Skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas: punktualus, bet ne stebuklas

Prieš dvidešimt dvejus metus, kai pradėjau vežioti daiktus į Londoną, žmonės dažniausiai kraunosi į autobusus. Dabar skambinate jūs ir klausiate, ar galiu per kelias dienas perkraustyti butą į Mančesterį. Galiu. Bet ne visada. Paprasčiausiai pasakysiu kaip yra: skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas egzistuoja, bet jis kainuoja, reikalauja pasiruošimo, o kartais tiesiog neįmanomas dėl to, ko nematai ant žemėlapio. Dirbu su klientais kasdien, mačiau visokių situacijų, ir nebijau pasakyti, kad greitis neatleis chaoso. Jeigu esi pasiruošęs suprasti realybę – skaityk toliau. Jeigu nori pasakačio – ne čia.

Kas realiai telpa į tris dienas

Ar tikrai galima per 2 dienas nugabenti siuntą iš Lietuvos į Londoną?

Taip, galima. Buvę ir per 36 valandas, kai krovinys mažas, vairuotojas pailsėjęs, orai geri, o pasieniečiai išsimiegoję. Bet tai – išimtis, ne taisyklė. Paprastai skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas reiškia, kad mašina išvažiuoja šiandien, kitą dieną kerta Lenkiją ir Vokietiją, o trečią jau krauna prie savo durų. Jei sakau dvi dienas, turiu omeny dvi su puse. Žodžiu, jei reikia iki ketvirtadienio vakaro – pirmadienį ryto registruok, ne antradienį per pietus.

Kuo skubus pristatymas skiriasi nuo to, kai vežėjas sako „nuvešiu, kai prisikrausiu“?

Čia kaip taksi ir maršrutinio autobuso skirtumas. Skubus vežimas – tai dažniausiai dedicated transportas. Tavo daiktai sėdi vienoje mašinoje ir važiuoja tiesiai. O tie, kur „prisikrausiu ir pravažiuosiu“ – surenka penkis krovinius, o po savaitės gal prisistato Kente. Aš pats prieš dvidešimt metų taip pradėjau, važinėjau su priekaba, rinkau krovinius. Greitai supratau: jei klientas moka už greitį, negali jo sodinti ant laukimo su svetimomis sofomis. Kartais pats klientas nesupranta, kad užsakė ne express, o ekonominį variantą. Reikia tiesiog paklausti.

Kokį didžiausią krovinį dar galiu spėti išsiųsti per tris dienas?

Kėdė – taip. Sofa – taip. Viso buto baldai – jau nebent išskirtiniu atveju. Prieš porą metų vežėme mažą konteinerį iš Kauno į Mančesterį per tris dienas. Tačiau tai buvo ne visa namų biblioteka, o studento daiktai – apie keturi kubai. Jeigu turi dviejų kambarių butą, reikia kalbėti apie keturias–penkias dienas minimum. Kuo didesnis krovinys, tuo daugiau laiko surinkti, surišti, o paskui iškrauti. Mašinos irgi negali tempti dvidešimties kubų ir lėkti šimtu per autostradą. Fizika neperkalbama.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai pas mane, ar maišosi su kitais?

Jei moki už express – važiuoja tiesiai. Bet gerai pažiūrėk sutartį. Būna tokių, kur parduoda tau „skubų“ pristatymą, o paskui tu sužinai, kad tavo dėžės glaudžiasi su svetimais baldais vilkuke, kuris dar tik trečiadienį paliks Vilnių. Aš pats mačiau atvejį: pamanai, kad daiktai jau netoli Kanalo, o jie stovi Ukmergėje penktą dieną. Nemėgstu taip dirbti. Geriau pasakysiu atvirai: ei, bus dar vienas pick-up Klaipėdoje, ar sutinki, kad vilkutis pavėluotai pusdienį? Civilizuotai, žmogiškai.

Ką daryti, jei man reikia šiandien išsiųsti, o rytoj jau reikia Anglijoje?

Skristi? Nejuokauju... pusiau. Rimtai, per vieną parą be lėktuvo – misija neįmanoma, jei ne dokumentai, o baldai. Maža siunta per didžiąsias kurjerių tarnybas – galima, bet ten jau nebe perkraustymas. Jei tai namų turinys – minimum keturiasdešimt aštuonios valandos realiai. Buvo atvejis: klientė Vilniuje skambina antradienio vakarą, sako, kad ketvirtadienį vyras pradeda darbą Londone. Išvežėme trečiadienį šeštą ryto, pristatėme penktadienio vakarą. Ji norėjo ketvirtadienio. Nemoka fizika kitaip. Nors... kartais oro uoste pravežame kritinius dokumentus, bet tai jau visai kita paslauga.

Ar sekmadieniais ir švenčių dienomis skubūs reisai irgi kursuoja?

Ne. Na, techniškai vairuotojas gali važiuoti, bet krauti Anglijoje sekmadienį anksti ryte – problema. Vienur kaimynai skambins policijai dėl triukšmo. Be to, sunkiasvoriai negali judėti beveik visoje Vokietijoje sekmadienį. O Lenkijoje – šventinėmis dienomis ribojimai. Taigi, jei tau sako, kad pristatys sekmadienį ryto septintą – arba jie sulaužys įstatymus, arba meluoja. Aš pats bandžiau du kartus apeiti šituos draudimus. Neapseini. Palaukite iki pirmadienio. Kava tada bus skanesnė, nes nebegros sau į galvą bauda.

Kainos, apie kurias niekas nenori šnekėti atvirai

Kiek maždaug kainuoja skubus pristatymas į Angliją per kelias dienas?

Čia tas pats, kas klausti, kiek kainuoja automobilis. Maža siunta, kelios dėžės, Kaunas–Londonas express – gali būti trys šimtai, gali penki, priklauso nuo svorio. O jei tai pusė namų ūkio, vilkikas, du vyrukai krauna – gali būti ir tūkstantis du šimtai. Aš tiksliai pasakysiu tik pamatęs daiktų sąrašą. Kartais žmonės sako: „bet radau internete už du šimtus“. Gerai. Rask. Bet paklausk jų, ar įskaičiuotas kuras, nakvynė, o jei užstringa Doverio uoste – kas tada? Pigiausia ne visada greičiausia. Du dešimtmečiai – aš tai matau akimirksniu.

Ar kaina skiriasi, jei vežu į Londoną, o ne į kokį nors užkampį?

Žinoma. Londonas – kaip kriaušės: daug reisų, lengva patekti. O jei tavo adresas kur Škotijos pasieny ar Kornvalio kaime, kelias siauresnis nei pas mus kaimo takas – vairuotojas turi nuleisti nuo autostrados, važiuoti žvyrkeliais, o paskui ieškoti, kur apsisukti. Angliškai „last mile“. Lietuviškai – paskutinis ruožas, kur prasideda galvos skausmas. Kaina ten gali pašokti šimtu ar dviem. Kartais ir daugiau. Neturiu tikslaus skaičiaus, nes kiekviena gyvenvietė kitaip, bet brangiau – taip, be abejonės.

Kodėl vieni vežėjai prašo tris šimtus, o kiti aštuoni šimtus už tą patį?

Nes tai ne tas pats. Atrodo taip, bet ne. Vieni veža su mikroautobusu, draudimas pigus, jie patys miega kabinoje. Kiti – su normaliu vilkiku, draudimu visam kroviniui, žmonėmis, kurie padeda iškrauti. O dar yra tie, kurie ima tris šimtus, o paskui skambina: „o kuro priemoka, dar viena eilutė“. Aš vadinu tai „žemo starto, aukšto finišo“ modeliu. Jeigu kaina žemiau rinkos dvigubai – kažkas ne taip. 22 metai. Tai kaip senas šuo gatvėje – uoslę turi. Nepasitikėk gražiausia svetaine.

Ar į kainą įskaičiuotas krovimas, ar tai atskira eilutė?

Klausimas geras. Pas mane dažniausiai įskaičiuota, jei tai express perkraustymas. Bet industrijoje – absoliučiai ne visada. Būna, pasirodo vairuotojas vienas, sako: „aš tik vežu, o kraunate jūs“. Ir stovi moteris viena su dviem dėžėmis, o jos bute – septyni kubai daiktų. Galiausiai kaimynas padeda arba samdo du vaikezus. Ką darau aš? Siunčiu du vyrukus arba bent vieną, bet tvirtą. Kartais klientas sako: „aš pats supakavau, jums tik vežti“. Gerai, bet žinome tą „pats supakavau“, kai dėžė išsiskleidžia ant slenksčio. Krovimas – svarbu. Klausk ir rašyk sutartyje.

Ar verta mokėti už express, jei galiu palaukti savaitę?

Pagalvok pats: jei tau nespėja vizos dokumentai, jei vaikas turi rytoj eiti į mokyklą Braitone ir reikia jo stalų – tada taip. Jei gali palaukti – kodėl mokėtum dvigubai? Aš pats nemėgstu, kai man primeta greitį nereikalingai. Bet yra vienas bet: žiemą prieš Kalėdas ar rugsėjo pirmąją – express paslaugų praktiškai nelieka. Tada net savaitės laukimas virsta dviem savaitėmis. Taigi jei galvoji „palauksiu“, bet galvoji rudenį – rezervuok datas dabar. (Čia pataisau – anksčiau sakiau „užsakyk“, bet perkraustymams geriau sakyti „rezervuok datas“. Atsiprašau, per dažnai vartoju tą žodį.)

Kai viskas eina ne pagal planą – o taip būna dažniau, nei norėtųsi

Ar yra buvę, kad krovinys vėluoja net ir mokant už skubų pristatymą?

Būta. Prieš trejus metus. Vilkikas iš Klaipėdos į Liverpulį. Važiavo per Vokietiją, o ten – sniego chaosas. Uždarytas greitkelis, vairuotojas stovėjo keturiolika valandų. Klientas skambinėjo kas tris valandas. Aš nieko neslėpiau – atvirai pasakiau, kad yra katastrofa kelyje. Po trijų parų pristatėme vietoj dviejų. Kas keisčiausia? Klientas buvo supratingas. Sakė, kad pats matė žinias apie Europą. Bet realybė tokia: jei gamta nusprendžia, net ir aš, dirbęs 22 metus, jos neperkalbu. Draudimas nekompensuoja sniego. Toks gyvenimas.

Kaip atpažinti vežėją, kuris pažada per 2 dienas, o paskui dingsta?

Paprastai jie rašo tik Messengeriu. Telefono nėra, arba yra, bet ragelį pakelia „tarp durų“. Svetainė graži, nuotraukos iš interneto, o adresas – kirpykla. Aš tiesiug žinau, kad rinkoje taip buvo visada. Patikrink įmonių registrą, pažiūrėk, ar turi licenciją vežti tarptautiniu maršrutu. Jei pilna tik 5 žvaigždučių atsiliepimų, kuriuos parašė „LabaiPatenkinta2023“ – bėk. Tikri atsiliepimai – su netaisyklingomis raidėmis, skirtingais balais. O ne tobula rinkodara.

Ką daryti, jei daiktai atvežti sulūžę, nors moku už premium paslaugą?

Fotografuok viską. Prieš. Ir po. Aš klientams sakau: kai atidarai dėžę, nereikia skambinti su ašaromis, reikia kelti telefoną, filmuoti. Premium paslauga – tai ne stebuklas, tai transportas. Pakuotė gali neatlaikyti, jei patys sukai daiktus į laikraščius. Buvo atvejis – vežėme stiklinę vitriną express į Braitoną. Atvežėme laiku, per dvi dienas. Vitrina visgi įskilo kampuose, nes klientas pats spaudė ją į ploną kartoną, be medinių rėmų. Mes atsakingi? Iš dalies. Draudas galiausiai padengė, bet skausmas – klientui. Geriau mokėti už tvirtą pakavimą, nei verkti.

Ar tikrai visi vairuotojai kalba angliškai ir supranta, kur važiuoti?

Ne. Ką tu galvoji. Yra vairuotojų, kurie vairuoja puikiai, bet angliškai moko tik „hello“ ir rodo pirštu. Kartais paklysta. Buvo taip: vairuotojas (vardas paslaptis) važiavo į Readingo priemiestį. GPS parodė, o ten vienos krypties gatvės. Jis paskambino man, aš paskambinau klientui, tas atėjo pėsčiomis. Anglai supranta gestus. Bet jei adresas – modernus daugiabūbis su kodais, vartais, o vairuotojas negali prisiskambinti? Palik kontaktinį asmenį, kuris atsiliepia. Anglų kalba – ne absoliuti būtinybė, bet labai praverčia. Ypač kai nulūžta telefono baterija. Taip, būna.

Kas būna, kai vežėjas pasako „stoviu eilėje prie Doverio“ jau trečią dieną?

Tuomet supranti, kad tos 2-3 dienos buvo tik marketingas. Doveris – pragaras perkraustytojams. Po Brexit ten eilės baisios: dėl oro, dėl muitinės strigimų. Jeigu tavo vežėjas sako, kad jau trečią dieną laukia keltą – kažkas ne taip. Arba jis meluoja ir dar tik lenkia sukuoseną namie, arba ten tikrai spąstai. Aš stengiuosi vengti keltų piko savaitgaliais. Bet kartais nepavyksta. Tada atsiprašau, pasiūlau nuolaidą kitam kartui, bet skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas tampa keturių–penkių dienų maratonu. Signalas blogam vežėjui: jis nepraneša apie eiles iki paskutinės minutės.

Popieriai, muitai ir galvos skausmai

Ar reikia popierių siunčiant asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Reikia. Anksčiau, prieš 2021-uosius, mes tiesiog važiuodavome. Durų atsidaro, kraunam, važiuojam. Dabar – muitinės deklaracija, packing list'as, kartais CMR. Jei buitinė technika – reikia įrodyti, kad naudota. Jei nauja – muitas. Aš pats vis dar painioju kai kuriuos kodus, bet mano kolegė biure žino viską. Žodžiu, be popierių skubus pristatymas į Angliją gali užstrigti ties muitinio postu Lenkijoje. Ir tada karšta tau, karšta ir man, ir vairuotojui, kuris gyvena kabinoje jau antrą parą. Nekenčiu biurokratijos.

Ar muitinėje gali užstrigti net skubus krovinys?

Gali. Ir užstringa. Ypač jei sąraše parašei „įvairūs daiktai“. Muitininkas perskaito „įvairūs“ ir galvoja: o gal čia kontrabanda. Buvęs atvejis iš praeito rudens. Klientas vežė į Oksfordą skubiai. Parašė: „daiktai iš garažo“. Muitinė sulaikė. Aiškink tada, kas yra garaže. Nutarimas: rašyk konkrečiai. „Penkios knygos, du dviračiai naudoti, dešimt dėžių drabužių“. Kuo skubiau, tuo tvarkingiau popieriai. Paradoksas, bet tiesa. Chaosas dokumentuose lygus chaosui kelyje. O aš nemėgstu chaoso.

Ką rašyti packing list'e, kad nepridarytum sau problemų?

Kiekvieną daiktą. „Knygos“ – negerai. „Mokyklinės knygos, 8 vnt.“ – gerai. Jei elektronika – įrašyk, kokia, koks modelis, ar naudota. Anglijos muitininkai po Brexit tapo atidesni. Jei pamato neatitikimą, atidaro. O atidarius – laikas bėga. Kartais klientai atsiunčia sąrašus, kuriuose pusė daiktų – „asmeniniai daiktai“. Tai reiškia: ko nėra. Daryk normalų sąrašą. Mano patarimas – nemeluok ir nemėgink sutrumpinti laiko prastu sąrašu. Dėl to nesigailėsi. Aš ne muitininkas, bet prie konteinerių praleistas du dešimtmečiai moko matyti, kas veikia.

Ar galiu vežti maistą, alkoholį ar augalus skubos tvarka?

Maistas – geriau ne. Alkoholis – ribotai, ir gali kainuoti muito mokesčius. Augalai – ne, nebent turi fitosanitarinį. Bet va, štai kur dalykas: žmonės pamiršta, kad skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas neatleidžia nuo biurokratijos. Konservuoti agurkėliai, naminė uogienė – viskas gali būti problema. Prieš porą metų klientas slėpė šaldytuve rūkytą skumbrę express siuntoje. Muitinės... uoslė. Geriau nevaryk. Vežk baldus, drabužius, buitinę techniką. Alkoholį – deklaruok atskirai ir oficialiai. Aš tavęs nebausiu, bet muitininkas gali. Ir tada krovinys stovi.

O jei muitininkas nusprendžia patikrinti būtent mano krovinį?

Tuomet dvi dienos pailgėja diena kitą. Fizinis patikrinimas – rentgenas, šuo, arba tiesiog atidarymas. Statistiškai – reta, bet pasitaiko. Ypač jei važiuoji pirmą kartą, arba jei adresas Anglijoje atrodo keistas. Aš nemeluosiu, kad galiu užtikrinti pralaimėjimą muitinei. Nei aš, nei joks kitas vežėjas negali pažadėti, kad tavo dėžės nebus tos kelių procentų atidaromų. Geriausias ginklas – tvarkingas packing list'as ir kantrybė. Kartais aš pats nustembu, ką jie pasirenka. Yra taisyklės, bet jų logika ne visai mano. Neturiu tam algoritmo. Ir niekas neturi.

Patarimai iš tų, kurie matė visko

Koks pats asmeniškai greičiausias būdas, kokį matėte per 20 metų?

Du vairuotojai viename mikroautobuse, važiuojantys pamainomis. Vienas miega, kitas vairuoja. Be sustojimų, tik degalinės. Iš Vilniaus į Londoną – per 28 valandas. Tai buvo 2016-ieji, jei neklystu, prieš didžiąsias Doverio bangas. Krovinys – verslo dokumentai ir maža technika. Kaina – kosminė. Bet jie spėjo. Šiaip retai kas prašo tokio greičio, nes žmonės bijo, kad vairuotojas nenumeigs. Suprantama. Bet paslaptis greičio – ne radaras, o zmones, kurie neprie vairo po šešiolikos valandų. Tokius reisus organizuoju tik ypatingai ir tik su tais, kuriuo pasitikiu.

Ar verta nervintis, jei vežėjas nepaskambino tiksliai sutartu laiku?

Šiek tiek verta. Bet ne per daug. Anglijos kelyje gali nutikti bet kas. Aš pats kartais paskambinu klientui ir sakau: pavėluosiu valanda, nes aplink Londoną spūstis, kaip pas mus lipti per Žvėryną penktadienį po pietų. Tik skalė didesnė. Jei vežėjas nepaskambina ir nepaskambina, o jau vėluoja keturias valandas – tada skambink tu pats. Kartais jie pamiršta. Taip, pamiršta. Žmonės. Ne robotai. Bet jei žadėjo 8 ryto, o dabar aštuoniolikta valanda ir tyla – čia jau nebe pamiršimas, čia dingimas. Yra riba tarp „užtruko“ ir „pradingo be žinios“.

Ką žmonės dažniausiai pamiršta skubaus pervežimo metu?

Vandens išjungimą. Ne, rimtai. Daiktus supakuoja, lagaminus paruošia, o vonioje palieka vamzdžius pilnus vandens. Bet iš mūsų pusės – dažniausiai pamiršta, kad reikia parkingo vietos vilkikui. Anglijoje gatvelės siauros. Atvažiuoja septynių su puse tonos mašina, o kiemelyje – automobiliai ir karavanas. Vairuotojas stovi, aš skambinu, o tu bėgi derėtis su kaimynu. Dar vienas daiktas: rakto palikimas. „Būsiu darbe, paliksiu po kilimėliu“. Su Palangos vasarnamiu dar tiktų, o su Londono butu – nepatikėsi, kiek ten kilimėlių be raktų po jais.

Galų gale, ar punktualus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas realus, ar mitas?

Realus. Bet ne automatiškai. Tai ne pica, kurią užsisakei. Tai logistikos grandinė, kurią surenka žmogus. Aš tai matau, daugelis kolegų tai mato. Bet reikia sąlygų: gerai supakuotų daiktų, tikslaus adreso, paruoštų popierių ir supratingumo, kad Anglijos kanalas ar muitinė padaro savo korekcijas. Skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas – ne mitas, jei dirbi su tais, kurie jau matė visko. Aš mačiau. 22 metai. Kartais pavargstu. Bet kai paskambina patenkintas klientas iš Bristolio, kad per dvi dienas viskas stovi – vėl žinau, kam tai darau. Į kitus dalykus nebekreipsiu dėmesio.

Tiesą sakant, nėra čia ko daugiau suktis. Jei reikia greitai – skambink, rašyk, klausk. Nebijok atrodyti neišmanėlis. Geriau paklausti dešimt kartų, nei kartą pasirinkti blogai. Skubus pristatymas į Angliją per 2-3 dienas įmanomas, bet tik kai visi žaidžia sąžiningai – tu, aš, vairuotojas ir net keliai. O jei keliai blogi... na, bent jau žinosi, ko tikėtis. Iki.