Transporto paslaugos mikroautobusais į Angliją – patikima, bet ne stebuklinga

Dvidešimt ketveri metai tarptautinių perkraustymų rinkoje – skamba rimtai, bet realiai tai didžioji dalis mano dienos yra paaiškinimai telefonu. Žmonės skambina ir klausia apie transporto paslaugas mikroautobusais į Angliją tarsi tai būtų taksi į kitą miesto galą. Deja, nėra taip. Yra kainų, kelių per visą Europą, muitinės postų, o kartais ir vonioje pražiūrėto vandens čiaupo, kurį kažkuri klientė primygtinai nori vežtis į Birmingamą. Šitame tekste sudėliau dažniausius klausimus – ne kaip iš brošiūros, o taip, kaip paaiškinčiau per antrą telefono skambutį.

Kainos ir logistika – dažniausiai pirmas klausimas, bet ne visada teisingas

Kiek dabar kainuoja transporto paslaugos mikroautobusu į Angliją, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Londoną?

Šiuo metu pilnos mašinos užsakymas, jei kalbam apie standartinį krovininį mikroautobusą, svyruoja nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Pri-klauso nuo to, ar važiuojam tiesiai pas jus, ar surenkam iš kelių adresų, ar reikia pagalbininkų pakrovimui. Kartais žmonės skambina ir sako – oho, o pas mane kaimyną Bernardą išsivežė už keturis šimtus. Ir aš tada sakau – gerai, paklausk Bernardo, ar Bernardas dar kartą gali tą patį vežėją surasti. Dažnai tas kainų skirtumas slypi draudime arba jo nebuvime.

O jei mano daiktų vos trys didelės dėžės ir vaikiškas dviratukas – ar galiu mokėti tris kartus mažiau?

Deja, mašinos neužsakinom pagal dėžių skaičių. Mikroautobusas važiuoja nepriklausomai nuo to, ar jis pilnas, ar beveik tuščias. Jeigu jūsų krovinys užima, tarkim, ketvirtį mašinos, mes galim pasiūlyti dalinio krovinio paslaugą – tada mokate už užimamą vietą. Bet vaikiškas dviratukas dažnai būna tas daiktas, kuris netelpa į dėžių geometriją ir užima daugiau erdvės, nei atrodo. Būna, kad žmonės paskutinę akimirką prisistato su ketvirta dėže. Tada tenka derėtis vietoje. O kartais derėtis nebelieka kaip.

Kodėl vieni siūlo pervežimą į Angliją dvigubai pigiau – ten kokia akcija ar aš kažko nesuprantu?

Čia reikia būt labai atsargiam. Yra vežėjų, kurie įkainoja kelionę žemiau savikainos, pasiima užstatą, o poto dingsta su pinigais arba atvažiuoja kažkokiu be draudimo laivu... pardon, mašina. Reguliariai matau skelbimus internete – pervežimas į Londoną už tris šimtus eurų. Realiai vien tik keltas per Lamanšą kainuoja apie du šimtus, nekalbant apie kurą. Kur čia logika? Nėra logikos. Yra rizika. Jei kaina atrodo per graži, kad būtų tiesa, ji ir nėra tiesa. Tokių istorijų girdėjau per dvidešimt metų – dešimtimis.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais tiesiai vairuotojui, kai jis atvažiuoja į Noting Hilą?

Taip, galima, bet reikia sutarti iš anksto. Mes, kaip įmonė, dažniausiai renkamės pavedimą, nes grynieji... na, juos reikia suspėti įmesti į banką, o banke eilės. Bet jei klientas Londone neturi sąskaitos arba labai bijo pavedimų, tai vairuotojas pasiima. Tik būna taip, kad paskutinėje stotelėje žmogus sako – o galvojau, kad gražiai sukrausite. Gražus pakrovimas nėra standartas, jis kainuoja papildomai. Tai jei laukiate madų žurnalo lygio, reikia apie tai prasitarti ankščiau.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoju ne iš Vilniaus, o iš mažesnio miesto kaip Panevėžys ar Klaipėda?

Taip, keičiasi, bet nebūtinai dramatiškai. Jei maršrutas vairuotojui patogus – pavyzdžiui, kelias į Klaipėdą prieš pat keltą į Švediją... pardon, mes gi į Angliją. Tai jei Klaipėda pakeliui, gali ir nekainuoti papildomai. Bet jei reikia nuvažiuoti į Zarasus, tada taip, bus papildomas kilometražas. Kai kurie vežėjai fiksuoja kainą tiesiog „iš Lietuvos“, bet mes skaičiuojam realų atstumą. Nes kuro kainos dabar – ne pokštas. Ir vairuotojo laikas irgi pinigai.

Dokumentai, muitinė ir tas popierinis chaosas po Brexit

Ar dabar, po Brexit, reikia kokių nors popierių daiktams, jei važiuojama mikroautobusu į Angliją?

Reikia. Bent jau turėkite sąrašą, inventorių, geriausiai anglų kalba. Muitininkai retai klausinėja paprastų perkraustymų, bet jei kažkas nutiks – pirmas dalykas, kurio jie paprašys, yra packing list. Aš dažniausiai siūlau klientams pasirašyti tiesiog surašytą popierėlį. Ką vežate? Drabužiai, indai, knygos. Kartais žmonės veža dalykus, kurių negalima – pavyzdžiui, aš esu matęs, kaip bandoma vežti džiovintą grybą (ne, ne ta prasme – tikrą grybą valgymui). (Pa-a-ilsiu – turiu galvoje grybus, ne grybą, nors gal ir grybą, nežinau, ką muitininkai pasakytų.) Tai geriau to nedaryti.

Kas bus, jei muitinėje atidarys dėžes ir pamatys, kad ten ne tik seni megztiniai, bet ir dešra?

Tada bus blogai. Yra draudžiamų maisto produktų sąrašas, ir dešra į jį patenka tarsi profesionalus futbolininkas į varžybas. Atsitiko mano klientui prieš kelis metus – vežėsi žmonos mamos kumpį, nes „Anglijoje tokio nėra“. Muitininkai konfiskavo, dar raštą surašė, o vairuotojas vėlavo keturias valandas. Nuo tada kiekvienam sakau: jei tai valgoma ir kvepia kaip namų rūkyta dešra – palikite Lietuvoje. Nežinau, kodėl žmonės galvoja, kad siena – tik formalumas.

Ar daiktai pervežimo metu yra kaip nors apdrausti, jei kas nors nutiks kelyje?

Dauguma rimtų vežėjų turi CMR draudimą, bet čia svarbu suprasti skirtumą – draudžiama yra krovinio vertė, o ne jūsų emocinė būklė, kai sulaužyta kavos aparatas. Atsargu būti reikia su vežėjais, kurie sako „viskas bus gerai, mums niekada nenutinka“. Jiems nenutinka, kol nenutinka. Aš asmeniškai patariu brangesnius daiktus apdrausti papildomai, jei vežate, tarkim, antikvarinę komodą. Bet ar to draudimo reikia paprastiems drabužiams? Ne. (Gal ir reikia? Ne, nereikia. Nebent turite deimantų siuvinėtą smokingą.)

Ar galiu vežtis savo mamą augalą – tą fikuso medį, kurį ji augino dvidešimt metų?

Augalai... čia aš tikrai ne specialistas. Techniškai gyvi augalai kai kuriems vežėjams kelia problemų, nes yra fitosanitarinės taisyklės. Bet prisiekiu, kad mačiau, kaip fikusas puikiai pergyveno kelionę iki Mančesterio, tiesiog buvo suvyniotas į antklodę. Kita vertus, mačiau ir tokių, kurie nuvyko kaip... šiaudai. Jei tas augalas – be dirvos, tik vazonas, galima daugiau galimybių. O jei su žemėmis – tada jau reikia raštų, o raštai po Brexit yra kaip tos piniginės, kurių niekada nėra – pradingsta muitinėje. Sakyčiau – rizikuokite tik jei mamai tai gyvybės klausimas.

O jei vežu dviratį – ar jį reikia registruoti kaip krovinį ar kaip keleivį?

Dviratis dažnai sukelia galvos skausmą. Jei tai vaikiškas dviratukas – dar įveikiamas, sulankstomas, į kampą. Bet suaugusiojo kalnų dviratis užima erdvę ir turi aštrias dalis. Techniškai jis yra krovinys, bet ne vienas klientas bando įkišti jį į saloną kaip keleivį. Atsakymas – ne, nevešiu kaip keleivio, nes muitinė gali paklausti kodėl jūsų keleivis neturi kojų. (Nesakau visai rimtai, bet iš esmės jis turi keliauti registruotas kaip krovinys.) O jei dar elektrinis – tada ir baterijų dokumentai reikalingi.

Kelias, laikas ir kaip elgtis, jei vairuotojas nepaskambina laiku

Kiek laiko iš tikrųjų užtrunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos iki Londono?

Priklauso nuo maršruto, bet realiai – dviem trims parom. Iš važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją arba Olandiją, tada Prancūziją, tunelį ar keltą. Teoriškai galima ir greičiau, bet vairuotojai turi poilsio laiką. O jei dar renka arba pristato keliose vietose, prisideda laikas. Kartais žmonės skambina ir klausia – ar neatvesite penktadienį vakare, nes aš išeigines pradedu? Atsakau – neatvesiu, nes tunelis penktadieniais būna katastrofa. Geriau šeštadienio rytas.

Ar vairuotojas keičiasi pakeliui, ar vienas žmogus vairuoja visą kelią?

Paprastai tarptautiniuose pervežimuose dirba du žmonės, ypač jei tai ilgesnė nei paros kelionė. Būna ir vienišų vilkų – vairuotojų, kurie veža vieni, bet tada jie privalo daryti ilgesnes pertraukas ir jūsų daiktai juda lėčiau. Aš asmeniškai renkuosi duetą: vienas vairuoja, kitas žiūri žemėlapį, dalina kavą. Beje, apie kavą – per dešimt valandų vairavimo jie išgeria tiek espreso, kad man stebuklas, kaip nemiršta nuo aritmijos. Tai bent jie budrūs.

Ar mikroautobusas važiuoja kas savaitę fiksuotomis datomis, ar reikia derintis kaip pas stomatologą?

Jei kalbame apie privatų užsakymą – važiuoja tada, kada jums reikia, jei tik yra laisva mašina. Dalinio krovinio atveju – taip, būna reguliarūs reisai, kartais kas savaitę, kartais kas dvi. Bet tai nėra autobusas iš Vilniaus į Kauną. Jums reikia paskambinti, pasakyti – turiu dėžių, noriu trečiadienį. Tada mus tenkina arba neatitinkam. (Aha, norėjau pasakyti – atitinkam arba neatitinkam... na, supratote derinimą.) Turėkit lankstumo.

Kurioj vietoj dažniausiai stringa didžiausios spūstys – prie keltų ar tunelio po Lamanšu?

Po Brexit Europolyje spūstys persikėlė į uostus. Keltai iš Dunkerko ar Kalė į Duvrą kartais turi eiles po keletą valandų. Tunelis greitesnis, bet ir ten pasitaiko. Praėjusiais metais vienas mūsų vairuotojas stovėjo kelyje prie Doverio tiek ilgai, kad jau maniau, pirkite ten butą. O priežastis – paprasta: prastas oras ir vienas sugedęs vilkikas tunelyje. Ką pasakysiu – Lamanšo sąsiauris visada buvo kakliukas. Planuokite laiko rezervą. O dar geriau – neplanuokite paskutinę minutę svarbių susitikimų pagal atvykimo laiką.

Kiek žmonių kartu gali važiuoti su daiktais tame mikroautobuse?

Krovininiame mikroautobuse keleivių vietų nėra – arba būna tik viena kita šalia vairuotojo. Jei jums reikia keliauti kartu su daiktais, reikia užsisakyti keleivinį variantą arba rinktis mišrią paslaugą. Žinote, būna tokia paklausa – nori ir pats nuvykti, ir daiktus parsivežti. Tada reikia mašinos su pakankamai vietos. Bet jei sėda pats klientas, trys jo draugai, šuo ir dar penkios dėžės – ne, mikroautobusas nepavirs stebuklinga lagamina. Vietų fizinis dėsnis negalioja.

Būna ir bėdų – ką daryti, kai viskas eina ne pagal planą

Ar teko matyti, kad žmonės liko be daiktų dėl kažkokios vežėjo klaidos?

Deja, taip. Ne su mūsų mašinomis – aš tikrai stengiuosi to išvengt, – bet rinkoje esu matęs. Yra istorijų, kai žmonės mokėjo avansą mažai žinomai įmonei, o toji įmonė su viskuo dingo į orą. Arba vairuotojas paliko daiktus saugykloje Vokietijoje, nes „sutriko mašina“, o po to pradėjo reikalauti papildomų trijų šimtų eurų už saugojimą. Tai vadinama spaudimu. Jei taip nutinka – neskubėkite mokėti, rinkitės įrodymus, rašykite. O geriau – rinkitės vežėją, kuris egzistuoja ne tik Facebooke tris dienas.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo ne valandą, o dvi dienas – aš juk skundą rašyt galiu?

Galite rašyti, bet pirmiausia pažiūrėkit sutartį – koks ten nurodytas galiojantis pristatymo langas. Jei yra parašyta „pristatymas per 2–4 darbo dienas“, o pristatė per penkias, tada taip. Bet jei nėra sutarties... na, tada jūsų skundas – kaip į kryžių bobutei – malonus, bet be realios galios. Aš visada siūlau pasirašyti bent jau paprastą dokumentą su datomis. Beje, vėlavimai dažniausiai nutinka dėl muitinės, o ne dėl vairuotojo tingėjimo. Muitininkai nedirba pagal mūsų nuotaikas.

O jei aš gyvenu Londone, o daiktai atvažiavo ne į mano duris, o į Birmingamą – kodėl taip nutinka?

Būna, kad klientas sako – aš esu Londone, bet nepatikslina, kad rytiniame pakraštyje, o vairuotojas planavo vietoves pagal postcodes. Kartais dėl parkavimo apribojimų centrinėje Londone tenka susitikti periferijoje. Būna ir klaidingų supratimų – aš pats prieš kelerius metus (o gal prieš penkerius? dabar jau nebeatmenu) turėjau atvejį, kai klientas nurodė gatvę, bet praleido namo numerį. Tada skambinam, o jis – o, aš galvojau, jūs žinote kur. Ne, aš nežinau kur, aš ne mediumas. Tai patikslinkite adresą tiksliai.

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežimą iš Lietuvos į Angliją per 24 valandas, nors tai fiziškai neįmanoma?

Tai klasika. 24 valandos – absoliuti nesąmonė, nebent turite teleportacijos įrenginį. Bet skelbimuose tai matosi. Kam? Kad gautų užsakymą. Paskambinsite, sumokėsite užstatą, o paskui jums pasakys – o, atleiskite, vairuotojas susirgo, bus per tris dienas. Kai kurie vežėjai taip dirba dešimtmečius: paima užsakymą bet kokia kaina, o poto mąsto kaip įvykdyti. Aš to nedaryčiau, bet konkurencija žiauri. Ir žmonės kartais patys nori tikėti stebuklais. (Čia ne pateisinimas, čia faktas.)

Ruošimasis perkraustymui – ką daryti, kad nereikėtų gailėtis

Kada geriausia užsisakyti transportą į Angliją – prieš savaitę ar prieš mėnesį?

Prieš mėnesį – ramiau. Prieš savaitę – brangiau ir stresuotiau. Ypatingai vasaros sezono metu, kai visi studentai grįžta, emigrantai keičia butus ir tėvai veža padedančias dukteris. Geriausia dvi–trys savaitės. Bet būna ir taip, kad paskambina vakarop – „rytoj turiu skristi, daiktai liko“. Tada mes bandome sukti galvas. Kartais pavyksta surasti vietą, o kartomet tenka mokėti dvigubai. Kartomet – velnias, rašau greitai, turėjau omenyje kartais. Bent jau čia matote, kad ir aš ne robotas.

Kaip supakuoti daiktus, kad vairuotojas nepultų į neviltį pakraudinėdamas?

Stambios dėžės, lipni juosta, ne maišai iš maximos. Aš prisiekiau – matęs tokių vaizdų, kad ašarą ėmė. Buvo atvejis, kai klientė supakavo visą virtuvę į šviežių bandelių maišus. Vairuotojas atidarė duris, ir... buvo kaip modernus meno kūrinys – kas išsibarstė, kas įplyšo. Dėžės turi būti ne sunkesnės nei 25–30 kg, kitaip niekas jų nepakels. Ant viršaus rašykite kryptis – svetainė, miegamasis. Ir labai prašau – nepalikite skysčių atidarytų. Šampūnas gali apdovanoti jūsų sofą taip, kad ji nebeatsistatys.

Ar turiu pats padėti krauti, ar galiu tik stebėti iš šono su kava?

Jei mokate už paslaugą su pakrovimu – stebėkite. Jei be – dėkitės arba vairuotojas vienas kraus dvi valandas. Tai kaip su kaimynu: jei jis padeda jums nešti šaldytuvą, neduodate stebėti pro langą. Nors kai kurie vairuotojai mieliau dirba vieni, be blaškymosi. O jei norite padėti – apsiaukite normalius batus, ne šlepetes. Matęs, kaip žmogus ant ledo su sodo šlepete... nu, ne ant ledo, ant šlapios trinkelės... paslydo. Ir dėžė iš rankų. Ir taip tenka gailėtis.

Ar galiu vežtis šaldytuvą, skalbimo mašiną ir sofą vienu metu – juk mikroautobuse vietos atrodo daug?

Atsakymas paprastas: pri-klauso nuo sofos. Jeigu tai kampinė, miegamoji, keturių dalių monstras – gali užimti pusę mašinos. Šaldytuvas ir skalbimo mašina – sunkūs, bet kompaktiški. Bet ar jie bus prijungiami? Ne, nėra laidų. Ir šaldytivą reikia transportuoti stovintį, ne gulintį, kitaip kompresorius gali suplyšti. O mikroautobuso erdvė... na, atrodo daug, kai tuščias. Kai pradedi dėti dėžes, staiga supranti, kad jis mažesnis nei atrodo. Kaip bagažinė prieš kelionę – visada per maža.

Ką daryti, jei paskutinę dieną prieš išvykimą prisimenu dar vieną daiktą, kuris netilpo?

Skambinate ir klausiate. Būna, kad žmonės paskutinę akimirką prisimena – o Dieve, dar komoda. Jei mašina dar nepakrauta iki galo ir yra laisvų kvadratų, dažnai spėjame įdėti. Bet jei ji jau pilna ir išvažiavusi į Panevėžio apylaukę, tada jau nieko nepadarysi. Aš patariu visada turėti atsarginę dėžę, kurioje telpa viskas, ką pamiršote. Ne, nėra tokios dėžės. Bent jau turėkite sąrašą, kurį peržiūrite prieš pat pristatymą vairuotojui.

Kuo skiriasi mikroautobuso paslauga nuo didelio vilkiko siuntoms į Angliją?

Mikroautobusas – tai mobilumas. Jis įvažiuoja į senamiesčio gatveles, prie pat namų durų, kur vilkikas neprisilies net svajonėje. Kaina dažnai mažesnė nei pilnas vilkikas, talpa didesnė nei paprastas kemperis. Bet jei vežate visą trijų kambarių butą, mikroautobuso neužteks. Tada reikia arba dviejų reisų, arba didesnės mašinos. Aš dažnai lyginu mikroautobusą su tokia universalia plaktuve – ir sriubą, ir mėsą, bet jei vestuvės dvidešimčiai žmonių, plaktuvės neužteks.

Išvada

Transporto paslaugos mikroautobusais į Angliją yra puikus sprendimas, jei ieškote balanso tarp kainos, greičio ir lankstumo. Per ketvirtį amžius šitame darbe supratau, kad sėkmė priklauso ne nuo to, kokia didelė mašina, o nuo to, kiek aiškiai mes kalbamės prieš kelionę. Paskambinkite, papasakokite ką vežate, paklauskite, kur kas nenušvilps, ir viskas bus gerai. O jei nebus – skambinkite man vėl. Nebent tai penktadienis vidurnaktį. Tada ryt.