Smulkių siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją: ką svarbu žinoti prieš siunčiant

Aš jau gal kokią dešimtmetį vežioju daiktus į Londoną, Birmingemą, Visčesterį... Žinau kiekvieną rimtą duobę ant A14, žinau, kur pasienyje ilgiausiai laukia, ir žinau, kad smulkių siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją nėra tik "įmetei ir pamiršai". Žmonės dažnai galvoja, kad mikroautobusas – tai mažesnė versija sunkvežimio. Ne. Tai visai kitas žaidimas. Kita logistika, kiti limitai. Šiame tekste rašau kaip sau – be saldžių pažadų. Bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas. Kai kurie atsakymai bus nepatogūs. Bet tai realybė.

Kas išvis yra šitas mikroautobusas ir kam jis tinka

Kuo skiriasi siuntinys mikroautobusu nuo didelio krovinio, kurį veža fūra?

Mikroautobusu dažniausiai vežami 1–8 europadėklai arba atskirų dėžių kroviniai. Fūra gali tempti dvidešimt. Mes esam lankstesni – galim pristatyti į siaures gatves. Bet vienu metu vežam daug skirtingų žmonių daiktų. Kartą klientas atsivežė pakuotę, lyg vežtume visą virtuvę. Prašyta viena spinta, o atvažiuoja trys. Tada arba atsisakome, arba visi turim galvosūkį, kaip sutalpinti. Taip, tai ne idealu, bet taip gyvena realus transportas.

Ar galiu išsiųsti tik vieną dėžę su drabužiais ir batais?

Gali. Bet nuoširdžiai – kaina gali atrodyti kandžiojanti. Už vieną dėžę mokėsi beveik tiek pat, kiek už tris. Kodėl? Nes vieta mikroautobuse vis tiek užimama. Mes nevežame paštu. Geriau susirasti draugą ar kaimyną, kuris irgi turi ką siųsti, ir sukrauti kartu. Taip vadinasi grupinė siunta. Mokotės ne už dėžių skaičių, o už vietą. Vienas vežėjas man kartais pyksta, kad aš taip atvirai apie kainas pasakau, bet ką jau padarysi.

Kiek mašinų per savaitę važiuoja į Angliją?

Iš Lietuvos paprastai 2–4 reisai priklausomai nuo sezono. Prieš Kalėdas važiuoja beveik kas antrą dieną, o tarp sausio ir kovo – retokai. Ne visi važiuoja tos pačios kompanijos. Kai kurie renkasi maršrutą per Olandiją, kiti – per Prancūziją. Kelias per Diepą naudojam dažnai. O žiemą ten rūkas... keistas toks tirštas. Kartais tenka stovėti kelias valandas. Bet tai gyvenimas, ne katastrofa. Svarbu, kad mašina nebūtų prigrūsta kaip tetris be logikos.

Kainos, svoriai ir kas išvis gali keliauti

Kiek kainuoja siųsti standartinę dėžę į Londono rytus?

Šiuo metu – maždaug nuo 65 iki 95 eurų už dėžę iki 30 kilogramų. Skaičiai nuolat laksto, nes dyzeliniai degalai vis šokinėja. Dar priklauso nuo toLESnio pašto kodo. East End lengviau pasiekti negu ką nors už M25 žiedo. Būna, kad klientas pasiūlo: "o gal pigiau?" Pigiau būna tik tada, kai turiu laisvą vietą ir ją užpildyti reikia bet kokia kaina. Tada kartais nuleidžiam. Bet tai ne taisyklė, o atsitiktinumas. Neprasikabinek dėl dešimties eurų – prarasi nervus.

Ar kaina priklauso nuo svorio, ar nuo to, kiek vietos užima?

Nėra vienos taisyklės. Mes dažniausiai žiūrime į apimtį, nes mikroautobuso erdvė ribota. Bet jei siunti knygų dėžę – svoris didelis, tūris mažas. Tokiu atveju kai kurie skaičiuoja pagal kilogramus. Nesu 100% tikras, kaip tai daro visos įmonės Lietuvoje, nes kiekviena turi savo sistemą. Geriausiai klausti tiesiai. Svarbiausia – neprisidėk daiktų paskutinę minutę. Vakar buvęs klientas primetė dviejų kilogramų svarmenis. Maža bėda, bet nervus gadina visiems.

O jei mano siuntinys truputį didesnis, nei sakiau registruojantis?

Taip nutinka žiauriai dažnai. Sakai "dvi dėžės", o atsiveži dvi dėžes, kėdę ir dar maišą. Jeigu yra laisvos vietos – sutalpinsim, papildomai susimokėsi kelis eurus. Jei nėra – problemos. Kartais man tenka skambinti kitiems klientams ir klausti, ar sutiktų, kad jų daiktai tilptų kitaip. Tai nepatogu. Būna atvejų, kai vairuotojas atsisako vežti. Ir jis teisus. Planuoji? Planuok tiksliai. Nepatikslinęs klientas – didžiausia transporto rykštė.

Ar galiu siųsti dviratį nenuardęs jo?

Gali, bet nerekomenduoju. Neparduotas dviratis su nenuimtais vairais ir pedalai užima vietą beveik kaip du kartonai. Tai reiškia, kad mokėsi daugiau. Be to, jis braižosi apie kitus daiktus. Prieš metus vežiau tokį sportinį dviratį, kurį klientas suvyniojo tiesiog į du storesnius pledus. Žinoma, atsirado įbrėžimas ant rėmo. Jis pyko ant mūsų, bet supakuoti buvo kaip per šventę. Turiu omenyje – blogai supakuoti. (Na, iš tikrųjų turiu omenyje, kad reikia tų pedalų nenuimtus bent apsukti kaip reikiant).

Ar reikia kokių nors dokumentų elektronikai, pavyzdžiui, stalininiam kompiuteriui?

Taip. Po Brexit į Angliją reikia sąskaitos-faktūros arba sąrašo su verte. Elektronika privalo turėti CE ženklinimą (na, ne visada privalo, bet jei muitinė užklius – geriau turėti). Baterijos ir akumuliatoriai yra rizikingi. Kai kurie vežėjai jų išvis neims. Kiti – ims, bet perspėja, kad gali stabdyti. Aš asmeniškai kompiuterius vežu, bet prieš tai visada paprašau nuotraukos kasos. Reikia įrodyti, kad ne naujas prekybai, o asmeninis naudotas daiktas.

Kelionės trukmė ir maršrutai – kaip iš tikrųjų

Kiek laiko trunka kelionė nuo Vilniaus iki pristatymo Anglijoje?

Paprastai trys–penkios darbo dienos. Kartais greičiau – jei mašina pilnai užsikrauta pirmadienį ir išvažiuoja naktį. Kartais ilgiau – jei keltą laikas, arba, pasitaikė ir taip, Didžiosios Britanijos pusėje rūkas sutrikdo keltą. Rudenį tokios dienos pasitaiko. Prisimenu, praėjusiais metais viena siunta dėl to vėlavo dvi paras. Klientas skambinėjo kasdien. Suprantu jo nerimą. Bet aš juk oro valdyti negaliu. Tiesiog reikia numatyti saugų laiko rezervą.

Kurios Anglijos vietos pasiekiamiausios mikroautobusais?

Lietuviams turbūt lengviausia patekti į Londoną, Birmingemą, Peterbro, Nottinghamą, Matloką, Visbadą. Mančesteris irgi populiarus. O štai šiaurės Anglija, Kornvalis, ar Škotija – ten reikia specialiai suktis. Kartais tenka perduoti siuntinį vietiniams JK kurjeriams. Mokesčiai didesni, kontrolės mažiau. Kalnai Velse gražūs, beprotiškai, į šoną gal nukrypus – vaizdai ten filmiški, bet kelias ilgas ir vingiuotas, ir vairuotojai vengia tokių maršrutų be rimtos priežasties.

Pakuotė – dažniausia klaida, kurią žmonės daro

Ar jūs supakuosite mano daiktus, ar tai mano atsakomybė?

Tu pakuoji – mes vežame. Jei nori, kad kažkas kitas supakuotų, tai jau atskira paslauga ir kainuos papildomai. Ir dar – nepakuok į bananų dėžes iš parduotuvės. Tai baisiai dažna klaida. Buvęs atvejis: moteris atnėrė tris tokias dėžes, apvyniotas juostų sluoksniais. Apačioje suplyšo – kai iškrovėm Ostende, vaikiški drabužiai pasipylė ant grindų. Gėda buvo visiems. Dvigubos sienelės kartonas, burbulų plėvelė, lipni juosta – štai tavo draugai. Nepinigai dalykai, bet apsaugo nuo gėdos.

Koks popierius ar medžiaga geriausia siuntiniams į Angliją?

Dvigubo sluoksnio gofruotas kartonas. Ne pirmas pasitaikęs Amazono pirkinys. Daiktai viduje turi būti fiksuoti, kad nekristų. Burbulų plėvelė padeda, bet per daug jos žalos nedaro – tiesiog užima vietą. Kartais klientai klijuoja daug pigiau negu reikia juostos. Iš tikrųjų kokybiška lipni juosta geriau apsaugos negu keli sluoksniai pigios. Kai perkraustai jau tiek metų, pradedi jausti, kas praslysi ir kas ne. Kartais pažvelgi į pakuočių ir pagalvoji: "tai galimybė penkiasdešimt ant penkiasdešimt."

Ką daryti, jei siuntinys atkeliavo sulamdyta, bet aš buvau išėjęs ir žmona pasirašė?

Jeigu žmona pasirašė be pastabų, situacija labai bloga. Pasirašęs žmogus patvirtina, kad siunta gauta tvarkingai. Paskui pretenzijas pareikšti beveik nebeina. Todėl mokykite šeimą – jei dėžė įlūžusi, popierius drėgnas ar lipni juosta atšokusi – nieko nepasirašinėti. Aš atsimenu atvejį, kai vairuotojas atnešė kraninių plytelių dėžę, kuri kazkokia šlapia buvo iš apačios. Vyras skambino po trijų dienų, pyko ant mūsų. Dokumente parašyta "gauta tvarkingai". Tada jau nurimo. Deja, taisyklė paprasta – patikrinote, tada pasirašėte.

Muitai, dokumentai ir dėl ko žmonės pagrįstai išproto neatvažiuoja

Ar dar reikia pildyti muitinės dokumentus siunčiant į Angliją?

Taip, ir čia viskas pasislinko. Dėl Brexit viskas apsiverčiau aukštyn kojomis – prieš dešimt metų važiavome lengvai, o dabar kiekviena dėžė turi turėti turinį sąrašą, vertę eurais, aiškų gavėjo adresą. Jei siunti verslo siuntą – reikia sąskaitos faktūros. Jeigu asmeninius daiktus – turto deklaracijos. "Dovana" nebeveikia kaip magiškas žodis. Buvau matęs, kaip klientas bandė prasmukti su neįrašyta antikvarine vaza. Muitininkai Anglijos pusėje moka savo darbą. Nepagalvojai – stovi siuntinys ir renki nemalonumus.

Kokia vertė siuntinio gali būti be papildomo muito?

Atrodo, kad asmeniniams daiktams riba yra 135 svarai, bet tiksliai nebesu tikrus, nes tai keičiasi dažniau negu oras Londone. Viršijus – muitas ir PVM. Jei siunti naują prekę, gavėjas mokės dvigubai. Konservatyvus patarimas – rašyti tikrąją vertę, bet jei tai naudoti daiktai, vertink drąsiai žemiau rinkos. Turiu omenyje ne maržas neadekvačias, o realų antrarūšio daikto kainą. Muitinė kartais tikrina, kartais ne. Tai kaip ruletė. Bet meluoti nereikia – tiesiog būti sąžiningam ir protingam.

Ar galiu siųsti maisto produktų – šapro mėsos, sūrių, rūkytos žuvies?

Ne. Absoliučiai ne. Gyvūniniai produktai per JK sieną be atitinkamų veterinarinių pažymėjimų – katastrofa. Buvo atvejis, kai klientė supykino šaltai rūkytą kumpį į kelnių vidų tarp drabužių. Pasieniečiai turi šunis. Šuo pasivedė. Atidaryta. Bauda. Daiktas konfiskuotas. Aš tai pasakoju ne dėl dramos, o kad suprastum – nesvarbu, koks geras produktas, kokia močiutės dovana. Taisyklė griežta ir neperžengiama. Tiesą sakant, net augalai problematiški, bet maistas – ypač. Nebandyk.

Draudimas ir jei kažkas nutiko – kaip elgtis

Ar mano siuntinys automatiškai apdraustas, jei kas įvyks?

Paprastai ne. Standartinė atsakomybė yra keli eurai už kilogramą – kas yra juokinga, jei vežei kompiuterį. Pilnas draudimas kainuoja apie 1–3 procentus nuo įvertintos vertės. Daugelis to ignoruoja, galvoja: "niekada nieko nenutinka". O kai nutinka – pradeda raudoti. Buvęs atvejis su dviem monitoriais. Viena dėžė pateko po kito kliento sunkiu lagaminu. Ekranas trūko. Be draudimo – jokios kompensacijos. Klientas pyko, bet sutartis aiški. Blogos įmonės apie tai net neužsimena. Geros – paklausia. Atsakyk pats, ar verta.

Ką daryti, jei siuntinys kažkur dingsta kelyje?

Pirmiausia nekristi į hysteriją. Pasitikrink – ar tikrai "dingo", ar tiesiog vairuotojas dar neiškrovė? Kartais maišai nukrenta už sėdynių, po salono grindimis. Buvo atvejis – radome siuntinį po keturių dienų, kai vairuotojas tvarkė mikroautobusą. Jis prispaustas prie radiatoriaus. Tikras dingimas – retas, bet bjauresnis. Tada reikia rašyti pretenziją, turėti visus popierius, nuotraukas. Deja, jei vežei per bilenį brokerį iš feisbuko, o ne per įmonę – dažnai jau niekas nebegali padėt. Čia reikia kontaktų, o ne ašarų.

Ar galiu sekti, kur yra mano siuntinys realiu laiku?

Su mikroautobusu? Maždaug taip – paskambini vairuotojui ir klausi: "Kurys tu?" Jis atsako: "Humberge", arba "Ką tik įlindau į keltą". Daugelis mūsų neturi GPS sekimo, kuris rodytų klientams, nes tai brangu ir... atvirai, nėra laiko žaisti su programėlėmis. Kai kurios didesnės įmonės turi sistemas, bet smulkaus siuntėjo mikroautobusas – ne DHL. Aš asmeniškai siunčiu atnaujinimus SMS žinutėmis. Archajiška? Taip. Bet veikia. Vienam klientui kartais parašau: "rytoj po pietų". Jam to pakanka. Ne visiems reikia žemėlapio.

Apie įmones ir kaip neišsirinkti katastrofos

Kaip atskirti normalų vežėją nuo tų, kurie tik pasiims pinigus ir dings?

Kai kaina daug pigiau negu rinkos vidurkis – sprunkk. Kai bendrauja tik per feisbuko žinutes, neturi realaus adreso, o profilio nuotrauka – keltuvas iš google – taip pat sprunkk. Tikri vežėjai turi savo mašinas, kartais suplyšusius marškinėlius, bet atsako telefonu. Būna, kad ir geri žmonės pakliūva į bėdas, bet jie neina dingti. Patarimas: paklausk kelių žmonių, kurie jau vežėsi. Ne skaityk vien penkių žvaigždučių atsiliepimų – žmonės nemoka rašyti atsiliepimų. Paklausk giminaičio. Geras vardas yra geriausia reklama. O blogi... jie kvepia per pigiai ir per saldžiai.

Kas nutinka, jei vairuotojas pavėluoja dvi dienas?

Nutinka. Keltai stringa, mašinos genda, čia ne siuntų šventė. Kita vertus, gera įmonė paskambins arba parašys. Bloga – tiesiog tylės iki kol patys neiškrapštysi informacijos. Praeitais metais mūsų mikroautobusui suplyšo aušinimo žarna netoli Briuselio. Stovėjom iki ryto. Aš pats skambinau penkiems klientams atsivedęs. Jie pikti buvo, bet suprato. Solidarumas. Važiuoji toli – rizikuoji. Svarbiausia ne pats vėlavimas, o bendravimas. Jei tau niekas neatsako tris dienas – vadinasi, arba mašina supleškėjo, arba tu apgautas.

Ar galima susitarti dėl pristatymo tiksliai šeštadienį?

Teoriškai galima, bet praktiškai – brangu ir nepatikima. Šeštadieniais Anglijoje gyvenami kvartalai kaip miegančios kalytės – tylu, bet pavojinga. Vartai uždaryti, spynos ant durų, niekas neatsako. Vairuotojai dažnai vengia savaitgalio pristatymų, nes pervažiavęs iš Lietuvos keturis tūkstančius kilometrų, nori bent sekmadienį numarinti gazą. Mes darom išimtis, bet tada kaina auga. Jeigu tu darai, pavyzdžiui, perkraustymą – gal ir verta. O vienai dėžei? Ne. Susiraskite antradienį. Bus pigiau ir ramiau visiems.

Ar galiu siųsti kambarinį augalą dukrai į Angliją?

Augalai – galvos skausmas. Fito-sanitarinis pasas reikalingas, augalas neturi būti dirvoje (o substrato tikriausiai nežinai? Turi būti speciali mišinys). Buvo toks vienas jaunas klevas, kuri mama siuntė sūnui į Redingą. Mes atsisakėme. Kodėl? Nes augalas gali neatlaikyti temperatūros svyravimo mikroautobuso bagažinėje. O jei muitinė atidarys – problema. Žiedai vazonuose per kelias dienas nuvysta. Patarimas: nupirk augalą vietoj Anglijoj. Bus sveikesnis ir mažiau streso. Nesiunčiau aš asmeniškai augalų jau seniai. Nepasitikiu tuo reikalu.

Koks pats svarbiausias patarimas, ko klausti prieš siunčiant pirmą kartą?

Paklausk, kas bus, jei kas nors nepavyks. Ne "kiek kainuoja", o "ką darysite, jei mano siuntinys pasimes". Atsakymas atskleidžia visą tiesą. Jei girdi "nijako nebūna" – bėk. Jei girdi konkrečią procedūrą – galvok. Antras – paprašyk nuotraukos iš mašinos vidaus. Trečias – niekada neprimesk daiktų be žinios. Šitie dalykai atrodo paprasti, bet per dešimt metų mačiau, kad būtent čia slypi devyniasdešimt procentų barnių. Smulkių siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet žmogiškas kontaktas yra svarbiau negu bet koks skaičius kilometrų.

Išvada

Taigi, smulkių siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją – ne algoritmas ir ne automatinė parduotuvė. Tai gyvas procesas, priklausantis nuo žmonių, oro, pakuočių ir šiek tiek laimės. Pasirinkite vežėją, kuris atsako į klausimus netvarkingai, bet sąžiningai. Supakuokite taip, lyg patys tai vežtumėte. Ir prisiminkite – šimtai siuntinių kiekvieną savaitę nukeliauja saugiai. Jūsiškis irgi gali, jei nebandysite apgauti nei muitinės, nei fizikos dėsnių. Sėkmės, o jei ką – rašykite. Kartais atsakau greitai, kartais po poros valandų. Dirbam.