Koks geriausias būdas siųsti baldą į Mančesterį?

Nu ir vėl tas pats klausimas per pietų pertrauką. Klientas paskambina, sako: „Turiu sofą Vilniuje, reikia į Mančesterį. Ką daryti?“ Aš atsakau: geriausias būdas siųsti baldą į Mančesterį paprastai yra kelių transportas, ypač jei kalbam apie vieną-kitus baldus, o ne visą namų ūkį. Tuomet žmonės kartais pyksta, kad ne vienas atsakymas, bet aš negaliu meluoti – viskas priklauso nuo baldo dydžio, adreso ir terminų. Bet tiesa ta, kad per tiek metų mačiau visko: ir puikių pervežimų, ir tikrų košmarų. Tai va, surašysiu, ką dažniausiai žmonės klausia, kai su galva pirmą kartą neriasi į tarptautinius perkraustymus. Gal ir tau pravers.

Pradžia – kaip apskritai tai veikia

Tai koks gi galiausiai geriausias būdas siųsti tą baldą į Mančesterį?

Jei klausi mano nuomonės, tai kelių transportas su dalinio krovinio paslauga – groupage. Fūra surenka kelių žmonių siuntas, važiuoja per Olandiją arba Prancūziją ir palepina visus laiku. Skirti mikroautobusą verta, jei veži visą svetainę arba turi labai jautrių antikvarinių dalykų. O jei viena sofutė? Tada groupage. Būna ir tokių, kurie siunčia baldą oru, bet aš rimtai – kam mokėti tūkstantį eurų, jei gali už du šimtus? Nebent ten kokia auksinė kėdė. Nors ir auksinės kėdės nešti lėktuvu neverta, mano galva.

Ar galiu pats susikrauti mikroautobusą ir nuvažiuoti į Mančesterį?

Teoriškai taip, realiai – norisi paklausti, ar esi pasiruošęs vairuoti dešimt valandų, keltis per kanalą ir dar viltis, kad muitinėje viskas sklandžiai. Atvirai, prieš trejus metus klientas taip padarė: mikroautobusiukas, sofa, du draugai. Paskui skambina iš Calais stovėjimo aikštelės – keltas atšauktas, jie snaudžia sėdynėje ant grindų. Ir dar: jei automobilis pakankamai didelis, gali prireikti komercinio draudimo. O Anglijoje valdyti svetimą mikroautobusą su kroviniu... na, reikia žinoti taisykles. Kartais paprasčiau sumokėti profesionalams.

Ar man verta vežti seną sofą, ar geriau nusipirkti naują Mančesteryje?

Sąžiningai? Priklauso. Jei tai IKEA komoda, kuri kainavo šimtą eurų, o vežimas kainuos du šimtus, logikos ten nėra. Nebent turi emocinę vertę. Bet jei tai tėčio dirbtuvėse gamintas stalas arba išties gera odinė sofa – tada vežk. Aš matęs klientų, kurie atsiuntė šūdiną spintą, kurią paskui išmetė į konteinerį Mančesteryje, nes ten daugiau laisvų baldų. Pinigai į balą. Pasverk, ar tikrai to reikia. Kartais atvirumas sau sutaupo kelių šimtų eurų. O gal ir daugiau.

Ar galiu siųsti baldą su paprastu kurjeriu, kaip DPD ar UPS?

Gal tik mažą kėdutę ar sulankstomą staliuką. Bet trisvietę sofą? Seniai juoką kelianti mintis. Kurjerinės tokio dydžio nepriima, o jei ir priimtų, kaina būtų kosminė, nes skaičiuoja pagal vokiškus tomus. Prieš dvejus metus žmogus bandė išsiųsti komodą per didįjį kurjerį. Rezultatas: pakiavo į kartoną tris dienas, o paskui gavo sąskaitą keturiems šimtams eurų. Už tokią pinigų sumą fūra galėtų nuvežti ir sofą, ir dar šaldytuvą drauge. Tiesiog ne ta paslauga.

Kainos – kas slepiasi už skaičių

Kiek maždaug kainuoja siųsti standartinę komodą į Mančesterį?

Na, jei kalbam apie vieną, ne per didelę komodą, grupiniame krovinyje kaina gali svyruoti nuo šimto dvidešimt iki dviejų šimtų keturiasdešimt eurų. Užtikrintai pasakyti negaliu, nes kainos dabar labai nepastovios. Jei reikia fiksuoto mikroautobuso – tada jau nuo aštuonių šimtų. Kartais mažiau, bet kuro kainos ir distancija Vilnius–Mančesteris čia daro savo. Šiaip Londonas yra pigiau, nes ten visi važiuoja, o į šiaurę reikia pavažiuoti dar truputį. Tai irgi įtakoja bendrą sumą. (Dar pridėk apkrovimo ir iškrovimo darbą, jei reikia.)

Kodėl vieni vežėjai prašo šimto penkiasdešimt, o kiti – keturių šimtų penkiasdešimt?

Paklausimas, kuris mane erzina, nes atsakymas paprastas: arba paslėpti mokesčiai, arba kokybė. Pigus variantas dažnai reiškia, kad vairuotojas dės tavo sofą į užkaborį tarp statybinių medžiagų ir vėluos dvi savaites. Buvęs kolega pasakojo: pasiūlė klientui šimtą eurų, paėmė daiktą, o paskui tris savaites nesilaičiau telefonu. Rimtos įmonės turi licencijas, draudimus, parkingo mokesčius Londone ir Mančesteryje. Pigumą kompensuoji nervais. Yra išimčių, bet retai. Patikėk, mačiau per daug ašarų dėl šimto sutaupytų eurų.

Ar man bus taikomos papildomos kainos, jei aš gyvenu daugiaaukščyje be lifto?

Deja, taip. Ir tai viena iš tų vietų, kur klientai pamiršta prasitarti. Kai vairuotojas atvažiuoja ir supranta, kad reikia nešt komodą iš penkto aukšto, o liftas neveikia arba jo nėra, kaina šokteli. Kartais nežymiai, kartais po penkiasdešimt eurų. Geriausias būdas išvengti šoko – pasakyti iš anksto. Aš visada klausiu: „Ar yra liftas? Kiek aukštų?“ Bet ne visi vairuotojai klausia, ir tada konfliktas garantuotas. Būna ir atvirkščiai – klientas pats nori padėt, bet vežėjas negali leisti dėl draudimo. Tokia jau realybė.

Ar verta drausti baldus kelionės metu?

Tiesiai – jei tai turi materialinę ar emocinę vertę, tada taip. Jei tai sendaiktis, kurį gaila išmesti – gal ne. Draudimas kainuoja apie du-tris procentus nuo deklaruotos vertės, bet kai nutinka bėda, visi nori pinigų atgal. Problema ta, kad ne visais atvejais išmoka gaunasi greitai. Yra veiksmų eilė: nuotraukos prieš, aktai, rašyti paaiškinimus. Aš dažnai sakau klientams: pakuotė yra tavo pirmas draudimas, o popierius – antras. Ir dar vienas dalykas – skaityk smulkųjį šriftą. Kartais draudimas nekompensuoja, jei pats netinkamai pakuoji. Tokių istorijų esu girdėjęs.

Pakavimas – čia viskas arba sugriūva

Ar tikrai reikia vynioti sofą į burbulinę plėvelę?

Jei nori, kad ji atvyktų neįbrėžta – taip. Kartais klientai mano, kad audinys yra pakankamai atsparus. Fūroje daiktai juda, birus, o kampas į kampą – ir štai tau įbrėžimas. Burbulinė plėvelė kainuoja kelis eurus, o ramybė – daug daugiau. Yra buvęs atvejis: vežėme sofą į Mančesterį, klientas pasakė „čia viskas tvarkoj, nieko nereikia“. Atvykus – vienas kojos apdailos gabalas atšokęs. Nors ir nėra mirties nuodėmė, bet kam to reikia? Dar geriau – uždėk antklodę viršų, jei neturi kartono.

Kaip supakuoti veidrodį ar stiklinį stalą, kad nesudaužytų?

X principas: jei gali sulaužyti pirštu – fūroje sulauš. Veidrodžiams reikia ne tik burbulinės plėvelės, bet ir kamštinių kampų, o dar geriau – medinės dėžės. Stiklinis stalas – tas pats. Aš mačiau, kaip atrodė beveik gerai supakuotas veidrodys, bet fūroje krovinys pasistūmėjo dėl... na, kolegos kitus daiktus nekruopščiai sustūmė. Ir bum. Rezultatas – du šimtai eurų nuostolis. Nepatogu, bet gali nutikti. Tad jei gali išsiimti stiklą ir atskirai suvynioti, padaryk tai. Verta papildomos valandos darbo.

Ar vežėjas gali pats supakuoti baldą, jei aš neturiu laiko?

Gali, bet paprastai tai kainuoja papildomai, ir ne visi taip dirba. Yra tokių full-service perkraustymo kompanijų, kurios ateina, supakuoja, išmontuoja ir perdarys tau virtuvę, bet ten jau kitos kainos. Paprastas fūrininkas atvažiuoja pasiimti jau paruošto krovinio. Buvo antradienis, klientas skambina: „Aš galvojau, kad jūs ir supakuosit.“ Tai aš atsakau – galėtume, bet reikia buvo tartis prieš savaitę. Tad jei neturi laiko, klausk iš karto. Nekalk: paprastai fūroje nėra penkių laisvų valandų.

Ką daryti, jei baldas nesismontuojasi ir netelpa pro duris?

Prisimenu vieną istoriją: didžiulė spinta, beveik dvimetrinė. Klientas sakė, kad tilps. Nematavėm. Atvežėm į Mančesterį, o ten – kampinės laiptinės, durų apvadai. Nepraėjo. Teko palikti sode po gobtuvu, o paskui samdyti vietinius stalius. Išmieruok viską prieš. Ir ne tik pas save, bet ir ten, kur veši. Kartais galima nuimti duris nuo lankstų – skamba beprotiškai, bet padeda. Aš ne dailidė, bet esu padėjęs atsukinėti. Ir dar patarimas – neik į Mančesterio centrą penktadienio vakarą, kai reikia tempt sofą. Eismas baisus.

Dokumentai ir muitai – post-Brexit tikrovė

Ar reikia kokių nors popierių, jei siunčiu baldą draugui dovanų?

Reikia. Ir tai po Brexit pasikeitė kardinaliai. Anksčiau EU siunta laisvai važiuodavo, o dabar reikia muitinės deklaracijos. Net jei tai dovana, net jei draugas laukia sofos seniai. Reikia nurodyti vertę, aprašymą, siuntėjo ir gavėjo duomenis. Yra buvęs atvejis, kai klientas parašė ant popieriaus lapo „dovana“ ir stebėjosi, kodėl fūra strigo kelyje dviem dienom. Muitininkai dabar kontroliuoja griežčiau nei anksčiau. Dėl to praktiškai visi vežėjai prašo užpildyti packing list arba CMR. Nesusimažink sunkios galvos – surašyk sąrašą.

Ar galiu paprasčiausiai pakrauti baldus ir nesakyti muitinei, kad vežu?

Negali, ir dar – kodėl norėtum? Kai kurie „pažįstami vežėjai“ siūlo taip padaryti, sutaupyt popierių. Bet jei pagaus, krovinys areštuojamas, o tu – be baldo ir be pinigų. Prieš metus viena fūra su mišriu kroviniu buvo sustabdyta. Delstas – dvylika valandų, bauda, klientas spėjo persigauti. Taip kad rinkis: arba tvarkingai, arba pirk naują baldą IKEA Mančesteryje. Aš nešvaistau laiko diskusijoms apie sukčiavimą. Benamiui gali atiduot, bet muitinei – ne.

Ar reikia mokėti muitus ir PVM, jei baldas naudotas ir senas?

Jei perkeli asmeninį namų ūkį – t.y., persikraustai gyventi – tai apskritai nereikia, jei daiktas priklausė tau daugiau nei šešis mėnesius. Bet jei parduodi ar dovanoji... Hmm, žinai, aš čia ne šimtu procentų tikras, nes UK taisyklės tarpais pasikeičia, ir paskutinį kartą tiksliai tikrinau prieš pusę metų. Man atrodo, kad dovana vis tiek gali būti apmokestinta, jei viršija tam tikrą sumą. Geriausia nueiti į gov.uk arba paklausti savo brokerio. Nes jei aš dabar parašysiu konkrečiai, o savaitę po paskelbimo ką nors pakeis – atrodysiu kaip melagis. Būk atsargus su pažadais internete.

Ką rašyti deklaracijoje – pirkimą, dovaną ar asmeninius daiktus?

Rašyk tiesą. Jei parduodi – pirkimas. Jei kraustaisi – personal effects. Kai kurie klaustuoja, ar negalima tiesiog sužeminti vertės. Atsakymas: nelegalu ir kvaila. Muitininkai mato, kad tai ne šūdas vertas dvidešimt eurų, o komoda. Ir jei fūroje penkių žmonių daiktai, visi skirtingai deklaruoja – vienas „asmeniniai“, kitas „prekės“ – ir viso krovinio patikrinimas. Kenkia visiems. Taip kad būkim švarūs, gerai? Anglijos muitinė ir taip yra griežta. Nereikia jai duoti priežasčių vėluoti.

Ar siuntimui reikia originalių pirkimo čekių?

Ne visada, bet pravers. Jei deklaruoji kaip asmeninius daiktus, čekiai įrodys, kad daiktas ne naujas. Jei baldas pirktas iš antrų rankų – gali parašyti deklaracijoje rinkos vertę. Prieš metus vežėme sekciją, klientas neturėjo jokių popierių. Muitininkai įtarė, kad prekyba. Teko aiškintis telefonu, siųsti nuotraukas. Užtrukom be reikalo. Geriau turėti per daug dokumentų nei per mažai. Aš paprastai kopijuoju viską: sąskaitas, laiškus, nuotraukas prieš pakrovimą. Elektroninėje pašte tai nieko nekainuoja, o gali išgelbėti nuo galvos skausmo.

Pristatymas Mančesteryje – kas laukia gatvėje

Ar Mančesterio centre tiesioginis pristatymas nėra kosmaras?

Dėl centro atsakyčiau – taip, kosmaras. Siauros gatvės, gyvatvorės, gyventojų parkavimas iš abiejų pusių. Fūra ten kartais net neįvažiuoja, ypač tokios senamiesčio dalys kaip Northern Quarter arba dalis Deansgate. Vairuotojas turi sustoti gatvės gale ir nešt keturiasdešimt metrų. O jei dar tavo namas be lifto... Kartais tenka samdyti lokalinį furgonuką, kad persikrautų iš didžiosios mašinos. Arba apsukti ratą po ratą, kol ras vietą. Aš pats buvau Mančesteryje, kai klientas nesuprato, kodėl mes nemokame prie pat durų prisispirti. Na, elementariai – gatvė užkišta.

Ar vairuotojas nuneš baldą į butą, ar tik iki slenkstio?

Standartiškai – iki slenkstio arba fūros gale. Jeigu kalbėta kitaip – kitaip. Bet daugelis žmonių pamiršta, kad vairuotojas nėra tavo asmens perkraustytojas. Jis gali padėt, jei nėra dramatiška, bet jei reikia tempti į devintą aukštą be lifto – tai jau papildoma paslauga. Aš turiu tokią taisyklę: jei neaptarėm, vadinasi, neįeina. Būna ir taip – kitas klientas piktas, kad vairuotojas paliko sofą laiptinėj. Bet sakykim atvirai: darbo laikas, nugara, draudimas. Ne viskas firmos darys už dyką. Pasitark konkrečiai. Ir gerk vandenį – aš čia jau nukrypstu, bet rimtai, nešiojant baldą reikia.

Ką daryti, jei pristatymo dieną Mančestyje manęs nėra?

Klausk iš anksto. Šiaip geriausiu atveju paliks su kaimynu, jei sutiksi. Prasčiausiu – grįš į sandėlį, o grįžimas kainuos. Vairuotojas gali palaukti pusvalandį, bet fūros grafikas griežtas. Buvo: kliento skrydis iš Malagos atšauktas, jis paskambino paskutinę minutę. Mes palikom daiktus saugojimo patalpoje Mančesteryje savaitei – trisdešimt svarų. Organizuotis galima, bet kaina auga. Todėl telefoną laikyk šalia, nes jei paskambinsiu du kartus ir neatsiliepsi – važiuojam tolyn. Štai ir viskas.

Ar vežėjas gali tiesiog palikti baldą kieme ar gatvėje?

Techniškai gali, bet,jis to nedarys, jei rimtas. Nes jei dings – kalta jis. Buvo istorijų, kai nepatyrę kurjeriai paliko spintelę prie šiukšlių konteinerių, paskiau jos neliko. Policija, vaidai, o daiktas – dingęs. Kartais klientas pats prašo: „palikit po laiptais, aš draugas pasiims.“ Aš kitados ir sutikau, bet pasirašau aktą, kad atsakomybės neprisimsiu. Gatvėje dėl mano daikto gali sėdėti koks benamis ar pasiimti vagys. Tad ne, į butą arba sandėlį. Kitaip – rizika tavo.

Ar galiu tiksliai planuoti, kad baldas atvyks pvz. kovo dešimtąją?

Grupiniame krovinyje – ne, negali. Gali gauti langą, pavyzdžiui, kovo 8–12 dienom. Nes fūroj yra penkių skirtingų klientų daiktai, muitinė, oras, eismas Prancūzijos greitkelyje. Kartais vairuotojas susirga, ir visas grafikas sugriūva. Jei tau reikia absoliučios garantijos – tik paskirtas transportas, bet ir ten pasitaiko force majeure. Aš nemėgstu žadėti to, ko negaliu sutvarkyti. Klientai pyksta: „bet aš suplanavau šventę.“ Suprantu, bet logistika nėra Swiss watch iki sekundės. Atleisk. Pasakyk artimiausias penkias dienas ir būk pasirengęs.

Kiek laiko iš Lietuvos iki Mančesterio važiuoja fūra su baldais?

Įprastai trys–penkios darbo dienos, jei niekas nestoja. Bet aš sakau keturios–šešios, kad nenuvilčiau. Kelias per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Belgiją, kanalas arba keltas, tada UK. Kartais baisiai stovi eilė prie Calais. Kartais sniegas Belgijoje. Kartais klientas, kurio krovinys pakrautas pirmas, nebūna namie iškrovimui – laukiam. Realybė tokia. Mančesteris nėra prie pat sienos, ten dar nemažai mylių nuo Doverio ar Folkestone'o. Ir nepamiršk, kad Didžiojoje Britanijoje kairioji eismo pusė, bet vairuotojai tai žino. Tai štai.

Ką veikti, jei baldas atvykęs į Mančesterį yra sulaužytas arba įbrėžtas?

Pirmiausia – fiksuok viską telefonu prieš pasirašant aktą. Nerašyk, kad „gavau tvarkingai“, jei matai problemą. Iš karto skambink vežėjui. Jei yra draudimas, kreipkis pagal nurodytą procedūrą. Deja, kai kurios draudimo bendrovės ieškos skylės, kad nemokėtų. Sakys, kad pats nepakavai gerai. Todėl nuotraukos prieš pakrovimą yra auksas. Aš visada darau nuotraukas ir siunčiu klientui į el. paštą. Tai užima minutę. Jei vežėjas vengia atsakomybės ir dingo – na, tada lieki su vartotojų teisėm ir tikiuosi turi gerą sutartį. Skonis kartais kartus.

Dar keli patarimai, prieš pasirašant sutartį

Kaip išsirinkti normalų vežėją iš tūkstančių Google rezultatų?

Paklausk draugo, jei turi. Jei ne – skaityk ne tik penkių žvaigždučių atsiliepimus, nes juos pirkti lengviau nei šokoladą. Pažiūrėk, ar turi licenciją, ar atsako telefonu vakare, kai jiems nepatogu. Aš dievinu, kai klientas klausia apie mano patirtį. Kartais pasiūlau paskambinti buvusiam klientui. Ne visi sutinka, bet tie, kurie sutinka – rimti. Ir dar vienas dalykas: jei atsakymas per el. paštą ateina po savaitės, o sutartis atrodo kaip sumestuvė – bėk. Rimtas vežėjas rūpinasi tavo baldu lygiai taip pat, kaip tu.

Koks yra didžiausias nepatyrusio kliento mitas siunčiant baldą į užsienį?

Kad viskas bus kaip vietiniame siuntinyje per penkiasdešimt eurų. Ne. Tarptautinis pervežimas yra sudėtingesnis, brangesnis ir lėtesnis. Žmonės mano, kad fūra kaip taksi – pasiima ir nuvežia tiesiogiai. Pamiršta, kad turi kryžmuit, kitą eismo kultūrą, svorio apribojimus ir žmogiškąjį faktorių. Štai kodėl aš rašau tiek daug: noriu, kad suprustum, jog geriausias būdas siųsti baldą į Mančesterį nėra tiesus kaip lazeris, bet jis egzistuoja. Reikia tik trupučio kantrybės ir normalaus vežėjo. Ir tada viskas einasi kaip per sviestą. Na, beveik.

Taigi, koks geriausias būdas siųsti baldą į Mančesterį? Dažniausiai – patogus, su patikimu vežėju, gerai supakuotą, su tinkamais popieriais ir nerealiais lūkesčiais. Nes jei tikėsi, kad tai kainuos dešimt eurų ir truks parą – nudegsi. Aš per savo praktiką išmokau vieno: sąžiningumas sutaupo daugiau nei bet koks gudravimas. Pasiruošk, klausk, lygink ir nepamiršk, kad gale kelio tavo daiktas laukia normalaus žmogaus, kuris tą baldą perduos tvarkingai. Sekmės kraustantis, ir jei kils klausimų – skambink. Rimtai, net ir vakare.