Jūsų kroviniai saugiai keliauja mikroautobusais užsienio kryptimis

24 metai vežant daiktus po Europą – atrodo, jau viskas matyta. Nuo paskutinės kartos IKEA komodos, kurią reikia sumontuoti, iki senovinių laikrodžių, kuriuos vežame lyg savo akį. Jūsų kroviniai saugiai keliauja mikroautobusais užsienio kryptimis ne todėl, kad taip parašyta reklamoje, o todėl, kad per tiek metų supratai: svarbiausia – rankų šiluma ir kad daiktai atvažiuotų tokie pat, kokie buvo pakrauti. Vienas klientas berods praėjusiais metais pasakė: „Jūs elgiatės su sofa kaip su kūdikiu.“ Gal kiek per stipriai pasakyta, bet principas teisingas. Šiandien pasišnekėkim kaip žmonės.

Kiek tai kainuoja ir nuo ko priklauso

Kiek kainuoja pervežt saldžių kėdę į Hanoverį?

Žiūrėk, viena kėdė – ne pats pelningiausias daiktas vežti. Jei turim tuščią vietą po kažkieno pilno krovinio, gali išeiti ir 150 eurų. Jei specialiai važiuot – na, tada gal 400–500. Aš tiksliai skaičiaus nedeklaruosiu, nes berods praėjusią savaitę buvom vežę kėdę į Brėmeną, bet maršrutas skiriasi. Kiekvieną kartą skambinu vairuotojui ir klausiu, kiek vietos liko. Tai taip ir susidaro. Svarbu, kad kėdė būtų suvyniota, nesbaudyk, kitaip atsiras įbrėžimų, kurių nematėm pakraudami. O jei tai antikvarinė kėdė – tada jau reikia medinių konstrukcijų ir kaina auga.

O jei reikia viso buto iš Lietuvos į Norvegiją – kaip skaičiuojat?

Čia jau visai kita istorija. 2 kambarių butas dažniausiai tilpsta į standartinį mikroautobusą – turim tokius su aukštu stogu, kad net spinta stovi tiesiai. Kaina svyruoja tarp 1200 ir 1800 eurų, priklauso nuo to, ar reikia laiptų nešimo, ar liftas yra. Vieną kartą vežėm į Bergeno kryptį, tai klientas pats nešė daiktus iki mašinos – nuleidom du šimtus. Kitaip sakant, jei sugalvotum padėti, piniginė padėkos. Dar – mokestis už keltą per Švediją įeina atskirai. Norvegijoj situacija su keliais specifinė, ten dalį kelio tenka plaukti.

Ar galima mokėt dalimis ar tik iškartop?

Iškartop... na, turėjau galvoje „iš karto“. Dalimis mokėti galima, bet ne trisdešimt kartų. Paprastai avansas yra prieš pikapą – kokie 30 procentų, o likutis pristatymo metu arba prieš jį. Būna, kad žmonės prašo savaitės atidėjimo, kai dar nespėjo parduot buto. Tada jau žiūrim individualiai. Su klientais iš Lietuvos į Airiją kartais taikom lankstumą, nes žinau, kad pinigai ten... na, kitaip cirkuliuoja. Nežinau tiksliai kodėl, bet tokia rinka. Svarbiausia, kad mokėjimas būtų aiškus, o ne „paskui susitvarkysim“.

Kas vyksta važiavimo metu

Ar tikrai mano dėžės nebus pabrėžtos po kito žmogaus sofos?

Suprantu baimę. Tikrai suprantu. Vieną kartą vežėm daiktus į Nyderlandus ir vietoj to, kad tvirtinti diržais, vairuotojas (pradedantysis, jei atvirai) sustatė dėžes... na, kaip tetris be logikos. Gavosi spaudimas – nebuvo tragedijos, bet viena dėžė įgavo formą lyg būtų šokinėjusi ant jos. Dabar dėžes visada fiksuojam sistemos profiliu, jei juda keli kroviniai. Mikroautobusu pervežimas į užsienį nereiškia, kad viskas voliojasi kaip skardinė. Turi saitekių sistemą, plokštumas. Bet jei krovinys nestabilus, gali krustelėti – tai faktas, kurio neneigsiu.

Mikroautobusai į Vokietiją – kiek dienų važiuoja?

Iki Berlyno – apie dvi paras, jei kelias sausas ir vairuotojas keičiasi. Iki Miuncheno – trejeta dienų, nes ten toliau. Vairuotojai privalo laikytis poilsio laiko, negali spausti kaip beždžionė, nors kartais norėtųsi. Yra strateginių sustojimų – Lenkijoje paprastai pernakvojame, nes ten pigiau. Pernai žiemą sniego audra užblokavo autostradą prie Leipcigo, praleidom papildomas 8 valandas. Klientas skambinėjo kas dvi valandas. Tiesiog... rašykite, kad 2-3 dienos, bet pasiruoškit, kad gamta nedirba pagal grafiką.

Ką daryt, jei vairuotojas užsibūsta pasienyje?

Pasienyje kartais stringam. Ne todėl, kad esam blogi, o todėl, kad muitininkams patikrina kas dešimtą. Jei atrenka mus, liekam 2–4 valandoms. Geriausias dalykas – turėti sąrašą daiktų paruoštą angliškai arba tos šalies kalba. Kartą pasienyje Čekijoje (o gal Slovakijoje... visada maišau, ten tas pats kalnuotas peizažas) patikrino mūsų krovinį. Vairuotojas turėjo sąrašą – praėjo greitai. Jei neturėsi sąrašo, bus pokalbis. O pokalbiai pasienyje yra tokie, kuriuose tu visada pralaimi.

Ar saugu vežti seną kompiuterį žiemą?

Žiūrėk, elektronika nemėgsta šalčio. Mikroautobusai, kuriais vežame, nėra šaldytuvai – štai kur geras berods momentas. Šildymas veikia. Bet jei mašina nakvoja kur nors kelyje į Švediją, temperatūra viduje gali kristi. Senas monitorius gali tiesiog nebeįsijungti pristatymo metu, nors atrodė gyvas. Rekomenduoju pakuoti į antklodę arba specialią plėvelę. Nesakyčiau, kad rizikinga – tiesiog reikia galvot, kad ne viskas yra akmuo. Kompiuteriai jautrūs. Aš pats savo nevežčiau be papildomo apkloto. Žodžiu, apginklok.

Ką galim vežti, ko – ne

Ar imat spintą, kuri neturi durų?

Imam. Ką aš žinau, kodėl jai durų nėra. Gali būti, kad remontuoji, gali būti, kad nupjovei. Ne mano reikalas vertinti. Svarbu, kad netrukdytų transportavimui – stačius kampas, svoris. Durys dažniausiai tiesiog lipdomos viduje prie sienelės izoliacija. Kartą vežėm visiškai išardytą virtuvę į Oberhauzeną, ten nebuvo nei durų, nei rankenų. Surinkom taip, kaip stovėjo. Jei spinta be durų, gali atsirasti dulkės – tada jau mūsų kaltė nebus, kad viduje dulkėta. Uždenk su paklotu.

O augalus? Turiu du didelius fikusus...

Fikusai... Ką šiaip apie juos galvoju? Spėju, kad neblogi kambariniai draugai. Vežame. Bet turėk omeny – žiemą pasienyje gali užšalti kelios minutės, kai atidarom duris, ir jie supyks. Geriau suvyniok į kartoną. Vasarą – jokių problemų. Vieną kartą vežėm į Paryžių kažkokį žalią kampinį monstrą, vairuotojas vos pralindo pro duris. Augalai gyvi, jie turi jausti. Berods reikia vengti tiesioginių saulės spindulių mašinoje. Patarimas – nepilk vandens prieš kelionę. Drėgmė + kartonas = nemalonus keinimas.

Ar leidžiat vežtis maisto produktus į Angliją?

Oi. Brexit viską sujaukė. Anksčiau galėdum vežti mėsos gaminius, dešras – ramia galva. Dabar muitinė gali konfiskuoti, jei randos gyvūninės kilmės produktų. Nešaldyta duona, sausainiai, konservai – techniškai galima, bet aš būčiau atsargus. Buvo atvejis, kai klientė slėpė sūrelį kelionės krepšyje, o ne mikroautobuso krovinyje, bet muitininkas rado. Ašarų buvo. Geriau neimt rizikos su šviežiu maistu. Konservai ir džiovinti produktai ramiau. Anglija dabar – kaip atskira planeta maisto taisyklėse. Verčiau nusipirksi ten.

Draudimas ir saugumas – jautri tema

Kas jei sudaužysit mano indaują?

Aš pats esu matęs, kaip indauja nukrenta. Ne mūsų mašinoje – konkurentų. Bet garsas toks, kad prisimeni metų metus. Mūsiškiai važiuoja ne Formulė 1 trasomis – greitis ribotas, daiktai pritvirtinti. Bet rizika visada yra. Apdraudžiame krovinį pagal CMR konvenciją – standartinė riba apie 8 eurai už kilogramą. Brangesnės indaujos prašyk papildomo draudimo. Aš tau rekomenduočiau patį apsidrausti, jei ten senelės palikimas. Nes ne dėl to, kad nepasitikiu savimi – važiuojam 24 metus ir žinau, kad kelias kartais pakiša koją mums, ne mes sau.

Ar jūsų mikroautobusai apdrausti kroviniams ar tik mašinai?

Geras klausimas. Daugelis galvoja, kad draudimas mašinai = draudimas daiktams. Ne. Tai du skirtingi dalykai. Mašina apdrausta privalomuoju – kasko. Krovinys – pagal vežėjo atsakomybės draudimą. Kartais klientas klausia, kodėl negalim apdrausti milijonu. Galim, bet kils kaina. Pagalvok – jei vežame tris krovinius viename reise, o vienas vertas 50 000, o kiti po 500, kaip dalinam tą draudimą? (čia turėjau pasakyti – draudimo bendrovės turi algoritmus, bet principas toks). Dažnai pasiūlau klientui individualų draudimą brangiems daiktams. Taip ramiau visiems.

Buvau girdėjęs, kad kažkuri firma išvis nedraudžia – tai kaip pas jus?

Girdėjai teisingai. Yra tokių. Aš neįvardysiu pavadinimų, nes nesu teisininkas, bet žinau tris bendroves (mažas, iš Kauno apylinkių), kurios vežioja be jokio CMR. Kaina jų – 30 procentų mažesnė. Ir tada žmonės stebisi, kai dingsta sofa. Aš nesakau, kad visi pigūs – blogi. Sakau – jei nėra draudimo, rizika tavo. Mes dirbam 24 metus. Nei vieno skundo dėl prarasto krovinio neturėjom, tik dėl įbrėžimų, kuriuos ištaisom. Kodėl? Nes nedraudę vairuotojai ilgai neišgyvena rinkoje. Bent jau pas mus ne.

Vietos ir kryptys – kas įmanoma

Vežate į Italiją? Ten toli...

Itališka kryptis yra mano mėgstamiausia. Ne dėl maisto (nors vairuotojai visada parsiveža makaronų), bet dėl to, kad viskas vyksta lėčiau. Iki Romos – 3-4 dienos. Mikroautobusai mūsų kertą Italiją per Austriją arba Šveicariją. Alps keliai – gražu, bet slegia mašinai. Vasarą eilės prie Brennero perėjos – gali pridėti pusdienį. Vienas klientas iš Veronos skundėsi, kad dujų viryklė atvažiavo per greitai. Aš nesupratau, ar čia skundas ar pagyrimas. Žodžiu, vežam. Net į Siciliją – keltu per Mesinos sąsiaurį. Tobula.

O į Airiją – juk reikia keltu?

Taip, keltas iš Prancūzijos ar Wales. Dublinas pasiekiamas per 4-5 dienas nuo Lietuvos. Keltas trunka apie 16-18 valandų. Mikroautobusai mažesni negu furgonai, todėl kartais pataikom į keltą pigiau – pagal gabaritus. Bet Airijoj situacija tokia: adresai kaimiškose vietovėse kartais nėra numerių. Kartą vežėm į Korką, o GPS vedė į lauko vartus. Klientas atėjo pasiimti – žmogus, beje, be batų, tik su kojinėmis. Airiška viduržiemis. Atvežėm, suradom. Keltas brangokas – apie 300-400 eurų į vieną pusę, bet jūsų daiktai atvyksta sausoje vietoje.

Ar važiuojat per Čekiją, nes mano brolis ten gyvena, gal galėtumėt...?

O, brolis Čekijoje. Kaip jiems ten? Aš ten buvau Prahoj prieš kokius septynerius metus. Karaliaus kelias, ar kaip ten... Hradčanų krantinė. Žodžiu, jei kelyje į Vokietiją ar Austriją, kodėl gi ne. Bet jei reikia specialiai nukrypti šimtą kilometrų – tada jau reikės derėtis. Mes ne maršrutinis autobusas, kur stabtelim kas dvidešimt kilometrų. Nors... kartais stojam, jei kelyje. Vieną kartą Brno mieste pristatėm dėžę klientui, kuris pasirodo esąs Lietuvos speleologas. Įdomus žmogus. Tai jei tavo brolis prie mūsų maršruto – parašyk adresą, pažiūrėsim. Kartais pasiseka.

Ruošiantis kelionei

Ar pakuojat patys ar aš turiu?

Standartiškai – pakuojam mes, bet už papildomą mokestį. Jei pakuoji pats – naudok dvigubas dėžes sunkiems daiktams. Tik nesidažyk į vienas dėžes 40 kg – mūsų vaikinai turi stuburus, bet ne iš plieno. Kartą klientas supakavo knygas į lagaminus be ratukų. Trys aukštai be lifto. Vairuotojas (tais metais dar jaunasis Mantas) vos neapsiverkė. Dabar mes visada klausiame – kas viduje? Jei „viskas gerai, tik drabužiai“, o ten anvilis... na, tu supranti. Pakuotė – tavo atsakomybė, jei renkiesi pats. Mes duodam rekomendacijas. Geriausios – ne iš pepco, o iš statybinių.

Kiek dėžių man reikia 2 kambarių butui?

Hmm. Du kambariai... priklauso nuo to, kiek kaupei. Minimalistas – 15-20 dėžių. Kolekcionierius ar knygų kirmėlė – gali prireikti ir 50. Aš pats nežinau tiksliai, bet beroks statistika rodo, kad vidutiniškai 30-35 vidutinio dydžio dėžės. Siūlau pradėti nuo 25 ir turėti atsargą. Mes galim atvežti dėžių prieš savaitę – kainuoja simboliškai. O gal gali gauti iš parduotuvių – tik ne tokias, kurios kvepia žuvimi. Tos kvepiančios – blogiausias pasirinkimas. Drabužiams – spinta-kartonas yra geriau negu nieko. Skaičiuok pagal spintas: viena spinta = maždaug 8-10 dėžių.

Ar galiu sunesti daiktus prie laiptinės ar reikia bute?

Prie laiptinės – puiku. Bute – irgi puiku. Kur patogiau tau. Tik jei 5 aukštas be lifto, mes kainą padidinam pagal aukštus. Vienas laiptelis – ne tragedija. Bet kai nešioji ketvirtą kartą, skaitosi. Geriausia, kai daiktai suruošti prie įėjimo arba garazhe. Perkraustymo paslaugos mikroautobusu į užsienį jau ir taip vyksta greitai, jei nereikia dar pusdienio laukti, kol atrakinsi sandėliuką rūsyje. Būna, kad klientas sako „dabar atnešiu“, o slepia ką nors rūsyje dar pusvalandžiui. Mes skaičiuojam laiką. Ne todėl, kad pikti – tiesiog maršrutai suplanuoti.

Kai kas nepasiseka – ką tada

Jei vėluosit – kiek laukot?

Arba mes vėluojam, arba pasaulis vėluoja. Dauguma vėlavimų – ne mūsų kaltė, o eismo, orai, pasieniečiai. Bet jei vėluojam dėl mūsų – tarkime, mašina sugedo – mes skambiname ir pranešame. Laukimo laikas? Jei vėluojam daugiau nei pusdieniui, dažnai nuleidžiam nuo sąskaitos eisą. Kartą vežėm į Miuncheną, tai vairo stiprintuvas užlūžo Čekijoje. Stovėjom 6 valandas. Klientas gavo 10 procentų nuolaidą. Nepasakosiu pasakų – kartais vėluojam. 24 metai nepadarys tavęs Visagaliu. Tik tiesiogiai kalbam ir ieškom sprendimo.

Mano kaimynas sakė, kad firmos kartais pasiima daiktus ir dingsta savaitėm??

Kaimynas nelūžta. Tokių istorijų girdėjau ne vieną. Vadinasi „fantomų vežėjai“ – pasiima daiktus, sukišą į kažkokį sandėlį, o tada savaitę nepasiima telefono. Nesakau, kad visi maži pervežėjai blogi, bet rinkoje yra šiukšlių. Mūsų mikroautobusai turi GPS, mes siunčiame nuotraukas prieš pakrovimą ir iškrovimą. Kartą klientas iš viso neatpažino savo sofos, nes taip buvo suvyniota – teko atšifruot su juo per vaizdo skambučiu. Bet niekas niekur nedingo. Mano patarimas: jei firma neturi adreso, tik telefoną su aštuonetu – geriau nepradėk.

Kas bus jei manęs nebus namie pristatymo metu?

Tada vairuotojas skambina. Jei nekeli – veža į artimiausią galimą saugojimo vietą. Diena saugyklos kainuoja. Geriau, jei surandi kaimyną, draugą ar net nuomos agentūrą, kuri priimtų. Kartą klientas buvo išėjęs į turgų Belgijoje, o mes prie namų. Laukėm 45 minutes – labai gražus kiemas, beje, tulpių daug buvo. Paskui jis atėjo su krepšiais kopūstų ir nustebo, kad mes dar ten. Aš nepykau, bet tik paminėsiu: laikas yra pinigai, o vairuotojas kitą dieną turi būti Amsterdame. Tai jei galima – būk arba pavedžiok kitam.

Apie mašinas ir kitus dalykus

Kodėl geriau mikroautobusas, o ne krovininis furgonas?

Furgonas – nauda dideliam kroviniui. Mikroautobusas – lankstumas. Mūsų parkas – Mercedes Sprinteriai, Ford Transitai su aukštais stogais. Jie gali įvažiuoti į senamiesčius, kur furgonui draudžiama. Stovi po namais kaip paprasta mašina. Dar – greičiau kraunami. Jei vežame dalinį krovinį į Olandiją, dažnai prisukam 2-3 klientų daiktus. Furgone tai ilgesnis procesas. Mikroautobusas – vienos dienos reikalas. Kuro sąnaudos mažesnės, o tai matosi kainoje. Plus, man jie gražesni. Neesu objektyvus – dirbu su jais du dešimtmečius.

Ar galima su jumis važiuoti keleiviu?

Hmm. Teisiskai – taip, jei yra laisva vieta. Bet praktiškai – retai. Pirma, dažnai kelyje miegame kambariuose, o lova skirta vairuotojams. Antra, jei pilnas krovinys, nėra kur sėdėti patogiai – šalia drėbų ir dėžių. Kartais imam vieną keleivį trumpesnėse distancijose, jei sutartis leidžia. Bet į Ispaniją su savo baldliučiu... gal ne. (Baldliučiu? Kaip čia dabar išėjo... norėjau pasakyti „su savo baldų kroviniu", bet sukeitiau žodžius). Žodžiu, skambink, pasitarkim, bet nedejuok, jei pasiūlysime autobusą vietoj mūsų mikriuko.

Kada geriausia planuoti perkraustymą į vasarą?

Vasaros – karštis. Ne tik ore, bet ir paklausoje. Birželis ir rugpjūtis – beprotybė. Kainos aukščiausios, laukimo sąrašai – savaitės. Geriausiai – gegužė arba rugsėjo pradžia. Oras vis dar geras, o mikroautobusai laisvesni. Žiemą – pigiau, bet dienos trumpos, tad kraunama greičiau, bet tamsu. Pavasaris – slidžios dar laiptinėse. Aš pats siūlčiau planuotis bent mėnesiui į priekį. Ypač jei į Pietų Europą – ten vasarą visi kraustosi. Rimtai. Italai, ispanai, prancūzai – visi vienu metu. O mašinų tiek pat, kiek ir gruodį.

Bent tiek ką galvoju šia tema. Jūsų kroviniai saugiai keliauja mikroautobusais užsienio kryptimis ne dėl to, kad taip gražiai parašyta mūsų vizitinėj, o todėl, kad prie kiekvieno reiso prisilietę rankomis – fiksuojam, tempiam, derinam. Nėra stebuklingų technologijų, yra patirtis ir sąžinė. Jei ką – rašyk. Atsakau ne visada greitai, nes važiuoju kartu su jais, bet atsakau tikrai.