Kraustymas iš Pirna: ką reikia žinoti prieš kraunantis, kad nepražiltum per naktį

Na, nusprendei kraustytis iš Pirna. Arba galvoji. Pirna – gražus miestelis prie Elbės, netoli Dresdeno. Bet gyvenimas apsisuko, darbas, šeima, gal namas Lietuvoj laukia. Pats per tuos 20+ metų tiek pervežimų mačiau, kad kartais atrodo, jog niekas manęs nebenustebins. Bet vis atsiranda. Kraustymas iš Pirna nėra kažkoks mistinis reikalas, bet yra niuansų, kurių nepaminėsi – paskui žmogus skambina: „Klausyk, o kodėl...?“ O aš sakau: „Nes manęs nepaklausei prieš kraunantis.“ Čia nebus tobulas vadovėlis. Bus taip, kaip aš pasakočiau prie kavos, kai laukiam kol kas nors atrakina sandėlį.

Svarbiausia, ką sakau visiems: nesvarbu, ar kraustaisi iš Pirna į Vilnių, ar į kokį Šiaulius – logika ta pati, bet kelias skiriasi. Vieni nori greitai, kiti pigiai, treti galvoja, kad čia gi „tik Vokietija“, tai bus kaip per sviestą. Būna. Bet būna ir kitaip. Šitam straipsny (ai, nekenčiu to žodžio, sakykim – šitoj kalboj) išdėliosiu viską, ką pats išmokau, kartais per klaidas, kartais per kitų klaidas.

Ko žmonės klausia prieš kraustymąsi iš Pirna (ir ką aš atsakau)

Tai koks pirmas žingsnis? Skambinti tau ar pirma dėžes pirkti?

Pirma dėžės. Visada sakau – dėžės. Nes jei paskambinsi man ir sakysi „rytoj kraustomės“, o tu dar net dėžių neturi, aš atvažiuosiu, bet kaina bus kitokia. Ne todėl, kad aš blogas, o todėl, kad trys valandos stovėjimo kol tu viską mėtysi į maišus kainuoja. Kraustymas iš Pirna prasideda nuo tavo sandėliuko ar rūsio. Nueik, pažiūrėk, kiek ten iš tikro daiktų. Nes kai paskui sakai „man čia tik keli baldai“, o pasirodo, kad dar yra senelio knygų kolekcija ir 12 dėžių rūsyje, kurias pamiršai... būna.

Ar geriau užsakyti fūrą ar mažesnę mašiną?

Priklauso. (Na va, pasakiau „priklauso“, nors žadėjau kitaip). Bet jei atvirai – 90% atvejų iš Pirna į Lietuvą važiuoja standartinė 86 kubų fūra arba kiek mažesnė, bet aukšta, kad tilptų baldai. Jei turi tik vieno kambario daiktus, galima ir mažesnę. Bet mažesnė dažnai neturi hidraulinės platformos – ir tada tavo skalbyklę nešam rankom. O jei gyveni trečiam aukšte be lifto... žodžiu, pagalvok. Aš pats kartą užsisakiau per mažą mašiną klientui (jo prašymu), paskui du kartus važiavom. Sutaupė? Ne.

Kiek kainuoja kraustymas iš Pirna į Lietuvą?

Na, čia tas klausimas, kur visi nori skaičiaus iškart. Bet aš negaliu pasakyti 1234 eurai ir viskas. Nes kaina priklauso nuo atstumo iki galutinio taško Lietuvoj (Vilnius, Kaunas, gal koks Joniškis), nuo daiktų kiekio, nuo to, ar reikia ardyti baldus, nuo aukšto, nuo to, ar yra liftas. Bet kad nebūtų tuščia – realiai, pilnas buto pervežimas iš Pirna į Vilnių, su visa pakavimo paslauga, gali svyruoti tarp 1800 ir 2800 eurų. Jei tik keli daiktai – gali būti ir 700-900. Bet čia apytiksliai, nes kuras šokinėja, o kartais užsakovas sako „man tik spinta“, o ta spinta – 300 kg, medžio masyvo. Tada ir kaina kita.

O kaip su muito mokesčiais? Juk Vokietija – ES.

Jokių muitų. Europos Sąjunga. Važiuojam per Lenkiją, sienos nėra, dokumentų nereikia jokių išskirtinių. Tik pasą turėk. Kartais žmonės galvoja, kad reikia kažkokių deklaracijų, bet ne. Vienintelis dalykas – jei veži kažką labai specifinio, pvz., senovinį pianiną, kuris gali būti laikomas kultūros vertybe. Bet čia jau kita istorija. 99% atvejų – jokių popierių.

Per kiek dienų daiktai būna Lietuvoj?

Standartiškai – 2-3 dienos. Bet čia nuo logistikos priklauso. Jei kraunam pirmadienį, trečiadienį jau gali būti Vilniuj. Bet jei tu esi tarpinis taškas, o mašina dar renka krovinį Berlyne ar Leipcige, gali užtrukti iki 5 dienų. Visada sakau: jei skubu – sakyk iš karto. Tada ieškom tiesioginio reiso. Bet tiesioginis brangesnis, nes mašina važiuoja tik su tavo daiktais, o ne su keliais užsakymais.

Ar jūs supakuojat patys, ar man pačiam viską daryti?

Galim ir supakuot. Turim specialias dėžes, burbulinę plėvelę, lipnią juostą, kuri tikrai laiko (ne tą iš Lidl, kuri atšoka po valandos). Bet pakavimo paslauga kainuoja papildomai. Ir laiko užima. Jei nori sutaupyti – pakuokis pats, bet tada ir atsakomybė ant tavęs. Aš pats esu matęs, kai žmogus televizorių įvyniojo į paklodę. Paklodė nesaugo nuo vibracijos. Atvažiavo televizorius su įskilusiu ekranu. Ir tada prasideda: „Tai jūs kalti.“ Ne, ne mes. Pakuotė turi būti tinkama. Yra taisyklės, ne šiaip išgalvotos.

O jei turiu augalų? Galima vežti?

Galima, bet... (visada yra tas „bet“). Augalai nėra draudžiami, bet jie gali neatlaikyti kelionės. Fūroje gali būti šalta naktį, karšta dieną. Jei koks fikusas stovi kampe, o ten temperatūra nukrenta iki 5 laipsnių – sudie. Aš nesu botanikas, bet žinau, kad kai kurie augalai po 2 dienų fūroje atrodo kaip iš komposto. Jei labai brangus – gal geriau su savim mašinoj. Bet jei vežam, tai dedam į saloną, kur šilčiau, bet ten vietos nedaug.

Kaip vyksta apmokėjimas? Grynais ar pavedimu?

Kaip sutariam. Aš pats mėgstu skaidrumą. Pavedimas – gerai, bet jis turi būti atliktas prieš iškraunant, arba dalis avansu. Grynais irgi galima, bet čia Vokietijoj, tai kartais žmonės nori viską oficialiai. Sąskaitą faktūrą išrašom be problemų. Dirbam legaliai, su visais mokesčiais. Nėra taip, kad „duok 500 į rankas ir be čekio“. Paskui problemos tau pačiam, jei kas atsitiks. Be įrodymo, kad sumokėjai, neturi ko reikalauti.

O jei mano daiktai netelpa į vieną mašiną?

Tada skaičiuojam. Jei netelpa – arba organizuojam antrą reisą, arba ieškom didesnės mašinos. Bet didesnė mašina – ne visada gali privažiuoti prie namo Pirnoj. Pirna turi senamiestį, siauras gatveles. Kartą buvo situacija: užsakė 100 kubų fūrą, o ji netilpo po tiltu. Stovėjom, žiūrėjom, kaip čia dabar. Gerai, kad klientas turėjo draugą su mažesniu autobusiuku, per tris kartus pervežėm iki aikštelės, o ten jau sukrovėm į didelę. Užtruko visą dieną. Bet padarėm.

Ar reikia man pačiam būti vietoje kraunant ir iškraunant?

Būtinai. Aš negaliu nuspręsti, kurią dėžę palikti, kurią išmesti. Ir dar – pasirašyti važtaraštį. Tai tavo atsakomybė. Jei tavęs nėra, o aš kažką supainioju, paskui skambini: „Kur mano lempa?“ O aš sakau: „Aš nežinau, kuri lempa tavo mėgstamiausia.“ Turi būti žmogus, kuris žino, kas yra kas. Arba įgaliotas asmuo. Bet ne kaimynas, kuris atėjo tik rakto atiduoti.

O kas jei kraustymosi dieną lyja?

Nieko baisaus, jei esam pasiruošę. Turim tentus, plėveles. Bet jei lyja smarkiai, o tu turi daiktų, kurie negali sušlapti (knygos, dokumentai, elektronika) – tada dedam juos į mašiną paskutinius, dengiam papildomai. Blogiausia, kai lyja, o tu gyveni penktam aukšte be lifto, ir mes nešam per lauką. Tada šlampa visi. Bet čia jau gamta. Niekas nekaltas. Tiesiog lėčiau dirbam, atsargiau.

Ar galima vežti ir automobilį kartu su baldais?

Galima. Turim specialias platformas arba priekabas. Bet automobilis – atskira vieta. Jei krauni baldus ir dar mašiną, reikia skaičiuoti svorį. Fūra turi limitus. Kartais geriau automobilį varyti atskirai, su autovežiu. Bet jei mažas automobilis, telpa ant galinės platformos, o prieky baldai – tada ok. Tik brangiau, nes užima papildomą vietą.

Ar jūs turit draudimą? Kas jei sudaužysit mano spintą?

Turim. CMR draudimas – standartinis tarptautiniams pervežimams. Bet jis turi limitus. Jei tavo spinta kainuoja 5000 eurų, o draudimas dengia tik dalį, gali būti problemų. Visada sakau: jei turi labai brangių daiktų, pasakyk iš anksto. Galim papildomai apdrausti. Bet jei tyli, o paskui spinta subraižyta – aš atsiprašau, bet kompensacija bus pagal standartą. Sąžiningai perspėju visus.

Kaip vyksta pakrovimo procesas? Ar jūs ardot baldus?

Ardom. Bet ne visus. IKEA spintą – taip. Bet jei matau, kad baldas senas, varžtai surūdiję, o mediena trapi – tada sakau klientui: „Žiūrėk, aš galiu bandyti, bet jei lūš – ne mano kaltė.“ Kartais geriau vežti nesurinktą, jei telpa. Bet jei netelpa – tenka rizikuoti. Turim įrankius, bet stebuklų nedarom. Ypač su senais vokiškais baldais, kurie surinkti dar 1960-aisiais. Ten kartais vinys, o ne varžtai.

O jei man reikia laikinai sandėliuoti daiktus? Ar turit sandėlį?

Neturim savo sandėlio Pirnoj, bet turim partnerius Dresdene. Tai visai šalia. Jei reikia – galim palaikyti savaitę ar mėnesį. Bet sandėliavimas kainuoja. Ir ne visi daiktai tinka sandėliui. Pvz., odinė sofa drėgname sandėly – po mėnesio gali būti pelėsiais. Aš visada sakau: sandėlis – tik sausas, šildomas, bet tada brangiau. Jei nori pigiau – rizikuoji.

Ar vežat daiktus ir į kaimus, ar tik į miestus?

Vežam visur. Į kaimą prie Pasvalio, į vienkiemį prie Anykščių. Bet yra niuansas. Jei kelias žvyrkelis, o po lietaus – klampynė, fūra gali neprivažiuoti. Tada reikia perkrovimo į mažesnę mašiną. Ir tai kainuoja papildomai. Visada klausiu: „Koks kelias iki namo?“ Ir prašau nuotraukų. Nes žodžiais „normalus kelias“ gali reikšti bet ką. Vienam „normalus“ – asfaltas, kitam – duobės su vandeniu.

Kiek laiko užtrunka pats pakrovimas?

Vidutiniškai 3-5 valandos, jei butas 2-3 kambarių. Bet jei viskas supakuota, lifto nereikia laukti, ir mes dviese – galim ir per 2 valandas susitvarkyti. Bet jei daiktai nesupakuoti, lifto nėra, o tu dar klausinėji apie kiekvieną dėžę – gali užtrukti 8 valandas. Ir tada moki už papildomas valandas. Aš ne psichologas, bet patariu: būk pasiruošęs. Nes laikas – pinigai.

O jei aš pats noriu važiuoti su jumis? Galima?

Ne. Draudimas neleidžia. Ir patogumo nėra. Fūros salonas – ne keleiviams. Yra dvi vietos, bet jos skirtos vairuotojams. Jei nori važiuoti kartu – imk traukinį arba mašiną. Atsimenu, vienas klientas labai norėjo, sako „aš ant čiužinio gulėsiu tarp baldų“. Ne, ne, ne. Pavojinga ir nelegalu.

Kas bus, jei vairuotojas pavargs ir sustos nakvoti? Ar daiktai saugūs?

Saugūs. Mašina užrakinta, stovi saugomoj aikštelėj arba prie degalinės su kamerom. Vairuotojai žino, kur statyti. Per tiek metų neturėjom vagystės atvejo. Bet jei tu veži brangenybes – geriau jas pasiimk su savim. Dokumentus, papuošalus, pinigus. Nes jei kas atsitiktų, draudimas to nedengia. Čia ne banko seifas, čia fūra.

Ar galima vežti maisto produktus?

Sausus – taip. Konservus, makaronus. Bet šaldytus ar šviežius – ne. Neturim šaldymo įrangos. Ir dar – yra sanitarinės taisyklės. Jei veži namų atsargas, niekas netikrins, bet jei suges, kaltas pats. Vieną kartą klientė vežė 20 stiklainių uogienės. Viskas gerai, bet vienas sudužo. Tai visas fūros kampas buvo lipnus. Valėm paskui.

Kaip užsakyti kraustymą iš Pirna pas jus?

Skambink arba rašyk. Geriau skambink, nes aš mėgstu girdėti balsą. Galiu iškart pasakyti, ar realu, ar ne. Parašyk WhatsApp, atsiųsk porą nuotraukų – kas stovi kambary, rūsy, balkone. Ir adresą tikslų. Nes Pirna turi rajonų, pvz., Copitz arba Sonnenstein. Nuo to priklauso privažiavimas. Aš per 10 minučių galiu pasakyti apytikslę kainą. Bet tikslią – tik apžiūrėjęs vietoj arba per video skambutį.

O jei aš turiu pianiną? Ar vežat?

Vežam. Bet pianinas – atskira specializacija. Reikia specialių diržų, vežimėlio, kartais net krano, jei labai sunkus. Ir kaina – nuo 300 eurų papildomai. Nes rizika didelė. Jei pianinas senas, derinimas gali nukentėti. Aš nesu pianino derintojas, bet perspėju, kad po kelionės gali reikėti derintojo. Tai normalu.

Ar jūs dirbat savaitgaliais?

Dirbam. Bet savaitgalis brangesnis. Vokietijoj sekmadienį sunkvežimiams judėti draudžiama, nebent yra specialus leidimas. Tai sekmadienį krauti galim, bet važiuoti – ne. Šeštadienį – taip. Bet jei nori sekmadienį krautis, pirmadienį išvažiuojam. Ir tai kainuoja, nes aš moku žmonėms už darbą savaitgalį dvigubai. Niekas nenori dirbti sekmadienį.

O jei aš turiu gyvūnų? Kaip su jais?

Gyvūnai – tavo atsakomybė. Aš jų nevežu fūroje. Nei šuns, nei katės, nei žiurkėno. Jie turi važiuoti su tavim mašinoj. Fūroje nėra ventiliacijos salonui, o vasarą ten gali būti +40. Tai žiauru. Aš myliu gyvūnus, bet ne fūroje.

Kas jei aš nežinau tikslaus adreso Lietuvoj? Dar tik ieškau namo.

Tada sandėliuojam. Bet čia rizika. Nes jei sandėliuoji mėnesį, o paskui pasirodo, kad namas Anykščiuose, o ne Vilniuje – kaina keičiasi. Aš visada sakau: geriau jau turėk bent apytikslį miestą. Nes nuo to priklauso maršrutas. Jei aš planuoju važiuoti į Kauną, o tu staiga pasakai „į Klaipėdą“ – čia jau kitas kampas, kiti kilometrai, kiti pinigai.

O jei aš turiu daiktų, kurių nenoriu vežti? Ar galit išmesti?

Galim. Bet Vokietijoj išmetimas kainuoja. Yra specialios aikštelės, mokesčiai už baldus, elektroniką. Aš negaliu tiesiog numesti į konteinerį. Tai arba tu pats išveži į atliekų centrą (Wertstoffhof), arba aš išvežu, bet tai kainuos papildomai. Ir čia ne 10 eurų. Kartais senos sofos išmetimas kainuoja 50 eurų. Žmonės nustemba.

Ar jūs kalbat lietuviškai? Nes aš vokiškai nelabai.

Kalbu. Ir lietuviškai, ir rusiškai, ir vokiškai tiek, kiek reikia darbui. Bet su klientais iš Lietuvos – tik lietuviškai. Nes kam kankintis. Aš pats iš Lietuvos, tai nereikia apsimetinėti. Kartais klientai būna vokiečiai, tada kalbam vokiškai arba angliškai. Bet šeip, kraustymas iš Pirna lietuviams – tai mūsų duona kasdieninė.

O jei aš turiu labai daug knygų? Ar jos sunkios?

O, taip. Knygos – tai svorio košmaras. Maža dėžė knygų gali sverti 30 kg. Žmonės galvoja: „Čia gi popierius.“ Bet popierius sunkus. Aš visada sakau: pakuok knygas į mažas dėžes. Nes jei prikrausi didelę, aš jos nepakelsiu. Arba pakelsiu, bet paskui gulėsiu su nugara. Ir dar – knygos turi būti sausos. Jei sušlaps – sudie biblioteka.

Kaip su baldų apsauga? Ar naudojat specialias medžiagas?

Naudojam. Kampuočius, antklodes, plėvelę. Bet jei baldas labai blizgus, lakuotas – visada yra rizika mikroįbrėžimų. Kelias ilgas, mašina vibruoja. Aš stengiuosi, bet negaliu garantuoti 100% tobulumo. Jei tu turi muziejinį balda – gal geriau samdyti specialų restauratorių, o ne pervežimo firmą. Aš nesu meno kūrinių vežėjas, aš esu praktikas.

O jei aš persigalvoju? Ar yra atšaukimo mokestis?

Yra. Jei atšauki likus 24 valandoms iki pakrovimo – aš jau būnu suplanavęs maršrutą, gal net atšaukęs kitus klientus. Tai imu 20-30% avanso. Bet jei atšauki prieš savaitę – jokių problemų. Tik pranešk. Nes būna, kad žmogus tyli, o aš atvažiuoju ir durys užrakintos. Tada jau ne 20%, o visa suma už važiavimą. Nes aš sugaišau laiką ir kurą.

Ar jūs pats vairuojat, ar turit vairuotojus?

Ir pats vairuoju, ir turiu vairuotojus. Bet aš jau nebe 20-metis. Kartais sėdu prie vairo, kai maršrutas įdomus, arba kai klientas nori, kad būtų savininkas. Bet šiaip – turiu patikimus vyrus. Vienas iš jų – Darius, jis iš Šiaulių, su manim jau 8 metai. Žino kiekvieną posūkį Lenkijoj. Kartais geriau už mane.

Pabaigai – ką aš išmokau per 20 metų

Kraustymas iš Pirna nėra raketų mokslas. Bet jis yra logistikos, žmonių psichologijos ir trupučio kantrybės mišinys. Svarbiausia – neik į kraustymąsi kaip į mūšį. Pasiruošk. Paklausk. Nesakyk „aš pats žinau“, jei nežinai. Aš pats kartais suklystu, bet visada stengiuosi, kad klientas liktų ramus. Nes pervežimas – tai ne tik baldai, tai žmogaus gyvenimo dalis. Kartais sunku, kartais juokinga, kartais norisi keiktis, kai spinta netelpa į liftą. Bet kai atvažiuojam į Lietuvą, iškraunam, ir matai, kaip žmogus atsidūsta – „pagaliau namie“ – tada žinai, dėl ko dirbi. Tai tiek. Jei turi klausimų – skambink. Tik ne naktį.