Greitas mikroautobusų pervežimas siuntas į Angliją – ką verta žinoti?

Žinai, kai draugas paskambina ir sako – reik kuo greičiau nunesti dėžę su daiktais į Londoną, nes čia nebetelpa bute? Tada prasideda paieškos internete, skambučiai, o aš jau keliolika metų sukuosi tarptautinių perkraustymų reikaluose. Galiu pasakyt tiesiai – greitas mikroautobusų pervežimas siuntas į Angliją skamba kaip puikus planas, bet realybėje būna įvairiai. Veža visi – nuo rimtų firmų su Sprinteriais iki dėdės su dvidešimtmet Volkswagenu ir spragėsiu bagažinėj. O tu moki pinigus ir tiki, kad daiktai pasieks Essex arba Slough laiku. Kartais taip ir būna, kartais reikia kantrybės. Paaiškinsiu kaip gyvai sutikęs – ne iš vadovėlio.

Kainos, greitis ir ar tikrai viskas bus taip greitai, kaip žada

Kiek maždaug kainuoja toks pervežimas?

Tu rimtai klausi apie kainas... gerai. Iš Vilniaus į Londoną standartinė dėžė kainuoja nuo 80 iki 150 eurų, priklauso nuo svorio. 50 eurų už didelę siuntą – per mažai, kažkas ne taip. Mažesni daiktai, krepšiai – nuo 40. Jei vežėjas prašo 30 eurų už dvimetrinę spintą, jis arba apsiriko, arba planuoja apgauti. Pilnas mikroautobusas į Birmingham ar kitą tolimą miestą – 400–600 eurų. Buvęs atvejis, kai klientas mokėjo beveik tūkstantį, nes skubėjo. Derėtis galima, bet per daug pigiai – rizikinga.

Ar tikrai mikroautobusas greitesnis už didelį vilkiką?

Vilkikas fiziškai lėtesnis, bet važiuoja be sustojimų. Mikroautobusas, ypač surinkinėjantis siuntas po Lietuvą, žygiuoja zigzagais. Retai kur jis aplenkia vilkiką, jei nevažiuoja tiesiai iš vieno taško. Realiai kurjeriniai vilkikai kartais aplenkia mikriuką, nes mikriukas paima Kaune, Marijampolėj, Klaipėdoj. Aišku, jei tavo siunta vienintelė ir išvažiuoja ryte – tada greičiau. Bet tai sėkmės dalykas.

Koks realiausias pristatymo laikas Londone, jei siunta siunčiama iš Vilniaus?

Jei sako „rytoj vakare" – nerealu. Su geru vairuotoju – maždaug 2–3 paros. Per 36 valandas galima, jei pasiseka su keltu. Kartais savaitė, jei stringa keltai arba vairuotojas sustoja Olandijoj pailsėt. Buvę, kad vairuotojas vardu Mikalojus paėmė siuntą antradienį, o atvežė tik kitą pirmadienį. Planuok ne trumpiau trijų dienų ir klausk realaus laiko, o ne gražių pažadų.

Ar kaina skiriasi, jei siunta – ne dėžė, o, tarkim, dviratis?

Dviratis dažnai erzina – keista forma, užima vietą. Dalis ima 20–40 eurų papildomai. Jei mikroautobusas tuščias, priims už standartinę kainą. Buvę, kad vairuotojas atsisakė dviejų dviračių, nes pilna. Sakyk iš karto, ne paskutinę minutę. Ratus sunkiai įkiši, galėtų būt nuimti (ar bent sumažinti plotį – ne, čia nesąmonė, palikit kaip yra), bet vietos reikia daugiau.

Kodėl vieni vežėjai sako 2 dienos, o kiti – savaitė?

Vieni kaupia siuntas savaitę, tada važiuoja. Tu galvoji – užsakiau šiandien, rytoj Anglijoj. Ne, jie dar tik rinkdavo. Kitas vairuotojas gal jau turi vietą rytoj. Aš vertinu tuos, kurie sako tiksliau – pirmadienis arba antradienis. Kas žada per 24 valandas iš bet kurios Lietuvos vietos – dažniausiai meluoja arba neturi kam to siūlyt. Atsiprašau, bet taip yra.

Pakavimas, pakrovimas ir kas vyksta mašinoje

Kaip reikia paruošti siuntą, kad ją paimtų mikroautobusas?

Čia visi klysta. IKEA maišas su knygom plyšta pakeliui. Vežėjas neprivalo taip stipriai sutvirtinti kaip tu pats. Geriausia – dviguba dėžė, lipni juosta iš visų pusių. Jei siunti drabužius, dėk į maišus su užtrauktukais, bet lipdyk etiketes ant kiekvieno. Mikroautobuse viskas primetama. Buvę, kad popierinis maišas sutrūko bagažinėj, porcelianas laimingai išliko dėl antklodės. Bet nervų prisidarė. Nepagailėk pakavimo.

Ar galiu pats pasikrauti daiktus, ar vežėjas viską krauna pats?

Teoriškai taip, bet jis turi limituotą laiką. Stovi minutę, kitą, ir taip toliau. Jei pradedi kelti lėtai, jis nervinasi, nes privalo spėti į keltą arba rasti stovėjimą Londone. Rūsys, liftas, antras aukštas be lifto – tai jau problemos zona. Buvo atvejų, kai paprašė papildomo mokesčio už neštą iš 5 aukšto. Sutarties nebuvo, bet ką padarysi – mokėk arba lik su daiktais laiptinėj. Geriausia turėti viską prie durų.

Kur siunta padedama mikroautobuse – ant sėdynių, bagažinėje?

Priklauso nuo mašinos. Normalūs Sprinteriai turi lentynas, diržus. Blogesniu atveju, ypač kai veža privatus asmuo savo 7 vietų VW, daiktai kraunami ant galinių sėdynių tarp kojų. Klausk, kokioj vietoj bus tavo siunta. Jei sako „galinėj sėdynėj" (ar turėčiau rašyti galinėse? nesvarbu) – bėk. Esu matęs, kaip vežėjas dėjo namų kiną ant batų dėžės. Kombainas nuvyko, batai liko Kaune. Kodėl – neaišku.

Ar vežėjas kreipia dėmesį į etiketes, ar jam viskas vienodai?

Etiketė svarbi, bet ne visi skaito – dauguma skambina pagal numerį. Jei etiketė atšoka nuo karščio ar drėgmės, bėda. Kartais radom dėžę be jokios etiketės, tik vardas markeriu pusiau nubėgęs. Identifikavom tik pagal vidų – senas fotoaparatas, kurį atpažinau iš pokalbio. Lipdyk etiketę ant viršaus, dar plakatą ir pasidaryk nuotrauką. Netikėk, kad kas nors labai stengsis ieškot, jei ženkliukas nukris.

Kaip sužinoti, kad siunta jau iškeliavus?

Geras vežėjas parašo „išvažiavau". Blogas prapuola. Yra GPS stebėjimas ar kažkas panašaus, bet retas mikriukas turi dalijimąsi buvimo vieta realiu laiku. Dažniausiai skambink pats ir klausk. Sutark dėl vieno skambučio per dieną, ne kas valandą. Buvę, kad klientas skambino kas dvi valandas, vairuotojas išjungė telefoną antrame kely. Chaosas. Važiuoja jis, o ne pokalbių laida. Prašyk numerio, bet elkitės žmoniškai.

Popieriai, draudimas ir su kuo ginčytis, jei ne taip

Ar reikia rašyti sutartį, jei siunčiu siuntą draugiškai?

Atsakymas trumpas – taip. Bet realybėje pusė užsakymų vyksta per Viber. Jei siunta virš 200 eurų, reikalauk bent el. laiško su kaina ir kontaktais. Ne notaras, bet jau kažkas. Jei tik telefonu, o vairuotojas paskui sako „nesiėmiau atsakomybės", ginčyti nebus. Buvę, kad žmonės net kvito negavo. Dėl mažos sumos į teismą nesikreipsi. Aš pats kartą pametiau sąskaitą, klientas priminė po trijų dienų. Žmogiška.

Kokių dokumentų reikia siuntai į JK po Brexit?

Brexit viską apsunkino. Dabar reikia muitinės deklaracijos – net asmeniniams daiktams. Greitas mikroautobusų pervežimas siuntas į Angliją dabar reikalauja daugiau popierių nei anksčiau. Yra punktai, kur tikrina atidžiau. Buvę, kad klientas siuntė kompiuterį be jokio sąrašo – sustabdė Folkestone, delsa parą. Gerai, kad tada mikroautobusas nestrigdavo už kelių valandų. Bet aš pats iki galo nebesu tikras dėl visų naujausių taisyklių, ypač kai jos keičiasi. Pasitikslink GOV.UK.

Ar draudimas įeina į kainą, ar reikia mokėti atskirai?

Dažniausiai ne. Rimtesnės įmonės siūlo draudimą už 1–2 proc. nuo vertės. Privatūs dažnai neturi jokio, tik civilinį – o jis nepadengia stiklo. Klausk: ar reikia draudimo? Jei dokumentai – ne. Jei vintinis veidrodis – taip. Buvę, kad veidrodis atvažiavo sutrūnijęs kampelis. Klientas pyko, bet draudimo nebuvo paėmęs. Kartais pats padengiu smulkias iš kišenės, jei mūsų kaltė. Kitaip – pats rinkaisi pigiausią variantą.

Ar reikia pakuotės sąrašo net ir mažai siuntai?

Teoriškai nebūtina, bet aš visada rekomenduoju. Muitininkas klausia „kas viduje", o jei vairuotojas spėlioja – prasideda auditas. Geriau turėti popierėlį: džemperiai, knygos, žaislai. Buvę, kad toks sąrašas padėjo praeiti Calais per 5 minutes, kai kiti stovėjo valandą. Jei asmeniniai daiktai ir nieko neleistino, vairuotojui lengviau. Nepatingėk parašyti sąrašiuko ant A4 lapo. Tai nereikalauja mokslo.

Kai viskas eina šuniui nakti – realios bėdos

Ar teko matyti, kad siunta buvo pamesta važiuojant mikroautobusu?

Taip, bet dažniausiai ne pamesta, o pasimetusi. Pilnuose mikroautobusuose, kur 15 siuntų, viena dėžė gali nukristi už lentynos. Arba iškraunama kitur dėl panašios etiketės. Kartą siunta iškeliavo į Liverpulį vietoj Londono – vairuotojas suprato tik ten atvažiavęs. Klientas gavo daiktus po trijų dienų per kitą reisą. Stebėk etiketes, fotografuok, klausk numerio. Rimti vežėjai irgi žmonės – gali pražiūrėti.

Kas atsakingas, jei pervežimo metu kažkas dūžta?

Jei pakuotė be ženklo „dūžtantys", vežėjas gali atsiriboti. Jei ženklas buvo – jo kaltė. Bet be sutarties ir foto prieš pakrovimą įrodyt sunku. Buvę, kad vairuotojas staigiai stabdė dėl briedžio Belgijoje, dėžės pasistūmėjo. Lūžo lemputė. Force majeure, bet be draudimo – nieko atgal negausi. Tai realu. Darau foto prieš pakrovimą – tai tavo geriausias draugas, jei kils ginčas.

Ar galiu siųsti maisto produktų į Londone gyvenančią seserį?

Šviežias maistas, mėsa – ne. Sausi produktai, šokoladas – dažniausiai praeina. Buvę, kad klientė siuntė rūkytą dešrą – atėmė Lamanše. Gaila. Po Brexit taisyklės griežtesnės, aš ir pats nebesu 100 proc. įsitikinęs dėl visų kategorijų. Jei siunti, pakuok hermetiškai, kad neskleistų kvapo. Nes jei atsidaro dešros dėžė mikriuke, vairuotojas gali išmest iškart. Geriau chalva ir traškučiai – saugiausia.

Ką daryti, jei siunta pasiekia Angliją, bet niekas neatvažiuoja atiduoti?

Skambink iškart, ne po savaitės. Jei vairuotojas Londone praleido 4 valandas spūstyse, o tavęs nebuvo, jis paliks siuntą sandėlyje ar pas draugą. Antras pristatymas – papildomi 30–50 svarų. Buvę, kad klientas pamiršo apie susitikimą, nes buvo išeiginė. Vežėjas paliko Southall petrol stotyje pas bičiulį. Ilgas vakaras buvo visiems. Susitark dėl tikslaus laiko ir būkit namie. Londone laikas – pinigai.

Ar buvę atvejų, kai muitinė sulaiko tokias privačias siuntas?

Taip, jei įtaria prekybai skirtus daiktus. 10 telefonų – akivaizdu. Post-Brexit, jei vertė viršija 135 svarų, gali būti importo mokestis. Daugelis pyksta ant vežėjo, bet jis tik perveža. Buvę, kad 20 dėžių batų (atseit dovanos) sulaikė kaip prekybą. Mikroautobusas tiek laukti negalėjo, siunta nugulėjo į saugojimą. Muitinės sandėlis brangiausias pasaulyje, juokauju, bet tik iš dalies.

Apie vežėjus, apgales ir kaip išvengti nesąmonių

Kokių blogų pavyzdžių esi matęs per šitą 12 metų?

Blogiausia – sumoki avansą 100 proc., o vežėjas dingsta. Telefonas išjungtas, socialiniai tinklai ištrinti. Antras – mikroautobusas stringa Prancūzijoj, siuntos liko viduj dvi savaites. Dar buvo toks, kuris paėmė 600 eurų už pervežimą per 24 val., o neturi mašinos. Tokių istorijų pilnas internetas. Aš kartais stebiuosi, kaip žmonės pasimeta ant gražių žodžių. Pažįstamas vairuotojas nebūtinai saugesnis už svetainę.

Ką rinktis – privatų vežėją ar įmonę su svetaine?

Norėčiau sakyti – rinkitės įmonę. Bet yra puikių privačių, kurie dirba sąžiningai jau 10 metų. Ir yra svetainių su gražiu dizainu, kurios meta tave subrangovui be jokios atsakomybės. Svetainė dar ne viskas. Paklausk draugų, paieškok atsiliepimų. Įmonė su nuosavu parku turi kur skųstis. Privatus kartais – tik vyruką su telefonu. Aš pats dirbu ir taip, ir anaip, bet brangiam kroviniui renkuosi su draudimu. Saugiau.

Ar verta gabenti vertingą elektroniką mikroautobusu?

Televizorių gali, bet nešiojamą kompiuterį – tik su tvirtu dėklu. Temperatūra kaitaliojasi, drėgmė, daiktai kraunami grubiai. Jei elektronika, supakuok originalioj dėžėj su putplasčiu. Ir drausk papildomai. 1000 eurų vertės kompiuteris gali tapti gražiu akmeniu. Buvę, kad planšetė atvažiavo su įtrūkimu ekrane – krepšyje su drabužiais. Klientė verkė. Aš buvau perspėjęs – pakuok gerai. Nepaklausė. Kaltinti vairuotovo nesąžininga.

Jei mano draugas laukia siuntos Slough, ar kaina skirsis nuo Londono?

Skirsis. Londone laikas = pinigai. Papildomas mokestis už važiavimą už M25 žiedo – dažnai 20–40 svarų. Slough, Readingas, Lutonas – brangiau. Kartais vežėjas palieka centre, o tavo žmogus pasiima pats. Aš dažnai taip darau – sutariam dėl stoties ar prekybos centro. Nes varyti į Slough vakariniu Londono eismu – 2 valandos pragaro. Nepykit, bet taip yra.