Skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimi mikroautobusai

Jau ne pirmus metus dirbu tarptautinių pervežimų srityje (o jei tiksliau – jau penkioliktą sezoną, laikas kur nors dingo) ir galiu pasakyti – kai klientas skambina pusę vienuolikos vakaro ir klausia, ar spės siunta iki penktadienio į Leicester, atsakymas ne visada paprastas. Skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais dažnai būna tas gelbėjimosi ratas, apie kurį žino tik tie, kas jau yra sudegę su didžiosiomis „pašto skylėmis“. Mikroautobusai leidžia lanksčiai maršrutizuoti, paimti siuntas iš durų ir nuvežti tiesiai gavėjui. Bet čia yra niuansų. Apie juos ir pakalbėsiu.

Pirmas kartas – kas ir kaip?

Skubu išsiųsti siuntą į Angliją – nuo ko pradėti?

Pirmiausia reikia žinoti, kas yra viduje, nes nuo to priklauso kaina ir tai, ar mikroautobusas apskritai galės paimti. Kartais žmonės skambina ir sako – dėžė, ten drabužiai. O atvažiavus paaiškėja, kad ten keramika. Ne, taip neveikia. Aš asmeniškai prašau nufotografuoti siuntą – ne dėl to, kad nepasitikiu, bet dėl to, kad pervežėjas privalo žinoti, ar tilps. Jei esi pirmą kartą, svarbu ir tai, ar tau reikia pristatymo iki durų, ar pakaks sandėliuko Londone. Tiesiog paskambink, pasakyk adresą, ir mes jau apskaičiuosim. Paprasta, bet žmonės kartais persistengia su paslaptimis.

Kiek laiko prieš išvyką reikia užsisakyti pervežimą mikrobusu?

Na jei šiandien ryte paskambinsi ir tikėsis, kad šiandien vakare jau bus Velse – nusivilsi. Paprastai reikia vienos–dviejų dienų perspėjimo. Buvo ir taip, kad pirmadienį ryte surandu klientą, o pirmadienį vakare mikroautobusas jau išvažiuoja. Tiesa, toks skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais kainuoja brangiau. Nežinau kodėl, bet žmonės mano, kad mes turime šimtus mašinų kieme. Nėra taip. Maršrutą sudarom pagal užsakymus. Kuo anksčiau žinau – tuo geriau galiu sudėlioti kelią per Lietuvą, Lenkiją, Olandiją ir tada per tunelį.

Ar mikroautobusas paims siuntą iš namų Kaune, ar turiu vežti į terminalą?

Paims. Dėl to mikroautobusai ir populiarūs – dėl lankstumo. Terminalai gerai, jei gyveni Šiauliuose ir turi laiko. Bet jei esi Noreikiškėse ir turi tris dėžes, niekas nevarys tavęs į centrą. Mes ateinam prie durų. Tiksliau, ne aš asmeniškai, mano nugara jau nebe ta (nors tiek to, ne apie mane), bet mūsų vairuotojai. Būna, kad kaime nei adreso normalaus nėra, tik „pas Juozą už kalno“. Tada geriau susitarti prie bažnyčios. Tokias vietas kartais greičiau randame nei koordinates telefone. Vieną kartą važiavom į kaimą prie Prienų – navigacija vedė į griovį. Teko skambinti klientui.

Ar galiu siųsti augalą ar gyvūną mikrobusu į Londoną?

Čia reikia atsargiai. Augalus – dažnai taip, jei tinkamai supakuoti. Bet katę be dokumentų? Ne, to mes neimam. Yra taisyklės gyvūnams – pasai, skiepai, o į JK dabar apskritai sudėtingiau. Brexit viską apvertė. Augalai – kita kalba. Mažas sukulentas dėžutėje – pravažiuoja. Bet didelis medis – jau problema. Mikroautobusas ne šiltnamis. Vairuotojas ne dėl to važiuoja, kad laistytų gėles. Kartą klientė bandė siųsti fikusą – netilpo, teko palikti jai atgal. Paskui pyko ant mūsų, nors perspėjom. Augalus vežam, bet atsakingai.

Kokia didžiausia siuntos riba, kurią dar galima pakrauti?

Paprastai kalbam apie tai, ką du žmonės pakels. Mikroautobusai nėra sunkvežimiai – ten nėra krano. Jei dėžė sveria šimtą dvidešimt kilogramų, tai jau riba. Būna, kad klientas sako – tik dvi dėžės, o jas atneša liftu. Tada viskas ok. Bet jei reikia tempti iš rūsio be lifto – vairuotojas turi teisę atsisakyti. Mes pervežame, o ne vedam krovėjų paslaugą. Nors jei pasiūlai padėt – dažnai padeda. Žmogiškas dalykas. Tik nepulkite piktnaudžiauti, nes kitų siuntos taip pat turi tilpti kažkur.

Kainos, greitis ir kas iš tiesų vyksta kelyje

Kiek kainuoja siųsti 30 kg dėžę iš Klaipėdos į Birmingemą?

Oi, kainos… Tai klausimas, kurio bijo net patys vežėjai. Šiai dienai standartinė kelionė gali kainuoti nuo šimto dvidešimt iki dviejų šimtų eurų. Skirtumas didelis. Kodėl? Nes jei mikroautobusas važiuoja pilnas ir tavo siunta užima tik kampą – pigiau. O jei specialiai tavęs važiuoja – brangiau. Aš pykstu, kai skambina ir klausia – o kokia kaina? Nei žinau svorį, nei matmenis. Kaip galiu pasakyti? Tai tarsi paklausti buto kainos nepasakius kur. Dar dyzelis (brangus kaip prabanga), tuneliai – viskas įskaičiuojama. Kartais kainą numeta, jei reikia užsildyti tuščią grįžimą.

Ar mikroautobusas spės per dvi dienas iš Vilniaus į Mančesterį?

Teoriškai – taip, praktiškai – pažiūrėsim. Šitą maršrutą dariau ne kartą. Tūkstantis aštuoni šimtai kilometrų, du vairuotojai, miegojimas kelyje – viskas realu. Bet jei Doverio eilė tris valandas, jei Vokietijoje avarija, jei vairuotojas pavargsta – slenka. Aš visada sakau – jei tikrai skubu, planuokite dieną atsarginę. Buvo atvejis, kad klientas siuntė vaistus, privalėjo spėti iki trečiadienio. Mes spėjome antradienį vakare. Bet aš jaudinausi visa kelionę. Laimei, vairuotojas buvo žvėris kelyje (turiu omeny – patyręs, oi, ne pavojingas aišku).

Kodėl vieni važiuoja per Prancūziją, o kiti per Olandiją?

Maršrutai priklauso nuo to, kur kiti klientai laukia siuntų. Jei turim iškrovą Hagoje – važiuojame per Olandiją. Jei nieko ten nėra – galima ir per Calais. Nors po Brexit Prancūzijos kryptimi pasidarė komplikuotiau. Ne, muitai vienodi, bet eilės kitokios. Kartais renkasi ilgesnį kelią per Belgiją dėl mažesnių spūsčių. Ir dar – ne visi mėgsta keltus. Kažkam patogiau tunelis. Kitiems ramesnė jūra. Faktas tas, kad skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais reikalauja galvoti ne tik apie atstumą, o ir apie tai, kas vyksta tą savaitę prie Lamanšo.

Ar galiu visą parą skambinti vairuotojui ir klausti, kur jis?

Galite, bet ar verta? Kai kurie mano, kad vairuotojas turi visą parą koncertą jiems skirti. Ne. Jis turi vairuoti, miegoti, valgyti – visai kaip žmogus. Aš duodu numerį, bet su sąlyga – naktimis neskambinti, jei neįvyko avarija. Būna tokių, kurie rašo kas valandą „kur jūs?“. Jei jums reikia nuolatinio stebėjimo – yra didžiųjų logistikos platformos, kur matote kiekvieną posūkį. Mikroautobusai tokio trackingo (arba kaip ten, sekimo) dažnai neturi. Mes siunčiame žinutes: „įvažiavom į UK“. Ir tiek. Sąžininga.

Ką daryti, jei siunta atvažiavo pažeista?

Štai čia nemaloni tema. Pirma – fotografuoti iškart. Antra – skambinti tam, kas pasiūlė pervežimą. Jeigu rimta firma – bus draudimas ar sąžiningumas. Bet yra tokių, kurie disappear. Esu matęs. Ne mūsų įmonė, bet kolegų istorijų daug. Jeigu dėžė buvo silpna – kaltė pakuočiai, ne vežėjui. Bet jei dėžė gera, o viduje sulūžo – situacija kita. Mes visada prašome įvynioti į burbulinę plėvelę. Daugelis to neišgirsta. Paskui pyksta. Geriau užkirsti nei gydyti. Ai, šitas palyginimas negeras, bet esmė aiški.

Kas gali pakliūti į bėdą ir kaip to išvengti

Ar visos įmonės, siūlančios mikroautobusų pervežimus, patikimos?

Ne. Ir tai faktas, kurį privalau pasakyti. Yra žmonių, kurie nusiperka seną Caravelle, išsispausdina skelbimą ir vadinasi tarptautiniais pervežėjais. Paima dešimt siuntų – ir nyksta. Teisingai, su jūsų daiktais. Patarimas: jei nėra įmonės kodo, jei prašo visą sumą prieš paimdami siuntą – bėkite. Rimti vežėjai ima arba pristačius, arba dalį – prieš tai, kad padengtų kurą. Aš asmeniškai žinau tris atvejus per dvejus metus, kai žmonės liko be siuntų ir be pinigų. Skaudu žiūrėti.

Ką reiškia „sutarties nereikia, patikėk mumis"?

Tai reiškia bėdą. Kai tik verbalinis susitarimas – tai jūsų žodis prieš jų žodį. O kai jie turi jūsų daiktus – jie laimi. Suprantu, kad skubama ir galvojama – ai, kam rašyti, viskas bus gerai. Bet jei siunta verta dviejų tūkstančių eurų, rašykite viską. Bent jau el. paštu suformuluokite: ką veža, kur, kada ir už kiek. Tai nėra notaro dokumentas, bet jau kažkas. O jei ima grynais be kvito – tai signalas. Kartą kolega pametė kvitą, o klientas po to reikalavo grąžinti avansą. Nežinau kaip baigėsi, bet ginčai vyksta iki šiol.

Kodėl mano draugė siuntė pigiau nei aš, nors toks pats svoris?

Gali būti dešimtys priežasčių. Gal ji žino vežėją asmeniškai, gal turi sutartį, gal užsakė į abi puses. O gal jai pasiūlė akciją, nes tuščias grįžimas. Lygintis kainomis – tas pats, kas lygintis, kiek kas sumokėjo už pietus. Vienas valgė salotą, kitas – kepsnį. Ai, ne visai taip… bet suprantate. Mes kainas kuriame pagal tuo metu turimą maršrutą. Jei po manęs atsistos dar du klientai į Birmingemą – jūsų siunta atpigs. Jei nieko nebus – brangiau. Paslaugos nėra kaip parduotuvėje su etikete.

Ar verta pakuoti į maišus, ar tik į dėžes galima vežti?

Dėžės. Šimtą kartų dėžės. Maišai yra blogiausias variantas – jie plyšta, juose niekas nesilaiko formos, ir kai mikroautobuse šalia dar dešimt siuntų, maišas tampa voku, kuriame viskas suspaudžiama. Buvo situacija – klientė supakavo žaislus į šiukšlių maišus. Atvykus į Reading jie atrodė kaip po karų. Žaislai sveiki, bet pakuotės – katastrofa. Kartais daroma išimtis drabužiams. Bet net tada geriau dėžės. Paprasčiausias patarimas: jeigu dėl tavo pakuotės būtų gaila mesti po prekybos centru – reiškia, negerai.

Ką daryti, jei siuntą reikia pristatyti į daugiabutį be lifto ketvirtam aukšte?

Reikia susitarti iš anksto. Vairuotojas nėra kultūristas. Jei ten septyniasdešimt kilogramų spinta, jis vienas nepakels. Jūs privalote pasirūpinti pagalba gavėjo pusėje. Aš visada klausiu: „o kas atidarys duris ir padės nešti?“. Jei atsakymas – „ten močiutė gyvena“ – mes bandom ją perspėti, bet jei močiutė – sprendžiate jūs. Kartais tenka palikti laiptinėje. Arba nuleisti virve per langą. Ne, ne virve, juokauju (nors Škotijoje kažką panašaus mačiau). Svarbu – adresatas turi žinoti datą ir turėti kažką, kas padės. Kitaip siunta liks mašinoj.

Mikroautobusai vs kiti variantai – kodėl ne furgonas ar kurjeris?

Kuo mikroautobusas geriau nei didelis krovininis furgonas?

Greičiu ir personalizacija. Furgonas dažniausiai stovi postuose, pildo logistikos grandines. Mikroautobusas – taškas A, taškas B. Be to, JK keliuose mažesnis mikroautobusas manevringesnis. Mačiau, kaip dvylikos metrų furgonas dvidešimt minučių suko ratą Birmingemo rajone. Mikroautobusas pralįstu. Kita vertus, furgonas pigiau dideliam kiekiui. Bet jei trys dėžės ir nespedi – mikroautobusas yra stebuklas. Blaškymasis po terminalus kartais atima daugiau nervų nei verta. O kai vairuotojas žino, kad gavėjas namie iki šešto vakaro – jis prisiderina.

Kodėl negaliu tiesiog naudotis DHL ar didžiąja kompanija?

Galite. Netgi rekomenduočiau, jei tai dokumentai. Bet kai reikalingas skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais – didžiosios firmos stringa rūšiuotuvėse. Jūs negalite paskambinti ir pasakyti: „sustokite tame adrese, nes jo nėra žemėlapyje“. Mikroautobusas gali. Be to, didieji neretai meta siuntas – tiesiog meta ant konvejerio. Jūsų porcelianas yra toje pačioje dėžėje kaip ir knyga. Skaudi tiesa. Mikroautobusu daiktas keliauja žmogaus stebimas. Ne persikrauna trijuose terminaluose. Jei siunčiate voką – tikrai, eikite į paštą.

Ar siuntinys mikroautobuse keliauja su keleiviais?

Dažnai – taip. Hibridinis variantas: keturi keleiviai, likusi erdvė – siuntoms. Ir tai neblogai, nes mašina nevažiuoja tuščia. Bet aš pabrėžiu – keleiviai sėdi salone, siuntos atskiroje zonoje, dažnai per tinklelį. Taip turi būti dėl saugumo. Buvo keistas atvejis, kai klientas nenorėjo, kad dėžė važiuotų šalia „svetimos rankinės“. Na gerai, galim iškrauti, bet tada kaina dvigubėja. Logistika tokia – dalijam erdvę. Ar tai reiškia riziką? Minimalią. Kai vairuotojas tvarkingas, siuntos saugios. Jei jis ne tvarkingas – vis tiek gali pavogti ir be keleivių. Apgailestauju – taip yra.

Ar mikroautobusas gali pervežti baldus ir siuntas vienu metu?

Taip, jei baldai išardyti. Sulovintas stalas, išimtos stiklo durelės – telpa ir saugu. Bet jei atvažiuoja neapmuštas šaldytuvas ir šalia suguldoma siuntų dėžė – problema. Stačiakampiai daiktai stato sistemą. Apvalūs ir nestabilūs – suardo. Aš asmeniškai nemėgstu vežti nepakuotų indaplovių, nes jų kampai – baisūs. Kartą buvom vežę stalą ir dešimt siuntų. Vairuotojas sukrovė protingai – stalą vertikaliai, siuntas aplink. Visi laimingi. Bet tai priklauso nuo vairuotojo smegenų. Ne visi jas turi taip susukę.

Mikroautobusas ar vilkikas – kas geriau gabenti techniką?

Čia priklauso. Jei kompiuterio monitorius – mikroautobusas, ypač jei bus pagalvėlės. Jei traktoriaus dalis – vilkikas. Elektroniką aš labiau linkęs siųsti mikroautobusu. Kodėl? Nes temperatūros pokyčiai mažesni nei didžiojoje krovinių erdvėje. Ir rankos – mažiau kas kiša. Skalbyklę paims, bet ar tilps su kitomis? Reikia matuoti. Daugiausiai problemų kyla ne iš svorio, o iš to, kad žmonės nesumatuoja. Vienas klientas manė, kad trijų kubinių metrų šaldiklis – niekis. Nee, tai pusė mikroautobuso.

Dokumentai, muitai ir po Brexito atėjęs skausmas

Ar reikia kokių nors specialių dokumentų siunčiant į Angliją?

Taip. CMR važtaraštis – pagrindinis. Jame aprašyta, kas vežama, kam, iš kur. Po Brexit tai dar svarbiau. Kartais prašo ir sąskaitos, net jei tai asmeniniai daiktai. Muitininkai nori matyti vertę. Prisipažinsiu – kartais nežinau, ar reikia tikslaus prekės kodo. Jei buitinė technika – taip. Jei seni laiškai iš močiutės – ne. Mes paruošiame CMR, bet klientas turi pasakyti tikslų turinį. Ne tiesiog „dėžė su daiktais“. Muitai tikrina. Buvo, kad atidarė viduje – blogai neatrodė, bet galima išvengti rašant aiškiai.

Ar muitai visada tikrina siuntas, važiuojančias mikroautobusais?

Ne visada, bet tikrina dažnu. Ypač jei mašinos dokumentuose „kelių asmenų bagažas“, o ten dvidešimt skirtingų pavardžių. Tada signalas. Jeigu mašina registruota kaip krovininė ir turi licencijas – tvarkingiau. Blogiausia, kai slepiama komercinė siunta po „asmeniniais daiktais“. Tada baudos, delsimai. Gerai, kad mes to nedirbame (o tiksliau – dirbame teisingai, tik vengiam tokių dalykų). Mikroautobusai traukia mažiau dėmesio nei vilkikai, bet jei vairuotojas neišmano taisyklių – atsivers bagažinė.

Koks pats blogiausias scenarijus pasienyje?

Blogiausias? Atimtų visą krovinį dėl neįformintų prekių. Arba sulaikytų dienai dviem be paaiškinimo. Mes to nepatyrėm, bet kolega pasakojo, kad vežė senovinius kilimus. Muitininkai įtarė kultūros paveldą. Stabdė tris dienas. Kilimai buvo tik kilimai, bet laikas sugadintas. Skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais nepakenčia trijų dienų stabdymo. Todėl vengiam abejotinų krovinių. Degtinės dėžės, nepažymėti vaistai, cigaretės – neimame. Ne dėl pelno, o dėl to, kad nenorim mašinos pasienyje.

Ar reikia mokėti muitą ir PVM už siuntas?

Tai priklauso. Jei dovana mažos vertės – gal ir ne. Bet jei parduotuvės prekė? Taip, muitai + PVM. Ne buhalteris (o galvotumėte, kad viską žinau?), tiksliai nepatarsiu, bet esmė: naujas daiktas turi būti deklaruotas. Klientai galvoja – sumokėjau vežėjui, viskas. Ne, vežėjas perveža, o muitas – jūsų. Mūsų darbas – pasienyje priminti dokumentus. Arba pasakyti iš anksto – reikės mokėti. Geriau žinoti prieš, nei stebėtis po. Anglijos muitininkai po Brexit dar griežtesni. Net kai kuriuos maisto produktus ima.

Ar vežėjas gali tvarkyti mano muitinę vietoje?

Dalinėmis galimybėmis – taip, bet mes nesame muitų agentai. Galime nurodyti kontaktus, padėti užpildyti deklaraciją, bet mokėti už jus ir prisiimti atsakomybę – ne. Yra supratimo problema: mano, kad „viskas įskaičiuota“ reiškia ir muitus. Ne, reiškia kurą, kelius, tunelį ir rankas. Muitai – valstybė. Kartais vairuotojas žino greitąją eilę, bet jei reikia stoti – stoja. Patarčiau pasitikrinti GOV.UK. Ten surašyta angliškai. Reiks išversti, bet verta. Arba samdyk brokerį.

Praktiniai patarimai – keistuoliai ir ne tik

Ar siuntimui tinka dėžės nuo bananų?

Bananų dėžės – tvirtos. Bet kvepia… bananais. Jei ten drabužiai – gausi tropikų aromatą. Kartono neišmesti rekomenduoju, bet persivyniokite švariu popieriumi. Kas erzina vairuotojus? Dėžės be rankenų. Labai sunku tempti iš krovininės dalies. Kartais siūlau nupirkti perkraustymo dėžes su rankenomis – kainuoja centus, o nauda didelė. Bananų dėžės ok, jei švarios. Bet ne tos, kurios stovėjo kieme tris savaites. Ten gali būti drėgmės. O pelėsiai – ne koks vaizdas šalia švarių daiktų.

Kokią informaciją privalau užrašyti ant dėžės?

Gavėjo telefonas, adresas ir vardas. Bent jau. Ir pageidautina – siuntėjo telefonas. Jeigu atvažiavus niekas neatsidaro, ką darysite? Turim skambinti. Buvo atvejis – ant dėžės tik „Mary, London“. London didelis, kolega. Reikia pašto kodo. Gatvės. Namo numerio. Kartą radom lipniu lapeliu „į Oną“. Ir tiek. Turėjom skambinti aplink Onas. Neefektyvu. Užrašykite aiškiai, storu žymekliu. Geriau ant kelių vietų – ne tik viršuje. Nes dėžės sudedamos ir viršus tampa šonu.

O jei gavėjas pakeitė adresą paskutinę minutę?

Tai bėda, bet sprendžiama. Jei mikroautobusas jau JK ir neseniai išlipo iš tunelio – galima perskaityti. Bet jei jau Šiaurinėj Anglijoj, o tu nori, kad pasuktų į pietus – čia arba lauki kitos dienos, arba moki papildomai. Vairuotojas negali atšokti šimtą mylių už dyka. Na, gali, bet ne už dyka. Geriausias variantas – perspėti prieš kelias valandas. Mes tada taškus sudėliojame kitaip. Yra toks dalykas: paskutinės minutės pakeitimai brangūs. Ne dėl to, kad pikti, o dėl to, kad laikas JK brangesnis nei kuras. Atrodo neteisinga, bet taip jau yra.

Ar verta siųsti mikroautobusu, jei aš pats niekur neskubu?

Gal verta, o gal ne. Jei laiko daug – paštas pigiau. Mikroautobusai – kai reikia greičio arba atskiro dėmesio. Pvz., perkraustymo metu, kai daiktai turi išvykti vienu ypu. Arba kai verslo dokumentai. Jeigu siunti senelien sau ir gali palaukti tris savaites – kodėl mokėti daugiau? Aš pats nesušlubuosiu, jei pasakysite, kad renkates paštą. Verslas yra verslas. Nors tiesa ta, kad daugelis, kurie kartą pabando mikroautobusą, paskui nesiverčia atgal. Nežinau kodėl, gal dėl žmogiško kontakto.

Išvada

Nežinau, ar atsakiau į viską, bet jei skaitote iki čia – turbūt supratote, kad skubus siuntų gabenimas į Angliją patikimais mikroautobusais nėra tik taškas žemėlapyje. Tai žmonių darbas, o mašinos – tik įrankis. Rinkitės tuos, kurie klausia, ką veš, o ne tuos, kurie šūkteli „vežam pigiai“. Skambinkite, klauskite, abejokite. O jei reikia patarimo – rašykit. Kai kurie geriausi sprendimai gimsta ne iš skelbimų, o iš pokalbio. Sėkmės kelyje – ir jūsiškiam, ir siuntų.