Smulkių krovinių vežimas į Angliją mikroautobusais pigiau – kaip tai veikia paprastam žmogui

Dvidešimt ketveri metai tarptautiniuose perkraustymuose – ne šiaip skaičius. Per šitiek laiko pamatai, kad žmonėms reikia ne fūros, o paprasto paaiškinimo, kaip nugabenti daiktus į Angliją neišleidžiant visų santaupų. Smulkių krovinių vežimas į Angliją mikroautobusais pigiau dažnai tampa išsigelbėjimu, kai didelis krovininis auto tiesiog perteklinis. Bet čia yra niuansų, kuriuos žino tik tas, kas sėdėjo prie vairo arba kliento kėdės šimtus kartų. Šiame aprašyme bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę – tiesiai, be užuolankų, kaip kalbėdamasis su bičiuliu bare.

Kainos ir kodėl kartais mokama mažiau

Kiek maždaug kainuoja smulkių krovinių vežimas į Angliją mikroautobusais?

Tiesą pasakius, et, čia platus langas. Maždaug nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų eurų, priklausomai nuo kiekio ir maršruto. Jeigu turi keturias penkias dėžes ir pora maišų – dažnai pakanka vieno reiso. Prieš savaitę skaičiavau klientui Kaunas–Birmingamas – išėjo triskart trys dešimtys eurų. Bet sakau – jei pridėsi sofą, teks didesnis transportas. Mikroautobusas laimi tik tada, kai krovinys smulkesnis. Kitaip jokios prasmės mokėti du kartus.

Ar tikrai mikroautobusu visada pigiau nei dideliu krovininiu automobiliu?

Ne, ne visada. Kartais žmonės paskambina – noriu kuo pigiau. Atsidarau sąrašą, pasiūlau mikriuką. O pas juos namie stovi trijų kambarių butas. Tada reikia septynių su puse tonos. Klausimas – ar mikroautobusas čia pigiau? Aišku, kad ne. Vežant du kartus su mikriuku, išeina brangiau. Bet jei mažas butukas ar kambario daiktai – tada taip. Degalų sąnaudos mažesnės, kelių mokesčiai kiti. Kartais ekonomika slypi ne mašinoje, o proto naudojime.

Kaip susiformuoja galutinė kaina – nuo ko ji priklauso?

Pirma – atstumas. Vilnius–Londonas viena, o Panevėžys–Kardifas – kita. Antra – ar yra liftas name. Be lifto su aštuntu aukštu kainuoja. Trečia – ar reikia pagalbos kraunantis. Dar – laikas, muitė, draudimas. Aš dažnai sakau – parašyk sąrašą, nufotografuok kampinę spintą, nes iš „nedaug daiktų“ aš mačiau visko. Kartą klientas pasakė „truputį“, o ten buvo devynios dėžės plazmos. Nuotrauka gelbėja. Rimtai.

Ar galiu sutaupyti, jei pats atvežu daiktus į jūsų saugyklą?

Čia momentas, kur gali nukristi kaina trigubai. Darbas kainuoja. Jei mes važiuojam pas tave į Šeškinę, penktas aukštas be lifto – pusė dienos nueina. O jei tu pats atgabeni daiktus į terminalą Kaune, mes tik krauname – sutaupai. Yra terminas „depo-depo“. Ne visi žino, bet mikroautobusais taip dažnai vežame. Ai, ir dar – jei esi lankstus su data, pakliūsi į reisą, kai turim pusę krovinio. Tada dalinasi kuras. Laimi visi pusę kelio.

Kodėl vieni vežėjai siūlo kainą triskart mažesnę nei kiti?

O čia jau atsargiai. Per tiek metų mačiau bėdų. Yra tokių, kurie rašo „vežu į UK pigiai“ – aštuoniasdešimt eurų. Galvoji – super. Bet paskui be draudimo, be sutarties, atvažiuoja ne tas žmogus, daiktai maišuose tempiami per lietų. Ir kai dingsta – niekas nežino kur vairuotojas. Nesakau, kad visi pigūs blogi. Bet jei kaina mažesnė nei degalai vienpusiam reisui – varpai. Realiai tas mikriukas kainuoja. Arba veža dar kažką nelegaliai.

Kas tinka vežti, o kas geriau pasilikti Lietuvoje

Koks krovinys apskritai tinkamas siųsti mikroautobusu į Angliją?

Dažniausiai personalūs daiktai – drabužiai, knygos, indai, mažesnė elektronika. Verslo siuntos, jei nebirios. Kartoninės dėžės iki dvidešimt penkių kilogramų kiekviena. Pora sulankstomų dviračių. Tie daiktai, kuriuos pats pakeli be kranų. Mikroautobusas nėra fūra – ten nėra hidraulinio galo. Viskas kraunama rankomis. Jeigu turi seifą – atleisk, nepatemps. Gal ir įgrūstumėm, bet praktiškai brangiau ir pavojinga sveikatai. Pasilik saugykloje ar parduok. Sutaupysi nervų.

Ar mikriuku galima vežti buitinę techniką, pavyzdžiui, šaldytuvą ar skalbimo mašiną?

Šaldytuvą – galima, bet tik išleistą ir supakuotą. Skalbimo mašina... žiūrėk. Aš ėjau į namą Klaipėdoje (ar gal Kretingoje? dabar jau nepamenu, bėda su atmintimi po penkiasdešimties) ir ten buvo pramoninė skalbyklė. Negalima. Per sunku. Bet paprasta mašina iki septynių kilogramų – taip, jei sutvarkai šlangas. Aš siūlau vežti tik jei technika naujesnė ir verta vargo. Kartais pigiau nusipirkti naują Londone, nei mokėti ir rizikuot, kad įkris į duris.

Kas būna, kai paaiškėja, kad krovinys netilpo į mikroautobusą?

Čia klasika. „Tetriso efektas“. Klientas sako – dvidešimt dėžių. Atvažiuoji, o ten dar maišai ir velionės močiutės veidrodis. Tada renkiesi – krauti dalį ar ieškoti antros mašinos. Paprastai einam į du reisus arba persiplanuojam. Bet antros mašinos rytui gali nebūti. Buvęs atvejis, kai klientui reikėjo palikt daiktus garaže dar savaitei, nes neturėjome kur dėti. Ne idealu. Daiktai buvo labai sunkus ir musvargino, bet taip realiai būna. Tiek fiziškai, tiek morališkai.

Ar galima vežti drabužius paprasčiausiai maišuose, be dėžių?

Maišai... Aš nemėgstu maišų. Rimtai. Jie plyšta, daiktai išbyra, ir tada vairuotojas važiuoja autobanu, o galvoje – kad kažkieno apatiniai išlindo prie rato. Bet klientai taupo. Sakau – gerai, bet pasiimk pastiprintus, ne pirmo pigumo. Dėžės geriau, nes pastatomos viena ant kitos. O maišai slenka, užima daugiau vietos. Ai, jei veši avalynę – dėžės reikalingos. Nes dvokas uždaroje mašinoje... Patikėk, žinau ką sakau. Geriau nesugalvok.

Kelionė, laikas ir kas vyksta kelyje

Kiek laiko realiai užtrunka kelionė iš Lietuvos į Angliją su mikriuko kroviniu?

Teoriškai įveiki per trisdešimt valandų. Realiai – porą dienų. Vairuotojas nei robotas. Reikia pailsėti, pavalgyti. Dar Folkestone muitinė kartais užtrunka valandą, kartais keturias. Jau nekalbu apie kamščius prieš Eurotunelį. Skaičiuok dvi su puse dienos nuo paėmimo iki atidavimo Londone. Jei Škotija – pridėk dieną. Buvę, kai įstrigom Prancūzijoje dviem valandom ilgiau dėl kelių remonto. Normalu. Neplanuok visko minutėlei.

Ar važiuojama tiesiai pas mane, ar surenkami daiktai iš kelių klientų?

Priklauso nuo užsakymo. Būna tiesioginiai – tik tavo daiktai, brangiau, greičiau. Būna daliniai – renka iš kelių žmonių. Pigiau, bet lėčiau. Mikroautobusas nardo po Lietuvą, paima, tada į Angliją. Jei skubūs daiktai – nepatariu dalinio. Buvę taip, kad klientas vilko lagaminą aplink Lietuvą tris dienas, kol surinko kitus siuntėjus. Jis paskambino piktas. Bet ką padarysi – taip sutarta. Aš tokio neorganizuoju, jei terminas svarbus. Reikia rinktis.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju kaip keleivis?

Hmm... Teisiškai galima, bet ne visada praktiška. Gale užpildytas kroviniu. Kelionės trisdešimt valandų sėdint priekyje su vairuotoju, kuris galbūt rūko – ne atostogos. Be to, draudimas turi apimti keleivį. O jei nėra – ne. Leidžiu kai kam, kai žinau situaciją. Paskutinį kartą prieš trejus metus leidau, kai vyras palydėjo mamos daiktus. Dabar mažiau taip darom. Reikia peržvelgt taisykles, gal paseno mano žinios.

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja ir aš negaliu būti nurodytu laiku?

Tai bėda, su kuria susiduriame nuolat. Skambini iš karto. Kuo anksčiau, tuo geriau. Jei vėluosi valandą – gal perskirstome laiką. Bet jei neatsiliepi – vairuotojas juda. Tada daiktai į sandėlį, ten jau mokesčiai. Buvę, kad klientas Londone buvo operacijoj. Suprantu. Bet vairuotojas negali laukti dviejų dienų už dyką. Paliekam sandėlyje, paskui pristatom. Bendravimas čia yra viskas. Rimtai – vienas skambutis gali sutaupyti šimtą eurų. Nežinau kodėl tyli žmonės.

Ar mikroautobusui reikia specialaus leidimo vežti krovinius į Angliją?

Taip, reikia. CMR draudimas, techninė apžiūra, tarptautinių krovinių licencija. Dar vairuotojui reikia kvalifikacijos, tachografo taisyklių. Anglijoje griežti. Jei sustabdo inspektoriai, o leidimų nėra – krovinys areštuojamas, mašina stabdoma. Mačiau tokius atvejus pas kolegas. Vienas vežė šaldytuvą be bilieto – atėmė mašiną savaitei. Todėl kai renkiesi vežėją, paklausk apie licencijas. Jie linguoja galvom neaiškiai – bėk. Nes kitaip bus blogai tau, ne jiems.

Pakavimas, dokumentai ir muitinė – nuobodus, bet būtinas reikalas

Ar reikia kažkokių popierių, jei vežu tik savo asmeninius namų daiktus?

Taip, reikia. Net asmeniniai daiktai deklaruojami. Nuo Brexit pasikeitė. Dabar – muitinės forma, sąrašas. Kai kuriems gali reikėti mokesčių, bet asmeniniams dažnai lengvatos. Turi paruošti sąrašą anglų kalba. Aš nesu teisininkas, bet be sąrašo pasienietis klausinės – o ką vežate? Jei trys striukės, du kilimai ir kilogramas lašinių – kils klausimų. O lašinius, beje, vežti negalima. Tiesiog sakau tarp kitko, nenoriu, kad išmestų.

Kaip atrodo muitinės tikrinimas realiai – tiesiog pravažiuoji?

Ne, ne visada. Eurotunelyje dažnai prašvilpi. Bet yra aktyvūs patikrinimai. Kartais sustabdo, prašo atidaryti. Jei supakuota kaip žmonės – greičiau praleidžia. Jei maišas brokastos megztinių, sukastų... atleisk, per ilgi klausimai. Jei traukia dėmesį – užtrunka. Buvę, kai klientas supakavo į juodus maišus. Muitininkas pamanė, kad atliekos. Sustabdė, išpakavo pusę krovinio. Valanda laiko. Juodi maišai – bloga mintis. Niekam nedarykit.

Kaip reikia supakuoti daiktus, kad jie neišsiteptų kelionės metu?

Stiprios dėžės – pirmas reikalas. Antras – burbuliukų plėvelė. Trečias – lipni juosta. Aš rekomenduoju vynioti dėžių viršų juosta (nors čia pataisymas – turėjau galvoje lipnią juostą, su plėvele slidžiau, mintys bėga). Dar žymėk – kur trapi, kur sunku. Nes kai krauna trise per lietų, nežinos, kad porcelianas, jei nėra užrašo. Buvę, kad sukrovė indus be žymėjimo. Radome tris lėkštes duženose. Gaila. Pakuotė yra tavo draudimas. Rimtai.

Ar verta fiksuoti daiktų būklę prieš išsiunčiant?

Absoliučiai. Bent jau nuotraukomis telefonu. Rimtai, kodėl žmonės to nedaro? Tinginys, laiko nėra. Bet kai atsiranda įbrėžimas ant komodos – o kur įrodymas? Nufotografuok prieš pakrovimą. Ypač baldus. Ir pasirašyk aktą. Dabar net SMS „gavau sveiką“ padeda. Aš nesu teisininkas, bet mačiau, kaip draugystės baigiasi dėl nenufotografuotų spintelių. Faktas. Nebūkite abejingi savo daiktams. Geriau pusvalandis prieš tai, nei savaitės ginčai po to.

Ar daiktai pervežimo metu yra kaip nors apdrausti?

Pas normalų vežėją – taip. CMR galioja, bet jis nepadengia visko. Jei pats blogai supakavai – gali nekompensuoti. Papildomas draudimas kainuoja, bet patarčiau brangesniems daiktams. Kompiuteriai, antikvaras. Jei sena sofa už trisdešimt eurų – kam mokėti? Bet jei tavo tėvo medžio darbai – tada tikrai. Ai, patikrink, ar draudimas galioja tarptautiniuose maršrutuose. Kai kurie tokie... keisti. Aš ne visada suprantu smulkmenas, pasitark su draudiku.

Apgavystės, avarijos ir kaip to išvengti

Kodėl kai kurie vežėjai nenori parodyti draudimo dokumentų?

O čia raudona vėliava. Aš nemeluosiu – yra tokių, kurie vadinasi vežėjais, o iš tiesų tiesiog vaikinas su draugo mikriuku. Neturi licencijos, draudimo. Kartą skambina piktas žmogus – turėjo atvažiuoti, o vairuotojas apsivemė ir dingo. Nusiuntė kitą be popierių. Klausiau – o ką pasirašei? Sako – nieko, per žinutes susitarėm. Eik tu... supranti. Jei slepia draudimą – vadinasi jo nėra. O jei nėra draudimo, avarija – daiktai tampa šiukšlėmis. Teismas nepadės be sutarties.

Koks yra pats blogiausias scenarijus, kurį teko matyti per du dešimtmečius?

Šitas klausimas... Buvo šeima iš Rygos, principas tas pats. Sutiko vežėju per skelbimą, kaina perpus mažesnė. Mikriukas neatvažiavo laiku. Paskui paskambino – užstrigę, reikia penkių šimtų papildomai. Perleido. Tada vairuotojas prašė dar. Galiausiai daiktai palikti kažkur Lenkijos sandėlyje. Šeima neteko visko. Aš nepolicininkas. Moralė – jei pradeda ieškoti pinigų kelyje, blokuok numerį. Tokiu atveju mikroautobusas nebuvo tikro vežėjo. Tai sukčius. Būna ir taip. Labai liūdna matyti.

Ar mikroautobusu vežant į Angliją pasitaiko daiktų apgadinimų ar avarijų?

Mikriuke visada bus vibracijos. Mašina lengvesnė nei fūra, jaučia kiekvieną duobę. Aš sakau – stiklas turi būt tarp drabužių, megztinių. Nes staigus stabdymas – katastrofa. Avarijos retos, bet būna. Praeitais metais kolega pateko į įvykį Belgijoje. Nieko gyvo nebuvo, bet daiktai išsibarstė ant greitkelio. Dalis sukrovėm iš griovio. Taip, tai šlykšta, bet realybė. Nepasakosiu pasakų. Tik noriu, kad žinotum – pakuok taip, lyg rytoj įvyks avarija. Tada mažiau rizikinga.

Kaip atpažinti patikimą įmonę, o ne pažįstamą su mikroautobusu?

Pažįstamas gali būt normalus. Bet įmonė turi atsakomybę. Sutartis – būtina. Sąskaita faktūra, ne tik grynieji. Svetainė su adresu, licencijos numeriu. Realus ofisas. Aš neprieštarauju draugams, bet jei tai visi tavo namai – ar rizikuosi? Kartą patikėjau „pažičiamą“. Vilnius–Liverpulis. Pametė raktus oro uoste. Rado kitą mikriuką, bet vėlavo dvi dienas. Nei vardo, nei mašinos numerio nežinojau. Viskas ant iliuzijų. Nepasikliauk gražiu balsu telefone. Geriau popierius.

Ar mikroautobusą galima užsakyti ir iš Anglijos atgal į Lietuvą?

Aišku, kad taip. Daug žmonių grįžta po kelerių metų. Važiuojame tuščiu mikriuku į Londoną, pakrauname ir vežame atgal. Arba surenkame dalinį krovinį. Kainos panašios, kartais brangesnės dėl muitų kiton pusėn.