perskambinsime jums per 3 minutes
Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.
Artimiausi išvykimai
į Angliją:
Keleivius vežame į Angliją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)
Lietuva → Anglija kaina nuo 130€/130£
Anglija → Lietuva kaina nuo 130€/130£
Siuntas vežame į Angliją
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Krovinius vežame į Angliją
Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Perkraustant iš Anglijos, viena tema greitai iššoka į priekį: kroviniai draudžiami perkraustant iš Anglijos – visiška apsauga. Klientai dažnai klausia, ar tikrai viskas bus apsaugota, ar draudimas dengia baldus, elektroniką, dėžes, dviračius, pianiną ar antresolę. Aš dirbu tarptautinių pervežimų srityje daugiau nei 20 metų ir matau, kad draudimas nėra toks „magiškas popierėlis“, kaip kartais žmonės įsivaizduoja. Bet geras draudimas, teisingas pakavimas ir sąžiningas krovinio aprašymas iš tiesų labai sumažina stresą.
Ne visada taip, kaip skamba reklamoje. Kai sakoma kroviniai draudžiami perkraustant iš Anglijos – visiška apzauga (taip, čia turėjau omenyje apsaugą), dažniausiai turima galvoje, kad krovinys yra įtrauktas į transporto rizikos schemą, o ne kad kiekvienas subraižytas kampas bus apmokėtas be klausimų. Draudimas paprastai reaguoja į avariją, vagystę, apgadintą pakuotę, drėgmę po eismo įvykio ar pan. Jei dėžė buvo blogai supakuota, vertė nebuvo deklaruota arba daiktas buvo uždraustas vežti, kompensacija gali būti ribota. Todėl visiška apsauga prasideda ne nuo popieriaus, o nuo tvarkos.
Dažniausiai dengiamos pagrindinės rizikos: eismo įvykis, krovininio autobuso apvirtimas, vagystė, gaisras, drėgmė po avarijos, krovinio kritimas, pažeidimas kraunant. Praktikoje viskas priklauso nuo sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu iš Mančesterio vežate sofa, skalbimo mašiną, kompiuterį ir dėžes su indais, draudimas turi matyti, kas vežama ir kokia vertė. Jei indai sudaužomi dėl to, kad buvo įdėti į per didelę dėžę be popieriaus, gali kilti ginčas. Geras draudimas nereiškia, kad galima vežti bet kaip.
Paprasčia siunta dažnai yra maža, lengvai sveriama, aiškiai vertinama. Perkraustymas iš Jungtinės Karalystės yra kitoks žvėris. Vežami baldai, buitinė technika, asmeniniai daiktai, vaikų daiktai, dokumentai, kartais net senovinė spinta, kurios vertė emocinė, bet ne dokumentuota. Todėl draudimas turi būti suderintas su maršrutu, pakrovimu, iškrovimu, laikymu sandėlyje, muitine po Brexit ir krovinio aprašymu. Negalima visko mesti į vieną „siuntų draudimo“ rėmą. Čia reikia žiūrėti plačiau.
Geras variantas yra tada, kai draudimas galioja nuo daiktų paėmimo Anglijoje iki pristatymo Lietuvoje ar kitoje vietoje. Bet vėlgi reikia skaityti sąlygas. Jei pervežėjas tik paima iš namo Londono rajone ir atiduoda partneriui, o tada krovinys keliauja per sandėlį, svarbu žinoti, kas atsako sandėliavimo metu. Aš visada prašau klientų pasitikrinti, ar draudimas dengia pakrovimą, iškrovimą, perkrovimą, laikiną saugojimą. Kitaip gali būti nemaloni vieta, kur visi rodo pirštu į kitą.
Kaina paprastai skaičiuojama nuo deklaruotos krovinio vertės. Orientaciškai klientams sakydavau, kad tai gali būti maždaug 1–3 procentai nuo vertės, bet tiksliai visada skaičiuoja draudikas. Jei vežate daiktus už 5000 svarų, kaina gali būti gerokai mažesnė nei vežant daiktus už 30 000 svarų. Tačiau vertė turi būti reali. Kartais žmogus sako „na, gal 100 000“, bet negali parodyti nei sąskaitų, nei nuotraukų, nei inventoriaus. Tada draudimas tampa popierinis, ne praktinis.
Galite, bet ji turi būti pagrįsta. Jei deklaruojate per mažai, kompensacija bus maža. Jei deklaruojate per daug be pagrindo, draudikas gali prašyti įrodymų. Perkraustant iš Birmingamo į Vilnių klientas buvo deklaravęs baldus už 18 000 svarų, bet neturėjo jokių pirkimo dokumentų. Galiausiai vertinome pagal rinkos vertę, amortizaciją ir nuotraukas. Todėl geriausia daryti inventorių, fiksuoti senus baldus nuotraukomis, saugoti sąskaitas už brangesnius daiktus.
Yra daiktų, kurių normalus draudimas nepadengia arba draudžia tik specialiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, ginklai, šaudmenys, sprogstamosios medžiagos, narkotinės medžiagos, lengvai užsidegantys skysčiai, dujų balionai, cheminės medžiagos. Taip pat problematiški gyvūnai, augalai, maisto produktai be dokumentų, alkoholis dideliais kiekiais, cigaretės komerciniais kiekiais. Jei klientas sako „tik mažas balionėlis grilio dujoms“, aš vis tiek sustabdau. Kelias per Doverį, muitinė, keltas ar tunelis nėra vieta improvizacijai.
Paprastai ne taip, kaip žmonės norėtų. Pinigai, vertybiniai popieriai, brangakmeniai, aukso dirbiniai, šeimos dokumentai, pasai, gimimo liudijimai ir panašūs dalykai yra labai jautri kategorija. Geriausia juos vežtis su savimi automobiliu, lėktuvu arba asmeniškai. Jei vis dėlto dokumentai dedami į dėžes, bent jau turėtų būti kopijos, skenai ir aiškus inventoriaus įrašas. Draudimas gali nemokėti už prarastą senelės žiedą, jei nebuvo vertinimo, nuotraukos ar deklaracijos. Tai nepatogu, bet realu.
Gali būti apdraudžiami, bet reikia specialaus vertinimo. Senovinė spinta iš Leeds, paveikslas iš Edinburgo ar porceliano servizas iš Bristolio gali turėti didesnę rinkos vertę nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Draudikui nepakaks frazės „senas baldas“. Reikia ekspertinio įvertinimo, nuotraukų, galbūt pirkimo dokumentų. Jei daiktas vežamas be profesionalaus pakavimo, kompensacija gali būti ginčytina. Antikvariniai daiktai reikalauja dėžių, kampuočių, oro pagalvių, kartais specialaus karkaso. Čia ne tas atvejis, kur užtenka pledo.
Taip, elektronika paprastai gali būti draudžiama, bet reikia atskirti išorinius pažeidimus ir vidinius gedimus. Jei televizorius nukrenta ir ekranas sudužta, tai viena situacija. Jei skalbimo mašina po kelionės neveikia, bet išorėje nėra jokio smūgio požymio, pradeda ginčai. Todėl brangią elektroniką reikia fiksuoti prieš pakrovimą, daryti nuotraukas, įjungti, patikrinti. Kompiuterius, fotoaparatus, žaidimų konsoles geriau vežti atskirai, gerai supakuotus. Ne visi gedimai po transportavimo automatiškai laikomi draudiminiu įvykiu.
Augalai yra ne tik draudimo, bet ir fitosanitarinių taisyklių klausimas. Po Brexit situacija pasikeitė, todėl kai kuriems augalams reikia dokumentų, o kai kuriuos vežti gali būti sudėtinga arba neverta. Net jei pervežėjas sutinka juos paimti, tai nereiškia, kad muitinė praleis. Draudimas gali netaikytis, jei augalas nudžiūvo dėl netinkamos temperatūros ar nebuvo leidžiama jį vežti. Mano patarimas paprastas: pirmiausia pasitikrinti taisykles, o tik tada kalbėti apie draudimą.
Asmeniniam naudojimui skirti kiekiai paprastai yra lengviau valdomi, bet komerciniai kiekiai jau kelia riziką. Jei iš Anglijos vežate kelias dėžes vyno, alaus ar cigarečių, tai gali būti traktuojama kaip komercija. Draudimas gali būti viena problema, o muitinė – kita. Esu matęs situacijų, kai žmonės galvodavo „na, tai juk giminėms“, o po to turėdavo aiškintis kilmę ir kiekį. Geriausia turėti čekius, sąrašą ir realų paaiškinimą. Jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra.
Taip, labai gali. Draudimas nėra vieta pasakyti „aš maniau, kad taip gerai“. Jei indai sudėti į vieną didelę dėžę be pertvarų, televizorius apvyniotas tik antklode, o stalo koja liko be apsaugos, tai nėra tinkamas paruošimas kelionei. Pervežimo metu krovinys juda, vibruoja, keičiasi temperatūra, dėžės spaudžiamos. Blogas pakavimas dažnai tampa pagrindine priežastimi, kodėl kompensacija mažinama arba atsisakoma. Todėl pakavimas yra ne kosmetika, o draudimo dalis.
Ne visada. Kai kurie klientai pakuojasi patys, kiti renkasi pilną pakavimo paslaugą. Jei pakuojatės patys, atsakomybė didesnė jūsų pusėje. Jei pakuoja pervežėjas, jis turi naudoti tinkamas medžiagas: dėžes, plėvelę, kampuočius, oro pagalves, apklotus. Pilnas pakavimas brangesnis, bet kartais jis tiesiog atsiperka. Ypač kai vežami indai, stiklas, rėmai, paveikslai, LED televizoriai. Aš nemėgstu situacijų, kur klientas sako „aš jau viską sutvarkiau“, o atidarius dėžę matyti plytų kalnas.
Geriausios yra ne pačios pigiausios. Reikia tvirtų dėžių, lipnios juostos, burbulinės plėvelės, tempimo plėvelės, kampuočių, popieriaus, etiketėlių, kartais medinių dėžių ar rėmų. Pigios dėžės iš parduotuvės gali neatlaikyti kelio iš Nottingham iki Kauno, ypač jei kraunamos viena ant kitos. Perkraustymo metu svarbu ne tik „kad tilptų“, bet ir kad stovėtų stabiliai. Kartais viena gera dėžė kainuoja daugiau, bet sutaupo nervų. Ir taip, etiketės tikrai padeda, net jei atrodo kaip smulkmena.
Mano nuomone, verta bent brangesniems ir trapiems daiktams. Nebūtina, kad pervežėjas pakuotų viską, nuo kojinių iki virtuvės puodų. Bet indai, stiklas, televizoriai, kompiuteriai, paveikslai, veidrodžiai, šviestuvai – čia geriau neeksperimentuoti. Papildoma paslauga kainuoja, tačiau ji sumažina riziką ir palengvina pretenziją, jei kas nors nutinka. Kai pakuotojas mato, kaip daiktas buvo ruošiamas, jis gali patvirtinti, kas vyko. Be to, klientui mažiau darbo prieš išvykstant.
Inventorinis sąrašas yra daiktų sąrašas su aprašymu, kiekiu, būkle ir dažnai verte. Jis atrodo kaip biurokratija, kol niekas neatsitinka. Po to jis tampa svarbiausias dokumentas. Jei iš Londono vežate 40 dėžių, 3 baldus, 2 dviračius ir 1 skalbimo mašiną, sąrašas padeda greitai suprasti, kas dingo ar buvo apgadinta. Draudikui reikia faktų, ne emocijų. Geriausia turėti nuotraukas prieš pakrovimą ir po iškrovimo. Tada ginčas būna ramesnis.
Geriau ne. Aš žinau, kad po ilgos kelionės norisi greičiau iškrauti, išsivynioti, išgerti arbatos ir pamiršti tą chaosą. Bet pasirašant priėmimo dokumentus be apžiūros galima apsunkinti pretenziją. Jei matote subraižytą komodą, suplėštą dėžę ar drėgną paketą, reikia tai fiksuoti iškart. Ne rytoj, ne po savaitės. Fotografuokite, rašykite pastabą, prašykite vairuotojo patvirtinimo. Tai nėra nepasitikėjimas, tai normalus procesas.
Pirmiausia – nesiplėšti, bet ir neslėpti. Reikia nedelsiant fotografuoti pažeidimą, dėžę, pakuotę, aplinką, krovinio išdėstymą. Tada pranešti pervežėjui ir draudikui, pateikti inventorių, nuotraukas, sąskaitas, paaiškinimą. Jei žala matoma iškraunant, ji turi būti įrašyta priėmimo dokumentuose. Negalima išmesti pažeistos pakuotės, kol draudikas nepasakė. Aš esu matęs, kaip žmonės „sutvarkydavo“ viską per dieną, o tada negalėdavo įrodyti, kas iš tikrųjų įvyko.
Kuo greičiau, tuo geriau. Daugelyje sąlygų nurodoma nedelsiant arba per kelias darbo dienas. Praktiškai geriausia pranešti tą pačią dieną, kai pastebima problema. Jei žala paslėpta dėžės viduje, reikia fiksuoti ją atidarius, bet nepergyventi per ilgai. Draudikai nemėgsta situacijų, kai po trijų savaičių staiga paaiškėja, kad „kažkas buvo sudužę“. Tai nereiškia, kad pretenzijos nebus, bet sunkiau įrodyti. Todėl iškrovimo dieną reikia būti budriam.
Dažniausiai reikia užpildytos pretenzijos formos, vežimo dokumento, inventorinio sąrašo, nuotraukų, pirkimo dokumentų arba vertės įrodymų, paaiškinimo, kartais ekspertinio vertinimo. Jei buvo eismo įvykis, gali prireikti policijos arba transporto įmonės pažymos. Jei vagystė – policijos pranešimo. Jei drėgmė – nuotraukų ir pakavimo aprašymo. Skamba daug, bet be šių dalykų draudimas lieka abstrakcija. Todėl verta viską rinkti jau prieš perkraustymą, ne po nelaimės.
Ne. Deklaruota vertė yra lubos, ne automatinis čekis. Draudikas vertina tikrąją žalą, nusidėvėjimą, galimybę remontuoti, rinkos kainą, dokumentus. Jei senas televizorius buvo deklaruotas 800 svarų, bet jam jau 7 metai, kompensacija gali būti mažesnė. Jei baldas subraižytas, bet jį galima perdažyti, bus skaičiuojamas remontas. Tai žmonėms dažnai nepatinka, nes emociškai daiktas vertingesnis. Bet draudimas moka pagal sąlygas, ne pagal nusivylimą.
Reikia ramiai prašyti rašytinio atsisakymo su priežastimi. Tada tikrinti, ar argumentas atitinka sutartį. Kartais atsisakymas būna teisingas, pavyzdžiui, kai vežtas draudžiamas daiktas be deklaracijos. Kartais – per griežtas, ypač jei pervežėjas blogai suformulavo aplinkybes. Tuomet reikia papildomų nuotraukų, liudytojų, pakavimo aprašymo, susirašinėjimų. Jei situacija rimta, verta kreiptis į vartotojų teisių specialistą arba teisininką. Aš pats ne visada žinau, kaip baigsis, nes kiekvienas draudikas turi savo praktiką.
Galima, bet reikia argumentų. Vien frazė „man tai labai brangu“ paprastai neužtenka. Geriau pateikti sąskaitą, remonto pasiūlymą, ekspertinį vertinimą, nuotraukas prieš ir po, panašių daiktų kainų pavyzdžių. Jei sugadinta stalviršio dalis, galima pateikti baldininko sąmatą. Jei sudaužytas servizas, reikia žinoti modelį ir rinkos vertę. Kartais draudikas siūlo mažiau, nes neturi duomenų. Tada papildomi įrodymai labai padeda. Ne visada, bet dažnai.
Geras draudimas turėtų aiškiai nurodyti, ar sandėliavimas įeina. Perkraustymo metu kartais krovinys kurį laiką stovi sandėlyje – pavyzdžiui, kai namas Lietuvoje dar neparuoštas arba klientas išvyksta į darbą užsienyje. Svarbu žinoti, kiek dienų leidžiama saugoti, ar sandėlis turi apsaugą, priešgaisrinę sistemą, vaizdo stebėjimą. Jei krovinys tik „pastatomas garaže“, tai jau ne tas pats. Todėl prieš perkraustymą reikia užfiksuoti sandėliavimo sąlygas raštu.
Draudimas nuo žalos ir vėlavimas nėra tas pats. Jei krovinys vėluoja dėl oro sąlygų, keltų eismo, muitinės patikros ar vairuotojo grafiko, tai nebūtinai laikoma draudiminiu įvykiu. Kai kurie klientai nori kompensacijos už tai, kad negalėjo gyventi name be baldų. Tai suprantama, bet reikia žiūrėti į sutartį. Yra paslaugų, kur galima derinti terminus griežčiau, tačiau už tai dažniausiai mokama daugiau. Draudimas dažniau gelbsti tada, kai kažkas fiziškai apgadinta ar dingsta.
Force majeure reiškia nenumatytas ir nevaldomas aplinkybes: ekstremalios oro sąlygos, karas, streikai, staigūs muitinės sprendimai, dideli eismo sutrikimai. Tokiais atvejais atsakomybė gali būti ribojama. Bet tai nereiškia, kad pervežėjas gali viską mesti į šį terminą kaip į šiukšlių dėžę. Jei įmonė tiesiog blogai suplanavo maršrutą, tai nėra force majeure. Aš esu matęs ir viena, ir kita. Todėl klientams sakau: klauskite konkrečiai, kas įvyko, kada, kas tai patvirtina.
Gali dengti, bet šie daiktai reikalauja specialaus paruošimo. Dviračiai turi būti sutvirtinti, pedalai apsaugoti, ratai pritvirtinti, rėmas neprispaustas sunkiais baldais. Motociklai dažniausiai vežami specialiu transportu arba tvirtinami atskirai. Sporto inventoriui, pavyzdžiui, bėgimo takeliui, irgi reikia išmontavimo ir tvirtinimo. Jei daiktas sunkus, jis gali judėti ir pakenkti kitiems daiktams. Draudimas gali klausti, ar buvo tinkamai pritvirtintas. Taigi čia svarbus ne tik daiktas, bet ir jo tvirtinimas.
Techniškai galima kalbėti apie dalinį draudimą, bet praktiškai tai gali sukelti painiavos. Jei apdraudžiate tik brangius daiktus, o pigesnės dėžės lieka nedraudžiamos, pretenzijos metu reikia aiškiai įrodyti, kas buvo apdrausta. Kartais tai veikia, kartais tampa painu. Perkraustymo draudime paprastai lengviau deklaruoti visą krovinį pagal bendrą vertę. Taip išvengiama ginčų dėl to, ar sugadinta dėžė buvo „toje apsaugotoje dalyje“. Paprasčiau, nors kartais atrodo brangiau.
Reikia žiūrėti ne į gražiausią reklamą, o į realius dalykus: įmonės patirtį, transporto tipus, draudimo sąlygas, atsiliepimus, sutarties aiškumą. Paklauskite, ar draudimas galioja nuo paėmimo iki pristatymo, kas yra draudikas, kokios išimtys, kaip teikiamos pretenzijos. Gerai, jei įmonė gali parodyti pavyzdinį inventorinį sąrašą ir pakavimo procesą. Blogas ženklas, kai viskas „normaliai bus“ be popieriaus. Per 20 metų mačiau, kad geri žmonės kartais dirba mažose įmonėse, bet chaosas vis tiek yra chaosas.
Klauskite apie draudimo sumą, išimtis, pakavimo atsakomybę, sandėliavimą, vėlavimą, pretenzijų terminus, muitinės dokumentus, krovinio aprašymą. Taip pat klauskite, kas vyksta, jei negalite būti iškrovimo metu. Ar reikia pasirašyti priėmimo aktą? Ar galima nurodyti kontaktinį asmenį? Ar vairuotojas turi teisę vienas iškrauti? Skamba smulkmeniškai, bet perkraustyme smulkmenos greitai tampa didelėmis problemomis. Geriau užduoti per daug klausimų nei po to aiškintis telefonu iš nervų.
Ne visada, bet labai dažnai pigumas slepia riziką. Kartais mažesnė kaina reiškia, kad nėra pilno pakavimo, nėra aiškaus draudimo, nėra tinkamo krovinio sutvirtinimo, nėra rezervuoto transporto. Kartais tai tiesiog geras grafikas ir tuščias grįžimas. Tačiau jei pasiūlymas per daug gražus, verta sustoti. Pavyzdžiui, pilnas perkraustymas iš Londono į Kauną su pakavimu, draudimu ir iškrovimu negali kainuoti kaip viena dėžė autobusu. Rinka turi savo kainas, o fizinis darbas nėra nemokamas.
Absoliučiai verta. Nuotraukos padeda ir draudimui, ir jums pačiam. Fotografuokite baldus, elektroniką, indus, paveikslus, dėžių numeraciją, pakrovimo procesą. Ypač jei daiktas jau turi įbrėžimų. Tada po iškrovimo lengva atskirti seną žymę nuo naujos. Aš visada sakau: geriau 20 minučių fotografuoti nei 3 savaites ginčytis. Telefonas tai padarys lengvai, o klientai dažnai pamiršta. Po to visi stebisi, kodėl nieko negalima įrodyti.
Geriau ne. Draudimas turi būti dokumentuotas: sutartyje, draudimo sąlygose, polise arba bent aiškiame rašytiniame patvirtinime. Žodžiai „mes atsakome už viską“ skamba gerai, bet pretenzijos metu nieko nesveria. Reikia žinoti, kas atsako, pagal kokias sąlygas, iki kokios sumos ir kokie terminai. Jei įmonė vengia rašyti, tai blogas ženklas. Gal jie tiesiog netvarkingi, gal kažką slepia, gal patys nesupranta. Bet klientui tai vis tiek reiškia riziką.
Kroviniai draudžiami perkraustant iš Anglijos – visiška apsauga yra reali ir naudinga, kai viskas padaryta tvarkingai: deklaruota vertė, inventorinis sąrašas, tinkamas pakavimas, aiški sutartis ir greitas pranešimas apie žalos faktą. Draudimas nėra stebuklingas sprendimas visiems netvarkingiems scenarijams, bet jis labai svarbus. Perkraustant iš UK verta rinktis ne tik pagal kainą, o pagal aiškumą.