Erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją be vargo

Kai paskutinį kartą vežiau šeimą iš Kauno į Braitoną, supratau, kad didžiausia bėda ne kaina, o vietos pojūtis. Tu žinai tą jausmą, kai reikia sutalpinti dviejų kambarių butą į kažką, kas dar turi tilpti siaurose gatvėse Anglijos priemiesčiuose. Mikroautobusai čia būna tikras gelbėjimas, bet tik jei žinai, kas tas „erdvus“ iš tiesų reiškia. Ne kiekvienas baltas furgoniukas yra paruoštas tavo sofai vežti. Kad nereikėtų per galvą verstis nuvykus, surašiau atsakymus į klausimus, kuriuos man uždavinėjo paskutinius dvidešimt metų. Kai kurie atsakymai gal ir nepatiks, bet tokia jau realybė.

Pirmiausia apie mašiną ir vietą

Koks gi skirtumas tarp mikriuko ir didelio furgono?

Jeigu turi daugiau nei tris kambarius ir dar garažą – mikriukas tikriausiai per mažas. Bet jei tai standartinis vieno ar dviejų kambarių butas, erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją dažnai pranašesni už furgonus dėl manevringumo. Ilgio skirtumas gal ir ne toks didelis, tačiau aukštis skiriasi maždaug 30–40 centimetrų. Iš vežėjo perspektyvos galiu pasakyti, kad Londono gatvėse tie trisdešimt centimetrų yra viskas. Kartą Kroidone prasisukome pro požeminį tiltą, kur furgonas nebūtų pralįsęs. Be to, keltai skaičiuoja vietas, o furgonams kartais kaina gerokai aukštesnė. Ne visada, bet pasitaiko, taigi nepamiršk pasiklausti.

Erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją – ką tai realiai reiškia, ne ant popieriaus?

Tai nereiškia limuzino su oro kondicionieriumi gale. Reiškia, kad ilgis gale siekia apie 3,8–4 metrus, o naudingoji talpa – virš 12 kubinių metrų. Realiai telpa apie 15–20 standartinių dėžių, sofa, spinta, skalbyklė, dar keli maišai. Bet jei turi pramoninį šaldytuvą – jau kita kalba. Aš dažnai sakau klientams: paimk matavimus. Neatspėsi plika akimi. Yra buvę, kad žmonės pažiūri į mašiną ir sako „ai, čia tilps dar du baldai“, o paskui turim problemą prie patysulių. Geriau mažiau daiktų, o jei reikia – dviem reisais. Rimtai.

Kiek žmonių gali važiuoti kartu su daiktais tame mikroautobuse?

Priekyje dažniausiai du ar trys. Gale daiktai. Lietuvos įstatymai ir Anglijos kelių taisyklės leidžia tiek, kiek registracijoje parašyta sėdimų vietų. Bet realiai, jei turi pilną krovinį, galinis skyrius pilnas dėžių, tai ten sėdėti neleistina. Aš asmeniškai vežu du žmones priekyje maksimumui. Kartais vienas nori gulėti atgal ant čiužinio – atsisakau. Ne dėl to, kad piktas, bet draudimas galioja tik registracijoje nurodytoms vietoms. Be to, avarijos atveju gale tarp daiktų gali nutikti visko. Saugumas pirma.

Ar mikriukas gali privažiuoti prie pat mano laiptinės Vilniuje senamiestyje, ar ten gali būti bėdų?

Senamiestis yra košmaras. Aš lygiai taip pat myliu tuos apšiurusius kiemelius, bet jie neprivažiuojami didesnei mašinai. Erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją dažnai būna aukštesni nei du metrai, o senamiesčio arkos – žemesnės. Kartą prieš kokius penkerius metus bandėme įvažiuoti prie Jono bažnyčios – priekabą teko palikti už kelių kvartalų. Geriau pasikonsultuoti iš anksto, ar yra kokia nors kita pusė gatvės, kur galima atsistoti bent pusvalandžiui. Keli laiptai iki mašinos – ne baisiausia, kas gali nutikti. Baisiausia, kai mašinos išvis negali privažiuoti.

Kelionė, laikas ir kainų realybė

Kiek laiko iš tikrųjų užtrunka važiuoti iš Kauno iki Londono pietinės dalies?

Sėkmingai – apie 24–28 valandas. Žemėlapis rodo maždaug 1800 kilometrų. Bet čia su keltu per Eurotunelį arba keltu iš Calais į Doverį. Prisidėk vairuotojo poilsio laiką, maisto sustojimus, pasienio eiles. Viena kelionė, lygiai taip pat buvo, sustojo šešiomis valandomis Kalaisiuje dėl audros – keltai nevėžiavo. Klientas skambino kas pusantros valandos, o aš nieko negalėjau padaryti, nes stichija gamtoje svarbiausia. Geriau skaičiuoti dvi dienas ir džiaugtis, jei pavyksta greičiau. Nepūsk sau ateities į norus.

Ar tikrai reikia mokėti tiek už keltą, kiek kai kurios įmonės rašo sąskaitose?

Čia yra toks reikalas – keltų bilietai mikroautobusams svyruoja nuo 150 iki 350 eurų vienam keliui, priklauso nuo sezono. Jei bendra sąskaita 1200, tai keltas sudaro gerą gabaliuką. Kai kurios įmonės deda antkainį, kitos dirba su agentūromis ir turi nuolaidas, kurių neatiduoda tau. Aš pats darau taip: parodau keltų kvitą, jei klientas prašo. Skaidrumas svarbus. Per tiek metų mačiau, kad yra kompanijų, kurios už keltus rašo 500 ir daugiau, kai realiai sumokėjo 180. Tai nesąžininga, bet pasitaiko. Klausimų nereikia bijoti.

Kokia reali kaina važiuoti mikroautobusu į Jungtinę Karalystę su pilnu kroviniu?

Reikia turėti omeny, kad skaičiai nuolat slenka, bet 2024 metais realybė – nuo 900 iki 1600 eurų, priklausomai nuo to, ar veža vien daiktus, ar žmonės kartu, ar reikia padėti pakrauti. Jeigu iš Lietuvos į Londoną tik sofos ir dėžės – galima ir 800, bet čia retas atvejis. Suma auga, jei reikalingas padidintas draudimas arba jei vežama iš provincijos kur nors į Škotijos Aberdyną. Tada kilometrų daugiau, nepamiršk. Dar kuro kainos svyruoja, taigi nėra vienos fiksuotos sumos visiems. Verta gauti tris pasiūlymus ir palyginti. Nesėdėk ant vieno skambučio.

Popieriai, pasienis ir keisti klausimai

Ar pasienis dar tikrina asmeninius daiktus taip griežtai kaip anksčiau, ar čia jau palengvėjo?

Po Brexito… žinai, jei dorai atvirai, aš nebežinau šimtu procentų tų visų naujausių taisyklių kas savaitę. (Aš manau, kad personalūs daiktai dabar reikalauja atskiro deklaravimo C3 formos, bet geriau pasitikrink muitinėje.) Tikrai pasitaiko tikrinimų. Dažniausiai paklausia, kas viduje, ar asmeniniai daiktai. Jei supakuota tvarkingai ir aišku, kad buto turinys – praleidžia. Bet buvo atvejų, kai atidarė visas dėžes Doverio uoste. Vieną kartą tik dėl to, kad vaizdas gale buvo pernelyg chaotiškas. Tvarka padeda visur. Nuo to priklauso net ir greitis.

Ar vežant baldus reikia kažkokių dokumentų, ar užtenka paso?

Asmeniniai daiktai ir baldai, kuriuos naudojai daugiau nei šešis mėnesius (ar gal metus? – aš tiksliai tik pirmais mėnesiais skaičiuoju, bet tikrai ne naują parduotuvės sofą) – jų nemuitinti nereikia. Bet jei veši visiškai naujus baldus pirktus prieš savaitę – gali reikėti mokėti PDV ir muitus. Anglijos muitinė dabar gana jautri verslo kroviniams, maskuojantiems po asmeninių daiktų skraiste. Taigi pirkimo kvitai geriau tegu lieka namie, jei baldą nešiojai metus ar daugiau. Čia taip pat aš turėčiau pasitikslinti tikslią laiko ribą, tiesą pasakius, bet ilgai naudoti daiktai paprastai švarūs.

Ar galiu į tą mikriuko temptedą įmesti katę ir augintinį?

Katės, šunys – taip, bet tik priekyje ant kelių arba specialiame narve. Kartą vežėme katiną į Mančesterį. Gyvūnas nekentė greitkelio – visa kelionę miegota, bet savininkai rūpinosi. Svarbu turėti veterinarinį pasą, skiepų įrašus, ypač pasiutligės. Anglija dėl to griežta. Dėl erdvesnės dalies gale – ne, ten per šalta, per karšta, nėra tiesiog normalios oro cirkuliacijos. Taigi ne, augintinių ten nepalikinėkite. Ir nereikia šerti prieš važiavimą. Patikėk manimi, ant tuščio skrandžio ramiau keliauja. O ir mašinoj tvarkingiau.

O kaip su augalais – ar orchidėja išbils iš šiltnamio efekto mašinoje?

Augalai yra problema. Mikriuke temperatūra balandžio mėnesį gali šoktelti iki 35 laipsnių saulėtoje stovėjimo aikštelėje, o naktį pakrantėje nukristi iki 5. Augalus reikia vežti taip pat kaip ir gyvūnus – priekyje, kur matyti ir galima reguliuoti. Žinau, kad tai skamba beprotiškai, bet porą geriausių orchidėjų aš mačiau supuvusias tiesiog dėl kondensato. Šiaip jei turi seną gebenę, kurią vertini vien sentimento dėka – geriau atiduok kaimynei. Naujoje vietoje nusipirksi kitą. Seriously. Gyvas daiktas reikalauja dėmesio, o pervežėjams jis nėra prioritetas.

Pakuotė, svoris ir kai kas nepavyksta

Kiek kilogramų gali sverti viena dėžė, kad vairuotojas dar nepradėtų keiktis?

Reali istorija: prieš dvejus metus Panevėžyje klientas padėjo į standartinę knygų dėžę apie trisdešimt penkis kilogramus. Aš pats jos nepakėlęs. Vairuotojai turi nugaras, bet jie nėra Hercules. Maksimaliai dėžė turėtų sverti apie 20–25 kg. Ne dėl to, kad negalima, bet kad kažkas tą dėžę kraus ir vėl iškraus. Jei per sunki – gali reikėti ją perkrauti į dvi. Arba mokėti papildomai, jei reikalinga liftavimo technika. Paprasčiausias patarimas – jei pats negali pakelti saugiai iki pečių, vadinasi, kitas irgi negaus džiaugsmo. Ir nugara jam brangesnė nei tavo knygos.

Ar man pakuot reikia pačiam, ar vežėjai irgi tai daro?

Vežėjai dažniausiai pakuoja tik jei sumoki atskirai arba jei pasirašei pilną aptarnavimo sutartį. Standartiškai – krova, pervežimas, iškrova. Pakuotė tavo rūpestis. Bet mes neatsisakome padėti – jei yra dviejų valandų rezervas, galima užklijuoti kelias dėžes. Kartais klientai pradeda 3 valandą nakties, o mes atvažiuojam 6 ryte, o jie dar pusė plaukų nepakuoti. Tada visi tempiam lygiai taip pat. Geriau būti pasiruošus dieną prieš. Aš žinau, kad taip niekas nedaro, bet bent jau pabandykit. Kartą susitvarkęs ryte geriau pamiegosi vidurdienį jau Londone.

Ar tiesa, kad jeigu dėžė per sunki, ją gali paprasčiausiai palikti kieme?

Jei sutartyje parašyta, kad veža tai, ką sutalpina į mašiną, ir dėžė per sunki, kad saugiai būtų įkelta – taip, vairuotojas turi teisę atsisakyti. Tai nebūtinai reiškia, kad paliks kieme, bet gali paprašyti perkrauti. Aš asmeniškai palikdavau tik tuo atveju, jei klientas atsisako mokėti už papildomas valandas dėl perkrovimo. Bet buvo, kad blogi vairuotojai pasinaudoja kaip dingstimi imti papildomą nepagrįstą mokestį. Čia jau priklauso nuo žmogaus. Rinkites tuos, kurie prieš tai palaiko tikrą pokalbį telefonu, ne tik rašo SMS. Atsakingas pervežėjas paklaus, o ne pagrasins.

Kas nutinka, jeigu perkrova ir daiktai neišeina į vieną reisą?

Tada reikia antro reiso. Realiai. Jei tai mūsų klaida – prisiimame atsakomybę ir vežame be papildomų kainų, jei turime laiko langą. Jei klientas pridėjo penkias dėžes paskutinę minutę – tada kainuoja papildomai. Kartą atsitiko taip, kad vyras tiesiog pamiršo rūsį. Pamiršo. Žemesniame aukšte dar penki plaušai senų durų. Teko vežti kitą dieną, nes toje dienoje nebėra jokio laiko. Jei žinai, kad riboje – geriau iš karto užsisakyti didesnę mašiną. Arba sėsti ant daiktų ir pradėti mesti lauk tuos, kurių nenaudojai trejus metus. Bus lengviau ir naujame gyvenime.

Kainų žaidimai ir įmonių pelkės

Kodėl vieni siūlo 800, kiti 1400 už tą patį maršrutą – kur čia šuva pakastas?

Šuo pakastas labai paprastai: pigiausias dažniausiai neturi licencijų, draudimo arba pildo krovinį su kitais klientais – vadinamasis kombinuotas reisas, kas savaime neblogai, bet rizikinga. Brangiausias gal turi vežėjo licenciją, draudimą visais rubliais, samdo vairuotoją ne pagal juodąją buhalteriją. Tarpinis variantas su mikriuku – tai aukso viduriukis. Aš mačiau, kaip klientai susigundę 700 eurų kaina paskui neišvydo nei daiktų, nei vairuotojo. Ne viskas auksas, kas auksu žėri. Kartais 1100 su sąžiningu vaikinu – kur kas ramiau nei 800 su abejotinu. Pasitikrink recenzijas realiose grupėse, o ne tik svetainėje.

Ar paliekama depozitas iš anksto, ar galima susimokėti kai jau atvažiavo pas mane į kiemą?

Aš dirbu taip – simbolinis dvidešimt procentų užstatas, kad žmonės tikrai pasiruošę, o likusieji – grynais ar pavedimu gavus daiktus. Yra kompanijų, kurios ima viską į priekį. Jei ima visus pinigus prieš pakrovimą – man asmeniškai kyla signalai. Yra išimčių, kai tarptautinis pervežimas reikalauja visko iš anksto, bet mikroautobusui Lietuva–Anglija tai nėra normalu. Nepatariu mokėti pilnos sumos prieš tai, kai dar net nematei, kas atvažiuoja. Toks jausmas, kad perki katę maiše. Rimtai, jei jau pervedei viską, o jie apsimeta, kad nepažįsta tavo numerio – blogai.

Ką daryti, jei įmonė tiesiog neatvažiavo sutartą dieną?

Skambinti iškart. Jei nekelia – rašyti ten, kur tik gali. Socialiniai tinklai, el. paštai, perduoti žinutę draugams. Reali istorija: prieš ketverius metus vieni konkurentai tiesiog neatvažiavo dviem šeimoms į Kauną. Žmonės liko be butų, nes nuoma baigėsi. Tada kreipėsi į mus ašarodami, mes skubiai derinomės kitai dienai. Geriausias būdas apeiti katastrofą – turėti antrą kontaktą paruoštą. Ir niekada neplanuok persikraustymo paskutinę nuomos dieną. Visada turi likti dvi dienos draudimo fonui. Kitaip stresas muša per galvą taip, kad nebesuprasi, kur tavo kelionės draudimas.

Ar egzistuoja kokios nors „pelės“ spąstai, į kuriuos galima įklimpti renkantis perkraustymą?

Taip. Pirmas – iš anksto apmokėta visa suma ir dingimas. Antras – citata be raštiškos sutarties, o paskui „o, jūs turite viršsvorio trys šimtai kilogramų, mokekite dar keturis šimtus“. Trečias – draudimas, kuris galioja tik jei pats pakišei daiktus ant padėklo (tai dar niekas nedaro perkeliant butą). Dar vienas nemalonus – žadėtas mikriukas, o pasirodo furgonas su platforma, kuris Anglijoje neprivažiuos iki tavo durų. Skaityk sutartį. Jei ten aiškiai rašoma „erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją“, o atvažiuoja kas kita – nepriimk paslaugos. Turi teisę atsisakyti.

Dar keli praktiniai dalykai prieš išvažiuojant

Ar reikia daryti sąrašą ką vežu?

Sąrašas nėra privalomas muitinei asmeniniam kroviniui, bet aš patariu kamštiniu rašikliu popieriuje surašyti kambarius. Ne dėl muitinės, o dėl savęs. Per dvidešimt ketverius metus mačiau, kad žmonės pamiršta daiktus palėpėse, sandėliukuose, netgi skalbimo mašinose. Sąrašas padeda ir draudžiant. Jei kas nutinka, draudimo kompanija klausia – kiek dėžių, kokie daiktai. Be sąrašo esi tarsi be ginklo. Žinoma, gali fotografuoti telefonu. Dabar visi taip daro. Ir aš net nebesijuokiu iš to – išmintinga praktika, kai pamatai, kiek bereikalingų ginčų to išvengia.

Kaip žinoti, kad daiktai nestuksės vieni kitus ir nesuduš važiuojant?

Geros įmonės naudoja minkštas juostas ir tentą. Viduje turi būti pakankamai vietos, kad viskas nesuspaustų vienas kito. Čia labai svarbus erdvios mikriuko pusės privalumas – telpa tiek, kad galima pastatyti daiktus, o ne tik numesti krūvon. Aš pats kraunu taip: sunkūs daiktai apačioje, dėžės su stiklu prie sienų, minkšti daiktai užpildo tarpus. Kartais vežu stiklinį servizą – nu, toks fragile daiktas, žinai. Tas visada keliauja tarp čiužinių. Svarbiausia – jokių laisvų ertmių, kur dėžės galėtų šokinėti. Jeigu girdi bumtelėjimą iš galo – sustok ir peržiūrėk. Geriau tai daryti Belgijoje nei英国人 gatvėje.

Ar gali palikti daiktus pas vežėją savaitei, jei dar neturiu kur juos dėti Londone?

Kai kurie vežėjai turi sandėlius, bet asmeniškai aš stengiuosi to vengti, nes atsakomybė didelė. Savaitė atrodo trumpai, bet jei kiltų gaisras ar vagių aplankymas – kaltės klausimas lieka ant springsčių. Darau tik su labai senais klientais, kuriuos pažįstu metų metus. Kiti mielai saugo už 5–10 eurų dieną. Realiai geriau išsinuomoti mažą self-storage Londone bent savaitei. Ten kainuoja gal 80–120 svarų, bet ramiau. Aš ne šimtu procentų tikras, ar visi vežėjai turi draudimą daiktams saugojimo metu, kai jie nebeKeliauja. (Atsargiau su tuo.) Nes paprastai draudimas galioja kelyje, ne sandėlyje.

Erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją ar oro uosto siuntos – ką rinktis?

Oro uosto siuntos – tai tavo lagaminai. Mikroautobusas – tai tavo gyvenimas. Rimtai, siuntų paslaugos turi svorio apribojimus, draudimo limitus kokius tūkstantį eurų, o baldų nepriimtų iš principo. Tarptautinis perkraustymas mikriuku leidžia perkelti visą buitį iš vienų durų į kitas. Tailando statula? Telpa. Nemokamas televizorius? Telpa. Dar tas jausmas, kai pats matai, kaip užkrauna – be rizikos, kad kažkas Pamirštųjų Akropolyje numestų tavo dėžę. Aš negerbiu tų siuntinių grandžių požiūrio į asmeninius daiktus. Mikriukas laimi kiekvieną kartą, kai reikia pilno buto.

Jei reikėtų rinktis iš naujo – erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją ar furgonas?

Mano asmeninis atsakymas – mikriukas. Bent jau jei kalba apie standartinį lietuvį, gabenatį šeimos daiktus į Bristolį, Sautamptoną ar bet kurį M25 žiedą. Mažiau streso dėl statymo, lengviau krauti, kaina dažnai mažesnė. Furgonai reikalingi, kai turi trijų aukštų namą arba veži technikos partijas. Bet dauguma mūsų ten vežasi butą, senovinę indaują ir gal kokį šaldytuvą. Mikriukas yra ta auksinė vidurio riba. Aš tam paskyręs visą savo profesinį gyvenimą ir nekeisčiau formos. Jei tau telpa – nesigink į furgoną vien dėl didumo.

Išvada

Erdvūs mikroautobusai perkraustymui į Angliją be vargo įmanomi tik tada, kai renkiesi sąžiningą komandą ir pats pasiruošęs bent minimaliai. Nėra stebuklingos formulės, kuri visa tai sutvarkytų be tavo įsikišimo, bet geras mikriukas su patyrusiu vairuotoju sumažina stresą gerokai. Nepamiršk – mašina svarbi, bet žmogus už vairo svarbesnis. Jeigu turi dar klausimų, rašyk, nors žinau, kad dažniausiai skambinate vidurnaktį prieš pat išvažiavimą. Sėkmės kelyje, o ten jis tikrai bus ilgas. Geriau jau ramus ir su planu.