Skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną be paslėptų mokesčių – ar tai realu?

Dirbti perkraustymuose tiek metų, ir vis dar stebiuosi, kai klientas atsiunčia sąskaitą iš kur nors kitur su parašyta „galutinė kaina“, o ten apačioje – dar trys eilutės apie mokesčius, kurių niekas neaiškino. Londonas yra Londonas. Ten viskas brangesnė, bet siuntų kainą sudaro ne tik kelias. Manęs dažnai klausia, kodėl vieni siūlo pervežimą į Londoną už 70, o mes rašome šimtą. Atsakymas paprastas: skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną be paslėptų mokesčių reiškia, kad aš ant popieriaus įrašau viską, net ir tai, kas galbūt nesigaus. Nes gyvenime taip būna.

Kas lemia kainą iš tikrųjų

Kiek dabar realiai kainuoja maža siuntėlė iki 50 kg į Londoną?

Tai žiūrėk, jei tai kelios dėžės, sakykim iki 50 kg, važiuojančios kartu su kitu kroviniu – dažnai pakanka 90–110 eurų. Bet aš nesakysiu, kad tai taisyklė be išimčių. Buvo klientas iš Panevėžio, atsiuntė dvi dėžes, bet viena buvo pilna knygų. Knygos sunkios. Labai sunkios. Tada tas svoris padarė savo. Sumokėjo tikrai daugiau, nei galvojo. Bet žinai ką? Mes iš karto pasakėm, kad svoris viršys, dar prisikrovus. Ne po to. Skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną be paslėptų mokesčių – tai tiesiog sąžiningas svėrimas prieš parduodant katę maiše. Jei kas nors žada 60 eurų viskam, aš jau kvepčiu problemą.

O jei siunčiu baldą, pavyzdžiui, stalą ar komodą?

Baldai – kitas žaidimas. Čia nebe masė, o kubatūra. Aš turiu prisipažinti, kad kartais pats pamatau sofą ir pagalvoju – kodėl žmonės perka tokias milžiniškas? Bet vežam. Komoda į Londoną gali kainuoti 150–250 eurų, priklausomai nuo to, ar reikia atskiro furgono gabalo, ar keliauja bendru reisu. (Na, žinai, tie važiavimai.) Jei baldą reikia dar ir išnešti iš penkto aukšto be lifto, kurjeris paprašys papildomai, ir tai teisinga. Ne mes kišamės į tai, o Londono laiptai. Aš tik perspėju iš anksto, kad vėliau nebūtų pykčio.

Ar tikrai skiriasi kaina, jei siunta išsiunčiama iš Kauno, o ne iš Vilniaus?

Iš esmės ne. Bent jau pas mus. Nes mes surenkam viską į vieną terminalą ir vežam bendru transportu. Ai, žinok, iš Klaipėdos gal kokia dešimtis eurų daugiau, jei reikia papildomo paėmimo, bet čia logistika. Kai kurios įmonės priklauso nuo paėmimo taško ir ima papildomą rinkliavą tipo „nutolęs regionas“. Aš to nelabai suprantu, nes Lietuva maža. Bet taip, faktas – jei gyveni už 100 km nuo didmiesčio, kurjerio laikas kainuoja, ir tai turi atsispindėti skaidriame kainoraštyje, kad vėliau netektų girdėti tų nemalonių siurprizų.

Ką kiti slepia po gražiu apvalkalu

Kodėl vieni rašo 80 eurų, o pas jus kainoraštyje 140?

Oi, šitas klausimas mane kartais įsiutina. Ne ant kliento, aišku. Ant tos praktikos. Žiūrėk, 80 eurų – tai dažnai tik jūros keltų bilietas be nieko. Tada ateina krovos darbai, degalų korekcija, muitinės formos, kai kur – net „ekstremaliųjų situacijų draudimas“, koks absurdas. Vieną kartą klientas parodė konkurento pasiūlymą: 75 eurai. O po mėnesio gavo sąskaitą pataisytą – 210. Kodėl? Nes pasikeitė... aš net nežinau ką jie sugalvojo. Mes iš karto rašom viską. Jei kaina fiksuota, ji fiksuota. Skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną reiškia, kad 140 yra 140, o ne 140 plius tavo nuostaba.

Ar degalų korekcija yra teisėtas dalykas, ar tiesiog dar vienas paslėptas mokestis?

Jei nafta kyla 30 procentų per savaitę – korekcija logiška. Bet jei sutartis sudaryta prieš tris dienas ir staiga primokėk – tai jau ne korekcija, o savivalė. Aš taip nedarau. Kainoraštyje užsirišu degalų indekso sąlygą tik ilgalaikiams projektams. Trumpoms siuntoms į Londoną – fiksuotas dyzelis. Nes kitaip aš pats neapsidžiaugsiu, o paskui kankinsiuosi su pykčio laiškais. Buvo atvejis: klientas gavo sąskaitą, kur degalai perskaičiuoti du kartus per savaitę. Dukart! Tai juokas, o ne verslas. Sąžininga – aiškinti iš anksto, o ne plėšdurkiauti. (Ups. „Plėšdurkiai“ turėjau sakyti.)

Ar galima 100% garantuoti, kad niekas nepaprašys primokėti vėliau?

Galiu bandyti. Bet jei tu pats pakeisi siuntos turinį, nesusitarsi dėl laiptų aukšto (na, aukštyn nešimo), arba pats pakeisi adresą Londone iš East End į ką nors toli į vakarus, kai mašina jau stovi uoste, tai ką aš galiu padaryti? Papildomai kainuos. Bet jei viskas pagal planą – taip, aš garantuoju. Raštu. Įmonės reputacija svarbesnė už tuos 30 eurų, kuriuos galima būtų išspausti apgaule. Nors... sunku pasakyti, ar visi taip galvoja. Aš taip.

Kurios pozicijos dažniausiai „nepastebimos“ kitų kainoraščiuose?

Muitinės formalumai. Ypač jei siunti ne ES... stop, Londonas dabar ne ES. Tai va, muitinės dokumentai. Kai kurie vežėjai tai įdeda į smulkųjį šriftą. Dar – draudimo nebuvimas. Jei dėžė sugenda ir nėra draudimo, atsakomybė... blemba, ji tokia miglota. Dar viena – degalų priemoka. Nafta kyla, o tau pasiūlymas iš 2019-ųjų. Arba sandėliavimo mokestis Londone, jei ten reikia palaukti vadybininko. Aš visa tai žinau, nes mačiau. Todėl mūsų kainoraštyje stulpelis „kas įskaičiuota“ yra ilgesnis nei „kas ne“.

Muitai ir popieriai – vis dar kažkokia painiava

Ar muito mokesčiai įskaičiuoti į tą skaidrų kainoraštį?

Atvirai? Dažniausiai ne. Nes muitai priklauso nuo to, KĄ veži. Jei asmeniniai daiktai – dažnai nulis, ypač jei esi ten gyvenęs ar aiškinasi pats. Bet jei veži prekes pardavimui? Tada jau HM Revenue & Customs. Aš nepateiksiu tau absoliučios tiesos, nes taisyklės keičiasi. Aš vežėjas, o ne muitinės agentas, nors per dvidešimt ketverius metus ko tik nemokiau. Dauguma žmonių siunčia asmeninius daiktus, ir ten retai bėda. Bet jei reikia – pasakau: muitai atskirai. Nesakau „viskas įskaičiuota“, o paskui palieku tave viena su form... ta, kur reikia deklaruot.

Ką daryti, jei siunta užstringa muitinėje – dar mokėti reikės?

Užstrigo... Kartais taip nutinka. Ne dėl to, kad kažkas blogai, o dėl to, kad sistema. Jei problema dėl dokumentų, kuriuos tvarkėme mes – mūsų sąskaita. Jei tu pasakai, kad dėžėje tik drabužiai, o ten – ir dviratis, ir dar trys monitoriai, tada jau sėdi ir galvoji pats. Toks atsitikimas buvo. Klientas „pamiršo“ paminėti, kad veža ir naują navigacijos sistemą. Muitininkai nelabai juokauja. Papildomai kainavo ne tik laikas. Skaidrumas – tai ir nuo tavo pusės sąžiningumas. Aš negaliu patikrinti kiekvienos dėžės, nors kartais norėčiau.

Koks dokumentas svarbiausias siunčiant daiktus į Londoną po Brexit?

Packing list. Arba lietuviškai – pakavimo sąrašas. Nors šitą frazę mes vartojam retai, sako tiesiog „sąrašas“. Ai dar – CMR. Ne, ne CMR... palaukit. Brexit... reikia EORI numerio? O gal T1 dokumento? Žinai ką, aš tikrai šimtu procentų tikras dėl packing list – su verte, aprašymu, tikslu. O dėl kai kurių muitinių procedūrų aš pasitikrinu su mūsų agentais Londone. Nes per dvidešimt keturis metus pasikeitė tiek daug, kad kartais net veteranas pasiklysta. Bet packing list – taip, privalomas. Ir tikras. Be jo – problemos garantuotos.

Istorijos iš kelių, kurios ne idealios

Ar teko vežti siuntą, kai klientas liko piktas dėl kainos, nors pats kaltas?

Žinai, buvo toks atvejis. Vyriškis iš Šiaulių siuntė į Londoną, į Islington. Sutarėm dėl kainos, viskas gražu. Atvažiuoja kurjeris, o ten keturios milžiniškos dėžės vietoj dviejų, kaip sakė. Svoris per 100 kg daugiau. Kurjeris paskambino, aš paskambinau klientui. Jis įtūžo. Kaltino mus. Aš bandžiau aiškinti, kad skaičiai tiesiog matematika – daugiau svorio, daugiau kuro, mažiau vietos kitiems. Jis grasino atsileidimais. Jų nenusileidau. Nes skaidrus kainoraštis veikia abiem kryptim. Jei tu meluoji apie turinį – kaina keičiasi. Jis paskui atsiprašė. Bet tai buvo nemaloni savaitė.

Koks pats blogiausias siurprizas, kurį patyrete veždami į Londoną?

Salos adresas. Ne Londonas. Ne Anglija. Sala. Channel Islands. Klientas Londone? Ne. Jis Sak... Saksas? Džersis ar ten Gernsėjus. Buvau pasimetęs. Nuvežėm iki uosto, o ten reikia dar papildomo pervežimo, kuris kainuoja beveik tiek pat, kiek visa kelionė iki ten. Klientas rėkė, kad Londonas tai Londonas. Bet geografija ne aš sugalvojau. Mes išsprendėm, bet išmokau – visada tikrinti pašto indeksą. Neseniai kažkas vėl minėjo Londoną, o de facto adresas buvo toli. Aš dabar visada klausiu: „ar tikrai Londonas, Londonas?“ Ne tik pašto kodas su EC ar SW.

Ar buvote, kad žmogus pats blogai supakavo ir paskui kaltino jus?

Taip, ir tai skauda labiausiai. Moteris vežė porcelianą. Supakavo į paprastus maišus. MAIŠUS. Aš pamačiau ir perspėjau, kad taip negalima. Ji sakė – važiuosite atsargiai, tai ir išsilaikys. Neišsilaikė. Londoną pasiekė trys lėkštės gyvos. Ji rašė skundą. Aš parodžiau jos pasirašytą lapą, kad ji atmetė profesionalų pakavimą. Bet juk žinai... tas jausmas lieka. Blogai. Dėl to skaidriai rašome net apie pakavimą. Nes jei žmogus taupo dešimt eurų ant popieriaus, o paskui praranda penkiasdešimt verte – niekas nelaimi.

Kodėl kai kurie vežėjai paprasčiausiai dingsta su siunta arba nebeatrašo?

O ne, ne su manimi. Bet girdėjau. Yra tokių, kurie surenka tris keturias siuntas į furgoną, paima užmokestį į priekį, o paskui... tyla. Kartais jie perparduoda kitam vežėjui pigiau, tas vėl kitam, ir galiausiai siunta – Dubline, paskui kabo sandėlyje. Aš esu matęs tokį sandėlį. Neradusio daiktų. Baisu. Todėl jei kainoraštis siuntoms į Londoną atrodo stebėtinai pigus ir be jokių sąlygų – tai ne pirkimas turguje. Tai tavo daiktai. Kaina turi kvepėti darbu, o ne saga.

Smulkmenos, be kurių neišsiunti

Ar reikia mokėti atskirai, jei reikia, kad išneštų iš buto?

Aš tai vadinu „paslauga, kurios nenori daryti pats“. Žinoma, reikia. Jei turi liftą ir gali privažiuoti – kurjeris padės. Jei reikia nešti iš vilos antro aukšto, kur laiptai siauri kaip per anglų filmus apie namelius? – tada taip, rankinis krovimas kainuoja. Aš pats buvau Londone, kai mano kolega nešė sofą pro langą. Tai nėra nemokama. Daugelis tai slepia. Mes klausiame iš karto: ar yra liftas? Ar galima prieiti? Nes jei ne – priedas. Ir tai matosi kainoraštyje. Ai dar – jei reikia palaukti vėluojančio brolio su raktais – irgi gali kainuoti. Laikas yra pinigai.

Kiek laiko iš tikrųjų važiuoja siunta, ir ar už greitį reikia primokėti?

Express – 2-3 dienos. Standartas – 5-8. Jei oras blogas kelyje per Europą, gali strigti per vieną dieną. Aš nekontroliuoju oro. Greitis kainuoja dvigubai. Kartais trigubai. Nes express reisas – tai arba oro transportas (brangu, labai brangu), arba furgonas, važiuojantis beveik tuščias atgal, o tiesiog aš nežinau kam to reikia, bet būna. Aš paprastai siūlau standartą. Jei žmogus persikrausto, tai irgi ne paskutinė minutė. Skubėk lėtai, kaip sakoma. Nes paskui gauni sąskaitą ir galvoji – galėjau palaukti tuos tris debesis. Ir nusipirkti kavos už skirtumą.

Ar draudimas tikrai būtinas, jei siunčiu seną komodą, kuri verta 30 eurų?

Ne. Nelogiška drausti tai, kas kainuoja mažiau nei draudimas. Aš tai sakau kiekvienam. Jei veži senelės servizą ar kompiuterį su nuotraukomis – taip, drauskit. Jei dėžė su senais žurnalais ir pagalve? Prašau, nereikia. Nors... tu žinai ką, jei ta pagalvė brangi. Dažnai žmonės neįvertina daiktų sentimentinės vertės. Kainoraštyje draudimas yra eilutė – pasirinktinai. Nematau prasmės spausti. Bet jei nori ramybės, imk. Aš pats savo asmeninių daiktų nedrausčiau, nes... sentimentalu? Ne, tiesiog pasitikiu. O gal kvaila? Kartais suabejoju.

Ar reikia palikti užstatą ir ar jis grąžinamas?

Užstatą? Jei pervežėjas prašo visos sumos į priekį be jokių dokumentų – jau čia yra raudona vėliava. Mes imame simbolinį užstatą – 20-30 procentų. Tai tarsi ženklas, kad abu rimtai. Grąžinimas... ką tikrai gražinam, jei tu atšauki dėl savo priežaščių likus savaitei? Atsakymas – ne. Nes laikas jau sugaištas, planas sudarytas. Jei atšauki likus dviem dienoms – tikrai ne. Bet jei mes atšaukiame dėl force majeure – be jokių klausimų atgal. Sąžininga. Aišku, jei paskambinsi ir pasakysi, kad nukrito padangų kainos ir todėl užstato nebereikia... na, aš tikrai ne parduotuvės kasininkas, kuriam galima grąžinti kojines.

Kaip atskirti tikrą skaidrumą nuo akių dūmimo

Kaip suprasti, kad kainoraštis tikrai skaidrus, o ne tik taip apsimeta?

Turi būti stulpeliai. Ne pasakojimas. „Transportas – tiek, krovimas – tiek, degalai – tiek, draudimas – tiek“. Ir ne viena suma apačioje. Jei matai tik „visa kaina: X“ – spręsk pats, kas ten slepiasi. Aš kartais sakau klientams: paprašykite išrašo. Jeigu jie susikaustę, vengia, aiškina, kad „viskas sudėtinga“ – bėk. Skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną be paslėptų mokesčių turėtų šiek tiek priminti pokalbį – su „taip“, „ne“, „o čia papildomai“. Ne su žvaigždutėmis ir nuorodom į 3 puslapio pastraipą. Aišku, jei vežu pianiną, ten bus daugiau eilučių. Bet paprastai – viskas matyti.

Ar galima susitarti dėl fiksuotos kainos, kuri raštu nekeičiama?

Taip, ir aš tai labai rekomenduoju. Aš pasirašau sąskaitą-faktūrą arba sutartį su fiksuota suma. Jeigu svoris ir apimtis sutampa su tuo, ką sutarėm. Jeigu tu prisiduri daugiau – aš ne robotas, negaliu vežti oro. Tada perskaičiuojam. Daugelis bijo to rašto. Aš nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad raštas juos saisto? Man jis saugo. Nes kai po trijų savaičių skambina ir sako „o kodėl taip“, aš parodau lapą. Ir tyla. Rašyti fiksuota kaina – tai pagarbą sau ir man. Ir taip, Londonas – toli, bet raštas tai pasiekia.

Ką reiškia, kai kainoraštyje rašo „nuo…“?

Tai reiškia, kad pabaigos nematai. „Nuo 50 eurų“ yra kaip žvejybos masalas. Užkibai. Aš pats retai taip rašau, nes nemėgstu to jausmo, kai man taip daro. Kartais, žinoma, tenka parašyti „nuo“, kai klientas dar nepasakė visko. Bet aš tuoj pat priduriu – kad „iki“ bus aišku po aprašymo. Jei matote vieną „nuo“ be paaiškinimo – klauskite. Rimtai. Kartą mačiau „nuo 40 eurų“, o galutinė kaina buvo 140. Kaip taip? Paprastai – maža spąstai. Ir paskui žmogus sako: „oi, aš nežinojau, kad svoris skaičiuojasi“. O aš galvoju – o kas dar, jei ne svoris?

Paskutiniai praktiški patarimai prieš išsiunčiant

Kada geriausia planuoti siuntimą į Londoną, kad kainoraštis nebūtų kosminis?

Venk gruodžio vidurio. Ir rugpjūčio paskutinės savaitės. Nes visi važiuoja. Visi. Tuomet furgonų trūksta, kainos kyla kaip mielės šiltai. Aš jau dvidešimt ketverius metus žiūriu tuos grafikus. Geriausias laikas – tokie „pereinamieji“ mėnesiai: kovas, rugsėjis, spalis. Tada vežėjai turi vietos, nešoka ant kainos, gali derėtis. Na, aš galiu. Nors... su Londonu derėtis sunkiau nei su Berlynu. Ten rinka didesnė, bet ir paklausa beprotiška. Bet faktas – planuoji iš anksto, rašai mums, klausi, ir kaina stabilesnė. Skubotas paskutinės minutės skambutis visada brangesnis. Tai natūralu.

Ar pervežimas į Londoną per tarpininkus visada blogesnis nei tiesiogiai?

Ne visada. Aš irgi kartais dirbu su partneriais JK pusėje. Bet kaina turi būti aiški. Problema, kai tarpininkas nežino, ką daro, ir dar ima antkainį. Kartais jis net nežino, kad Londone yra LEZ zona – mažo taršos zona. Jei furgonas netinkamas, bauda. Kas moka? Tu. Tarpininkas to nesakė. Aš tokio popunkčio kainoraštyje nepamirštu, nes pats klydau prieš penkerius metus. Dabar visada tikrinu, koks furgonas. Tiesiogiai ar ne – svarbu, kad pasiūlymas būtų be paslėptų mokesčių, o ne tik gražus poperius. Popierius. Žodžiu, raštas.

Jūs minėjote, kad kartais patys nedrąsti siuntų – kaip tada patarti klientui?

Sakau taip: jeigu daiktas pakeičiamas per metus parduotuvėj – nedrausk. Jei tai nepakeičiama – drausk. O dėl kainos... Aš galbūt ir ne pats geriausias pavyzdys, nes manęs daiktai ne grabalius (ar kaip ten sakoma, ne itin brangūs materialiai). Bet prisiminiau vieną klientę – vežė dokumentus. Atrodė nieko. Bet ten buvo originalūs archyvai. Neišsinagrinavau, ar draudimai padengia popieriaus vertę. Pasakiau – drausk. Padarė. Manau, kad tai buvo protinga. Kartais aš suabejoju, pasitark su kolega Londone. Ir tai gerai.

Koks pats svarbiausias dalykas, kai skaitote kainoraštį siuntoms į Londoną?

Pasitikėjimas savo gut feeling. Jei kainoraštis pernelyg glotnus, pernelyg gražus, be jokių bet... tada kažkas ne taip. Gyvenimas chaotiškas. Siuntos irgi. Turi būti eilutė apie galimas smulkias korekcijas, turi būti aišku, kas neįskaičiuota. Mano pirmas viršininkas mokėdavo sakyti: „pigiausias skrydis – tik pirmas žingsnis į pragarą“. Su siuntom taip pat. Skaidrus kainoraštis siuntoms į Londoną be paslėptų mokesčių turėtų kvepėti realybe – su datom, adresais, svorio ribom. Ne su žvaigždutėmis ir nuorodom į 3 puslapio pastraipą.

Tai va. Nieko čia stebuklingo. Dvidešimt ketveri metai ant kelių tarp Lietuvos ir Anglijos išmokė vieno: žmonės nenoriai moka nežiniai – jie nori matyti viską. Suprasti detales. Net jei galutinė suma didesnė – jie nori žinoti, už ką moka. Londonas nesikeičia – ten visada bus kamšatis, brangūs laiptai ir paslaptingi mokesčiai tiems, kurie neskaito smulkiojo šrifto. O jei kainoraštis aiškus kaip dieną – kelionė bus ramia. Ir man ramia. Nes taip dirbti lengviau visiems.