Kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos: praktinis vadovas be retorikos

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus, jei ne daugiau, ir per tą laiką mačiau viską – nuo idealiai sutvarkytų konteineriukų iki tokių chaoso kupinų „gamyklos“ griuvėsių, kad net aš, sėdintis vairuotojo vietoje, susimąsčiau, ar verta kelti koją. Dažniausiai žmonės klausto apie tai, kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos, nesmanydami, kad pagrindinis darbas prasideda ne tada, kai užvedi variklį, o dar prieš porą savaičių. Vokietija yra disciplina, tai tiesa, bet kai susiduria su mūsų žmonėmis, kurie nori parsivežti viską, iki paskutinio suvenyro, tenka būti ne tik vairuotoju, bet ir psichologu. Tad kalbėsime kaip gyvenime, be jokios tos „gražios“ pakuotės.

Burokratinis chaosas ir pirmi žingsniai

Ar tikrai reikia tiek daug dokumentų?

Žodžias tiesiškai – taip, reikia. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek kartų mačiau, kai žmonės stovi sienoje su vien techniniu pasu rankose ir laukia stebuklo. Tarkime tiesiog, jei važinėji savo ar nuomuotu mikroautobusu, turi turėti techninį liudijimą, draudimo „žaliąją kortelę“, kuri būtina ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje, ir tikrai vairuotojo pažymėjimą. Be to, jei mikroautobusas yra sunkesnis nei 3,5 tonos (nors dažniausiai persikraustymui imamės lengvesnių), gali prireikti ir darbo laiko apskaitos įrangos kortelės, bet čia jau giliau. Geriau turėti papildomą kopiją visko, kuria pasiduoti policininkui, negu stovėti šaltame ir laužti galą, kaip gauti kvitą iš draudimo.

Ką daryti su vokiškais numeriais, jei mikroautobusas nuomojamas?

Čia dažnai kyla painiava. Dauguma nuomos firmų Vokietijoje duoda automobilius su jų numeriais, ir tai yra visiškai legalu, jei yra sutartis. Bet problema tame, kad kai grįžtate, jūs turite tą automobilį gražinti, o numeriai lieka jiems. Jei perkate mikroautobusą Vokietijoje ir norite jį užregistruoti Lietuvoje, tada reikia važiuoti su „trumpaisiais“ numeriais (vokiškai Kurzzeitkennzeichen), kurie galioja tik tam tikrą laiką, paprastai 5 dienas. Nebandykite važiuoti su nugalėjusiais terminais – tai garantuotas baudų maratonas.

Ar verta rūpintis CMR draudimu?

Galvodamas, kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos, dažniausiai pamirštame apie tą popieriaus lapelį, kuris gali apsaugoti nuo naktinio maro. CMR draudimas nėra privalomas, jei vežate savus daiktus, bet patarkau – jei vežate brangų turtą, kaimo gyventojų ar draugų reikalus, užsisakykite. Tai kainuoja vos keletą eurų, bet jei mikroautobusą užplūškns lietuvos arba kas nors įsibrokš į gatvę, bent jau nebusite vienas su nuostoliais. Geriau sausiai gulti, negu verkti prie suplėšyto krovinio.

Ar reikia deklaruoti išvežamus daiktus?

Tai yra viena tų vietų, kur dažniausiai sužinai, kad klystai, tik kai jau esi vėlu. Formaliai, jei išvežate asmeninius daiktus, kuriuos naudojote ilgiau nei 6 mėnesius, muitinėje rašyti nieko nereikia. Bet jei tarp to turiu, tarkime, tris naujus statybinius pjūklus ar dvidešimt padangų, kurias atsivežei parduoti, tai gali būti įvardijama kaip komercinė veikla. Tada reikia deklaracijos. Geriau būti sąžiningas iš anksto, negu vėliau aiškintis, kodėl tavo mikroautobusas laikomas sandėliu.

Techninė mikroautobuso pusė (ir kodėl tai svarbu)

Ar taisyti mikroautobusą prieš kelionę?

Žinoma, kad taip. Aš pats kartą nuklydau nuo taisyklių ir man atrodo, kad padangos dar geros (o jos buvos lygios kaip skuduras), o keliaujant pro Berliną tiesiogiai pradėjo šnypšti. Tikėkitės, nėra nieko blogiau, negu stovėti autostradoje su pilna kroviniu ir važiuojančiais „Mercedesais šalia ausų. Patikrinkite tepalus, skysčius, žibintus (galima gauti baudą užDegę žibintą Vokietijoje yra pinigų švaistymas), ir dar kartą patikrinkite padangas. Nerašiau čia nieko stebuklingo, tiesiog sveiko proto reikalai.

Kaip pasirinkti mikroautobusą – ką žiūrėti?

Jei klausiate, kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos, tai pasirinkimas yra pusė darbo. Neimkite pirmojo greitojo „Ford Transito“, kurį matote „Mobile.de“ su užrašu „geile Motor“. Žiūrėkite į rėmą – jei jau suvirintas, bėkite toliau. Patikrinkite, ar variklis nešiauja aliejų (o jei šiaip tai „vokiška kokybė“, tai gali būti normalu, bet tik po 300 tūkst. km., o ne po 150). Būna, kad parduododami sako, važiavo tik į parduotuvę, o techninėje pasirodo, jis buvo tiesiog statybose.

Ar reikia tachografo, jei mikroautobusas iki 3,5t?

Tai klausimas, apie kurį diskutuojama nuo pat to laiko, kai buvo išrastas ratas. Jei mikroautobuso masė (leistiną) yra iki 3,5 tonos ir jis naudojamas ne komerciniam transportui (t.y. ne perkate ir ne parduodate daiktų), tachografo nereikia. Tačiau jei sėdi ten penki žmonės su savo daiktais, tai vis dar yra asmeninis transportas. Bet turiu omenyje, kad kai kurie pareigūnai gali bandyti įtikinti, kad tai vis tiek komercinis vežimas, todėl geriau turėti raštišką sutartį, kad tai yra tavo ar tavo giminaičio turtas, o ne verslas.

Ką daryti, jei mikroautobusas užsimestų kelyje?

Tai reali situacija, kurią aš pats mačiau ne kartą. Vokietijoje greitoji pagalba veikia greitai, bet ji kainuoja. Turėkite su savomis „ADAC“ ar panašią narystę kortelę, jei turite (arba nuomos automobilis turi). Jei ne, pasiruoškite sąskaitai, gali būti, kad prireiks 200–300 eurų tik už vilkiką. Ir nepamirškite – kai kviečiate pagalbą, aiškiai pasakykite, kiek yra tonų, nes jei saksit „mažą automobilį“, atvyks šasių automobilis, kuris nepakels mikriuko su viršum statytais spintomis.

Ar verta investuoti į „Winterreifen“?

Jei važiuojate žiemą, tai ne tik verta, tai būtina. Vokietijoje dėl žiemos padangų baudos didelės, o be to, saugumas yra svarbiau. Nėra nieko keičiamo, kai bandoi sustabdyti pilną mikroautobusą ledo lygumose esant su vasarinėmis „kokliukais“. Pasirašiau čia (gal truputį per daug emociškai), bet tikrai, nė vienas jūsų sofas nėra vertas to, kad suktumės griovyje.

Krovimo procesas: kaip sutalpinti neįmanomą

Kur pradėti krauti daiktus?

Pradėkite nuo sunkiausių ir statybinių medžiagų, jei tokių turi. Juos reikia padėti į apačią, kuo arčiau ratų ašies, kad būtų stabiliau. Vėliau kraukite baldus, o viską, kas lengva ir smulku, užpilkite viršų į tarpus. Aš pats dažnai stebiuosi, kaip žmonės padeda šaldytuvą viršuje, o po juo – porą dėžučių su knygomis. Pirmasis posūnis, ir šaldytuvas tampa „priekaba“ viduje.

Ar reikia įsigyti fiksavimo juostas?

Būtinai. Negalima tiesiog užmušti daiktų pagalvėmis ir tikėtis, kad jie nenukrys. Vokietijoje, jei sustatins tave, ir matys, kad krūva kinta (t.y. juda), gali ne tik nubausti, bet ir uždrausti toliau važiuoti. Nusipirkite kokybiškas raiščius (spannbänder), bet būkite atsargūs – jei vienas nutrūks, jis gali nukirsti galvą. Mane kartą taip beveik sužeidė, kai aš pernelyg užtempiau tą juostą ant „Ikea“ spintos.

Kaip supakuoti lūžtančius daiktus?

Tiesiog nejuokinkitės. Jei turite porceliano ar stiklo, juos reikia apvynioti ne tik laikraščiais, bet ir dėti į minkštas dėžutes. Ir svarbiausia – šios dėžės turi būti viršuje, po jomis guli vien tvirti daiktai. Vienas mano klientas padėjo televizorių tarp dviejų cemento maišų, manydamas, kad cementas „amsės“. Televizorių teko išmesti dar Lenkijos pasienyje. Nenuvilkite galvos detaliaisiais dalykais.

Ar verta nuomoti dėžes?

Gal kainuoja šiek tiek, bet taip sutaupysite nervų. Vokietijoje yra daug vietų, kur galima pasiimti naudojamas dėžes nemokamai (parduotuvėse), bet jos gali būti sugadintos. Jeigu kraunate brangius daiktus, geriau susirasti vienodus dėžių skyrius. Tai palengvins kraunimą ir fiksavimą. Žinoma, galima ir taip, kaip senovėje – viską krauti į maišus, bet paskui viską išsirinksite per savaitę.

Kas daryti, jei netilps?

Tai įvyksta beveik kiekvienu atveju. Žmogus visada mano, kad telpa daugiau. Jei pastebite, kad durys neužsidaro, nebandykite jų priversti su kėdėmis. Geriau atsisakykite senų dviračių ar tu „laukiamų dienų“ suvenyrų, kurias galėsite nupirkti vėliau. Svarbiausia yra tai, kad krovinys neturi trukdyti vairuotojui matyti į veidrodžius. Tai ne tik saugumo, bet ir griežtas taisyklių reikalavimas.

Ar galima statyti daiktus iki pat lubų?

Galima, jeigu jie yra užfiksuoti ir nepastums į vairuotoją. Yra specialių grotelių, kurios atskiria vairuotojo erdvę nuo krovininės. Jeigu jų nėra, tada turi palikti tuščią erdvę tarp daiktų ir vairuotojo galvos (apie 20–30 cm). Aš mačiau, kaip vienas vairuotojas važiavo su šaldytuvu, kuris jam buvo tiesiai pečių lygyje – tai kvailųjų darbas, ne vairavimas.

Kelionės eiga: nuo Vokietijos iki Lietuvos

Kokia geriausia maršruto strategija?

Dauguma važiuoja per Lenkiją (A2 autobanas). Taip, jis gali būti blogas, jame yra eismo įvykių, bet jis greičiausias. Vengiu važiuoti per Čekiją, jei nėra būtinybės, dėl didelių mokesčių už vinjetes. O jei kalbame apie tai, kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos, tai pasiruoškite tai, kad automagistralės Vokietijoje (Autobahn) yra mokamos (daug kur), taigi turite turėti kortelę arba grynus pinigus.

Ar reikia mokėti už važiavimą Vokietijoje?

Taip, dauguma sunkesnių transporto priemonių (ir kai kurie lengvieji, priklausomai nuo emisijos klasės) turi mokėti už važiavimą kai kuriose vietose (pvz., A5 arba A7 ruožuose). Tikrina pagal numerį. Jei neturite mokėjimo kortelės, gausite sąskaitą namo, su papildomais administraciniais mokesčiais. Geriau užsiregistruoti iš anksto internetu (Toll Collect), nors tai gali būti painu su lietuviškais duomenimis. Kartais padeda patikrinti nuomos firmą, ar jie jau tai padarė.

Ką daryti, jei užstrigs eisme?

Įsijunkite muziką ir kantrybę. Tikrai nenaudokite „hard shoulder“ (avarinių juostos) tiesiog taip, kad pravažiuotum – tai uždrausta ir baudžiama milžiniškomis sumomis. Jei stovite ilgiau nei valandą, gali būti, kad reikės išsijungti variklį, kad neperšaltum ir neužterštum orą (taip yra Vokietijoje). Bet žiūrėkite į ženklus.

Kur apsistoti nakvynei?

Jeigu jums pasisekė ir nesivyriate per vieną dieną, reikės miegoti. Nerekomenduoju stovėti po užkardais po automagistralėmis (nors ir taip daroma), nes galiu užpulti arba tiesiog pakenkti sveikatai. Geriau užsisakyti pigų viešbutį arba motelių prie pat kelio („Ibis“, „B&B Hotel“ ar pan.). Už 50–60 eurų gausite saugią vietą ir dušą, kuris po ilgos dienos vairuojant yra auksinis.

Ar saugu važiuoti naktį?

Techniškai – taip, jeigu esate gerai ilsėjęsi. Bet praktiškai – naktį kelyje daugiau sunkvežimių ir jie gali važiuoti agresyviau. Be to, jeigu ką nors pradėsite daryti su mikroautobusu (pvz., keisti ratą) tamsiai ant autostrados – tai mirtinas pavojus. Man asmeniškai nakties vairavimas niekada nepatiko, todėl stengiuosi baigti iki sutemos.

Ką daryti su kuru?

Vokietijoje kuras brangesnis nei Lietuvoje (dažniausiai), tačiau Lenkijoje jis gali būti pigesnis arba panašus. Žinoma, klastinga taip, kad užpilti kiek įmanoma pigiau, bet neįsivaizduoju, kad tikėtųsi važiuoti su beveik tuščiu baku dėl 5 centų skirtumo. Užpilkite tiek, kad užtektų bent iki pusiaukelės, o toliau žiūrėkite situaciją.

Ar dažnai sustoja policija?

Vokietijoje – retai, jei tikrai nevažiuojate kaip nutrūkęs virve. Tačiau artėjant sienai su Lenkija arba pačioje Lenkijoje, ypač netoli Švecicų arba Liubavo, tikimybė padidėja. Jie dažniausiai žiūri, ar nėra narkotikų (tai didelė problema šiame maršrute) ar ar neperkrauta. Jeigu viskas tvarkingai, tik pasisveikins ir leis toliau.

Finansinė pusė ir nemalonumai

Kiek apskritai gali kainuoti toks persikraustymas?

Sunku pasakyti vienu sakiniu, jeigu kalbame apie tai, kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos ir išvis apie kainas. Nuoma mikroautobuso gali kainuoti nuo 80 iki 150 eurų per diena (priklausomai nuo modelio). Kuras – dar apie 150–200 eurų (priklausomai nuo to, kur Vokietijoje esate). Maistas, miegas, baudos (jei prisižadėsite) – viskas priklauso. Ažiūrėkite, kad galutinė suma neviršytų 500 eurų, jei viskas einasi kaip su aliejumi.

Ar galima sutaupyti daiktų pervežime?

Taip, jeigu pats vairuoji ir pats krauni. Tada sumokate tik už kuro ir automobilio nuomą (jeigu jis ne tavo). Bet nepamirškite, kad tavo laikas taip pat kainuoja. Jeigu esi verslininkas ir dirbi 100 eurų per valandą, gali būti, kad pigiau pasamdyti firmą. O jeigu esi studentas ir turi laiko – sutaupysi šimtus.

Kas daryti, jei nuomos firma nori daugiau pinigų už įbrėžimus?

Visada darykite nuotraukas prieš imant mikroautobusą. Vokietai yra disciplinuoti, bet nuomos firmos (ypač didelės) mėgsta užsidirbti iš „trūkčių“, kurios buvo ir anksčiau. Užfiksuokite kiekvieną įdrėskimą, net jei jis mažas. O jeigu grąžinant pamatysite naują įdrėskimą – kovokite. Niekada nesirašykite ant sutarties, kad „viskas tvarkingai“, jei tikrai ne taip.

Ar galiu parduoti mikroautobusą Lietuvoje po persikraustymo?

Žinoma, jeigu jį nusipirkai. Vokietijoje daug pigių mikroautobusų, kur Lietuvoje gali būti parduoti brangiau. Tik reikės sureguliuoti dokumentus, perregistruoti. Tai geras būdas atsisižiūrėti šiek tiek pinigų, jeigu turi laiko su tuo kankintis. Bet žiūrėk, kad tai nebūtų koks „vandens“ variantas su nutemptu ridu.

Ar verta draudži kasko?

Jei automobilis tavo – tikrai taip. Jei nuomojamas – dažniausiai jis turi būti apdraustas, bet tik Kasko su dideliu „deductible“ (privaloma dalimi). Tai reiškia, jeigu daužysi, gali tekti mokėt iki 1000 eurų. Svarbiausia suprasti, kas atsitinka, jei sugadinai ratus arba padangą – dažnai tai nėra įtraukiama.

Ką daryti, jei pas ką nors „užkabinau“?

Pirmiausia – neskubėk spręsti konflikto. Paimk nuotraukas, susirask liudininkų. Jeigu reikia, skambink policei. Niekada nepripažink kaltės vietoje, jei tikrai neesi tikras. Vokietijoje draudimas veikia kitaip, ir gali būti, kad gausi įrodyta, jog kaltas ne tu. O tada – lauk sąskaitos iš kitos pusės.

Išvados ir paskutiniai patarimai

Galiausiai, tiek daug šnekėjau, bet svarbiausia yra tas faktas, kad persikraustymas yra stresas. Kaip pasiruošti mikroautobusui persikraustant iš Vokietijos – ne tik techninis klausimas, bet ir psichologinis. Neskubėkite. Iš anksto susiplanuokite maršrutą, pasirūpinkite dokumentais ir tikrai patikrinkite, ar turite su savim vandens ir užkandžių. Kelionė trunka daugiau nei 10 valandų, o toli nuo namų maistas visada brangesnis. Sėkmės kelyje, ir tikiuosi, kad jūsų baldai nenukrys ant pirmojo posūkio Lenkijoje.