, furgonai sustojo. Arba furgoną ištinka gedimas Alpėse ar kur nors Belgijoje. Tada reikia kito furgono, perkraustymo darbų, laiko. Klientas mato sekime, kad taškelis stovi. Skambina. Atsakau, kas nutiko. Kartais žmonės pyksta – suprantu jų pusę. Bet jei pasakyčiau, kad visada be priekaištų – meluočiau kaip koks politikas. Realybė turi ir tokių dienų, tiesiog jų procentas mažas.

O jei kažkas dingo – ar galima ieškot kaltų?

Gali. Bet kodėl dingo? Ar pasirašėte ant lapuko „krovinys gautas sveikas“, nepasitikrinę dėžių? Tada sunku viską įrodyt. Mes visada siūlome pasitikrinti pervežimo metu arba iškart gavus. Jei dėžė atvažiavo suplėšyta – fiksuojam aktą. Jei viduje trūksta indaplovės – ieškom. Bet jei prabėgo savaitė ir tik tada atsidarėte dėžes – tenka pripažint, kad kryžkelė gali būti ir jūsų pusėje. Aš mačiau, kaip klientai patys pasiimdavo daiktus, o po metų rašydavo, kad „dingo vertinga vaza“. Patikrinkite iškart, rimtai.

Ar visi vežėjai siūlo tą sekimo galimybę, ar tik pažymėti?

Ne visi. Yra tokių, kurie pasako „bus rytoj“ ir dingsta kaip į vandenį. Tokių pilna rinkoje. Pigūs tarptautiniai pervežimai dažnai reiškia pusiau legalius vairuotojus be jokio sekim. Jūs skambinate – numeris nepasiekiamas. Aš tokios patirties turiu, ir man labai gaila tų žmonių. Todėl prieš renkantis vežėją, paklauskite: „Ar bus nuoroda sekimui?“ Jei atsako „kam jums to reikia, juk mes profesionalai“ – raukities lauk. Rimtas pervežimas į Angliją su sekimu – tai jūsų teisė žinoti, kur yra jūsų gyvenimo daiktai, ir niekas neturėtų to slėpti.

Koks pats svarbiausias patarimas prieš renkantis pervežimą?

Paklauskite ne kainos pirmiausia, o „kas bus, jei vėluos“. Aš dvidešimt metų mačiau įvairių scenarijų. Greitas pervežimas į Angliją yra ne tik apie gazą ir ratą. Tai ir apie žmogų, kuris atsako telefonu. Apie draudimą. Apie sąžiningą sąrašą. Apie tai, kad sekimo sistema veikia ir realiai rodo, o ne tik ant popieriaus žiūri gražiai. Nepirkite katės maiše – jei kaina per maža, kažkur nukirpta ar slepiama. Perkaupkit informaciją, palyginkite ne tik eurus, bet ir pasitikėjimą. Tada ir sofa atvyks laiku į jūsų svetainę.

Krovinio pervežimas į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet ir ne automatinė pica internetu. Reikia laiko, informacijos ir tiesaus kontakto. Jei turite sekimą, sąžiningą sąrašą ir vežėją, kuris nebijo pasakyti „nežinau, bet paskambinsiu ir sužinosiu“ – pusė darbo padaryta. Greitas ir saugus kelias ne visai reiškia rytoj, bet reiškia, kad rytoj žinosite, kur esate su savo daiktais. Aš darau šitą darbą todėl, kad žmonės persikrausto į naują gyvenimą. O daiktai – tai dalis to gyvenimo. Iki.