Skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas: ar punktualumas dar egzistuoja šiame chaose?

Dvidešimt ketveri metai krovinių gabenimo versle – skaičius, kuris turėtų reikšti, kad matau viską. O aš ir matau, tik kartais nesuprantu, kaip klientai vis dar tiki, kad skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas yra toks pats tikras kaip dviratis. Būna. Kartais ne. Bet jei žinai, ką darai ir su kuo kalbi, tiksli 48 valandų trasa iš Lietuvos į Angliją įmanoma. Ne stebuklas. Tiesiog logistika su nervais, patirtimi ir keliomis gudrybėmis, kurių niekas per gražius skelbimus nepapasakos. Nesu šventasis – buvę ir klaidų, ir pavėlavimų. Bet pakalbėkim atvirai.

Ko niekas nepagalvoja prieš liepiant varyti

Ar tikrai gali atvaryti iš Vilniaus į Londoną per dvi dienas?

Gali. Ar padarys? Kita kalba. Teoriškai nuo sandėlio durų Vilniuje iki Londono ribų – maždaug 1800 kilometrų. Vairuotojas dirba pagal tachografą, po devynių valandų vairavimo privalo pailsėti. Jeigu paimi krovinį anksti antradienį ryte, trečiadienį vakare arba ketvirtadienį prieš pietus gali būti Londone. Bet čia idealus pasaulis. Realybė? Kartais Doverio uoste eilė, kartais Lelingradas (o ir ne, ne Lelingradas, Kalė – ai, supratote) stovi pusdienį. Tada tos 48 valandos virsta penkiasdešimt šešiomis. Būna.

Kiek tai kainuoja, nes mano kolega sakė, kad pigių žmonių pilna?

Kolega teisus. Pilna žmonių, kurie pasiūlo nerealus kainas. Bet kai skubus siuntimas į Angliją vyksta express režimu, vairuotojas dirba tik tau, mašina važiuoja tiesiogiai. Tai nėra pigu. Maždaug nuo penkių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų priklausomai nuo krovinio. Maža siuntelė – pigiau. Visas buto turinys – brangiau. Buvo atvejis, kai klientas susirado vežėją per Facebooką už du šimtus eurų. Krovinių gabenimas užstrigo kažkur netoli Varšuvos savaitę. Nežinau, gal ten mašina sugedo, gal vežėjas tiesiog paėmė dar vieną krovinį į šoną. Nemalonu, bet taip nutinka su labai jau pigiais pasiūlymais.

Ar skubus pervežimas į Angliją galimas savaitgalį?

Šeštadienis ir sekmadienis Anglijoje – krūva sandėlių nedirba. Galima atvaryti, bet neiškrausi. Buvo labai skubus atvejis – klientas raudojo telefonu, reikėjo kėglio sekmadienį. Atvarėme į Birmingemą sekmadienį devintą ryto. Durys užrakintos. Prižiūrėtojas su šunimi. Teko palaukti iki pirmadienio septynių. Punktualumas čia nepadeda, jei pats adresatas nedirba. Taip kad savaitgalis... galima atvykti, bet iškrauti – klausimas. Aš asmeniškai stengiuosi vengti penktadienio vakarų tokioms operacijoms, nors klientai kartais prašo, kad tik atvarytų.

Kas vyksta kelyje, kai visi miega

Ar vairuotojas tikrai važiuoja be sustojimo, kaip filme?

Ne, negali važiuoti be sustojimo, čia ne Holivudas. Yra tachografas, yra poilsio laikas. Geri vairuotojai planuoja – pirmoji pauzė prie Kauno arba Suvalkuose, antroji jau Lenkijoje arba Vokietijoje. Skubaus pristatymo į Angliją paslaptis – ne greitis, o maršrutas. Vengi kliūčių, miestų centre nevazinėji naktį. Vienas mūsų vaikinas mėgdavo pervažiuoti Prancūziją per naktį, nes dieną ten spūstys baisios. Aišku, tos 48 valandos skaičiuojamos nuo pakrovimo momento iki iškrovimo. Kartais klientai galvoja, kad nuo telefoninio skambučio. Ne.

Mašina sugedo? Ką tada?

Tada skambini ir keiki. O paskui skambini man arba savo logistikos vadybininkui. Dvylika metų atgal buvęs atvejis – furgonas Vokietijoje pasibaigė. Ne, ne pienas, o variklis. Kliento baldai stovi BMW stovėjimo aikštelėje netoli Hamburgo. Skubus pristatymas į Angliją vos neįgavo kelių dienų delsimo. Sprendimas? Subnuomavome kitą furgoną, perkrovėm daiktus vidurnaktį. Kainavo papildomai, bet klientas gavo daiktus trečiadienio rytą, o ne ketvirtadienio vakarą. Kartais technika nepaiso grafikų. Svarbu, kad kompanija turi planą B, o ne rauda biure.

Kaip žinoti, kad krovinys nedingo kokioje nors Alpių oloje?

Geras klausimas. Daugelis internetinių “logistikos įmonių” iš tikrųjų yra tarpininkai su gražiu puslapiu. Jie parduoda užsakymą Tomui, kuris turi vieną seną Sprinterį ir skubos sąvokos nepaiso. Aš tai vengiu, kai galiu. Turime GPS seklius mašinose, bet ne visada gali klientui duoti nuorodą. Yra tokia programa, bet, tiesą sakant, nežinau ar ji veikia 100% visose šalyse – hmm, gal veikia, bet aš jos pilnai nepasitikiu, geriau paskambinti vairuotojui. Patikimesnis dalykas – tiesioginis kontaktas su vairuotoju. Jis žino, kur stovi, o aš žinau, kad jis neturi laiko sugalvoti pasakų.

Ar galiu sėsti į tą patį furgoną ir kartu nuvažiuoti?

Paprastai ne. Tiesiog ne. Furgonai – tai darbo transportas, keleivių vežimas draudžiamas pagal daugybę susitarimų ir draudimo. Būna tokių ekspedicijų, kur organizuojamas perkraustymas su vairuotoju ir keliais keleiviais, bet čia jau kryptis į emigrantų pervežimą, ne į skubų krovinių gabenimą. Aš žinau, kad jus domina tik daiktai, bet kartais žmonės paklausia. Ne, prie kabinos mūsų vaikinai neima pakeleivių. Miegamosios vietos ir taip mažai. Geriau nusipirkit „Ryanair“ bilietą – bus greičiau ir pigiau jums pačiam.

Muitinė, Brexitas ir kiti košmarai

Ar po Brexit viskas apsunkino pervežimą į Angliją?

Taip. Ir ne tik apsunkino – padarė idijotiškesniu. Ankščiau varydavome per Sąjungą kaip į Druskininkus. Dabar kiekvienas daiktas potencialiai – importas. Jei krovinys komercinis, turi būti muitinėje aprašytas teisingai. Jei asmeniniai daiktai – deklaruoji vertingesnius. Vienas klientas bandė vežti dviračius elektroniniu paspirtuku pavidalu... nesąmonė. Muitininkas Doverio uoste žiūrėjo į tuos ratus kaip į ateivių laivą. Užlaikė pusdieniui. Skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas tampa 60 valandų, kai papildomai tikrinama. Nėra čia ko pykti – tai taisyklės, su kuriomis reikia gyventi.

Reikia man kažkokių ypatingų leidimų vežti baldus į Londoną?

Ne, paprasti baldai nereikalauja ypatingų leidimų. Bet jei mediena – turi būti apdorota, be kokių vabzdžių. Kartais... na, kartais aš nebesu tikras, kaip ten su specifinėmis medžiagomis, nes taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius. Geriau paklauskite tiesiogiai muitinės, nei aš čia dabar spėliosiu. Bet žinau tiksliai tiek – cigaretės, alkoholis, augalai – ne, be leidimų ne. Baldai, drabužiai, buitinė technika – ok, jei tai jūsų asmeninis turtas. Komercinis krovinys – jau kita istorija. Ten reikia EORI numerio ir dar krūvos popieriaus.

Ką daryti, jei muitinė atidaro visą dėžę ir pradeda raustis?

Tu stovi šone, spaudi pirštus ir bandai nekeikti garsiai. Buvę taip. Klientas supakavo daiktus į penkias dėžes, ant šeštos prirašė “knygos”, o ten – įrankių komplektas ir grąžtas. Muitininkas atidarė, pažiūrėjo, pakėlė antakius. Formalumai užtruko. Jei krovinys skirtas skubiam pristatymui, pakuotė turi būti aiški, sąrašas – atviras. Neslėpk dalykų. Ne dėl to, kad aš moralizuoju – tiesiog laikas. Anglijos muitinėje dirba žmonės, kurie matę viską. Jei tu pasakai “čia tik drabužiai”, o ten girdisi metalas dingsintis, atidarys. Ir teisės nekaltinti – jie tik dirba savo darbą.

Ar express pervežimas apeina muitinę?

Ne. Nėra tokio dalyko. Express reiškia, kad vairuotojas važiuoja tiesiai, be perkrovimų, o dokumentai paruošti iš anksto. Muitinės posto neaplenksi. Yra transito procedūros, T1, T2 – priklauso nuo krovinio. Bet sustosi. Kas kita, kad jei viskas gerai, muitinės tikrinimas užtrunka 20 minučių, o ne tris valandas. Aš esu matęs, kaip vairuotojas Doverio Eurotunelio terminalą praslydo per pusvalandį, nes popieriai buvo tvarkingi. Būna ir atvirkščiai – stovi eilėje keturias valandas, nes kažkas prieš jį neturėjo deklaracijos. Tad skubumas prasideda ne nuo greičio, o nuo tvarkos.

Kainos, sukčiai ir realybė, kurią slepia gražūs skelbimai

Kodėl vieni sako 300 eurų, o jūs – 800 eurų už tuos pačius baldus?

Nes vieni žada, o kiti veža. Žiūrėk, kubinis metras vietos furgone kainuoja tam tikrą sumą. Dyzelinas Anglijos link – brangus. Prancūziją kerta mokami keliai. Vairuotojas gauna algą. Jei kaina 300 eurų už pilną furgoną – arba jie dar turi keturis kitus krovinius ant tos pačios mašinos, arba tai sukčiavimas. Skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas, kai mašina važiuoja tik tavo krovinys – kainuoja. Aš kartais pats stebiuosi, kaip vieni gali siūlyti tokią kainą, ir atsakymas paprastas – jie tos kainos nesiima, arba paskui prisideda mokestis už keltą, mokestis už kuro kainą ir panašiai. Būk atidus.

Kiek dienų prieš reikia užsakyti, kad spėtumėt per 48 valandas?

Idealiau – jei skambini antradienį ryte, nori ketvirtadienį turėti Londone – dar įmanoma. Bet jei skambini penktadienį popietę norėdamas sekmadienio vakarą – ne, nebent turiu laisvą mašiną netoliese. Kartais turiu, kartais ne. Žiemą sezonas ramesnis, lengviau rasti vairuotoją. Vasarą, kai visi kraustosi – sunkiau. Aš dažnai sakau klientams: “Davai, pasakyk bent dviem dienom anksčiau.” Tada aš galiu suplanuoti, pasiruošti popierius, vairuotojas žino, kad bus darbas. Staigmenos – ne draugas skubiam tarptautiniam pervežimui. Yra buvę, kad paimdavom per dvylika valandų, bet tai buvo laimingas atsitiktinumas, ne taisyklė.

Ar tikrai reikalinga draudimo šiukšlė, ar čia tik pardavimo triukas?

Draudimas nėra šiukšlė, jeigu veži vertingus daiktus. CMR draudimas – tai standartas tarptautiniuose pervežimuose. Bet jei veži seną sofką ir skalbimo mašiną, kurią vertintum keturiasdešimt eurų – gal nereikia papildomo draudimo. Čia jau kliento pasirinkimas. Aš pvz. visada rekomenduoju drausti elektroniką, meno kūrinius, kolekcijas. Buvo atvejis, kai vilkikas stabdė staigiai Vokietijoje, dėžė nuslinko ir sudužo stiklinis šviestuvas. CMR padengė. Be CMR – būtum verkęs. Tai ne triukas, bet ir ne privalomumas viskam. Svarbu suvokti, dėl ko moki. Kartais žmonės permoka už draudimą, kurio realiai nereikia. Aš to nedaryčiau paprastam lagaminui daiktų.

Kai viskas stringa, o tu skambini naktį

Kas atsitinka, jeigu vairuotojas nepasirodo sutartu laiku?

Skambini. Keiki. Ir tada skambini man. Būna. Žmonės. Vakar vienas vaikinas užsikrėtė gastroenteritu – apsinuodijimas maistu kažkur prie Klaipėdos. Negalėjo vairuoti. Aš pats tą naktį ieškojau pamainos. Radau. Bet valanda čia, valanda ten – tas skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas jau tampa 52 valandomis. Klientas piktas. Aš irgi piktas. Bet ką darysi. Žmogiškas faktorius. Blogiausia, kai kompanija neatsiliepia. Tada tikrai žinai, kad pataikei ant melagių. Mes atsiliepiame, net jei naujienos blogos. Tai man svarbiau nei gražus pažadas.

Atvažiavome į Londoną, bet durininkas neleidžia įkrauti?

Londono centre taip vyksta kas antrą kartą. Laisvosios juostos, stulpai, zonos, aukščio apribojimas. Furgonas su 3,5 tonos ir keturių metrų aukščio nepralįs po vartais. Vienu metu turėjom pristatymą Noting Hilo aikštelėj – furgonas netilpsta. Teko vežti daiktus aštuoniasdešimt metrų rankiniu būdu. Įskaičiavom tai į kainą? Ne, tada dar nebuvom to numatę. Dabar žinau – visada klausiu, ar aikštelėje yra vartai, rūsys, liftas. Tai kainuoja papildomą pusvalandį ar valandą. Jei tau sakė, kad per 48 valandas pristatys į širdį – paklausk, ar širdis turi pakankamai vietos furgonui. Rimtai.

Ką reiškia “punktualus pristatymas”, kai laikas – slidus dalykas?

Punktualumas šiame versle reiškia “tą dieną”, o ne “tą minutę”. Jei aš sakau trečiadienį iki pietų – aš turiu galvoje tarp dešimt ir keturiolikos valandų. Nes Londono eismas. Nes aplinkkeliai. Nes vairuotojas negali garantuoti, kad nesusidarys avarija M25 žiede. Buvo atvejis – pristatymas į Mančesterį. Sakiau trečiadienį. Vairuotojas atvažiavo vienuoliktą ryto. Klientas stebėjosi: “O aš galvojau vakare.” Na va. Punktualumas išpildytas, bet lūkesčiai skiriasi. Todėl aš visada aiškinu: „per 48 valandas nuo pakrovimo“ – tikslius terminus duodame pagal realybę, ne pagal norus.

Ar galiu pasitikrinti, kur dabar yra mano sofa?

Gali. Mes siunčiam atnaujinimus, bet ne kas penkias minutes. Mano vairuotojai vairuoja, o ne rašo romanus telefonu. Paprastai – kai kerta sieną, kai įvažiuoja į JK, kai likus valandai iki pristatymo. Jeigu GPS neveikia kurioj nors skylėj Prancūzijoje – na, neveikia. Aš galiu paskambinti vairuotojui ir paklausti, bet jis irgi gali neatsiliepti, nes vairuoja. Kantrybė. Skubus krovinių gabenimas į Angliją nereiškia, kad turi teisę valdyti vairuotoją kaip nuotolinį robotą. Pasitiki, lauki, ir jei jau stipriai jaudiniesi – skambini man. Bet naktį neskambink, miegu.

Technika, pakuotė ir keisčiausi prašymai

Ar man reikia supakuoti daiktus pats?

Geriausiai – taip. Nes tu žinai, kas ten yra. Mes galim pasiūlyti pakavimą už papildomą mokestį, bet jei skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas – dažniausiai nėra laiko. Vieną kartą klientas davė krūvą drabužių maišuose. Maišai plyšo kelyje, kepurės voliojosi po visą furgoną. Baisu. Dėžės – tvirtos dėžės, lipni juosta. Jei leidi stiklą be plėvelės, gali rasti duženą. Mes ne visada turime laiko ir medžiagų pakuoti tavo butą, nes mašina laukia. Supakuoji pats – mažiau galvos skausmo. O jei nežinai kaip – YouTube pilna vaizdo įrašų, ten nieko raketų mokslo.

Kokia didžiausia klaida, kurią žmonės daro ruošdamiesi skubiam pervežimui?

Jie nepasako visko. Sako: “du kambariai”. Atvažiuoji – keturi kambariai, dar garažas ir šuo. Ne, šuns nevežam. Bet krovinio apimtis padvigubėja, o furgonas toks, koks yra. Tada arba ieškai antros mašinos – brangu, ilgai – arba atiduodi pusę daiktų kaimynams. Dažniausiai aš klausiu foto – atsiunt nuotraukų. Ir vis tiek būna staigmenų. Kita klaida – slepia skysčius, lempas, degiąsias medžiagas. Vairuotojas patikrina? Kartais taip, kartais pasitiki klientu. Bet jei dega arba bėga krovinyje – atsakingi... na, visi atsakingi. Tiesiog būkit atviri. Aš ne teisėjas, aš paslaugos tiekėjas.

Ar jūs vežate šaldytuvus, kurie dar šlapi viduje?

Aha, klasika. Ne, nevežame šlapių. Šaldytuvą turi atitrinti, išplauti, išdžiovinti bent dieną prieš tai. Jei viduje vanduo – per 48 valandų kelionę tas vanduo virsta pelėsiu ir samanom. Yra buvę, klientas atidavė šaldytuvą, o jis visas bėgo. Kiti daiktai sušlapo. Ginčai. Nenoriu ginčų. Todėl prieš skubų pristatymą patikrinu arba liepiu patikrinti. Nes vežti pelėsį per pusę Europos – ne pats geriausias sumanymas. Yra svarbesnių rūpesčių.

Ar express pervežimas tinka verslo kroviniams?

Tinka. Bet skirtingai. Verslui dažnai reikia ne tik greitai, bet ir pagal taisykles – temperatūros režimas, atsekamumas, T1 dokumentai. Vienas mūsų klientas vežė elektronikos komponentus į Oksfordą. Skubiai. Bet reikėjo kontroliuojamos temperatūros. Užsakė paprastą furgoną... ne, ne taip. Užsakė šaldytuvą, bet įjungė ne šaldymą, o tiesiog ventiliaciją. Komponentai atvyko – viskas tvarkinga. Bet aš pats iš pradžių sunerimau, ar mūsų šaldytuvo sistema tokį režimą laiko. Laiko. Bet visada turi abejonių, kai kalba eina apie sudėtingą techniką. Tiesioginio Londono centro pristatymų verslui stengiuosi nepriimti be papildomų klausimų.

Ką daryti, jei mano daiktai yra per dideli standartiniam furgonui?

Tada reikia bigger truck (oh, atsiprašau, didesnės mašinos) – 7,5 tonų arba 12 tonų sunkvežimio. Bet JK ribojimai miestuose griežti. Didelis sunkvežimis nepateks į daugelį Londono gatvių. Tada reikia perkrauti į mažesnį furgoną ant sienos arba ieškoti vietos su kranu. Skubus pristatymas tuo atveju brangsta, nes reikia dviejų mašinų. Turėjome atvejį su pramonine spausdinimo mašina. Tilpo tik dvylikos tonų. Atvežėm Doverį, perkrovėm į furgoną rytojui, nes klientas Braitone negalėjo priimti didelio auto. Užtrukom 60 valandų vietoj 48. Bet pristatėm. Taip kad taip, būna sudėtingiau.

Ekspeditoriaus galvos skausmai ir patarimai

Kodėl verta rinktis patyrusį ekspeditorių, o ne pigiausią skelbimą internete?

Nes internete tas skelbimas – ne kasdienybė, ne patirtis. Aš mačiau, kaip “profesionalai” pametė pusę krovinio Belgijoje, nes neužsegė durų. Pameni? Aš irgi pamenu. Patyręs ekspeditorius turi rinką, pažįsta vairuotojus, žino, kurios muitinės skyriai dirba greičiau. Jis nebežvengia iš tavo kvailų klausimų, nes pats jų yra girdėjęs šimtus. Aš pvz. žinau, kad į Bristolį geriau nevažiuoti penktadienio popietę per M4. Žinau, kad Doveris ryte po devintos – pragaras. Tai žinios, kurias nešiojuosi dvidešimt ketverius metus. Pigus skelbimas žino tik pinigų pervedimą į Revolutą. Rinkis pats.

Koks jausmas po tiek metų šiame versle?

Atsakingas. Kartais piktas ant kelių. Kartais didžiuojuosi. Kai paskambina klientas iš Birmingamo ir sako, kad sofa atkeliavusi idealiai ir net per anksti – nu ta jausmas geras. Bet kai tau skambina po trijų dienų ir rėkia, kad vairuotojas nepasirodė... sunku. Skubus tarptautinis pervežimas į Angliją nėra robotika. Tai žmonės, mašinos, muitinė, oras. Kaskart vis kitaip ir neprognozuojama magija. Mano darbas – kad ta magija kuo mažiau virstų košmaru. Kartais nepavyksta. Bet daugiau pavyksta, nei ne. Ir aš, tiesą sakant, dėl to dar ir tebesu čia. Ne dėl gražių žodžių, o dėl to, kad moku šitą darbą.

Ar verta mokėti daugiau už garantiją, kad skubus pristatymas įvyks laiku?

Garantijų šiam versle niekas neduoda šimtu procentų. Niekaip. Gali pareikti, bet neįrodysi. Bet mokėti daugiau už patikimą partnerį – verta. Nes mažiau streso. Mažiau galvos skausmo. Kai skubi, kai emigruoji, kai reikia daiktų darbe rytoj – ta 200 eurų ekonomija nebeatrodo protinga, jei dėl jos prarasi nervus. Aš neagituoju už save. Agituoju už sveiką protą. Pažiūrėk, ar su tavimi kalba žmogus, ar robotas. Ar atsako į klausimus tiesiai, ar rašo šablonais. Tiesiogiai kalbantys žmonės paprastai ir dirba tiesiogiai. O šablonai – tie dažnai slepia chaosą.

Išvada:

Skubus pristatymas į Angliją per 48 valandas yra įmanomas. Ne visada tobulas, ne visada lygiai po dviejų parų, bet įmanomas. Reikia tik geros logistikos, sąžiningų dokumentų ir vairuotojo, kuris nemiega vairuodamas. Aš nežinau visko, bet žinau, kaip išvengti didžiausių bėdų. Jei ruošiesi kraustytis ar siųsti verslui svarbų krovinį – neuždelsk, nepigink iki absurdo ir klausk tiesioginių klausimų. Tiesmukumas šiame darbe sutaupo daugiau laiko, nei bet koks express maršrutas. Sėkmės kelyje.