Smulkios siuntos į Angliją mikriuku – greitas pristatymas

Smulkios siuntos į Angliją mikriuku – greitas pristatymas – tokią paslaugą renkasi vis daugiau žmonių, kurie persikrausto ar siunčia daiktus artimiesiems. Aš šitoje srityje jau... na, gal koki 22 metus, jei gerai suskaičiavau, kartais jau ir metai susimeta. Kai klientas pirmą kartą skambina, dažniausiai jis nežino nuo ko pradėti. Sako, turiu dvi dėžes, stalą ir katinų narį – ar imat? Imam. Mikriukas čia yra auksinis viduriukas tarp per brangaus individualaus reiso ir per lėto vilkiko, kuriame tavo daiktai gali keliauti savaitę, kol surenkamas pilnas krovinys. Tiesiog pokalbis – atsakysiu į dažniausius klausimus, kuriuos girdžiu beveik kasdien. Kaip viskas vyksta, kiek kainuoja, ko vengti.

Kas tai per žvėris – mikriukas?

Kuo mikriukas skiriasi nuo to didžiulio vilkiko, kurį matau ant tilto?

Na, vilkikas – tai konteineris, perkraustymo kompanija surenka daiktus iš kelių klientų, sustainioja į vieną konteinerį ir jis plaukia. Gali laukti tris–keturias savaites. O mikriukas – mažesnis, judresnis, greitesnis. Dažniausiai tai sprinteris ar panašus. Tilps penki–aštuoni kubiniai metrai, kartais daugiau. Aš asmeniškai mieliau renkuosi mikriuką, jei siunta nesiekia pusės konteinerio. Vairuotojas pasiima daiktus, per kelias dienas jau važiuoja per Vokietiją, Belgiją ir štai – jau prie Mančesterio ar kur ten reikia. Ai, Darbas – šiaip dabar pagalvojau, kad Belgija ne visada pakeliui, priklauso nuo maršruto. Kartais per Prancūziją. (taip, per Prancūziją dažniau). Bet esmė ta, kad greičiau nei laivas tikrai.

Ar galioja tie patys popieriai kaip dideliam kroviniui?

Principas panašus, bet neidentiškas. Mikriukas vis tiek kerta sieną, vis tiek reikia CMR ir pakuočių sąrašo. Tik didelis krovinys konteineryje gali reikalauti papildomų sertifikatų, o mikriukas kartais pravažiuoja lanksčiau. Aš ne pasienietis, bet per dvidešimt metų mačiau, kad mažesnės siuntos keliauja paprasčiau, jei dokumentai tvarkingi. Aišku, jei vežate komercinę prekę parduoti – tada jau kita kalba. Tada reikia invoičių, EORI numerių ir velnių žino ko dar. Žmonės kartais mano, kad jei mažai – niekam neįdomu. Muitinei įdomu visada.

Kainos ir kaip čia su užsakymais

Kiek dabar kainuoja maža siunta į Londoną mikriuku? Maždaugai, be mistikos.

Mistikos nebus, bet ir tikslios kainos iš akies neįmesiu, nes viskas keičiasi kas du mėnesius. Šiai dienai vidutiniškai keturių–septynių šimtų eurų už kubą arba nuo aštuonių šimtų už pilną mažą siuntą. Jei turite tris standartines dėžes, gal ir trys šimtai eurų išeis. Bet žinote, buvo toks atvejis praėjusį mėnesį: klientas iš Kauno siuntė lagaminų sąsiuvinį, rodos keturis, sumokėjo keturis penkiasdešimt. Kitas, iš Klaipėdos, su dviračiu ir stalu – šeši šimtai ašiasdešimt. Skirtumas didelis, nes maršrutas, laikas, ar reikia liftų. Kainos šokinėja kaip žolė vasarą.

Ar galiu pats supakuoti, ar privalau mokėti jums papildomai?

Galite patys, aišku. Aš netgi rekomenduočiau tai daryti, jei turite laiko ir norite sutaupyti. Bet – ir čia svarbus bet – jei supakuosite į maišus iš maximos, taip, kaip kartą viena ponia padarė su savo porcelianu, tada... oi. Rezultatas liūdnas. Geriau dėžės, burbulinis popierius, lipni juosta. Mes galim supakuoti, bet tai kainuos. Žiūrint ką vežam. Jei tik drabužiai – rūpinkitės patys. Jei keramika – geriau patikėkite. Aš pats savo daiktus vežiau į Birmingemą prieš... hm, gal prieš trejus metus? pakučiau pats, bet dėžes pirkti teko. Ir taip, skaudėjo nugarą po to.

Kada geriausia užsakyti, kad spėtų iki Kalėdų ar gimtadienio?

Oho, šitas klausimas mane kasmet užklumpa rugsėjo mėnesį. Žmonės galvoja, kad mikriukas – kaip taksi, užsakys vakar ir rytoj jau duoda. Ne. Ypač prieš šventes. Jeigu reikia iki gruodžio dvidešimtos, užsisakykite bent iki lapkričio vidurio. Geriausia – kai tik žinote datą. Vėlgi, jei jums ne prieš tikrąją šventinę dieną, o savaitę prieš, tai lankstesnė. Kartais būna taip, kad klientas skambina gruodžio penkioliktą: "Ar spės iki Kalėdų?" Atsakymas: galim pabandyti, bet kaina bus kaip penkių užsakymų. Nežinau kodėl, bet žmonės visada delsia paskutinėm savaitėm.

Dėl daiktų paruošimo – čia daugiausiai galvos skausmo

Kaip supakuoti, kad atvykus į Angliją daiktai neišbyrėtų į visas puses?

Dėžės. Kokybiškos, gofruotos. Lipni juosta – ne ta pigiausia po trisdešimt devynis centus, o normali. Kiekvieną dėžę išorėje pažymėkite: viršus, kokia turinys, kam skirta. Kartą turėjau klientą, kuris supakavo viską į senas batų dėžes. Atvažiavus į Bristolį, dėžės buvo... na, pala, kaip čia pasakius... sulipusios? Suglamžytos? Tiesiog tragiškai. Daiktai viduje gyvi, bet dėžės ne. Nenaudokite drabužių maišų sunkiems daiktams. O jei vežate knygas – mažesnės dėžės, nes didelė prisipildžius knygų neįkeliama. Aš pats pernešęs tūkstančius dėžių galiu pasakyti – svoris turėtų būt paskirstytas.

Ar tikrai negaliu naudotis paprastais maišais iš parduotuvės? Juk taip sutaupau.

Gali. Bet aš nuo to atkalbinėju. Žinote, aš pats kartais patingiu ir metaforiškai kelis daiktus sukišu į šiukšlių maišan. Bet kai kalba eina apie tarptautinį pervežimą... Ne. Prakaitas, trintis, kitų daiktų slėgis – maišai plyšta. Buvo situacija, kai jaunuolis vežė drabužių maišuose, vairuotojas sustojo pasikraut kuro Vokietijoje, o ten lietus, mikriuko durys atsidarė... ir drabužiai ant grindų. Šlapi. Gera žinia – tai buvo tik drabužiai. Bloga – jis neturėjo kuo persirengt kely. Dėžės, kartono dėžės. Dar kartą. Taip, kainuoja, bet kainuoja mažiau nei žala.

Ar mikriuke mano daiktai bus vieni, ar su kažkieno kitais sumesti?

Šitoje vietoje nuomonės skiriasi. Kai kurios įmonės verčia viską į vieną krūvą – tai vadinama daliniu kroviniu. Bet jei užsisakote konkrečiai mikriuko paslaugą skubiam pervežimui į Jungtinę Karalystę, dažniausiai jūsų siunta keliauja atskirai arba su vienu-kitu klientu, jei maršrutas sutampa. Aš dirbu taip – jei klientas moka už greitą pristatymą, mikriuke nėra penkiolikos skirtingų žmonių daiktų. Būna du–trys klientai. Aišku, yra tokių vairuotojų, kurie prisikrauna kaip į tetrisą, tik kad viskas sujudėtų. Tie vairuotojai dažnai pameta arba sumaišo. Tokių reikia vengti.

Dokumentai, muitinė ir kiti nemalonūs dalykai

Kokius popierius reikia paruošti? Aš niekad nesiunčiau į Angliją nieko.

Brexit viską apsunkino, tikriausiai žinote. Dabar reikia pakuočių sąrašo – inventory list – anglų kalba. Su vertėmis. Jei siunčiate asmeninius daiktus, rašote "used personal belongings". Nereikia mokėti muito, jei daiktai senesni nei šeši mėnesiai ir skirti asmeniniam naudojimui. Bet čia aš ne šimtu procentų dėl techninių terminų, muitinės konsultantas tai geriau paaiškintų. (skambinkit į HMRC tiesiogiai, jie nemokamai padeda, bent jau turėtų). Dar reikia paso kopijos, kartais – įsidarbinimo Anglijoje arba gyvenamosios vietos dokumentų. Vairuotojas dažnai viskuo pasirūpina, bet jūs turite pasirašyti, kad informacija teisinga. Būna painiava su tais popieriais.

Kas bus, jei muitinė Londone nuspręs patikrinti būtent mano dėžes?

Taip nutinka. Kartais muitininkai turi blogą dieną, kartais – atsitiktinė atranka. Jei turite normalų sąrašą, daiktai atitinka aprašymą, jokio alkoholio, tabako, maisto produktų – praleis per kelias valandas ar dieną. Bet jei radę – oho – sudeklaruotą kaip "knygos", o ten... na, kažkas draudžiama, tada prasideda. Aš turėjau atvejį, kai klientas įsimetė alyvuogių aliejaus butelį. Muitininkas pagalvojo, kad kažkas kita, atidarė, viskas aplieta. Dėžes teko iškraut. Savaitė delsimo. Nemokamai. Alyvuogės laimingos nebuvo. Tiesiog nevežkit maisto ir skysčių, jei nežinot taisyklių.

Ar mano daiktai apdrausti kelyje? Sudužus ar pavogus?

Čia vėlgi – klauskit konkrečios įmonės. Būna CMR draudimas, būna papildomas. Aš asmeniškai siūlau visada užsisakyti pilną draudimą, jei vertė viršija du tūkstančius eurų. Mikriukas mažesnis, mažiau apsaugotas nei konteineris. Buvo atvejų, kai apdaužytos dėžės, nes vairuotojas staigiai stabdė autobane. Bet jei vežate senus rūbus ir kelis puodus – gal ir nereikia. Draudimo sutartis dažnai parašyta mažom raidėm, ten pilna išlygų. Aš pats skaitau kaskart, nes... va, prieš dvejus metus viena įmonė atsisakė mokėt, nes daiktai buvo "netinkamai supakuoti". Nors patys pakuoti. Žinote, tas jausmas kai liekit kaltas, nors nesis.

Ar reikia nurodinėti kiekvieno daikto vertę eurais?

Taip, reikia pakuočių sąrašo su vertėmis. Bet jie neturi būti tiksliai iki cento – apytikslės. Kartais žmonės rašo "nulis eurų", nes galvoja, kad taip išvengs muito. Neišvengs. Muitininkai žino, kad naudoti drabužiai nėra verti nulio, bet jie ir nėra verti penkių šimtų vienetais. Rašykite realiai: dėžė su buitiniais drabužiais – šimtas penkiasdešimt eurų, dėžė su knygomis – ašiasdešimt. Jei per daug sumažinsite, gali įtarti komercinį krovinį. Kartais ne, bet kartais taip. Aš ne muitininkas, aš vežėjas. Bet matau, kad tie, kurie sąžiningai surašo, praeina greičiau. Tie, kurie bando apsigauti, sėdi ilgiau.

Kas vyksta maršrute – realybė kelyje

Kiek realiai važiuoja iš Vilniaus į Londoną mikriukas? Dvi dienos? Penkios?

Teoriškai, jei vairuotojas važiuoja be sustojimų ir orai geri – per dvi su puse dienos galima. Realybė? Trys–penkios dienos. Praktiškai visada. Reikia miegoti, kuro, pasienis, gal koks remontas kelyje. Kartais problemos keltuose – ypač jei vėjas Doverio sąsiauryje, viskas stringa. Vienas mūsų vairuotojų praėjusiais metais stūmė ašias valandas Eurotunelyje dėl elektros gedimo. Klientas paskambino pykdamasis, kad žadėjo tris dienas, o jau penktoji. Aš suprantu pyktį, bet aš čia Dievas neesiu, eilės kelyje nepašalinu. Geriau skaičiuokit keturias–penkias dienas ir džiaukitės, jei anksčiau.

Ar pristatymo dieną vairuotojas paskambins prieš atvažiuodamas?

Turėtų. Ir dažniausiai skambina. Bet buvo toks atvejis – gal ne pas mus, o kolegos pasakojo – kai vairuotojas atvažiavo šeštą ryto, kliento durų nepaskambino, o pats kažkur nuėjo kavos. Klientas keliasi septintą, žiūri – SMS, kad pabandytas pristatyti, nieko nėra. Skambina, o tas jau penkiasdešimt kilometrų toliau. Šūdas, tiesiog šūdas. Aš savo komandoje to neleidžiu. Skambinam iš vakaro, dar kartą ryte, ir dar prieš pat atvažiuojant. Jūs turite žinoti bent plius minus dviejų valandų langą. Aišku, Londone eismas – pats žinote, ten pragaras, todėl tikslus laikas – misija neįmanoma. Bet "apytiksliai keturioliktą" – galima.

Ar aš galiu sekti, kur dabar yra mano siunta, kaip DPD siuntinį?

DPD to nebus. Mikriukas – ne pašto paslauga. Dauguma vairuotojų turi telefonus, gali parašyti "esu ties Amsterdamu" arba atsiųsti nuotrauką. Kai kurios įmonės turi GPS sekimus, bet ne visos. Aš asmeniškai mieliau paskambinu klientui pats nei siunčiu sukurtą nuorodą. Žinote, tas žmogiškas kontaktas. Bet jei jums – kaip ir daugumai šiuolaikinių žmonių – svarbi kontrolė, klauskite dėl GPS dar prieš pirkdami paslaugą. Kartais vairuotojas pamiršta įkraut telefoną, kartais ryšys silpnas. Buvęs klientas skambino kas dvi valandas, klausdamas "kur dabar?". Na, aš suprantu, nervai, bet vairuotojui tai trukdo vairuoti.

Ypatingi daiktai – kas galima, kas ne

Galiu pridėti savo dviratį ir vaikišką vežimėlį prie siuntos?

Dviratį – taip, bet jį reikia perkaisyt arba bent apvyniot, nes grandinės apsitepa viskuo. Vežimėlį – irgi taip, bet susukite. Aš patarčiau buitinius daiktus ir "kietus" objektus atskirti minkšta medžiaga. Kartą klientas sumetė nepadrausintą dviratį su lagaminu, kuriame buvo balti marškinėliai. Atvykus – marškinėliai atrodė kaip po žygio dviračiais per pelkę. Aliejus, purvas, nežinia kas dar. Dviračio padangos kartais praleidžia orą – garsiai pasakysiu – smirda. Geriau prieš siunčiant nuvalyt. Vežimėlis lengvesnis, bet atlaisvinkite, kad nesugadint mechanizmo spaudimas.

Noriu siųst dokumentus ir nešiojamąjį kompiuterį – ar saugu?

Dokumentai – taip, bet tik ne paso originalą. Nežinau kodėl žmonės tai daro, bet veža pasus lagaminuose. Bloga idėja. Kompiuteris – taip, saugu, jei supakuotas į originalią dėžę arba gerai apsaugotas nuo smūgių. Prašau – kaip saugotumėte brangų daiktą su savimi lėktuve, taip ir čia. Mikriukai kratosi, ypač angliški keliai, ten duobių daugiau nei pas mus. Buvęs atvejis: MacBookas paleistas tik į rankinę, rankinė po dėže. Ekranas... na, nebeveikė taip gražiai kaip anksčiau. Garantija? Ne, tai jau transporto žala. Drauskite brangius elektronikos prietaisus atskirai.

Situacijos, kurios erzina, bet taip yra

O jei mano daiktai užima daugiau vietos nei aš nurodžiau skambindamas?

Tai yra bėda. Ir dažna bėda. Žmonės matuoja akimis, sako "nu, trys dėžės", o paskui prisideda dar šeši maišai, du lagaminai ir katinų narys. Mikriukas turi ribotą erdvę. Jei viršijate, vairuotojas turi teisę atsisakyti vežti arba paprašyti papildomo mokesčio vietoje. Kartais netgi reikia antrą kartą važiuoti, kas kainuoja dvigubai. Aš kaskart prašau nuotraukų. Ne dėl to, kad nenoriu tikėti – o dėl to, kad matęs per dvidešimt metų žinau, kad "trys dėžės" lygu "šešios dėžės ir keturi maišai". Tiesiog žmogiška psichologija. Pamatuokit normaliai, rašykite realius skaičius, visi bus laimingesni.

Ar teisėta žmonėms dalintis vienu mikriuku, jei aš pažįstu tiekėją?

Čia labiau logistikos klausimas nei teisinis. Jei tai komercinis pervežimas, vairuotojas turi teisę vežti keletą klientų. Bet jei jūs tarpusavyje susitarėte – pvz., du draugai dalinasi vienu mikriuku ir vienu vairuotoju – taip, galima. Tik aš to nerekomenduočiau su nepatikimais tarpininkais. Buvo atvejis, kai trys lietuviai Londone susimetė į vieną siuntą, vienas susimokėjo, kiti pažadėjo atsiimti. O paskui tas, kuris sumokėjo, dingo. Likę du be daiktų ir be pinigų. Nežinau kaip ten baigėsi, nes aš tik girdėjau iš kolegos. Bet tokie žmogiški konfliktai pasitaiko. Geriau teisiškai aiškus vienas užsakovas.

Blogi pavyzdžiai rinkoje – apie tai reikia žinoti

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurie pradingsta su daiktais?

Oho, šitas klausimas – aukso vertės. Paprasta taisyklė: jei kaina absurdiškai maža – problema. Jei nėra įmonės pavadinimo, tik "vežu pats" skelbimas – problema. Jei prašo viso mokesčio iš anksto į asmeninę sąskaitą – didelė problema. Tikros įmonės turi svetainę, atsiliepimus, CMR draudimą, sutartį. Aš žinau kelis "verslininkus", kurie pasiima daiktus, pakrauna į mikriuką ir tada dingsta mėnesiui. Ne todėl, kad vagia – todėl, kad neorganizuoti, neturi laiko, paima per daug užsakymų. Bet rezultatas toks pats: klientas be daiktų savaitę. Vengkit "per gerai kad būtų tiesa" pasiūlymų.

Kodėl vieni siūlo tris šimtus eurų, o kiti devynis šimtus už tą pačią siuntą?

Nes mikriukai skirtingi, o žmonės apgaudinėja arba apsiskaičiavo. Arba trys šimtai – tai tik paėmimo kaina, o likusią sumą vairuotojas reikalauja grynais pasienyje. Klasika. O devyni šimtai gali būti su viskuo: pakavimas, draudimas, greitas pristatymas, keltų bilietai, degalai. Kartais brangesnė įmonė turi naujesnį mikriuką, patyrusį vairuotoją, draudimą. Pigiausia – dvidešimt metų senumo sprinteris, kuris gali sugesti kelyje. Nežinau kaip jūs, bet aš pats, jei vežčiau savo daiktus į Angliją, nežiūrėčiau į pigiausią variantą. Ypač jei ten yra kažkas vertingo. Geriau septyni šimtai ir ramybė nei trys šimtai ir prakaitas.

Pristatymas Didžiojoje Britanijoje – ką reikia žinoti

Pristatys į Birmingemą, jei jie kraunasi Londone, ar man pačiam varyt?

Depend on the contract. Žinokite, kai kurie mikriukai važiuoja tik iki Londono arba iki artimiausio didelio miesto. Jei jums reikia iki pat durų Birmingeme, kainuos brangiau nei iki Londono. Nes maršrutas ilgėja, degalai, laikas. Kartais įmonė sugeba surasti antrą mikriuką arba perduoti daiktus vietiniam partneriui. Aš asmeniškai stengiuosi važiuoti tiesiai iki durų, bet jei klientas taupo du šimtus eurų, sakau: gali atsiimti mūsų sandėlyje Londone arba mokėti skirtumą. Būna tokių, kurie sako "ai, nusivešiu pats", o paskui skambina kad nebetelpa į mašiną. Aha, taip ir žinojau.

Gavau siuntą, o dėžė suplyšusi – ką dabar daryti?

Fotografuoti. Iškart. Prieš atidarant. Visas pakuotes, visas žalas. Rašyti aktą. Be to CMR dokumente turi būti surašytos pastabos pristatymo metu. Jei pasirašote "gavau tvarkingai", o paskui randate sugedusį daiktą – bus labai sunku įrodinėti. Aš raginu klientus tikrinti prie vairuotojo akivaizdoje. Kartais vairuotojai skuba, spaudžia: "skubėkit, skubėkit". Nesiskubėkit. Jūs turite teisę apžiūrėti. Buvęs klientas atidarė dėžę po trijų dienų – radęs išdužusį veidrodį. O CMR buvo pasirašytas švariai. Tada jau mes, vežėjai, esam rankas nusiplovę, atleiskit. Rimtai.

Paskutiniai, bet ne mažiau svarbūs klausimai

Ar galima mokėti grynaisiais vairuotojui tiesiogiai?

Kai kurie taip daro, mes – ne. Mes faktūros, pavedimai, oficialiai. Bet žinau, kad rinkoje pilna tokių, kurie pasiima grynuosius, be kvitų. Iš vienos pusės – jums gal patogu, iš kitos – jokios garantijos. Jei kas nutiks, neturėsite įrodymo. Be to, JK mokesčių inspekcijos... na, ten aktualu kai importuojama komercija. Jei asmeniniai daiktai – mažiau aktualu, bet vis tiek. Aš pats mieliau moku pavedimu, nes turiu dokumentą. O jei vairuotojas sako, kad grynais trisdešimt procentų pigiau – klauskite savęs kodėl. Atsakymas greičiausiai bus nemokamas, tik ne jums naudinga prasme.

Verta rinktis mikriuką, jei turiu tik du lagaminus ir rankinę?

Čia jau ne. Tada geriau siųsti per kurjerinę tarnybą arba nusivežti patiems lėktuve. Mikriukas atsipiranka nuo maždaug kilometro kubinio arba kelių vidutinių dėžių. Du lagaminai – tai mikriukui per maža siunta, vairuotojas nesutiks važiuoti kelių tūkstančių kilometrų dėl dviejų lagaminų nebent už kelis tūkstančius. Jei aiškiai pasakysiu – taip, gal ir sutiks, bet jūs permokėsite šimteriopai. Geriau DPD ar oro uosto viršsvorio bagažas. Aš sąžiningai sakau: mes norim uždirbt, bet nenorim, kad klientas jaustųsi apgautas. Vienas lagaminas Angliją mikriuku – ne variantas. Nebent lagamine deimantai, tada pagalvosim atskirai.

Jūsų geriausias patarimas pirmą kartą siunčiančiajam mikriuku į JK?

Planuokit anksti, rašykit viską, klauskite kvailų klausimų. Geriau paklausti penkis kartus nei apsiverkti po to. Rinkitės ne pagal kainą, o pagal bendravimą. Jei žmogus telefone atsakinėja žiopčiodamas ir nieko tiksliai negali pasakyti – kitas. Jei siūlo viską per dvidešimt keturias valandas ir pusę kainos – kitas. Aš per dvidešimt dvejus metus mačiau visko. Geriausi klientai – tie, kurie skaito, klausia, fotografuoja. Blogiausi – tie, kurie tikisi stebuklo už tris eurus. Smulkios siuntos į Angliją mikriuku – greitas pristatymas yra puikus sprendimas, bet jis turi savo taisykles. Ir taip – neiškraustykite daiktų paskutinę naktį prieš išvažiavimą, nes tada ir pamiršite pusę daiktų.

Išvada: Jeigu svarsto, kaip nugabenti nedidelius namų daiktus į Britaniją greitai ir be vilkikų laukimo, mikriukas – dažniausiai geriausias pasirinkimas. Svarbiausia – nepulkite ant pigiausio pasiūlymo, paklauskite apie draudimą, paruoškite sąrašą ir visada matuokit pakuočių kiekį du kartus. Aš mačiau per daug atvejų, kai sutaupyti trys šimtai eurų kainavo savaitės skausmo. Eili tvarkingai ir viskas bus gerai. Nepamirškit atsarginių dėžių – jų visada reikia daugiau nei atrodo.