Užsakykite krovinių pervežimą į Angliją su seka

Sveiki, jei atsidūrėte čia, greičiausiai prieš akis – siuntimas į Londone likusią sofą, arba galbūt į Bristolę keliauja visas buto turinys. Aš logistikoje sukasiu jau dvidešimt trejus metus, ir galiu pasakyti viena: užsakyti krovinių pervežimą į Angliją su seka šiandien yra žymiai paprasčiau nei prieš dešimtmetį, bet vis dar yra ką žinoti. Žmonės dažnai man skambina įtampoje, nes bijo, kad daiktai dings. Šiame tekste – kas iš tiesų vyksta nuo skambučio iki pristatymo, be cukraus. Jei ieškote tiesaus atsakymo konkrečioje situacijoje, turėtų padėti.

Pradžiai – apie užsakymą ir ką slėpti nereikia

Kodėl verta užsakyti krovinių pervežimą į Angliją su seka, o ne tiesiog pasitikėti vairuotojo žodžiu?

Nes vairuotojai – žmonės, o žmonės pamiršta, pavargsta arba pakeičia planus. Aš nekalbu apie sąmoningą apgaulę, nors ir tai pasitaiko. Paprasčiausiai, pamiršta pasakyti, kad siunta dar Klaipėdoje. Kai turite sekimo nuorodą, miegate ramiau. Be to, jei reikia koordinuoti pristatymą su buto nuomos pabaiga Londone – kas valandą skaičiuojate. Aš pats klientams sakau: užsakykite krovinių pervežimą į Angliją su seka, net jei siunta smulkmeniška. Pamirštum klausimą „o kur dabar mano daiktai?“ – to verta papildomas euras, jei toks būna. Dažnai net nėra.

Kiek maždaug kainuoja vežti daiktus į Londoną, jei siunčiu standartinį krovinį iš Vilniaus?

Oi, su šituo klausimu mane kas savaitę užgula draugai. Maždaug – nuo kokių 180 iki 350 eurų už kubinį metrą arba dalį puspriekabės, bet tai labai grubus skaičius. Kartais mažesnė siunta išeina pigiau, jei pasiseka pagauti laisvą vietą krovininiam taksi. Kita vertus, jei siunčiate tik dvi dėžes, gali būti, kad ekonomiškiausia – kurjerinė paslauga, o ne pilnas krovinių pervežimas. (taip, kartais patariu nusipirkti pigesnę paslaugą, nes kodėl turėčiau meluoti?) Kaina kinta priklausomai nuo to, ar vairuotojas grįžta tuščias, ar pripildytas.

Ar galiu užsakyti pervežimą, net jei mano siunta dar nepakavota?

Žinoma, tik ne itin rekomenduoju tikėtis stebuklo paskutinę minutę. Mes tikrai paimame daiktus ir be pakuočių, bet tada atsakomybė tampa pilkoji zona. Buvo atvejis – klientas Kėdainiuose supakavo viską į maišus nuo bulvių. Nuvarėme, bet Anglijos pusėje pasipylė skundai. Jei neturite dėžių, paprašykite, kad vežėjas atvežtų – daugelis turi savo tiekimą. Kainuoja centus, o nervus sutaupo. Patikėkit, aš mačiau, kaip nestandartinės pakuotės baigia kelionę pakeliui ant gramdytų grindinio bortelių.

Kaip suprantu, ar mano krovinys iš viso tinka standartiniam pervežimui į Angliją?

Standartiškai – tai, kas netirpsta, neužsidega savaime ir netelpa į kišenę. Bet šiaip, klausimas geras. Jei vežate svorį virš 1000 kg, jau reikia kitokio transporto. Buitinė technika, sofa, dviračiai – viskas gerai. O štai chemikalai, augalai, tabako gaminiai – čia jau kita opera. Štai kur painiau: kai kurie žmonės bando prasmukti su daiktais, kuriems reikia temperatūros kontrolės, bet renkasi paprastą furgoną. Ne, neveiks. Kartą vežiau siuntą su vaistais – reikėjo specialaus leidimo, nors pats klientas manė, kad tai paprasti piluliai. Maža klaida, didelė bėda.

Koks yra mažiausias svoris ar matas, kurį verta vežti, neperžengiant proto ribų?

Teisybė sakant, vienos dėžės nereikėtų vežti individualiai. Minimalus protingas vienetas – pusė kubinio metro arba kokios 150–200 kg. Kitaip logistika sugriauna racionalumą. Buvo atvejis Panevėžyje – vyrukas siuntė vieną statinį su medumi. Sumokėjo kaip už pusę mašinos, nes toks minimumas. Už tą kainą galėjo prisidėti dvidešimt dėžių. Jei turite tik vieną lagaminą – tiesiog pasiimkite Ryanair, nors bagažas brangus. Arba pasidžiaukite draugas, kuris skrenda.

Kiek laiko iš anksto reikia rezervuoti vietą mašinoje?

Idealu – savaitė, realu – trys dienos. Skubūs iškvietimai įmanomi, bet sekmadienį skambinti prašyti pirmadienio ryto mašinos į Londoną... galima, tik kaina bus kitokia. Furgonas nėra taksi. Jei ką tik išsikrovė Berlyne, per naktį į Vilnių nespės. Planuojant galvokite apie grandinę. Kita vertus, žiemą prieš Kalėdas rezervuokite prieš mėnesį. Tada visi veža dovanas ir kėdžių trūksta labiau nei vasarą.

Kai rašai popierius – muitinė, draudimas ir kiti žvėrys

Ar reikia CMR draudimo, ar man pakaks vežėjo bazinei atsakomybei?

Šitas klausimas mane vargina mažiausiai du kartus per savaitę. Bazinė vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją – aš neesu teisininkas, bet maždaug 8,33 SDR už kilogramą. Daugeliui tai centai palyginti su sofa verta du tūkstančius. Todėl jei vežate vertingus daiktus – draudimas privalomas. Aš patarčiau tikrai. Yra daug kompanijų, kurios parduoda „visą“ atsakomybę, bet kai įvyksta įbrėžimas, staiga paaiškėja, kad draudimas galioja tik kilusioms katastrofoms. Čia kaip su automobilio draudimu – KASKO ir civilka, skirtingas pasaulis. Nepasitenkinkite pirmu pasiūlymu.

Ką daryti, jei pasieniečiams kelyje kažkas nepatiks mano prekių deklaracijoje?

Blogai. Ne, rimtai – sustabdymas pasienyje gali užtrukti valandas. Paprastai problemos kyla dėl prekių kodo neatitikimo aprašymui. Arba dėl to, kad vertė suapvalinta per drąsiai. Kartą klientas įrašė „naudoti rūbai“ – o ten buvo dizainerio paltai. Muitininkai nekvaili. Jie tikrino. Skirtumas tarp vertės – didelis. Geriausias patarimas: rašykite tiesą. Jei nežinote, koks kodas tiksliai, paklauskite. Aš dažnai skambinu muitinės tarpininkams tiesiogiai, nors galėčiau ir pats atspėti. Svarbiausia – neatidėliokite popierių paskutinei minutei, nes tada atrodo kaip tyčinis klaidinimas.

Ar galiu pats užpildyti eksporto deklaraciją, ar čia privalo kištis tarpininkas?

Fizinis asmuo techniškai gali, bet aš nesu matęs, kad kas nors sėkmingai tai padarytų pirmu bandymu. Sistema vadinasi NCTS, o jos sąsaja... na, gal ji graži muitinės darbuotojams. Paprastai tarpininkas kainuoja nuo 40 iki 80 eurų, bet sutaupo galvų skausmo. Yra vienas niuansas: jei siunčiate asmeninius daiktus (turto perkraustymas), dokumentacija kitokia nei verslo siuntai. Čia žmonės dažnai sumeta. Kartą pats klientas bandė deklaruoti buities techniką kaip prekes pardavimui – Anglijos pusėje kilo klausimų dėl PVM. Užsirašykite: asmeniniai – ne prekyba. Nebent tikrai parduodate.

Ar po Brexit viskas pasikeitė, ar jau atslūgo tos dokumentų problemos?

Pasikeitė, ir ne, dar neatslūgo. Aš galėčiau pasakyti, kad dabar jau viskas kaip anksčiau, bet tai būtų melas. Papildomi patikrinimai pasienyje retesni nei 2021-aisiais, bet SPS sertifikatai maistui, izojimo reikalavimai gyvūniniams produktams – visa tai liko. O jūs nustebtumėte, kiek žmonių bando išvežti rūkytos dešros lagaminėlį. Ne. Dabar reikia eksporto deklaracijos iš Lietuvos, importo Jungtinėje Karalystėje, o jei per Prancūziją vilkikas dar ir papildomus sertifikatus rinko. Dokumentų krūvis padidėjo maždaug trigubai. Vežėjai prie to priprato, bet klientai dar stebisi.

Kas bus, jei muitas Anglijoje apskaičiuos kitaip nei tikėjausi – kas moka skirtumą?

Muitas ten – jų teritorija, jų taisyklės. Jei apskaičiuoja daugiau, mokate jūs. Jei mažiau – džiaukitės. Tokia matematika. Aš dažnai sakau: deklaruokite tikrąją vertę. Muitinės turi prieigą prie internetinių kainų, ir jei „naudota“ skalbimo mašina staiga pasirodo esanti šių metų Samsung modelis, kils klausimų. Skirtumas dažnai neišvengiamas dėl valiutos kursų. Galiu prisiminti atvejį, kai klientas skundėsi, bet pats suapvalino eurus žemyn. Muitai to nevertina kaip pasiteisinimo.

Kelionėje – ta seka, apie kurią visi klausia

Kaip iš tiesų veikia ta siuntos seka – ar tikrai matau, kur mašina yra realiu laiku?

Realiai – retai. Daugelis kompanijų sako, kad sekimas realiu laiku, bet tai dažnai reiškia, kad vairuotojas paspaudė mygtuką „išvykau“ ir po to „atvykau“. Tarpiniai taškai – jau bonusas. Šiuolaikiniai vilkikai turi GPS, bet ne visi vežėjai suteikia jums prieigą. Kartais gaunate nuorodą į platformą, kurioje matosi maždaug kas šešias valandas atnaujinamas taškas. Tai nėra kariškai preciziškas dalykas. Jei labai svarbu žinoti kiekvieną posūkį, reikia tikėtis brangesnės paslaugos. Bet pripažinkime: 90% žmonių tiesiog nori matyti, kad siunta dar nepasiklydo. Ir tam to pakanka, tikiuosi.

Ar galiu sekti krovinį telefonu, ar reikia specialių programų?

Telefonu tikrai, programų dažniausiai nereikia. Paprastai jums atsiunčia nuorodą, kuri veikia naršyklėje. Arba SMS su trumpąja nuoroda. Turiu pripažinti, kad kai kurios mažesnės įmonės vis dar naudoja Excel lenteles ir žinutes viberiu. Buvo toks viduje juokingas, bet išorėje skausmingas atvejis: klientui aš pats skambinau kas tris valandas ir klausiau, kur vairuotojas. Nes sistema užstrigo. Tai nebuvo aukšta technologija, bet veikė. Jei įmonė sako, kad turi stebimą sistemą, paklausite – ar tai integruota platforma, ar vairuotojo sąžinė? Aš linkęs manyti, kad abu variantai galimi.

Ką reiškia, kai sekimo sistemoje parašyta „in transit“ tris dienas iš eilės?

Reiškia, kad mašina važiuoja arba stovi. Štai logistikos poezija. „In transit“ reiškia, kad krovinys nepasiekė kito patikros taško. Jei matote tai tris dienas, greičiausiai vilkikas kirto Europą be sustojimų arba tiesiog niekas nepasižymėjo naujo taško. Neišsigąskite iš karto. Kartą mašina rodė „in transit“ per visą Vokietiją, nes sistema strigo, o vairuotojas pamiršo atnaujinti. Realiai jis jau buvo Belgijoje. Kitas variantas – customs hold, bet tada dažniausiai rodoma kita žyma. Jei po keturių dienų vis dar tas pats, verta paskambinti vežėjui. Nepulkite į paniką – bent jau iš pradžių.

Ar vairuotojas turi nufotografuoti mano siuntą prieš kraudamas, ar tai tik teorija?

Turi, bet praktiškai priklauso nuo darbo krūvio. Aš asmeniškai visada prašau nuotraukos. Tada nėra „o, taip jau buvo“ diskusijų. Vis dėlto, kai kurie vežėjai seno stiliaus į tai žiūri kaip į švaistymą. Jie geriau apsiverčia kavos puodelį. Buvo atvejis, kai nuotrauka parodė, kad daiktai suplėšyti jau pakrovimo metu – klientas spėjo apsaugoti papildomai. Be tos nuotraukos būtume kalbėję į orą. Kita vertus, naktį, lyjant, nuotraukos kokybė būna kaip iš šaldytuvo kameros. Geriau bloga nuotrauka nei jokios.

Ką daryti, jei sekime rodo, kad mašina stovi Pasvalyje jau pusdienį?

O, tai gali būti visiškas niekis arba problema. Pusdienis Pasvalyje? Greičiausiai vairuotojas pietauja arba laukia kitos siuntos prisikrovimo. Furgonai važinėja po Lietuvą ir renka krovinius – tai normalu. Bet jei stovi parą – galbūt gedimas. Aš nesu teisininkas (skuosčio... palaukite, ten buvo kitas žodis), bet vairuotojų darbo laiko taisyklės man tik apytiksliai. Kartą vilkikas stojo Panevėžyje dėl sankabos, o sekimo sistema tyli. Skambinau pačiam vairuotojui. Pasirodo, jau valandą laukė pagalbos. Todėl sekimas – geras, bet ne šventas. Skambutis kartais atveria daugiau informacijos nei žemėlapis.

Kai kas nutinka kitaip – apie blogas įmones ir nesibaigiančius lūkesčius

Ar pasitaiko, kad vežėjas paprasčiausiai neatvažiuoja sutartu laiku?

Deja, taip. Ir ne tik mažos įmonės. Didelės korporacijos kartais persiplanuoja ir jūsų krovinys tampa antrarūšiu. Buvo atvejis, kai klientas Londone laukė dvi dienas, o vilkikas buvo atšauktas dėl techninės apžiūros. Baisiau, kai neatvažiuoja tie, kurie paėmė avansą. Čia jau apgaulė. Kaip atpažinti? Jei kaina per maža, jei nėra raštiškos sąskaitos, jei telefono numeris keičiasi dažniau nei oras Londone – pabėkite. Aš ne vieną piktybinį pažįstu šioje rinkoje. Ne kaip asmeniškai, bet girdėjau istorijas iš kolegų. Paprasčiausiai – jei jaučiate, kad kažkas ne taip, rinkitės kitą partnerį. Geriau brangiau, bet užtikrintiau.

Ką daryti, jei iškraustymo metu pastebiu, kad dėžė įspausta – bet kur pasirašiau?

Tada turite problemą, bet ne katastrofą. Pasirašymas – pripažinimas, kad gavote. Tačiau jei įspaudimas matomas išoriškai, galite užfiksuoti aktą. Svarbu – foto PRIEŠ pasirašymą. Kartą Birmingeme klientas atidarė dėžę po trijų dienų – sulūžusi lentyna. Dokumentas be pastabų. Draudimas nepadengė. Liūdna. Patarimas: net jei vairuotojas skuba, rašykite pastabas. „Gauta su pažeistomis pakuotėmis“ – tai ne įžeidimas. Aš vežėjams sakau: geriau lėčiau, bet teisingai. Nes velniškai brangu taisyti klaidas vėliau.

Ar tikrai visi vežėjai turi teises važiuoti į Jungtinę Karalystę, ar čia yra kokių niuansų?

Ne visi. Ir tai problema, kurią aptinkate per vėlu. Po Brexit vairuotojams reikia specialių leidimų. Yra kompanijų, kurios samdo žmones su laikinais sprendimais – ir kartais jie stringa Calais uoste. Lietuvių vežėjai dažniausiai tvarkingi, bet pasitaiko šešėlininkų. Aš patarčiau paklausti tiesiai šviesiai: ar turite visus leidimus Jungtinei Karalystei? Jei atsakymas „taip, žinoma“ per greitas ir automatizuotas – paklausykite intuicijos. Kartą girdėjau apie vilkiką, kurį teko grąžinti iš Kybartų, nes paaiškėjo, kad vežėjas neturėjo... oi, čia per daug specifiku, bet suprantat – bėda.

Kodėl kartais pervežimas į Angliją trunka ilgiau nei buvo žadėta – net jei nėra eilių?

Šis klausimas mane vargina, nes atsakymas būna nepopuliarus. Kartais vairuotojai turi rinkti papildomus krovinius pakeliui, kad maršrutas apsimokėtų. Tai vadinama „groupage“, ir tada jūsų siunta keliauja per Varšuvą, Vokietiją, gal dar Belgiją. Promai taip pat ne visada pagal grafiką. Olimpinio kanalo problema... na, ne kasdien, bet pasitaiko. Kartą vilkikas dėl oro sąlygų kėlėsi iš Dunkerque vietoj Calais – pridėjo pusantros paros. Klientas pyko ant mūsų, nors mes valdėme nulį procentų oro. Prisipažinsiu, kad terminai yra orientaciniai. 90% atvejų jie laikomi, bet likę 10 – gyvenimas.

Kas nutinka su mano siunta, jei vilkikas sugeda kelyje – ar ji persikrauna į kitą?

Taip, bet ne per 5 minutes. Rimto gedimo atveju kviečiama techninė pagalba. Jei tą pačią dieną nepataisoma – siunta perkeliama į artimiausią sandėlį, o paskui į kitą transportą. Mačiau, kaip Lietuvoje sugedęs vilkikas laukė parą. Daiktai buvo perkrauti į šaldytuvą, nors jiems šaldymo visai nereikėjo. Klientui teko aiškinti, kodėl jo drabužiai keletą valandų šalo. Kita mašina nebuvo tuoj pat. Vežėjas privalo pasiekti pristatymą, bet terminai gali nukentėti be kompensacijos, jei sutartyje numatyta gedimo atsargai. Skaitote smulkųjį šriftą ar ne?

Anglijos galas – pristatymas, laiptai ir paskutiniai formalumai

Ar privalau būti pats pristatymo vietoje, ar galiu įgalioti kaimyną?

Kaimynas gali, bet turi būti raštiškas įgaliotojo sutikimas. Geriausiai – pasirašytas. Be to, vairuotojai nemėgsta neaiškumo. Jei kaimynas nežino, kas siunčiama, ir pradeda kalbėtis apie orą, o reikia pasirašyti CMR – laikas eina. Aš rekomenduočiau būti pačiam, bet jei negalite, paruoškite kaimynui nuotraukas, ką tikėtis. Kartą vyriškis pasiuntė žmoną, o ji atsisakė pasirašyti, nes „aš nieko apie tai nenutuoku“. Teko skambinti vyrui. Užtruko valandą. Londono kamščiai, vairuotojas nervinasi. Suprantama. Jei krovinys didelis ir reikia pagalbos nešant, kaimynas gali tiesiog neužtekti.

Ką reiškia „tail lift“ paslauga ir ar man jos reikės Anglijos adresu?

Tail lift – tai hidraulinis liftas vilkiko gale. Jei adresas Londone ar Mančesteryje, kur gatvės siauros, o namai be lifto – reikia, ypač sunkiems daiktams. Buvo atvejis Braitone, kai klientas manė, kad vairuotojas ir taip nuneš sofą į septintą aukštą. Ne. Vairuotojai vairuoja, o ne kilnoja daiktus be sutarties. Tail lift tik pakelia iš mašinos ant šaligatvio. Jei reikia nešimo – tai jau „two men and a truck“, kas kainuoja papildomai. Į Angliją pristatantys vežėjai dažniausiai turi tail lift galimybę, tik reikia užsakyti prieš savaitę. Kitąip gaunate standartinę mašiną, o sofos likimas – ant šaligatvio.

Kaip dažnai siuntos į Angliją vėluoja daugiau nei dieną – ar tai jau katastrofa?

Iš šimto siuntų gal dešimt vėluoja dieną kitą. Katastrofa tai tampa tik tada, kai jūs turite fiksuotą gavimo terminą – pvz., butą nuomojatės nuo pirmadienio, o sofa atvyksta trečiadienį. Daugelis klientų perskambina ir klausia, kur siunta, jau po 24 valandų nuo planuoto laiko. Aš suprantu įtampą, bet logistika nėra traukinys. Kartą dėl audros prie Lamanšo visos siuntos vėluoja dvi paras. Nieko negalėjome padaryti. Žmonės pyko. Bet juk ne aš danguje debesis kutinėju. Jei planuojate svarbų gavimą – pridėkite 2–3 dienas buferio. Tada vėlavimas nepataiko ant galvos.

Jei noriu užsakyti krovinių pervežimą į Angliją su seka dar kartą, ar gaunu nuolaidą?

Aš stengiuosi prisiminti pastovius klientus. Daugelis vežėjų duoda 5–10% nuolaidą. Bet ne visi. Jei siunčiate kasmet po tris baldus į Birmingemą – reikalaukite. Mažoms įmonėms lojalumas reiškia daugiau nei korporatyvui, kur jūs – numeris. Kartą pažįstamas gavo nuolaidą ne pinigais, o nemokamu pakavimu. Jam vertingiau. Svarbu paklausti. Jei atsakymas „ne“ – nieko nepraradote. Bet jei dirbate antrą kartą su ta pačia firma, ir jie jūsų neatsimena... gal pagalvokite, ar jums to reikia. Aš atsimenu. Bent jau stengiuosi.

Tiek to, mintis aiški: užsakyti krovinių pervežimą į Angliją su seka nėra raketų mokslas, bet reikalauja atidumo. Nuo pirmo skambučio iki pristatymo dirbate su žmonėmis, ne mašinomis. Jos sugesta, žmonės pavargsta, popieriai pasimeta. Klauskite, nepasirašykite aklai ir turėkite kelias dienas rezervo. Jei ką – skambinkite, net jei klausimas atrodo kvailas. Mes prie to pripratom. Sėkmės perkeliant gyvenimą per Lamanšą.