Tarptautinis perkraustymas į Vilnių iš Burnopfield: kas tikro laukia kelyje

Dirbu šitoje srityje jau beveik dvi dešimtis metų ir mačiau viską – nuo paprastų dėžių su knygomis iki vokiškų pižamų visam kaimui. Tačiau, kai klientas skambina ir klausa apie tarptautinį perkraustymą į Vilnių iš Burnopfield, visada užšoku ant kėdės. Ne todėl, kad tai yra kažkas ypatingo sudėtingo, o todėl, kad Burnopfield yra toks mažas ir specifinis kampelis Anglijoje, netoli Niukaslo. Žmonėms dažnai atrodo, kad tai tiesiog „iš Anglijos“, tačiau logistinis poišis čia visai kitas nei iš Londono. Čia ne tiesiog įsikraunama ir važiuojama, čia reikia susiderėti su keltais, britų eismu (kuris, tiesą sakant, kartais prilygsta blogam humorui) ir dar šiaip visokiais smulkmiais. Todėl nusprendžiau parašyti šitą straipsnį be jokių gražių frazelių, o kaip yra iš tiesų.

Pasiruošimas ir dokumentacija (ir ką daryti prieš tai)

Ar sudėtinga organizuoti perkraustymą iš tokio mažo miestelio kaip Burnopfield?

Iš esmės ne, bet yra niuansų. Tarptautinis perkraustymas į Vilnių iš Burnopfield reiškia, kad mūsų vairuotojas turi nukeliauti gilyn į šiaurės rytus, o ne stovėti prie M1 magistralės. Reikia tiksliai žinoti, ar ten gali užeiti didelis sunkvežimis, nes kai kurie Anglijos miesteliai turi tokias siauras gatves, kad ten net „Fiat“ praeitų sunkiai. Jei namas stovi ant kalvos, o prievažių vengia beveik visi, teks krauti ant mažesnės mašinos ir važiuoti iki pagrindinės kelio atkarpos persikrauti. Tai papildomi laikas ir pinigai, kuriuos verta apgalvoti iš anksto.

Kokius dokumentus reikia tur�ti ruošiantis išvykst iš JK?

Dabar, po „Brexit“, viskas tapo šiek tiek įkyru. Beveik visada reikalingas T1 dokumentas, jei daiktai keliauja kaip prekės, nors dažniausiai naudojame Asmeninių daiktų perkėlimo deklaraciją. Svarbiausia – turėti sąrašą, kurį pasirašo muitininkas (jis turi nurodyti, kad daiktai naudoti ir nebus parduodami). Be to, nepamirškite Paso arba BRP kortelės kopijų. Vieną kartą klientas buvo pamiršęs pasą ir teks jo laukti prie pat sienos (tai buvo didelis stresas), tad geriau patikrinti dukart.

Ar turiu pats susitvarkyti muitinės dokumentus ar jums?

Gali pats, bet tada turi būti tikras šios srities specialistas, nes jei padarysi klaidą, muitinėje Lietuvoje gali užstrigti savaitėmis. Mums paprasčiau, kai klientas tiesiog pateikia daiktų sąrašą (Excelio lentelę, kur nurodyta: kas, kiek kainavo, kiek svorio), o mes už likusį galą atsakome. Žinoma, tai kiek brangiau, tačiau taupsite nervus. Tik va, patikrinkite, ar sąraše nėra nieko, ko neįtraukėte – vėliau prikišti dėžę su „užmirštais“ daiktais būna nerealu.

Kiek laiko užtrunka tuos dokumentus suruošti?

Jeigu viskas tvarkinga – apie 3-5 darbo dienas. Bet jei trūksta kokių nors PVM kodų ar jeigu sąrašas per daug detalus (kažkas įrašinėjo net kiekvieną šaukštą), gali užeiti ilgėliau. Patariu pradėti rūpintis bent prieš savaitę iki planuojamos išvykos. Ypač jei turi automobilį – čia jau visai kita istorija su technine apžiūra ir mokesčiais, kur gali užtrukti ir iki dviejų savaičių, jei dalyvauji loterijoje su Muitinės deklarantų sąrašu.

Ar verta daryti inventorizaciją (nuotraukų inventorius)?

Be abejo. Gali atrodyti, kad tai per daug, bet tarkime taip: vairuotojas pakelia dėžę, numeta ją, ji įtrūksta. Jei neturi inventoriaus su nuotraukomis ir pradinės būklės įrašais, draudimo kompanija tikrai padarys raštelį, kad „klientas pats suformavo dėžę“ (tai yra mūsų mėgstamiausia priekaba). Vienas klientas buvo įfotografavęs net puodukus, irgi gal, per daug, bet dėl to gavo visą pinigą atgal. Geriau dešimt nuotraukų daugiau negu vėliau gailėtis.

Kas nutinka, jei sąraše nurodau neteisingą vertę?

Muitinės žmonės nėra kvaili, jie mato, kokia buitinės technikos kaina rinkoje. Jei parašysi, kad 5 metų senumo šaldytuvas kainuoja 10 svarų, jie tai pastebės. Gali būti bauda arba papildomas patikrinimas, o tai uždelsia visą tarptautinį perkraustymą į Vilnių iš Burnopfield procesą. Geriau nurodyti realią (nors ir mažesnę nei parduotuvėje) vertę, bet ne tokią, kuri kelia abejones. Paprastai naudojame 50 proc. nuvertinimo taisyklę, bet reikia žinoti matematiką.

(logiška pertrauka)

Kaina, mokesčiai ir piniginiai klausimai

Kiek maždažiai gali kainuoti toks perkraustymas?

Tai kaip su kainomis... Dabar kaina priklauso nuo to, ar tu nori vežti 1 kubą ar 30 kubų. Jei tai keletas dėžių, tai gali būti nuo 600-800 eurų, jei tai pilnas namas (apie 20-25 kubus) – skaičiai šoka iki 3-4 tūkstančių eurų. Degviela dabal brangu (ypač Dieselas Didžiojoje Britanijoje), o be to, pridėk keltų kainas Dover-France. Tai ne toks jau pigus malonumas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, jei sutinki palaukti dalinio krovinio (kai mes surandame kitą klientą tą pačią kryptimi), gali užeiti pigiau.

Kas įeina į tą kainą, o ką turi mokėti papildomai?

į kainą įeina darbo valandos Anglijoje (paprastai 1-2 val. pradžiai), patalpinimas mašinoje, kelionė ir iškrovimas Lietuvoje (1 val.). Tačiau, jei turi daug daiktų 4 aukšte be lifto, arba jei reikia naudoti keltuvus (neįgalumo, arba tiesiog sunkių baldų) – tai viskas papildomai. Ir dar, labai svarbu – pakavimo medžiagos (dėžės, lipdukas, burbulai). Kai kurios firmos duoda jas nemokamai, mes įskaičiuojame, bet geriau klausti iš anksto, kad nesišoktum iš odos.

Ar galiu mokėti tik atvykus į Vilnių?

Taip, dažniausiai dirbame taip: 50 proc. apmokėti iš anksto (kad užfiksuotum datą ir neprarastum vietos), likusią 50 proc. – iškrovus daiktus Lietuvoje. Yra klientų, kurie nori mokėti „paskutinią centą“ tik pamatę savus daiktus. Tai suprantama logiškai (pasitikėjimo klausimas), bet reikia pasiūlyti kokį nors užstatą arba sutartį pasirašyti elektroniniu būdu. Mes ne įmonė, kuri grobia pinigus ir dingsta (nors tokių yra).

Kodėl skirtingos firmos siūlo skirtingas kainos už tą patį kiekį?

Nes vieni tiesiog užkerta, kiti – gudriau planuoja maršrutą. Tarkime, mes galim eini per Klaipėdą, jei ten turi daugiau krovinių, o kita firma tiesiai į Vilnių. Be to, kainą įtakoja tai, ar jie naudoja savo vairuotojus, ar samdo „piratus“ (tai yra pavojinga variantas.). Darželių pavojimas (šiaip sakant) tas, kad pigiau – dažniausiai reiškia, kad draudimo nebus, arba bus mažas. O tarptautinis perkraustymas į Vilnių iš Burnopfield yra toks kelias, kur draudimas būtinas kaip oras.

Ar taupdysiu pinigus, jei pats privešiu daiktus iki uosto ar sandėlio?

Gali taupyti, bet tikrai ne taip daug, kaip mano atrodo. Jei gyveni toli nuo Hoburno ar Imingemo (tai uostai, iš kurių dažniausiai plaukia laivai į Lietuvą ar Olandiją), degalis tau atsieis brangiau nei mums. Mums pigiau, kad vairuotojas užsuktų pas tave, įkrautų ir važiuotų toliau. Bet, jei turi tik kelias dėžes ir tu pats esi automobiliju, tu gali nunešti jas į vieną iš mūsų sandėlių Anglijoje – tai tikrai sumažins kainą.

Ar draudimas apima viską?

Draudimas apima viską, kas yra sąraše, bet yra vienas „bet“. Jis neapima daiktų, kuriuos tu pats pakavai į savo maišus ar senas dėžes iš parduotuvės, nes jei dėžė sugriuva, contentas (turinys) išbėga – mes neatsakome. Tiekim profesionaliomis dėžėmis „movings“, ir tik tada, jei dėžė subyrėja, mums atsakinėjame. Taip pat, brangiausi daiktai (juvelerika, pinigai, dokumentai) turi būti vežami su savimi mašinoje, o ne sandėliuje.

Kelionės eiga, mechaninės problemos ir blogos dienos

Kiek laiko trunka kelionė nuo Burnopfield iki Vilniaus?

Idealiai – 3-4 dienos. Pirmą dieną užkrauname, pavažiuojame iki uosto (arba iki kalėjimo, prajuokinu). Antrą dieną kelionė per laivą (arba Eurotunelį) ir vairavimas po Europą. Trečią dieną – atvykimas į Lietuvą. Bet realybėje būna taip: vairuotojas užstringa Anglioj (trafikas ties Londonas yra siaubingas) arba Laive vėluoja dėl blogo oro. Taigi, verta numatyti rezervą – sakykime, 5 dienas. Nepykite į mūsų vairuotojus, jei jie skambina ir sako, kad atvyks rytoj vietoč vakar – jie taip pat nori namo.

Kas nutinka, jei laivas nuplaukia be mano daiktų?

Tai yra mano blogiausias košmaris. Tai retai nutinka, bet kartais įvyksta (pvz., techniškos problemos). Tada mūsų vairuotojas palinka daiktus Sandėlyje prie uosto (tarkime, Europoje) ir važiuoja tuščias (su kitu kraučiu). Tada turi laukti kito laivo, kas gali pavėlinti procesą iki savaitės. Tokiu atveju mes nemokame už laiką, bet tu gauni daiktus vėliau. Pas mus su šiuo dalyku viskas sulyginta raštiškai, bet dėl streso niekas nieko nebus padaręs.

Ar mašina sustoja po kelią arba kažkur prilaikoma?

Kartais sustojame, o kartais ne. Jeigu tai yra dalinis krovinys (t.y. mašina pilna kitų žmonių daiktų), gali tekti važiuoti paimti dar kažką Vokietijoje ar Olandijoje. Tai gali šiek tiek pavėlinti, bet paprastai bandome sudaryti maršrutą taip, kad Lietuva būtų paskutinė arba priešpaskutinė stotelė, kad nešvaistytume jūsų laiko. (įdomu, kas ten Vokietijoje daro, visokie šaukšteliai ir peiliai...).

O jei pas mane durys per siauros?

Štai čia dažna problema. Žmonės pamiršta, kad Anglioj namai dažnai yra seni, o durys siauros. Jei turi didelę sofos, kurią nupirkai „DFS“ arba „IKEA“, ji gali nepraeiti pro duris. Mes turime įrankių, ištraukti baldus pro langą arba išmontuoti, bet tai laiko klausimas (ir pinigų). Geriau išmatuoti duris iš anksto ir mums pasakyti: „Čia gali būti problema“. Mums geriau žinoti, ką reikės išmontuoti, nei stovėti ir galvoti, kaip įsibrauti per sieną.

Kaip elgtis, jei asmeninės automobilio perdavimo klausimas?

Jei perkraustome ir automobilį (ką dažnai darome), tai viskas vyksta su techninių apžiūrų dokumentais. Reikia sakyti tiesą – tai brangu. Mokesčiai už automobilį užsienyje nėra maži, be to, reikės jį užregistruoti Lietuvoje (Regitra).