Užsakyti siuntinių pristatymas į Angliją be vargo

Jau gal dvyliktą metą vežioju daiktus ten ir atgal, ir galiu pasakyt – jei nori užsakyti siuntinių pristatymą į Angliją be vargo, reikia žinoti tris dalykus. Pirmas: ne viskas, kas blizga brokerių svetainėse, yra auksas. Antras: po Brexit viskas pasikeitė. Ne visiems į gerąją pusę. Trečias... nu, trečias yra tai, kad dažniausiai vargas prasideda ne nuo transporto, o nuo žmogaus nežinios. Aš nekenčiu biurokratijos, bet turiu ją suprasti, kad tavęs neįvarytų kampan. Šitame tekste – ne paskaita, o paprasčias pokalbis. Kaip sėdėtum pas mane ofise ir klaustum to, ko nedrįsti paklausti telefonu.

Iš pradžių – kaip nesugadinti sau nuotaikos

Kaip apskritai užsisakyti siuntinį į Angliją, jei niekad nesiuntęs?

Eini į kurjerio ar brokerio svetainę, suvedi matmenis, svorį, gauni kainą. Atrodo paprasta, bet aš mačiau žmonių ašaras. Pasirodo, ne kiekvienas supranta, kad reikia pasirinkti ne tik „Anglija“, o konkretų pašto kodą. Kodas yra svarbus, nes jeigu tu gyveni ne Londone, o pvz. kokioje nors pakampėje prie Mančesterio, kaina gali pašokt dvigubai. Užsisakai paslaugą, atsispausdini etiketę – arba ne, jei kurjeris pats lipdo – ir lauki. Aš asmeniškai patariu rinktis tokį variantą, kur paima iš namų. Kodėl? Nes į paštomatą ne visi telpa didesnės dėž. (O ir nepatogu tramdyti.)

Kiek laiko užtruks nuo mano namų durų iki gavėjo Anglijoje?

Standartiškai? Keturios–šešios darbo dienos. Bet aš jau tiek metų dirbu, kad nebežinau, ar standartas išvis egzistuoja. Kartais dvi–trys dienelės ir jau Birminge. Kartais savaitė su puse, ypač jei muitinė nusprendžia pažaisti. Vieną kartą siunta važiavo į Liverpulį, o muitininkai Londone ją laikė savaitę, nes... kažkodėl. Jie taip gali. Į Daniją prašvilpdavo per dvi dienas, o Anglija – ypatinga. Neblogai pagalvok prieš šventes. Gruodis? Gali laukt ir dešimt dienų. Prieš Velykas irgi būna spūstys. Aš tavęs ne gąsdinu – tiesiog realybė tokia. Neplanuok paskutinę minutę, nes tada kankinsiesi spaudinėdamas tą tracking puslapį kas penkias minutes.

Muitai ir popieriai po Brexit – čia viskas apsivertė

Ar siuntinius į Angliją dabar tikrina kitaip nei į Vokietiją?

Taip. Ir ne tik kitaip – grubiau. Vokietija vis dar ES, ten viskas juda kaip per sviestą. O Anglija tapo trečiąją šalimi. Tai reiškia, kad kiekviena dėžė, jei verta daugiau nei tam tikra suma, atsiduria muitininkų akiratyje. Prikišta priklauso nuo turinio. Drabužiai paprastai praeina ramiau, o elektronika... ten jie jau žiūri kitaip. Karo su popieriais nėra, bet dabar reikia proformos sąskaitos, aprašymo kas viduje. Daugelis mano klientų pirmus metus po Brexit pykosi su muitine kaip su vėjo malūnais. Šiaip man atrodo, kad dabar jie kiek atsipalaidavę, bet tikrai ne taip lengva kaip į Ispaniją.

Kas yra ta EORI numerio nesąmonė ir ar man jo reikia siunčiant dovaną seseriai?

EORI – tai toks numeris, kurį turi įmonės. Eiliniam žmogui, siunčiančiam dovaną ar senas striukes sesei į Londoną, jo nereikia. Bent jau aš taip manau. (Jei kas – pataisykit, bet tikrai ne fiziniam asmeniui kasdienėse siuntose). Užtat verslui – taip, privalomas. Kai kurie mano klientai, pradėję prekiauti Etsy ar per Shopify, apsiėmę galvas, nes muitinė prašė EORI. Jei tu tik siuntinėji asmeninius daiktus – nekvarink sau galvos. Bet žinai ką, parašyk ant dėžės „personal belongings“ angliškai, tada aiškiau. Muitininkai irgi žmonės, kartais skuba, kartais ne.

Kokia suma ant dėžės užrašyta lemia, ar siunta praeis be rūpesčių?

Čia tavo sąžinės reikalas, bet aš sakau kaip draugas. Daugelis nori „sutaupyti“ ir rašo 20 eurų už nešiojamą kompiuterį. Rimtai? Tai kvailystė. Muitininkai nėra naivūs, jie turi Google. Jei sučiaups – siunta strigs, o gal ir bauda grės. Aš turėjau atvejį, kai vaikinas siuntė tris dėžes daiktų, ant visų deklaravo po 15 svarų. Sulaukė laiško iš HMRC su klausimais. Sugalvojai? Teko atsiimti, pervynioti, perrašyti. Darbo valandos sugaištos, nervai – irgi. Rašyk realią vertę. Tai ne apie tai, ką mokėsi tu – tiesiog būk sąžiningas, kitaip pats save įkalinsi.

Kodėl kartais prašo dokumentų, o kartais siunta praleidžiama tarsi vėjas?

Laimės dalykas. Ne, tiesiogiai taip sakydamas, bet čia loterija. Vieną dieną muitinėje dirba Petras, kuris patikrina kas dešimtą siuntą. Kitą dieną – Ona, kuri rankose ima kiekvieną ketvirtą ir dar kruopščiai varsto. Kartais sistema išmeta random patikrą. Kartais dėžė atrodo įtartina – per sunki arba per lengva tam, kas deklaruota. Tai labiau statistika, nei taisyklė. Negali to kontroliuoti, gali kontroliuoti savo popierius. Jei jie tvarkingi – net ir patikrinus, praleis. Jei blogi – stovėsi eilėj su kitais nelaimėliais. Ir ne, ryšio su muitininkais aš neturiu, kad galėčiau paskambint „padaryk greičiau“. Niekas neturi.

Pakuotė – apie ką žmonės negalvoja, kol nepersiunčia

Ar galiu siųsti mamos šaltalankių uogienę į Birmingemą?

Techniškai – ne. Yra taisyklė dėl maisto produktų trečiosioms šalims. Bet aš žinau, kad siunčia. Net ir aš esu siuntęs naminę duoną... tiesa, po savaitės gavėjas sakė, kad uogienė atkeliavo, bet dangtelis truputį pasikeitęs spalva. Tai pavojinga zona. Jei nori išvengti vargo, siųsk komercinius produktus su etiketėmis. Naminių konservų – geriau ne. Ypač jei stiklą. Nes jei suduš, ir taip policija, ir dar bus klausimų dėl maisto saugos. Aš nesakau, kad neimsiu tavo siuntos, jei uogienės padėsi. Sakau, kad galvok pats – verta rizikos? Mano mama irgi pyksta, bet laiškus rašo, o uogienę vežasi pati atvykus.

Ar telefonas su baterija pavojingas krovinys, ar čia tik gąsdina?

Čia negąsdina – tai tiesa. Ličio jonų baterijos, net mobiliakuose, turi savo taisykles. Vienas telefonas – OK, bet geriau jį pakuoti originalioje dėžėje, apsaugoti nuo įjungimo. Du? Tris? Jau kita kategorija. Kartais oro uoste tie daiktai atmetami, jei ant popieriaus neparašyta teisingai. Per žemę į Angliją važiuoja paprasčiau, bet vis tiek turi deklaruoti. Aš turėjau klientą, kuris siuntė penkis naudotus telefonus „šeimynai“. Kurjeris atsisakė paimti, nes jis pats bijojo atsakomybės. Teko skubiai dėlioti į atskiras dėžutes su saugos lipdukais. Tai nevaryk į žalią lanką su baterijomis – gali grįžti bauda pačiam vežėjui, o tada ant tavo sąskaitos.

Kokią dėžę pirkti – iš prekybos centro ar tą brangią iš pervežimų parduotuvės?

Kartoną gali imti iš parduotuvės, bet žiūrėk, kad ne koks buitinės technikos, kuris prieš tai laikė skalbimo mašiną. Tos dėžės pasiutusiai minkštos. Geriausia – dvigubo sluoksnio banguoto kartono dėžės. Aš suprantu, kad naujos kainuoja, bet pasižiūrėk į tai kaip į investiciją. Kartą pacientas (oops, turėjau galvoje klientas) nusprendė sutaupyti ir supakuoti į seną... na, į kelioninį krepšį. Su raišteliais. Kurjeris pažiūrėjo, suko galvą, bet pasiėmė, nes žmogus graudžiai prašė. Londone tas krepšys atsidarė, turinys... dėl to pakalbėsim kitam skyriuj. Pirkti tvirtą dėžę. Arba bent jau gerai teipuoti seną, jei jau labai reikia.

Kodėl mano vyras supakavo daiktus į maišą ir kurjeris atsisakė paimti?

Oi, čia klasika. Maišai – blogiausias pasirinkimas. Jie plyšta, spaudžiasi, neatlaiko vandens jei lyja ant terminalo. Kurjerių taisyklės aiškios: stačiakampė, tvirta pakuotė. Maišas – ne pakuotė, tai transportavimo nelaimė. Tavo vyras turbūt pamanė, kad jei aš galiu nunešti iki mašinos, tai jau pakankamai. Deja. Yra standartai ne dėl to, kad pakenkti, o dėl to, kad tavo daiktai neiškristų per Gdanską. Aš mačiau, kaip maišai su drabužiais juda konvejeriuose – jie lipa vienas ant kito, kampai nutrinka, o jei viduje krūva džiinsų... nu, įsivaizduok pats. Paimk normalią dėžę, aš tavęs prašau. Drobėm apsivyniok, bet į dėžę.

Kainos, svoriai ir kodėl neverta pasitikėti kaina svetainėje

Kiek kainuoja siųsti 20 kg dėžę į Londoną be jokių akcijų?

Po Brexito kainos šoktelėjo. Į Londoną, jei nevažiuosi į kaimus, už 20 kilų dėžę – atsarginiai skaičiavimai turbūt apie 50–70 eurų per gerą brokerį. Paštu pigiau, bet ten savaitės dvi būna. O jei į koks nors kaimą Šiaurės Anglijoje, gali ir 90 kainuot. Brokeriai internete kartais meta 35 eurus, bet tai be mokesčių, arba be kuro priemokos. Aš savo klientams visada sakau: prie tos kainos pridėk dar 15–20 proc. mentaliai. Nes taip ir bus. Nustebau pats prieš kelis metus, kai įsitikinau, kad Anglija jau nebe ta pati rinka. Varai sau Google „siuntos i Anglija kaina“ – išmes tūkstantį skaičių, bet realybė kitokia.

Ar galiu kaip nors sumažinti pristatymo kainą jei labai gerai supakuosiu?

Ne. Supakavimas neatpigs transporto. Kainą lemia svoris, matmenys ir maršrutas. Gerai supakavęs gali išvengti papildomų draudimo problemų, bet pats pervežimas kainuos tiek pat. Yra vienas triukas – jei siunti tris mažas dėžes vietoj vienos didelės, kartais išeina pigiau per tam tikrus tarifus, bet čia jau reikia skaičiuot. Aš ne programinė įranga, aš skaičiuoju ant popieriaus lapo. Kartais išeina, kartais – ne. Vienintelis realus taupymas – rinktis ne express, o economy. Tada lauksi ilgiau, bet sumokėsi mažiau. Arba siųsti ne prieš Kalėdas. Tada taip, kainos kaip du kart brangiau. (Štai, pasitaisiau – du kartus brangiau).

Kas yra apimtinis svoris ir kodėl už 5 kg daiktų moku kaip už 15?

Čia daug kam smūgis po kaklu. Paaiškinsiu kaip su penkiamečiu. Imi dėžę su plunksnėmis. Svorio – 3 kg. Bet ji didelė. Kurjerio mašinoj ji užima vietą kaip keletas mažų sunkių dėžių. Tai jie paskaičiuoja: ilgis x plotis x aukštis, padalina iš 5000 (paprastai) – gauna „apimtinį svorį“. Jei jis didesnis už tikrąjį – moki pagal jį. Volumetrikas, vadinasi. Taip įvyksta su drabužiais, su žaislais, su tomis prakeiktoms rankinėms. Aš turėjau siuntą – dėžė su striukėm, 6 kg. Apimtinis – 18 kg. Skauda? Skauda. Vežėjai taupo vietą savo fūroje, o tu manai, kad moki už kilogramus. Gyvenimas yra neteisingas.

Kodėl vienas pervežėjas prašo 50, o kitas 90 eurų už identišką siuntą?

Nes rinka pilna nišinių paslaugų ir... nu, visokio dalyko. Kai kurie turi tiesioginį kontraktą su didžiosiomis kompanijomis ir perparduoda pigiau. Kiti – maži operatoriai, kurie patys važiuoja, bet reikia padengti kurą, draudimą, gyvenimą Londone. Dar kiti – tiesiog pamatė tavo pašto kodą ir padarė priemoką, nes Skotija. Tada yra tie „Facebook grupių angelai“, kurie siūlo viską per pusę kainos. Keli iš jų – šaunūs bičai. Kiti – neliesk pirštu. Aš mačiau, kaip žmogus sumokėjo 30 eurų už siuntą, o jie metė ją kažkur pasienyje ir dingo. Skirtumas dažnai yra ne kokybėj, o ar tavo siunta apdrausta ir ar yra kas atsako telefonu kai paskambini.

Kai nutinka bėdos – ką daryti kai nesinori verkti

Ar verta mokėti tuos kelis eurus už draudimą?

Verta. Ypač jei viduje elektronika arba drabužiai, kurių nenori išmest. Draudimas kainuoja, tarkim, 2–5 proc. siuntos vertės. Atrodo niekis. Bet kai dėžė dingsta visam laikui arba atsiranda sulamdyta kaip popierius kurjerio garaže, tu džiaugsiesi. Teisybė, draudimo išmokos kartais užtrunka. Popieriai, laiškai, įrodymai. Vienas mano pažįstamas gavo atlyginimą po trijų mėnesių, nes vežėjas pradžioj dar bandė aiškinti, kad tai jis pats sulaužęs siuntėdamas. Draudimas – tai ne stebuklas, tai oro pagalvė. Nenaudosi? Puiku. Bet jei reikės, išsigelbėsi. Aš pats draugui į Tilsitą (Ups, Tilbury!) siunčiau kompiuterį – nedraudžiau, nes buvo skubu. Atgal gavau dėžę su trupiniais.

Ką daryti, jei gavėjas nebuvo namie – siunta grįš pas mane į Kauną?

Neverta bijoti – ne, negrįš taip toli. Paprastai palieka pranešimą, saugo paštomate arba sandėlyje kokią savaitę. Po to bando antrą kartą. Jei vėl nieko – tada jau grįžta. Bet Anglijoje gana išvystytas paštomatų tinklas, kartais net per patogausias parduotuves. Gavėjas pasiima pagal kodą. Aišku, yra tokių pašto kodų, kur gyvena trys avys ir vienas lordas. Ten pristatymo opcijos ribotos. Tada reikia derinti telefonu. Siųsdamas visada prašyk gavėjo telefono – anglas įprastai pats prisiskambins arba perskaitys pranešimą. Skirtumas nuo Lietuvos – ten mažiau zyzia dėl to, kad nepavyko pirmą kartą.

Siunta dingo. Ką dabar daryti – raudoti ar skambinti?

Pirmiausia – patikrink tracking numerį. Jei jis nejuda savaitę, skambink brokeriui ar vežėjui. Jei tai tas pats „Facebook grupės draugas“... skambink jam kasdien kol atsakys. Rimtai, aš mačiau atvejų, kai žmonės laukė du mėnesius manydami, kad tai normalu. Tai nėra normalu. Paprastai siunta į Angliją neturėtų būti be žinios ilgiau nei dešimt dienų. Jei pradingo, rašyk prašymą, reikalauk tyrimo. Yra terminai – paslaugos teikėjas privalo atsakyti. Blogiausia, ką gali padaryti, – manyti, kad „pats kaltas“. Jei turi draudimą, pranešk iškart. Jei ne – gali būti sunkiau, bet vis tiek gali reikalauti atlygio pagal CMR ar kitas taisykles. Advokato nereikia, bet kantrybės – taip.

Ar tiesa, kad į Skotijos kaimelius veža tik kartą per savaitę?

Nesakyčiau, kad tik kartą, bet rečiau nei į Birmingemo centrą. Anglijoje pašto kodai lemia viską. PH, IV, KW – tie tolimi Šiaurės ir Škotijos kodai turi „remote area“ priemokas ir retesnius reisus. Tai nei gėda, nei puiku – tiesiog logistika. Kurjeris nenuvažiuos į Ullapool ar kažkur ten, kur avys lenktyniauja su automobiliais keliuose, vien dėl tavo dėžės su megztiniais. Jie sukaupia krovinį ir tada veža. Laukimo laikas gali pailgėti trigubai. Tai žinodamas prieš tai ir nesitikėk stebuklų. Yra tokių vietų, kur net DPD ar DHL ten eina ne kasdien. O mažesni vežėjai ten išvis nevažiuoja. Čia faktas, kurį verta priimt.

Smulkmenos, kurios pakiša koją net protingiems žmonėms

Ar turiu pats spausdinti etiketes, ar galiu ranka užrašytus popierius?

Rankomis – neišvengsi problemų. Barzdoti pašto darbuotojai gal ir skaitys rankraštį, bet modernūs skirstymo centrai tik nuskenuoja. Jei nėra brūkšno kodo – siunta stringa. Kai kurie vežėjai siūlo „be spausdinimo“ paslaugą, kur kurjeris pats atsiveža etiketę, bet tai retesnė paslauga. Aš patikėsiu tau paslaptį: turiu klientą advokatą, kuris pirmą kartą siuntė striukes sesei ir nusprendė, kad jis per protingas spausdintuvui. Užrašė vėl ir vėl. Siunta atsidūrė Frankfurte prie Maino (niekaip nesuprantu kodėl, gal neskaitymo testą praėjo blogai) ir ten dūlėjo dvi savaitės kol kas nors atkreipė dėmesį. Spausdink. Arba bent rašyk ant dėžės milžiniškas spausdintas raides.

Ar galiu į siuntinį įmesti atviruką ir kelis eurus grynaisiais?

Atviruką – taip. Pinigus – geriau ne, ypač grynais. Jei siunta atsidarys patikros metu ir pamatys banknotus, bus klausimų. Nebent tai tikrai smulkmena, bet aš nepatariu. Atviruką su palinkėjimu? Prašom. Kartais žmonės ten įdeda raktą nuo būsto. Aš rimtai – raktą! Siuntiniai dingsta, atsidaro, blaškosi. Jei dedi raktą, tai nebe siuntinys, o laimingos loterijos bilietas. Rašyk ką nori, bet nieko vertingo, nebent drabužiai ir panašiai. Pinigus siųsk banko pavedimu, tai jau XXI amžius. Grynaisiais siuntiniuose į užsienį – tik ne mano klientai, prašau.

Kur geriau – per oficialų kurjerį, Lietuvos paštą, ar Fredį iš Facebook grupės „vežam į UK“?

Oficialus kurjeris brangiau, bet turi taisykles. Paštas pigiau, bet lėčiau ir rečiau atnaujina stebėjimą. O Fredis... Fredis yra atskira kategorija. Gali būti auksinis žmogus, kuris tikrai vyksta pas tėvus į Birmingemą ir sutalpina tavo dėžę. Gali būti ir žmogus, kuris pasiima dvidešimt siuntų, pakrauna į vagoną ir paskui savaitę nieko neatsako. Aš ne prieš Fredius, aš prieš tai, kad nėra jokios apsaugos tau kaip siuntėjui. Nei CMR (oi, velniop tuos trumpinius), nei draudimo. Tik sąžinė. Kartais tai pasiteisina, ypač dideliems kroviniams. Siuntiniams – rizika. Jei jau renkiesi Fredį, nors rekomenduokis jį per žmones, kuriems jau vežė. Bet ne pirmą kartą siunčiant vertinga.

Kaip suprasti tą visą tracking numerių raibulį – ar jis visada atnaujina?

Ne, atnaujinimas – prabanga. Ypač jei siunta važiuoja žemės keliu per tris šalis. Pameni tą žaidimą „kiaušinis ridenkis“? Taip ir su tavo dėže. Perduoda iš vežėjo į vežėją, į terminalą, į kitą vežėją. Kartais atnaujinimas įvyksta tik tada, kai kas nors užmeta akį ir nuskenuoja. Naktį? Savaitgalį? Pamiršta. Būna, kad siunta jau Londone, o sistemoje rodo, kad dar Kauno terminale. Patikėk, taip būna. Ir nereikia dėl to kvarint galvos. Jei nematai savaitę – tada jau taip, nerimauk. O jei pamatei „customs clearance“ – sėskis, atsikvėpk, tai normalu po Brexit visiem ir visada.

Koks didžiausias svoris, kurį dar pasiims eilinis kurjeris, neatnešdamas svarstyklių?

Paprastai iki 30–31 kg vienam maišui ar dėžei. Tai standartas, kurį vienas žmogus (be Hercogo ar Schwarzeneggerio genų) gali pakelti. Jei sunkiau – turi užsakyti paslaugą su krovikais arba padėtum pats nešt iki mašinos. Aš turėjau situaciją – 45 kg dėžė su knygomis. Kurjeris atvažiavo vienas, pažiūrėjo, pasikasė galvą ir pasakė: „Aš nebe tas kur buvau“. Teko man padėt. Ir tai buvo mano darbas. Tai jei matai, kad daugiau nei trisdešimt, skambink ir klausk ar jie turi galvoje papildomą mokestį už svorį, ar tik atsisakys paimti. Geriau žinoti iš anksto, nei stovėti prie durų su raudonu veidu.

Jei persikeliu į Londoną pats, mano daiktai – siunta ar krovinys?

Čia svarbus skirtumas. Jei tu pats važiuoji, su lagaminais, autobusu ar fura – tavo daiktai gali būti „perkraustymo krovinys“, o ne siunta. Siunta – tai kai siunti kažkam arba pats esi kitoj šaly, o daiktai važiuoja atskirai. Perkraustymui kitos taisyklės, kiti muito atidavimai, kitas dokumentų paketas. Aš drąsiai galiu pasakyt, kad perkraustymais aš nesiūlyčiau naudot išparduotuvių dėžių. (Taip, aš jau minėjau dėžes, bet perkraustymui tai ypač aktualu). Skirtumas dar ir kainoje – perkraustymai mokami kitaip. Tai jei judi pats, nesiųsk Registruotu laišku savo sofos. Geriau išsikviesk vykdomąjį furgoną ir važiuok drauge. Arba samdyk tuos pačius perkraustytojus, kurie supranta BREXIT dokumentus. Čia aš jau šiek tiek nusikalau nuo temos, bet supranti – viskas susiję.

Išvada

Daug kalbėjau, bet esmė paprasta. Užsisakyti siuntinių pristatymą į Angliją be vargo – įmanoma. Reikia tik nenorią galvoti, kad viskas bus kaip iki Brexito. Rinkis tvarkingą pakuotę, rašyk teisingą vertę, nepatingėk apdrausti vertingesnius daiktus. Ir neskubėk pasitikėti stebuklingais Fredais, kol neturi rekomendacijų. Jei kas neaišku – rašyk, skambink. Geriau paklausti prieš, nei kaupti pyktį po. Aš čia tam ir esu, kad nereikėtų vargo.