Vežame siuntas į Angliją saugiai ir be rūpesčių

Kai prieš penkiolika metų (na, gal keturiolika – pirmieji tai buvo labiau pagalbinis darbas) pakraudavau furgoną siuntoms į Londoną, Brexit niekas netarė. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom – siunti daiktus į Angliją ir jau nebe ES zonoja. Žmonės pakratę galvas klausia: „o ką, dabar ir močiutės vysnių gabyjus reikės deklaruoti?“. Ne viskas tragiska, bet yra niuansų. Šitame tekste atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kasdien – tiesiai šviesiai, be tos oficialios kalbos.

Kaip ten viskas prasideda?

Ar galiu siųsti siuntą į Angliją tiesiog įmetęs į pašto dėžutę?

Ne, taip paprastai neveikia. Jeigu nori, kad siunta pasiektų Angliją saugiai, reikia nueiti į kurjerių punktą arba išsikviesti vairuotoją. Kai kurie bando taip su mažais vokais, bet dėžė be muitų deklaracijos grįš atgal arba nusės tarpininko sandėlyje. Geriau pasisverti namie, supakuoti normaliai ir atiduoti tiesiogiai. Taip sutaupysi laiko ir nervų, nors atrodo kaip papildomas žingsnis.

Kiek laiko prieš Kalėdas reikia išsiųsti, kad tikrai spėtų žmogus Londone?

čia pakviesiu kantrybės, nes Kalėdos – visas mūsų kosmaras. Paprastai siunta iki Londono keliauja kelias dienas, bet gruodį vėluoja dvigubai. Aš klientams sakau – siųskite iki gruodžio 10-os, jei norite ramybės. Turėjom situaciją, kai žmogus siuntė dovana vaikams dvidešimtąją, o ji atsidūrė tik sausio trečią. Nesąžininga? Gal. Realybė? Taip. Pašto srautai per šventes padidėja kokiais keturiasdešimt procentų ir kartais tenka palaukt.

Ar galiu siųsti maisto produktų šeimynai Londonan?

Rimtai, su maistu reikia atsargiai. Šviežios mėsa, pieno gaminiai ir kiaušiniai – ne, juos muitininkai gali išmesti (taip, meta tiesiog). Bet sausainiai, kruopos, šokoladai – dažnai praeina. Buvo atvejis, kai klientė siuntė šakočius ir sūrį; sūrį paliko, šakotis praleido. Logikos ten mažai. Deklaruok sąžiningai, ką dedi vidun – jei nežinai vertės, rašyk apytikslę, bet nemeluok. Ir pakuok sandariai, nes kvapai traukia dėmesį.

Kokio dydžio dėžė geriausia tarptautiniams pervežimams į Jungtinę Karalystę?

Yra mitas, kad kuo didesnė, tuo geriau. Ne visai. Vidutinės, maždaug 40x40x60 cm, idealiausios, nes milžinas skaičiuojasi kaip didelis svoris, net jei viduje plunksinė pagalvė. Be to, didelės dėžės lūžta kraštuose, jei ant jų užkrauna. Aš renkuosi dvigubą kartoną ir viduje padedu seną antklodę kaip amortizatorių. Kartą vairuotojas numetė dėžę iš metro aukščio – antklodė išgelbėjo. Žinok, kaip bus sandėliuose, nevisada elgiamasi švelniai.

Ar verta rašyti siuntėjo adresą ant dėžės galų?

Taip, verta. Jeigu Londone nepasiima per laiką arba reikia grąžinti, be siuntėjo adreso siunta atsidurs „unclaimed goods“ skyriuje. Ten daiktai gyvena trumpai ir liūdnai. Aš rašau abu adresus ant kiekvieno šono, kartais net du kartus, jei dėžė neatrodo kietai. Žmonės pamiršta, kad grąžinimas kainuoja, o be atgalinio adreso neaišku, kur dėstis. Tai nedidelė apsauga nuo didelių bėdų.

Muitai ir popieriai – painiausias galas

Kas pasikeitė po Brexit siunčiant siuntas į Angliją?

Dabar Anglija – trečioji šalis. Anksčiau siunta važiavo kaip į Latviją, o dabar reikia muitinių deklaracijų. Kiekvienai siuntai reikia sąrašo, vertės, kodų. Tai sukelia galvos skausmą tiems, kurie prieš penkerius metus siuntė be rūpesčių. Aš pats pirmą kartą pildydamas naująją formą praradau kantrybę, tiek smulkmenų. Bet dabar pripratau. JK turi savo taisykles – tam tikri elektronikos daiktai reikalauja papildomų patvirtinimų.

Ką reiškia CN22 deklaracija ir ar ji vis dar reikalinga?

CN22 – tai gelsvas lapelis, kurį priklijuoji prie siuntos. Jame nurodai turinį ir vertę. Po Brexit jis tebereikalingas ir netgi svarbesnis, nes be jo siunta nepraeis pro muitinę. Kartais klientai prašo, kad aš už juos užpildyčiau. Galiu, bet tu pats atsakai už turinį. Jeigu muitininkai atidarys ir pamatys, kad deklaruota dovana, o viduje 200 eurų planšetė – nemalonumai garantuoti. Teisinga deklaracija – pusė darbo. Kita pusė – kantrybė.

Ar man reikia mokėti PVM Jungtinėje Karalystėje už siuntinį?

Aš čia šimtu procentų nebesu tikras dėl naujausių skaičiukų, nes JK keičia taisykles kaip kojines. Bet jei siuntos vertė viršija ribą, gavėjas moka PVM ir kartais muitą. Man rodos, riba 135 svarai (ar pakėlė? ne, rodos dar ne, pasitikrinkite). Jeigu siunti senus naudotus daiktus, yra išimčių, bet reikia įrodyti, kad nekomerciniai. Čia keičiasi taip greitai, kad jau nebeatskiriu, kas galioja šią savaitę.

Ką daryti, jei muitininkai laiko siuntą ir niekas nepasako kodėl?

Būna taip – siunta dingsta stebėjime savaitėm. Skambini, rašai, o atsakymas vienas: „customs hold“. Dažniausiai trūksta popieriaus arba nusprendė patikrinti vidų. Kartą laikė, nes siuntėjas įrašė „įvairūs daiktai“ – per bendrai. Reikėjo detalizuoti. Nepulk rinktis miglotų aprašymų. Skambinti ten – kaip į banką penktadienio popietę: įmanoma, bet vargas. Kartais tiesiog palauki, ir problema išsisprendžia pati, nors nervai kiekvieną diena plaukia spaudimą.

Ar galiu padėti draugui Anglijoje išsiųsti jam daiktus iš Lietuvos?

Dažnas klausimas. Draugas Anglijoje prašo, kad tu iš čia nusiųstum. Gali, bet tada esi siuntėjas ir atsakingas. Jeigu prašo keisto – elektronikos be dokumentų ar vaistų – geriau atsisakyti. Buvo atvejis, kai klientė siuntė draugui baterijų – lithium oro transporte be ženklinimo yra tragedija. Perspėjau, bet per kitą įmonę bandė. Siunta grįžo. Draugai be ribų – siuntos su ribomis.

Kainos, draudimas ir kiti skaičiukai

Kiek maždaug kainuoja išsiųsti 20 kg dėžę į Mancesterį?

Nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. Platus intervalas, paaiškinsiu. Kaina priklauso nuo to, ar siunti terminalu, ar per privačius vežėjus. Didelė kompanija, pristatymas iki durų – brangiau. Furgonai, važiuojantys reguliariai – pigiau, bet lėčiau. Dar įtakos turi draudimas ir ar reikia nešt į antrą aukštą. Aš siūlau rinktis vidurį. Per pigu dažnai reiškia, kad daiktai guli kur nors palėpėje, kol kas nors susiruoš. Tokia jau ta rinka.

Ar tikrai verta drausti siuntą, jei ten tik drabužiai ir knygos?

Sakyčiau – nebūtina, bet pats visada draudžiuosi. Kodėl? Mačiau, kaip vežėjai meta dėžes. Drabužiai nesuduš, bet jei sušlampa – gali atkeliaut kvepėdami pelėsiais. Knygos taip pat. Draudimas kainuoja kelis eurus, bet ramybė didelė. Be jo, jei siunta pasiklys, neatgausi nieko. O gavusi drabužius su vandens žymėmis – pikta. Keli eurai už ramybę man atrodo vertas dalykas.

Kaip atskirti normalią pervežimo įmonę nuo sukčių?

Normali įmonė turi svetainę, sutartis, aiškius kontaktus ir neprašo visos sumos prieš pakrovimą. Sukčiai žadasi per tris dienas be popierių. Turėjom klientę, sumokėjusią šimtą eurų grynais vyrui prie Lidl parkingo – paskui žmogaus nerado. Jei kaina tris kartus mažesnė – pagalvok. Paklausk, kas atsitiks vėlstant – normalūs atsako, sukčiai nutyli. Pasitikrink draudimą. Tai apsauga nuo velnio.

Ar galiu siųsti pigiau per žmogų, kuris važiuoja su mikroautobusu?

Gali, bet virkščiau. Pažįstami arba „žmogus važiuoja, dalinamės“ – rizikingi. Jie ne visada turi CMR draudimą, ne visada rašo sąskaitas. Tvarkiau atvejų, kai grįžo be dalies daiktų arba automobilyje tilpo ne viskas. Jeigu renkiesi – užfiksuok telefonu ką perveža. Susitark dėl pinigų tik gavus. Bet jei negeras bičiulis, geriau mokėk trisdešimt eurų daugiau ir turi garantiją. Juk tai daiktai, renkami ne vienerius metus.

Kodėl vienoje vietoje kaina 30 eurų, o kitur – 80 už tą pačią siuntą?

Nes paslaugos nėra kaip batonas – visi vienodi. Vieni veža konteineriuose su šimtais kitų siuntų, kiti – individualiai per oro uostą. Dar kuras, algos ir vietinis kurjeris Anglijoje paskutiniam kilometrui. Kai kurios firmos slepia mokesčius – 30 eurų virsta 60 po priemokų. Jaunystėje pats rinkdavausi pigiausią, paskui supratau, kad geriau brangiau, bet su normaliu aptarnavimu. Lyg apie tą patį, bet jausmas visai kitas.

Kas realiai vyksta kelyje

Ar galiu sekti siuntą nuo Kauno iki pat Birmingemo durų?

Taip, bet ne visada iki durų. Didelės firmos duoda numerį – matai, kai palieka terminalą, kerta sieną, atsiduria JK sandėlyje. Perdavus vietiniam kurjeriui Anglijoje, stebėjimas kartais dingsta porai dienų – juodoji skylė. Aš sakau: sekimas yra orientyras, ne stebuklas. Jei tris dienas nesikeičia statusas, dar nereiškia, kad dingo. Skenuoja rečiau. Iki Birmingemo adreso pamatai dažniausiai tik tada, kai pristatinėja.

Ką reiškia, kai stebėjime rašo „customs clearance“ tris dienas?

Reiškia, kad siunta stovi muitinėje ir kažkas vyksta. Tai gali būti patikrinimas, dokumentų tvarkymas arba tiesiog eilė. Žmonės iškart panikuoja, bet aš sakau – palaukit penkias darbo dienas. Kartais tiesiog kaupiasi siuntos ir jas apdoroja pagal galią. Jeigu savaitė ir statusas nepasikeičia – tada jau skambink. Bet trys dienos – norma, ypač jei siuntei penktadienį. Savaitgaliai neįskaitomi, o muitininkai nedirba kaip restoranas – be pertraukos.

Ar vairuotojai tikrai meta dėžes kaip parodoje?

Ne visi, bet taip. Yra profesionalų, yra tokių, kurie krauna greičiau negu mąsto. Mačiau, kaip sviedžia į konteinerį. Jei nėra etiketės „atsargiai“ – jiem tai tik darbas. Pakavok taip, lyg mėstų nuo sofos. Putos, kampų apsauga, viduje nieko neturėtų žvengėti. Jeigu girdisi barškėjimas – jau blogai. Skubama, krovinių daug, tavo dėžė – viena iš tūkstančių. Tik tiek.

Kiek laiko paprastai keliauja siuntinys į Angliją sausumos keliu?

Normaliomis dienomis – apie keturias šešias dienas. Prikiuso nuo maršruto, ar važiuoja tiesiai, ar renka siuntas po visą Lietuvą. Orai irgi daro savo – vėjas prie keltų gali pristabdyti. Kaip ir per Prancūziją visada. Buvo atvejis, kai snygis užbloškavo perėją ir vėlavo dviem dienomis. Gamta nepaiso grafikų. Jeigu žada per tris – optimistiškai, ruoškis savaitei. Ypač jei nesi arti Vilniaus.

Ar mano brolio siunta gali užstrigti Olando Kalo uoste mėnesiui?

Teoriškai gali, bet praktiškai ne mėnesiui, nebent konteineris be popierių. Kai kurios firmos veža per Calais (taip, Olando Kalo – senas pavadinimas) ir stringa be reikiamų dokumentų. Buvęs atvejis, kai muitinė atgal apsuko siuntą dėl klaidos deklaracijoje. Brolis spaudė rankas dvi savaites. Jei viskas teisingai, per kalą praeina per kelias valandas. Bet trikdžių pasitaiko. Eilės ten kartais kaip prie avarijos – visi laukia.

Jau nutiko bėda – ką dabar?

Siunta atvažiavo sugedusio turinio – ką dabar daryti?

Fiksuok viską iškart. Nuotraukos – būtina. Dėžė suplėšyta, o viduje daiktai sužaloti – nenurašyk kaip nenumatyto atsitikimo. Rašyk vežėjui per 24 valandas, nes vėliau jie gudrauja, kad pats sugadinai. Mačiau klientą be nuotraukų – teko nusivilti. Jei draudimas – turėtų atlyginti. Bet jei dėžė nepažeista išorės, o viduje sulūžę – čia pakuotės kaltė, byla jau komplikuotesnė.

Ar galiu grąžinti siuntą atgal į Lietuvą, jei adresatas neatsiėmė?

Gali, bet brangiai. Anglijoje saugojimo laikas trumpas – savaitė, dvi. Po to arba grįžta, arba į šiukšlyną. Grąžinimas kainuos kaip naujas siuntimas, o kartais ir daugiau. Turėjom klientą, siuntusį auto dalis broliui, kuris išvažiavo komandiruotėn. Dalys grįžo, bet sumokėjo du kartus. Geriau pasitikrink iš anksto, ar žmogus bus vietoje. Arba siųsk ten, kur yra patikimas tarpininkas. Atgal gauni, bet piniginė verkia.

Kodėl kartais siuntą atiduoda kaimynui be mano sutikimo?

Nes taip paprasčiau. JK kurjeriai skuba – jei niekas neatidaro, meta per tvorą arba kaimynui. Ne paslaptis, kad nekenčiu tokios praktikos, bet suprantu. Dvidešimt minučių kiekvienai siuntai – neatliksi normos. Todėl nurodymuose rašyk aiškiai: „palikti prie garažo“. Kitaip siunta atsidurs pas ponią kitoje gatvėje, kuri dvi savaites ieškos tavęs. Nutinka dažniau, negu norėtum.

Ar verta skųsti vežėją, jei vėlavo savaitę?

Jeigu dėl vėlavimo patyrei nuostolių – taip, bet realiai ne visada ką išloši. Mažesnės įmonės, vežančios į Angliją, kartais neturi resursų kompensuoti. Aš sakau: skųsk, jei tai verslo siunta. O asmeniniams daiktams – dažniausiai gauni atsiprašymą ir dešimt procentų nuolaidą kitam kartui. Daugelis dirba ant ribos. Skundas padės išsiaiškinti kur blogas ryšys, bet nelauk stebuklų. Kartais reikia tiesiog nusivylimą prarijus.

Ką daryti, jei praradau sekimo numerį?

Panikuoti neverta. Jei rimta įmonė – tur tavo vardą ir telefoną. Skambink, sakyk datą, adresą, gavėjo vardą. Dažnai atseka pagal kitus parametrus. Buvęs atvejis, kai moteris išmetė kvitą, bet radome pagal pavardę ir miestelį Anglijoje. Užtrukome dieną. Jei siuntei per pažįstamą be lapų – sudėtingiau. Aš visada fotografuoju kvitus telefonu, nors atrodo, kad niekur nedings. Dings. Visada dingsta tada, kai labiausiai reikia.

Išvada

Vežame siuntas į Angliją saugiai ir be rūpesčių, bet turbūt jau supratai – „be rūpesčių“ nereiškia, kad nereikia galvoti. Reikia gerai supakuoti, sąžiningai užpildyti popierius ir nepasitikėti stebuklais. Penkiolikos metų praktika išmokė, kad daugiausia problemų kilę ne dėl muitininkų, o dėl nežinojimo. Pasiruošk iš anksto, užduok klausimus ir rinkis vežėją ne pagal kainą, o pagal tai, kaip su tavimi kalba. Tada ta kelionė per Lamanšą bus kur kas lengvesnė.