Kaip užtikrinti saugų ir greitą krovinių gabenimą į Angliją?

Įsivaizduok, kad sėdime prie kavos. Aš jau dvidešimt trejus metus vežioju baldus, dėžes, o kartais net pianinus per visą Europą, o paskutiniu metu bene dažniausiai tenka užsiimti krovinių gabenimu į Angliją. Po Brexit viskas apsivertė aukštyn kojomis taip, kad net mums, veteranams, siuntų kryptimi į Londoną teko persimokyti darbo nuo nulio. Žmonės klausia: ar brangu, ar ilgai, ar saugu? O jei tu galvoji, kad pakaks vien paskambinti ir ryt daiktai jau stovi Liverpulyje... na, gali būti, bet tik jei mokėsi gerokai daugiau, nei planavai (o gal net dvigubai – pataisykite mane, jei per stipriai čia sureagavau tiesiog dėl vakarykščio įtempto reiso). O dabar varysim per klausimus, kuriuos manęs klausia beveik kas antras klientas prieš pakraudami pirmąją dėžę.

Pradžia ir pasiruošimas – ką svarbu žinoti?

Kiek laiko iš tikrųjų trunka krovinių gabenimas į Angliją?

Na, jei važiuoja tiesiai iš Lietuvos, be kolektyvinių sustojimų, tai per kelias dienas gali būti ten. Realiai? Dažnai savaitė, kartais dešimt dienų. Aš turėjau atvejį, kai vilkikas dėl fermerių protestų Prancūzijoje stovėjo eilėje tris paras. Klientas skambino kasdien. Norėjau pasakyti, kad viskas priklauso nuo to, ar vežate pilną krovinį, ar dalinį – daliniams reikia lūkuriuoti kitų siuntų. O dar uosto eilės... Kartais atrodo, kad kuo labiau skubiniesi, tuo greičiau Dievas juokiasi. Planuokite bent dviejų savaičių rezervą.

Kada geriausia užsakyti transportą į Londoną – prieš savaitę ar mėnesį?

Mėnuo – idealu. Savaitė – rizikinga, bet įmanoma. Aš pats visada sakau: kuo anksčiau, tuo ramiau, nors ir pats kartais priverčiu klientus kentėti iki paskutinės akimirkos (juk visi mes žmonės, aš irgi kartais pamirštu pasakyti, kad geriau užsibrėžti anksti). Jei vasarą kraustotes, kai visi važiuoja, tuomet mėnesis būtų net per mažai. Žiemą galima ir per savaitę susitvarkyti. Kartais paskambinate, o aš turiu laisvą vilkiką kitai dienai – būna ir taip, bet tai laimės dalykas, ne planas. O jei reikia konkrečios dienos, kai išsikraustymas iš buto sutartas, tada tyčiotis negalima – reikia užsakinėti anksti.

Ar privaloma pakuoti daiktus į dėžes, jei važiuoja tiesiog vilkikas?

Ne, neprivaloma, bet jei nesupakuosite, vaizdas bus liūdnas. Kartą vežėme nesupakuotus baldus iš Kauno į Liverpulį. Atvažiavo lyg po karo – pabraižyti, apiplyšę. Nes vilkike daiktai juda, kitaip nei jūsų namų spintoje. Dėl dėžių – jei tai asmeniniai daiktai, dėžės yra tiesiog būtinybė. Be to, muitinei patikrinimo metu lengviau, kai viskas suetiketuota. Tik nerašykite ant jų ko nors keisto, nes pasieniečiai gali paklausti, kas ten per turinys. Tos dėžės turi būti paruoštos į pakrovimą gerai, kad nesusprogtų dugna kelionėje.

Kokių transporto priemonių geriau ieškoti – maži furgonai ar pilni vilkikai?

Čia jau priklauso nuo kiekio. Jei turite dviejų kambarių buto daiktus, furgono neužteks (nors kartais klientai įsivaizduoja, kad užteks). Standartinis 40 kubų vilkikas su tentu – populiariausias pasirinkimas. O jei tik keletas dėžių – galima sutaupyti per dalinį krovinį. Kartą vežėme į Bristolį furgonu, nes klientas turėjo tik spintą ir dvi dėžes. Buvo brangokai, bet jis skubėjo. Vilkikas tuščias važiuoti neverta. Tiesa, furgonai kartais greičiau praeina uostus, nes eilės mažesnės. Dideli vilkikai – lėčiau, bet ekonomiškai naudingiau didesniems kroviniams į Angliją.

Popieriai, muitinė ir naujoji tvarka

Brexit... ką dabar daryti su dokumentais? Ar be muitinės neapsieisiu?

Neapsieisite. Anksčiau buvo paprasta – atidarai duris ir važiuoji. Dabar kiekvienas krovinys į Angliją turi praeiti muitinę. Jums reikės siuntos sąrašo, vertės deklaracijos, kartais kilmės sertifikatų. Jei vežate asmeninius daiktus, reikia parašyti laišką, kad tai jūsų naudoti daiktai, ne prekybai. Aš prisimenu pirmuosius mėnesius po Brexit – Chaosas su didžiąja raide. Dabar procedūros susitvarkiusios, bet popierių vis tiek daugiau nei į Vokietiją. Ir dar – EORI numeris. Įmonėms būtinas, o privatiems asmenims... iš tikrųjų, nesu šimtu procentų tikras, ar kiekvienoje situacijoje reikalingas, bet verčiau pasitikrinkite su muitinės agentu. Aš vežu, o ne konsultuoju teisiškai.

Jeigu vežu asmeninius daiktus į Birmingemą – ar reikia kokio nors sąrašo?

Žinoma. Ir ne tik sąrašo, bet ir apytikslių verčių. Užrašykite: "spinta – 50 eurų, puodų rinkinys – 10 eurų" ir panašiai. Tai nereiškia, kad muitai bus imami nuo kiekvieno puodo, bet muitinės pareigūnai turi matyti, kad tai ne prekės pardavimui. Kartą klientas supakavo viską be sąrašo – tiesiog dėžes. Rezultatas? Birmingeme sustojo savaitei. Aš tada pats važiavau, bandžiau aiškintis... vaistų nuo galvos skausko prisireikė. Taigi sąrašas – jūsų draugas numeris vienas. Nebent vežate tik kelis lagaminus, tada gal paprasčiau, bet aš ir tai siūlyčiau pasiruošti popierėlį.

Ar muitinėje tikrina kiekvieną dėžę, ar tik pro forma?

Pro formos nepakanka. Patikrinimų apimtis priklauso nuo rizikos kriterijų. Kartais atidaro vieną dėžę, kartais penkias, o kartais paleidžia be žvilgsnio. Aš mačiau, kaip Doverio pasieniečiai išvertė visą vilkiką, nes rodos, kad deklaruotas svoris neatitiko realaus. Buvo atvejis, kai klientas slėpė cigaretes tarp knygų. Gavosi labai blogai. Todėl nieko neslėpkite. Aš visai neseniai vežiau biblioteką į Oksfordą – jie patikrino tris dėžes iš dvidešimt, bet tik dėl to, kad knygų svoris keistai didelis. Juokinga, bet tokia realybė. Sąžiningumas čia svarbiausias įrankis.

Ar dabar brangiau gabenti į Angliją nei prieš penkis metus?

Taip, brangiau. Nebūsiu jums melagis. Muitinės formalumai kainuoja, agentai ima už paslaugas, o dokumentų tvarkymas – irgi laikas, o laikas – pinigai. Plius šiaip infliacija kėlė degalus, apmokėjimus vairuotojams. Prieš penkerius metus 1 kubinis metras į Londoną kainavo kokią ketvirtadaliu mažiau. Dabar... na, tiesiog brangiau nei buvo, ir kainų šokio paaštrinti neverta. Yra ir gerų naujienų: dabar daugiau aiškumo nei pirmuosius dvejus metus po Brexit. Tada buvo absoliutus chaosas. Dabar bent žinai, ko tikėtis, nors piniginėje jausti tenka.

Kas vyksta kelyje ir uoste

Ką daryti, jei vilkikas stringsta kelyje į Doverį?

Ne amžiams, bet vėluoti gali. Pernai žiemą pasnigo ties Calais pusiasaliu. Eilės išsitampė kilometrus. Vairuotojas paskambino: "Sėdžiu jau dvi paras." Ko daryti? Nieko. Na, beveik nieko – skambinti vežėjui, klausti, galima perkelti į kitą keltą. Bet jei slidus kelias, nei vienas vilkikas nevažiuos greičiau. Aš tuomet pasiūliau klientui nusipirkti bilietą atgal į Lietuvą ir palaukti... juokauju. Rimtai – tokiais atvejais reikia plano B. Geras vežėjas praneša apie vėlavimą pats, nereikia jo persekioti. O blogas... blogas pradingsta ir atsiranda tik tada, kai viskas jau baigta.

Ar vairuotojai nakvoja kabinojoje su mano baldais?

Taip, ir tai normalu. Kabina atskirta nuo krovinių skyriaus, bet techniškai jie yra vienoje mašinoje. Aš žinau, kad kai kuriems klientams tai nepatogu. "Kaip taip, kas jei jis pavogs mano televizorių?" – klausė viena ponia. Ne, jie nepavogs. Vairuotojai – profesionalai, dažnai dirba po dešimt penkiolika metų. Bet reikia pripažinti: yra buvę atvejų, kai blogos firmos samdo kas tik papuola, ir daiktai atkeliavę apipjaustyti. Todėl vertinkite ne tik kainą, bet ir įmonės reputaciją. Patikimas vairuotojas miega kabinoje ir saugo jūsų krovinį labiau nei kai kurie kasininkai saugo parduotuvę.

Kokie uostai geriausi – Doveris, Calais, o gal kitas?

Doveris – Calais yra klasika. Dažniausiai pigiausia ir greičiausia jungtis. Bet yra ir Dieppe, Ostendė, Roterdamas. Jeigu vežate į pietų Angliją – Doveris logiškas. Į šiaurę kartais paprasčiau per Nyderlandus. Aš asmeniškai mėgstu Calais-Doverį, nes ten keltų daug, o jei vienas atšauktas, sėdame į kitą. Nors... prisimenu tą depresyvų rytą, kai visi keltai dėl audros stovėjo, o mes svarstėme važiuoti aplink per tunelį. Kaina ženkliai kitokia. Dar smulkmena: maži uostai gali būti mažiau apkrauti, bet uosto mokesčiai kartais didesni. Čia jau vežėjo žinoti, o jums – pasikliauti specialistu, kuris žemėlapyje mato daugiau nei tašką A ir tašką B.

Ar mano krovinys saugus, kol jis važiuoja per Prancūziją?

Teoriškai taip. Praktiškai – dauguma vilkikų draudžiama, bet draudimas turi limitus. Yra tokių gandusų apie gaujas prie parkavimo aikštelių, kurios atidaro priekabas. Aš pats asmeniškai to nematęs, bet girdėjęs iš kolegų. Kartą kolega rado spyną išlaužtą prie Liono. Tai va. Saugiausia – kai mašina nedaro nereikalingų stotelių naktį atokiuose parkuose. Geros įmonės turi GPS, sekimo sistemas. Mes matome, kur važiuoja. Jūs, klientai, to nematote, bet galite paprašyti koordinačių. Nors... bėda, kad ne kiekviena firma nori jų dalintis. Bijo, kad paskui skambinsite kas pusvalandį. Ir aš juos suprantu, tikrai.

Kai kas netaikiai klostosi – realybė be cukraus

Kas būna, jei suvedžiau klaidingą adresą Mančesteryje?

Būna košmaras. Vilkikas nuvažiuoja į vieną gatvės galą, o jūs turėtumėte būti kitame. Mančesterio centre kai kurios gatvės – vienos krypties, siauros. Vilkikui apsisukti – misija neįmanoma. Kartą taip nutiko – vairuotojas stovėjo aklavietėje, paskui gavo baudą už neteisingą stovėjimą. Klientas neturėjo parkingo, o gatvėje buvo uždrausta sustoti. Teko iškrauti į gatvę, skubiai tempti dėžes. Dėl vieno klaidingo namo numerio gali nukentėti visos logistikos grandinė. Todėl patikrinkite pašto kodą. Anglijoje pašto kodas svarbesnis nei gatvės pavadinimas. Aš kartais pats perskaitau adresą tris kartus, nes kai supainioji SW1 su SW12 – skirtumas milžiniškas.

Kaip atpažinti, kad vežėjas – ne šiaip koks aferistas?

Jei kaina per maža, kad būtų tiesa – tai ir nėra tiesa. Patikrinkite, ar įmonė turi licenciją tarptautiniams pervežimams, ar turi draudimą CMR. Paklauskite adreso, registro numerio. Google'inkite atsiliepimus. Aferistai dažnai nenaudoja sutarčių, prašo visą sumą į priekį grynais. Aš pats neimu visos sumos prieš tai, kol nepakrauta bent pusė. Tai normalu. Dar vienas ženklas: jei jie vengia raštu atsakyti į klausimus ir viskas vyksta per WhatsApp skambučius 2 valandą nakties. Nerealu? Būna. Tokioje srityje kaip kroviniu gabenimas į Angliją pasitikėjimas – valiuta. Jei kvepia per geru pasiūlymu, sprukite.

Kodėl vieni pasiūlymai už krovinių gabenimą į Angliją tokie pigūs – kas ten blogai?

Pigūs pasiūlymai dažnai reiškia, kad krovinys bus perkrautas kelis kartus iš mašinos į mažą sandėliuką, ten gulės savaitę, o paskui užkrautas į vilkiką, kuris vyksta tik tada, kai susirenka pilnas. Tai vadinama grupažu, ir jis pats pigiausias, bet lėčiausias. O jei kaina žemesnė už rinkos vidurkį per pusę? Tada greičiausiai neturi draudimo, o vairuotojas dirba ne pagal pačias geriausias sąlygas. Aš girdėjau apie firmą, kuri vežiojo pigiai, bet paskui klientai rado savo sofą parduodamą eBay. Rimtai. Pigūs daiktai turi savo kainą – dažnai tai jūsų nervai arba daiktų saugumas.

Ar buvo atvejų, kai klientas pats sugadina viską dėl blogo pasiruošimo?

Nuolatos. Kartą klientas nepririšo šaldytuvo durų. Kelionėje jos atsidarė, durelės nulūžo. Buvo savo kaltės pripažinti nenorėjęs. Kitas neįpakuotas stiklas supakavo į laikraščius – stiklas atkeliavo dūžiais. Dar vienas pypino man dėl to, kad skalbimo mašina atsvažiuoja kiaura, bet jis pats jos neišvarvino. Taigi taip, klientų aplaidumas – dažna bėda. Vežėjas ne stebukladarys. Jei duosite šlapius daiktus – jie atvažiuos su pelėsiais. Jei nepaženklinsite leminių lempų – dūšiai. Patartina paklausyti patarimų, nors žinau, kad daugelis galvoja "ai, man paeis".

Ar teko matyti, kad daiktai dingsta kelyje? Kaip to išvengti?

Taip, teko. Nors retai, bet pasitaiko. Paprastai dingsta maži daiktai, kurie gali "netyčia" nuslysti – įrankiai, papuošalai, kartais buteliukai. Dideli baldai nedings, nes juos pastebėtų iš karto. Kaip išvengti? Nesiųskite vertingų daiktų atskirai nežymėtose dėžėse. Pažymėkite visas dėžes numeriais. Fotografuokite. Aš visada sakau: jei yra ką slėpti – nedėkite į krovininę mašiną. Yra firmų, kurios samdo pažeidžiamus žmones dėl žemos algos, ir ten pasitaiko pagundų. Aš nepuolu visų ant kaltų, bet faktas – rinkoje yra ir pelių. Todėl renkitės ne pagal kainą, o pagal tai, ką apie įmonę sako kiti klientai.

Kainos, draudimai ir paskutinė tiesa

Ką reiškia "full load" ir "groupage" – kuriuo atveju man taupyti?

Full load – visas vilkikas jums vieniems. Groupage – dalinis krovinys kartu su kitais. Jei kraustotės iš trijų kambarių buto – full load. Jei tik sofa ir dešimt dėžių – groupage. Taupyti, aišku, groupage variantu, bet tuomet priklausote nuo kitų žmonių terminų. Kartais laukiate savaitę, kol surinks pilną vilkiką. O su full load jūs renkatės datą patys. Aš bandžiau vieną kartą... Klientė norėjo sutaupyti ir vežėm dalinį, bet vilkikas strigo Taline laukdamas kažkokių sunkių klijų siuntos. Angliją pasiekėm po trijų savaičių. Ji paskui rašė atsiliepimą, kad viskas gerai, bet aš žinau, kad viduje pyko. Taip kad sutaupyti galima, bet nervai...

Ar galiu vežtis maistą, arbatą ir panašius dalykus? Ar bus problemų?

Maistas... čia toks pavojingas vanduo. Komercinis maistas – draudžiamas be sertifikatų. Asmeninis, atidarytas (pvz., turite pusę maišelio ryžių) – techniškai gal galima, bet aš nepatariu. Karščiausia vieta – kai klientai vežasi rūkytą mėsą, kiaušinius, pieno produktus. Anglijoje dėl to griežta kontrolė, skirta afrikiniam kiaulių marui ir panašiai. Kartą vyriškis vežėsi šakotį sūdytą – priglaudė Doveryje. O arbata ar kava atidarytoje pakuotėje? Na, man rodos, kad riba – 20 kilogramų ar panašiai, bet aš nesu muitininkas, tik vežėjas. Verčiau pasitikrinkite oficialiuose šaltiniuose, nes aš galiu ir suklysti dėl tikslių normų.

Ar reikia EORI numerio, jei aš paprastas žmogus, o ne įmonė?

Kaip ir minėjau anksčiau... iš tikrųjų, jei tai asmeniniai daiktai, jums greičiausiai nereikia. Bet jei siunčiate prekes, be EORI neapsieisite. Šiokių tokių situacijų pasitaiko, kai privatus asmuo perka kažką internetu ir prašo mūsų pavežti – tada taip, reikia. O tiesiog kraustantis į Liverpoolį dėl darbo? Man atrodo, ne. Bet, žinokit, aš ne mokesčių konsultantas. Mano darbas – kad krovinys nukeliautų saugiai. Dėl EORI geriausia pasiskambinti į muitinę arba paklausti agento. Nepatikėkite viskuo, ką sako vilkiko vairuotojas įkaitęs nuo kavos. Jis irgi ne visada žino, o tik veža popierius, kuriuos kas nors kitas paruošia.

Kiek kainuoja muitai dabar – ar yra ko bijoti?

Jei asmeniniai daiktai naudoti daugiau nei pusę metų – nuliai. Nulis muito, nulis PVM. Bet jei viskas nauja, deklaruokite tikrąsias vertes, nes bandymai apgauti baigiasi pašalinimu iš eilės ar baudomis. Buvo atvejis, kai jaunas žmogus vežėsi visiškai naują kompiuterių parką, o deklaravo kaip naudotus asmeninius daiktus. Muitinė tiesiog nepatikėjo. Dėl asmeninių daiktų bijoti nėra ko, jei sąžiningi. Tik nepamirškite tos deklaracijos dėl persikėlimo – reikia įrodyti, kad jūs ten gyvensite. Banko išrašas, darbo sutartis, nuomos sutartis. Pats dokumentas vadinosi ToR1 anksčiau, bet, regis, dabar kitaip... nors veikimo principas tas pats.

Ar verta drausti krovinį atskirai, jei vežėjas sako, kad jis apdraustas?

Verta. Vežėjo CMR draudimas dengia tik tam tikrą sumą, dažnai pagal svorį, o ne tikrąją vertę. Jei vežate antikvarinį stalą vertą dešimt tūkstančių, o draudimas moka penkiasdešimt eurų už kilogramą – gausite grašius. Aš visada siūlau pasidomėti papildomu draudimu per savo brokerį. Tai kainuoja šiek tiek, bet miegoti ramiau. Yra buvęs atvejis, kai vilkikas pateko į avariją Belgijoje. Krovinys buvo apdraustas atskirai – klientas gavo kompensaciją per mėnesį. O jei būtų tik CMR... hmm, gal ir būtų gavęs, bet ne visą sumą. Aš nelabai įsigilinau į tuos niuansus, nes turiu draudimo žmogų, kuriam mokiu, kad jis mane tokių dalykų mokytų.

Kokia reali kaina už m³ iš Klaipėdos į Bristolį – neoficialiai?

Neoficialiai? Na, gerai. Šiuo metu rinkoje matyta nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų už kubinį metrą, priklausomai nuo sezono ir krovinio specifikos. Žiemą pigiau, vasarą – brangiau. Jei grupažas, galima ir pigiau. Jei skubus full load – brangiau. Šitos kainos netiksliai, nes aš šiandien nepasižiūrėjau į savo excel'į (taip, mes dar naudojame excelius, nors ir dvidešimt pirmas amžius). O jei iš Klaipėdos, dar reikia prisumuoti paėmimo kainą, jei vežėjas nėra ten vietinis. Kartais pliusas dar dvidešimt eurai. Aš sakau – prašykite konkretaus pasiūlymo, nes "nuo kiek" internete – dažnai žiovulys.

Kaip elgtis, jei daiktai atvažiavo sulūžę – kur kaltė?

Pirmas žingsnis – fiksuoti viską foto. Nepasirašinėkite aktų be įrašymo pastabų. Jei paketas nepažeistas išorėje, bet viduje lūžę – tai gali būti blogas pakavimas (jūsų kaltė) arba vežėjo kaltė dėl netinkamo tvirtinimo. Būna ir taip, ir anaip. Aš turėjau situaciją, kai klientas fotografavo tik sofą, bet ne dėžę, kurioje gulėjo lūžę stiklo gaminiai. Tada įrodyti neįmanoma. Sutartyje visada turi būti parašyta, koks terminas pareikšti pretenzijai – paprastai savaitė. Po to jau niekas nepriims. Todėl prašykite aktų pildymo, net jei vairuotojas piktas ir skuba namo pas vaikus. Jūs turite teisę apsaugoti savo interesus.

Ką būtina patikrinti prieš pasirašant sutartį dėl perkraustymo?

Sutartyje turi matytis kaina, maršrutas, data, draudimo sąlygos ir atsakomybės. Jeigu nėra nei vieno šito – padėkite ant stalo ir paklauskite, kur parašyta. Aš žinau atvejų, kai klientai pasirašė popierius be datos, o paskui vežėjas pradingo du mėnesius ir rodė sutartį, kur nieko nebuvo aiškiai numatyta. Taip neatsitiktų, jei skaitytumėte. O daugelis neskaito. Skaito tik kainą. Dar patikrinkite, ar firma turi fizinį adresą, ne tik gražų internetą. Kartais "įmonė" turi tik Facebook puslapį ir telefoną, kuris išjungtas po pirmos savaitės. Būna tokių. Aš pats tai mačiau ne kartą ir ne du.

Išvada

Po dviejų dešimtmečių darbo tarptautinių perkraustymų rinkoje galiu pasakyti vieną: idealių pervežimų nebūna, bet gali būti saugių ir be didelių kliūčių. Saugus krovinių gabenimas į Angliją įmanomas tada, kai pasitikite vežėją, kuris nebijo paaiškinti, ką darysite jei kas nors fail – ne tik kai viskas puiku. Patikrinkite dokumentus, paklauskite apie draudimą, nedejuokite dėl popierizmo, nes tai dabar gyvenimo realybė. O jei rinksitės tarp pigaus ir patikimo – imkite patikimą. Sutaupyti keli šimtai eurų neatperka sulūžusios sofos ar nuvarytų nervų Doverio uoste. Sėkmės kraustantis.