Elektronikos gabenimas į Angliją: patikimas ir draustas vežimas

Žinai, per tuos dvidešimt kelerių metų teko vežti visko – nuo senų monitorių iki pilnų garso stiprintuvų sistemų. Elektronikos gabenimas į Angliją... kiekvienas kartas kaip naujas. Vieni galvoja, kad užtenka suvynioti į antklodę ir perduoti bet kuriam vežėjui. Realybė kita. Aš pats esu matęs, kaip dėl blogos pakavimo technologios šaldytuvas atsidūrė Londone su įduba, nors veikė. Noriu papasakoti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, be tos pardavėjiškos šypsenos ir be sausų balsų.

Pakavimas – ne tik popierius ir juosta

Ar galiu tiesiog suvynioti kompiuterį į pledą ir vežti?

Žiūrėk, jei tai senas Pentium 4, gal ir praeitų. Bet jei turi naują stalinį kompiuterį su vaizdo plokšte, kuri kainuoja tiek pat kiek mašina... tai ne. Aš mačiau, kaip žmonės taip bando. Vienas klientas iš Kauno prarado du monitorius būtent dėl to – pledas neatlaiko vibracijos. Naudok originalias dėžes arba keturis sluoksnius: putplastį, bublinę plėvelę, kartoną ir standų kampainį. Taip, brangiau, bet kai atidarysi dėžę Birmingame ir viskas veikia... kita kalba. Važiuojant per Olandijos kalnelius tas pledas nepadės. Viskas smūgiuojasi ir braška. Bukite protingesni.

Ką daryti su televizoriumi, jei neturiu originalios dėžės?

Čia dažniausia bėda. Originali dėžė – auksas. Jei neturi, reikia statyti iš kartono kampainius. Skersmuo svarbus – didesnių TV negalima vežti stačiai, tik horizontaliai. Kartais žmonės manęs klausia, o gal galima kažkaip įstrižai? Ne. Aš kartais pamirštu paminėti, kad viduje tarp ekrano ir kartono turi likti bent 5–7 cm putplasčio. Ne trys centrai – penki. Tai tie maži dalykai, kuriuos perki statybinėse parduotuvėse. Brangu, bet kai vežiau 85 colių Samsungą iš Klaipėdos į Londoną... (nors ten gal buvo ne Londonas, o Liverpulis), taip ir padariau. Atvažiavo sveikas. Dėžė buvo truputį sulamdžiusi, bet ekranas – kaip naujas. Atsimenu, klientas net šokolado padavė.

Ar galima gabenti naudotą buitinę techniką, ar tik naują?

Abu variantai galimi. Anglija nėra kosmosas – ten irgi naudojasi skalbyklėmis. Svarbu, kad technika būtų sausa. Viena klientė vežė šaldytuvą, neišvalius vandens iš žarnos. Kelias dienas, kelionė per Prancūziją... atidarė – pelėsiai. Draudimas tokio dalygo nepadengia, nes tai jūsų pačių aplaidumas. Naują techniką dažnai vežame tiesiai iš parduotuvių, užregistruojame IMEI ar serijinį numerį. Naudotą – fotografuojame būklę prieš pakavimą. Žodžiu, galima viskas, tik ne šlapias dalykas. Ir dar – jei skalbyklė sena, paskaičiuokite, ar verta gabenti, o ne nusipirkti kitą. Kartais vežimas brangiau už daiktą.

Kaip supakuoti garso aparatūrą, kad nesukristų stiprintuvai vienas ant kito?

Stiprintuvai – jautrūs. Ne tik iš išorės, bet ir viduje. Transformatoriai, kondensatoriai... jei smarkiai kratosi, gali atsijungti lituoti kontaktai. Aš asmeniškai kiekvieną stiprintuvą įpakavęs dar įmaujuoju į polietileninį maišą – nuo drėgmės. Tada – bublinė plėvelė, tik ne ta pigiausia iš Senukų, o dvigubo burbulo. Dėžėje turi būti pertvaros. Be pertvarų – bus tragedija. Prieš kelis mėnesius vežiau tris Denon vienetus į Mančesterį. Klientas pats pakavo. Na... atvažiavus viename nebeveikė ausinių lizdas. Ar dėl kelionės, ar dėl pakavimo – nežinau. Bet pataisymai kainavo 80 svarų. Padariau išvadą – geriau permokėti už pakavimą, nei gailėtis vėliau.

Ar reikia išiminėti baterijas iš elektronikos prieš gabenimą?

Čia toks techninis dalykas. Laidiniai įrenginiai – nieko nereikia. O štai jei vežate dviračio kompiuterį, seną Nokia ar pakrovėją su ličio baterija... tada taip. Ai, ir jei tai elektros įrankiai – išimkite. Baterijos gali... na, užsidegti arba sugerti drėgmę nuo temperatūrų pokyčių. Keltas, o ypač krovinių patalpos, kartais vėsinamos, kartais – ne. Aš tiksliai neprisimenu temperatūros režimo kiekvieno laivo, bet žinau, kad 2019-ais vienu atveju kilo problemų dėl tos priežasties. Geriau saugiau. Išiminėkit ar bent izoliuokit kontaktus lipnia juosta. Ai, dar prisiminiau – dronai. Išimkite dronų baterijas. Jas vežti reikia specialiai.

Popieriai, draudimas ir tai, ko klausiate vėlai

Ar elektronika visada apdraudžiama vežimo metu?

Teoriškai taip, praktiškai reikia skaityti smulkųjį šriftą. Draudimas yra, bet jis turi sąlygas. Pirmiausia – pakavimo standartai. Jei mes, kaip vežėjai, pakavome – atsakomybė ant mūsų. Jei pats supakavote į maišą nuo bulvių... na, atleiskit, bet čia jūsų rizika. Aš dirbu su partneriais, kurie apdraudžia CMR baze. Tiksliau – CMR konvencija apima tik tam tikrą sumą, o visa kita – papildomas draudimas. Brangi elektronika, pavyzdžiui, 3000 eurų vertės laptopų partija, reikalauja atskiro įvardijimo. Be to, reikia sąskaitos arba įsigijimo popieriaus. Kas be ko, be popierių draudikai žiūri į tave kaip į nelabai patikimą istoriją. Ir jie dažnai teisūs.

Kas būna, jei elektronika sugesta kelyje, bet aš neturiu pirkimo čekio?

Būna įvairiai. Jeigu daiktas naujas, bet dovanotas – gali bandyti per sąskaitą-faktūrą iš parduotuvės, kur dovanojo. Jei antikvarinis radijas iš tėvų palikimo... tada sudėtingiau. Draudimo bendrovės nori įrodyti vertę. Aš turėjau atvejį su kolekcionieriumi, kuris vežė retro kompiuterius į Bristolį. Vertė – didelė, o įrodymų – nuotraukos iš forumo. Galų gale išmokėjo 60 proc. Ne idealu. Todėl prieš gabenimą nufotografuokite, surašykite serijinius. Aš paprastai darau sąrašą, klientas pasirašo. Taip saugiau. Jei neturi čekio – bent jau banko išrašas, Paypal istorija kažkas. Kitaip liekate prie suskilusios geldos, kaip sako anglai... ar lietuviai? Nežinau, kaip ten. Bet esmė aiški.

Kokių dokumentų reikia, kad patekti į Angliją su elektronikos kroviniu po Brexit?

O Dievuliau, čia kalnas popierių palyginus su senais laikais. Euro Sąjunga buvo paprasta – užkrauti, važiuoti. Dabar eksporto deklaracija privaloma. Nuoroda į TARIC kodą. Jei tai nekomercinis siuntimas, turi būti išrašytas bagažo manifestas. Mes, vežėjai, dažnai tvarkome muitinės dokumentus, bet klientas turi pateikti sąskaitas. Kartais paklausia – o jei dovana? Turi būti deklaruota irgi. Vertė, paskirtis, ar planuojama parduoti. Beje, aš čia ne 100 proc. muitinės agentūros specialistas, kai kurias detales mūsų brokeriai tvarko, bet esmę žinau – be popierių per sieną nepravažiuosi. Ypač Doverio uoste dabar tikrina griežčiau nei prieš dešimt metų. Štai taip.

Ar draudimas galioja, jei elektroniką gabenu pats asmeniniu automobiliu, o ne per vežėją?

Čia toks niuansas. Jei važiuojate patys – jūsų KASKO arba kelionės draudimas galioja, bet nebūtinai krovinui. Aš ne draudimo agentas, todėl tiksliai negaliu pasakyti visų punkų, bet žinau, kad dauguma privačių draudimų nepadengia prekybinės veiklos krovinio. Jei vežate vilkiku su vežėjo draudimu – visai kas kita. Vienas bičiulis bandė gabenti tris televizorius savo Passatu. Apgadino važiuoklę, draudimas atsisakė mokėti už krovinį – pasakė, kad tai komercinis naudojimas. Keli tūkstančiai eurų nuostolio. Taip kad pagalvokite – pigiau atrodo, bet rizika didesnė. Be to, kas bus, jei apversite kelionėje? Svarstykite.

Kainos, laikas ir kodėl neverta taupyti blogoje vietoje

Kiek kainuoja gabenimas į Angliją vidutiniškai?

Klausimas be atsako. Atsiprašau, bet taip yra. Nėra vidutinės kainos kaip kilogramui bulvių. Jei tai dalinis krovinys, gal nuo 250 eurų už kubą ir mažesnius svorius, bet jei pilnas 20 konteineris vien tik su elektronika... kita filosofija. Kartais žmonės skambina ir klausia: kaina į Londoną? O kur Londonas, kiek, kas, kaip supakuota? Aš tuomet pasiūlau bent preliminarius skaičiukus. Pavyzdžiui, vienas vidutinis stalinis kompiuteris su monitoriumi – apie 120–180 eurų priklausomai nuo kitų siuntų. Televizorius iki 55 colių – nuo 200. Didžiausias elementas ne kaina – o tarpiniai perkrovimai. Kiekvienas papildomas rankų prisilietimas – rizika. Tad ne klauskite vidurkio – klauskite konkretaus pasiūlymo.

Kodėl vieni vežėjai siūlo du tris kartus pigiau nei kiti?

Aha, čia ta vieta, kur norisi pasakyti ne visai gražų žodį. Žiūrėk, rinka yra rinka. Kai kurie vežėjai dirba su mažesne marža, bet saugiai. O kai kurie... prisimenu, 2022 metais kažkoks vaikinas iš Šiaulių pasiūlė vežti į Londoną po 80 eurų už viską. Klients sutiko. Rezultatas – elektronika dingo kur nusikeliaujant per Lenkiją. Arba buvo sudaužyta ir palikta sandėlyje be adresato. Pigus vežėjas dažnai neturi draudimo, neturi licencijų, naudoja privačius mikroautobusus be CMR. Aš nepagrinde visų, bet realiai pigumas = arba jūs pats rizikuojate, arba jis dirba nuostolingai. Antras variantas neegzistuoja, taigi lieka pirmas. Ir dar – jei žada per naktį, bėkite. Nebent turi teleporterį.

Kiek laiko trunka gabenimas iš Lietuvos į Londoną?

Optimaliai – 5–7 dienos, jei su keltu per Nyderlandus arba Prancūziją. Aš dėstydavau maršrutus per Klaipėdą – Karlshamn, bet po to reikia kirsti Skandinaviją, o ten brangu. Dažniausias dabar – kelias per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, tunelį ar keltą. Kartais užtrunka 10 dienų, jei krovinys dalinis ir laukia, kol susidėlioja kitos siuntos. Būna ir dviejų savaičių, kai Anglijoje streikuoja uostai arba muitinė. Tiesa, viena klientė kartą pyko, kad jos garso kolonėlės ėjo 12 dienų. Paaiškinau – tai ne express paštas. Jei nori per dvi dienas – siųsk DHL, bet mokėk trigubai. Mes vežame patikimai, bet ne greitojo pašto greičiu. Nors žinote, kartai lėtai irgi nemalonu, bet saugiausiai taip.

Ar galiu siųsti elektroniką kartu su baldais ir kitais daiktais?

Žinoma, taip net ir geriau. Priešingai nei gali pagalvoti, jog viskas turi būti atskirai – ne. Pilnas arba dalinis perkraustymas dažnai būna būtent toks: sofa, dvi spintos, dėžė su drabužiais ir dėžė su elektronika. Svarbu tik, kad daiktai būtų atskirti patalpoje. Elektronika negali būti apačioje po baldais. Buvęs atvejis: klientas užsikrovė pats, dėjimą sumokėjo atskirai. Dėjo stalą ant dėžės su monitoriais. Rezultatas – keturi sulaužyti ekranai. Mes matėme tik iškrovimo metu. Techniškai tai jo atsakomybė buvo, nors... galėjome labiau prižiūrėti. Dabar užsakius kompleksinį pakavimą mes patys sudėliojame. Brangu? Šiek tiek. Bet baldas viršuje – bloga mintis. Tiesiog ne.

Ar reikia mokėti prieš gabenimą, ar galima gavus?

Dažniausiai vežėjai ima avansą 30–50 proc., ypač tarp perkraustymo bendrovių. Aš pats praktikuoju 40 proc. užsakymo metu, likutis prieš iškrovimą. Taip saugiau abiem pusėms. Buvo atvejų, kai klientas Londone atsisakė mokėti, nes dėžė truputį įbrėžta. Nors elektronika sveika. Gavome dėl to problemų. Dabar – avansas ir sutartis. Rimtas vežėjas nereikalaus visko grynaisiais be popieriaus. Bankinis pavedimas, sąskaita – tai jūsų apsauga. Jei kas prašo 100 proc. į ankstesnę savaitę – atsargiai. Nebent esate seni pažįstami, bet net tada... pinigai – jautrus dalykas. Aš moku už elektros įsijungimą kiekenvieną kartą, kai kas nors nepamoka.

Kas gali nepavykti – be cukraus

Kas dažniausia sugenda pervežimo metu?

Ekranai. Visada ekranai. LED, OLED, QLED – nesvarbu. Jie turi plonas plokštes, kurios lūžta nuo netolygaus spaudimo. Antra vieta – šaldytuvų kompresoriai. Jei transportuojamas stačiai, o turėtų gulėti... na, tepalas išsilieja. Tada prietaisas miršta per mėnesį, nebent tuoj pat. Trečia – kompiuterių vaizdo plokštės, išlūžusios iš PCI lizdų. Čia dėl vibracijos. Aš turiu tokį triuką – perdengiu sluoksniais, bet net ir aš negaliu pažadėti 100%. Kartais kelias tiesiog baisus. Lenkijoje keliai... nors ten irgi ne visur blogai. Kaip ten sakoma – išsiparšo. Bet patys blogiausi – tie mikroautobusai, kur važiuoja tiesiai ir per duobes – nesugadinsi niekaip, jei nepakavai. Daugiausiai problemų kelia ne keliai, o aplaidumas.

Ar buitinė technika gali neveikti Anglijoje dėl įtampos skirtumo?

Čia toks dalykas, kurį žmonės pamiršta. Lietuvos kištukai – 220V, šešiakampiai. Anglijos – 230V, teorinis skirtumas minimalus, bet kištukai kitokie. Jei atvežate šaldytuvą ar skalbyklę – jums reikės adapterio, o kai kurie prietaisai su keraminiu kaitinimu gali veikti kitaip. Bet visi šiuolaikiški kompiuteriai, televizoriai turi universalus maitinimo blokus – 110–240V. Aš mačiau klientą, kuris sumanė vežti seną mikrobangę. Atidarė Londone – veikia, bet kištukas... nu, jis pirkot adapterį. Daugiau problemų kyla su analogine televizija, jei kas dar naudoja. Bet čia jau ne gabenimo, o technologinis atsilikimas. Nors sykį klientė pyko, kad įkrovėjas neįtelpa į sieninį lizdą. Nu, čia ne mūsų bėda.

Ar buvo atvejų, kai elektronika tiesiog dingdavo?

Būna. Retai, bet būna. Ypač jei pasirinkote vežėją be istorijos, be įmonės kodo, be nieko. Aš pats asmeniškai turėjau tik vieną rimtesnį atvejį per 22 metus, kai dalinis krovinys buvo sumestas į netinkamą terminalą. Rado po trijų savaičių Bradfordo sandėlyje. Klientas gavo apdraustą sumą, bet nervai – kas iš nervų. Blogesni variantai – kai vežėjas perduoda tretiems asmenims, neįregistruojant. Čia jau tamsesnė zona. Aš nemėgstu tokių operatorių. Jei kuri įmonė siūlo perparduoti jūsų krovinį tris kartus tol, kol jis pasieks adresą – bėkite. Tikrai. Aš neturiu konkrečių pavadinimų, bet tokios yra. Ir jos dažniausiai skelbiasi ant grupių feisbuke su mažomis kainomis.

Ką daryti, jei atsiimant pastebiu pažeidimą, bet pasirašiau ant važtaraščio?

Oi, čia bėda. Jei pasirašėte be prierašų – jūs pripažinote, kad gavote tvarkingai. Aš visada sakau: neskubėkite pasirašinėti. Atidarykite, pažiūrėkite, įjunkite. Jei dėžė nepažeista, bet viduje – lūžę, tai CMR teisiškai sudėtinga. Buvo atvejis – klientė Liverpulyje atidarė dėžę po dviejų dienų. Monitorius lūžęs. Draudimas atsisakė, nes priėmė be pretenzijų. Aš dabar neturiu recepto, kaip tai išspręsti 100 proc., bet patarimas paprastas: jei matote net smulkią įlenkimą – rašykite aktą. Fotografuokite. Skambinkite. Net jei vežėjas piktas ir spaudžia laiko. Jūs turite teisę patikrinti. Kartais aš pats lieku ir padedu iškrauti tiesiog dėl to, kad niekas nespręstų „popieriuje“. Nes popierius kartais gina ne jus, o vežėją.

Kiek laiko turiu patikrinti elektroniką, kad galėčiau reikšti pretenziją?

Pagal CMR konvenciją – savaitė. Praktiškai kuo greičiau, tuo geriau. Aš sakau klientams: įjunkite per 24 valandas. Ne dėl to, kad po to viskas sugedę – tiesiog dokumentai švieži, važtaraščiai neišmesti. Jeigu po trijų savaičių prisiminsite, kad kompiuteris nešvies... na, čia jau sudėtingiau. Kartais gedimas nesusijęs su vežimu, bet patikslinti faktai svarūs. Buvęs atvejis: klientas po mėnesio skambina – neįsijungia monitorius. Paaiškėjo, kad jis pats buvo išpersistatęs kabelį perjungdamas. O mano galva jau buvo nuskriejusi ieškoti draudimo formų. Štai taip nutinka. Tad nevilkit. Atidarykit, patikrinkit, įrašykit į rašte.

Kas lieka nepaklausta, bet verta žinoti

Ar gali vežti robotą siurblį?

Taip, kam gi ne? Jis yra elektronikos prietaisas kaip ir bet kuris. Tik išiminėkite bateriją, jei ji ličio jonų. Roomba, Xiaomi – visi tie daiktai labai jautrūs smūgiams, nes turi sensorius. Aš vežiau vieną kartą į Bristolį – užsidegė klientė, kad robotas važinėdamas po kambarį daužo sienas. Pagalvojau – gal transportavimas? Ne, jai tiesiog reikėjo atnaujinti programinę įrangą. Bet kadangi čia ne apie programinę įrangą rašau... na, bet faktas – robotas atkeliavo sveikas. Šiaip įdomus daiktas, tie robotai. Aš pats turiu seną, kuris ratais stringa prie slenksčių. Bet čia jau ne prie ko.

Ką reiškia „patikimas ir draustas vežimas“ praktiškai?

Patikimas – kai vežėjas atsako į telefoną sekmadienį vakare, kai nerviniesi, kur tavo daiktai. Draustas – kai žinai, kad ir nutiks bėda, neprarasi visko. Praktiškai tai reiškia, kad įmonė turi licencijas, sąžiningai nurodo galimas rizikas ir nebijo parodyti draudimo poliso. Aš asmeniškai siunčiu nuotrauką iš krovinių vietos, kai užkraunama. Klientai kartais net neprašo, bet aš žinau – ramiau. Kai 24 metus darai tą patį, supranti, kad pasitikėjimas – svarbiau nei sekundinė marža. Neidealus atsakymas, bet taip yra. Aš pasismaugliodamas esu matęs, kaip žmonės praranda daiktus dėl nepatikimų pažadų. Nebenoriu to matyti. Tikrai.

Ar verta vežti seną techniką, ar geriau nusipirkti ten?

Skaičiuoklės klausimas. Jei tai senas, bet mylimas daiktas – vežkite be abejo. Jei tai buitinė technika ir jai jau 15 metų... paskaičiuokite gabenimo kainą. Naujas šaldytuvas Londone kainuos gal šimtą svarų, o vežimas – dvylika. Neapsimoka. Bet kompiuteriai, monitoriai, garso aparatūra – dažnai apsimoka, nes ten vertė išlieka. Ypač Apple produktai, kuriuos galima parduoti ir Londone. Aš mačiau vaikiną, kuris vežė keturis MacBookus ir pardavinėjo Croydone. Verslas, sakau. Savas daiktas – sava vertė. Skaičiuokite individualiai. Aš ne finansų patarėjas, bet... skaičiuokite. Ir dar – senos technikos remontas Londone kartais brangesnis negu čia. Tai irgi faktorius.

Kokia elektronika yra draudžiama vežti į Angliją?

Na, ginklus ir sprogmenis suprantate patys. Bet iš buitinės – nelegaliai modifikuotų prietaisų, daiktų be CE ženklinimo... nors CE dabar UKCA ten. Buvęs atvejis: klientas vežė ėsdinimo aparatą iš dirbtuvių. Muitinė sustabdė – pagalvojo, kad tai gali būti naudojama kaip ginklo dalis? Neišsigąskite, viskas buvo išsiaiškinta per dieną, bet popieriai, bro. Aišku, narkotikai paslėpti televizoriuje irgi nėra elektronikos gabenimas. Čia jau nebe paslauga, o nusikaltimas. O beje, dideli ličio baterijų kiekiai be spec dokumentų – problematiška. Paprastam žmogui su vienu laptopu – nieko tokio. Verslui – kitaip. Asmeniniam naudojimui niekas neprieštarauja, jei protingai vežate.

Ar galiu patalpinti elektroniką paštų siųsti, ar būtinai vežėjas?

Oi, jei tai mažas daiktas – paštas, DPD, DHL puikiai. Aš pats kartais siunčiu mažmeniškai. Bet jei tai 65 colių televizorius arba pusė kambario aparatūros – vežėjas reikalingas. Paštas nerizikuos dėl gabaritų ir svorio. Be to, draudimas pašte kitoks – ribotas. Aš turėjau, kad žmonės skųsdavosi, jog pašto siunta apgadinta, o atlyginimas – 50 eurų. Kai daiktas vertas 800. Vežėjas su krovinio draudimu čia pranašesnis. Bet vėlgi – jei telefonas, planšetė – siųskite paštu, kam tos grandiozės. Yra toks momentas, kai žmonės manęs klausia apie patikimą ir draustą vežimą, o patys renkasi pigiausią siuntų tarnybą. Pasirinkimas jų, bet aš perspėjau.

Kaip atskirti profesionalų nuo chaltūrininko šioje rinkoje?

Paklauskite adreso. Rimtas vežėjas turi biurą, sandėlį, o ne tik Whatsapp numerį, kurį kažkas atsakinėja iš mamos rūsio. Antra – ar rodo draudimo dokumentą? Trečia – ar pasirašo sutartį, ar tik žodis? Aš pažįstu du tipus. Vieni ateina su tabeliais, GPS sekimo nuorodomis, nuotraukomis. Kiti – su mikroautobusu, išmestu iš nuomos, ir pažadu „rytoj bus“. Antrieji dažnai pigesni. Kartais net pristato. Bet kai sugauna muitinė arba įvyksta avarija... tada prasideda. Aš nesakau kad visi pigūs blogi. Bet jei skirtumas trigubas – pagalvokite. Rimtas elektronikos gabenimas į Angliją nebus po 50 eurų. Tai tiesiog matematika. Matematika ir logika.

Išvada: ko nepamiršti keliaujant per Lamanšą

Žodžiu, elektronikos gabenimas į Angliją nėra raketas. Reikia galvos, gerų dėžių, normalaus draudimo ir vežėjo, kuris nepradangins tavo daiktų. Aš per tiek metų supratau, kad pigiausias variantas kainuoja brangiausiai, o ramus miegas prieš kelionę – neįkainojamas. Jei kils klausimų – rašykite, skambinkite, bet geriau jau dabar pradėkite galvoti apie tą pakavimą. Nes laikas bėga, o keltas nelaukia. Tiesiog nepradėkite nuo to, kad googlinate pigiausio pasiūlymo. Pradėkit nuo rimtumo.