Siuntų vežimas į Angliją studentams mikroautobusais: ką žinoti, kol nepaspaudei "siųsti"

Dabar jau... kiek, dvidešimt treji metai kai su kolegomis vežiojam daiktus į tą Angliją. Per tą laiką studentų siuntų matęs tiek, kad galėčiau užpildyti visą bendrabutį netoli Birmingamo. Štai ką pasakysiu – mikroautobusai čia nėra stebuklai ant ratų, bet kai tėvai Vilniuje nori išsiųsti anūkui striukę, o jis pats Londone neturi laiko laukti pašto eilėse, tada maršrutinis siuntų vežimas į Angliją studentams dažnai būna vienintelė logiška išeitis. Tik reikia žinoti, kaip čia viskas sukasi, nes po Brexit viskas apsunko. O studentai kartais pakuoja taip, lyg dėžė važiuotų ne į Europą, o į kosmosą. Arba lyg į sąvartyną.

Pirmas žingsnis – ar mikroautobusas jums?

Ar mikroautobusu siųsti daiktus į Angliją studentui tikrai geriau nei per didįjį kurjerį?

Natūraliai... žiūrint ką vežat. Jeigu ten porą dėžių su žieminiais batais ir puodais – taip, mikroautobusas dažnai pigesnis ir lankstesnis. O jei reikia atsiųsti vieną dokumentą skubiai – tada jau ne. Aš dieną iš dienos matydavau, kaip mamos skambina: "o pas jūs per kiek laiko?" Nu va, per 5–7 dienas dažniausiai, kartais šiek tiek greičiau. Bet mes ne FedEx. Mes važiuojam maršrutu, pakeliui paimam, vežam, išdeliojam. Dėl to kaina kitokia. Kartais studentas pats neatvažiuoja į terminalą – fine, mes paskambinam, suderinam. Didysis kurjeris taip nedarys, jis numes į sandėlį ir viskas.

Kiek išvis trunka kelias nuo Vilniaus iki studento durų Londone?

Realiai? Važiuojant tiesiai, be didelių nuokrypių, galima įveikti per dvi paras. Bet čia aš gal per daug optimistiškai – per tris paras (taip, taisau save, nes vairuotojas privalo ir pamiegoti). Pati siunta ne visada važiuoja iškart – surenkam, laukiam, kol susidėlioja maršrutas. Tai faktinis pristatymas dažniausiai trunka nuo 4 iki 8 darbo dienų. Būna greičiau, būna ir... na, kartais stringa dokumentai, tada viskas nuslenka. Atsimenu, prieš kokius šešerius metus viskas lengviau ėjo. Dabar po Brexit reikia prasukti pro daugiau kontrolės taškų. Studentai dažnai galvoja, kad jei šiandien atidavė, rytoj jau brolis gaus. Ne. Nebent mokėtumėt už ekspresą, bet tada jau nebe mikroautobusas.

Ar galiu išsiųsti siuntą, jei pats niekur nevažiuoju, o tiesiog padedu sūnėnui?

Žinoma. Kas trečias skambutis būtent toks. Tėvai Kaune, vaikas Edinburge, niekas niekur nekeliauja. Užsakote, mes atvažiuojam paimti iš namų, vežam, pristatom. Tik reikia žinoti – jei siunčiat pirmą kartą, paklauskit, kaip su mokėjimu. Nes kartais studentas neturi sąskaitos, tada atsiskaito mama pavedimu. Arba atvirkščiai. Svarbiausia – tikslus gavėjo adresas. Anglijos pašto indeksai... ten specifiniai. Kartais studentai gyvena kažkokiame name, kuris turi savo vidinį kodą, bet jie to nežino. Tada skambinėjam, aiškinamės. Būna, kad adresas parašytas ranka ant lapelio – geriau jau foto telefonu atsiųskit.

Kainos, svoris ir studentiškas biudžetas

Kiek maždaug kainuoja viena vidutinė dėžė apie 20 kg į Londoną?

Oi, su kainom visada pavojinga kalbėti, nes jos plaukioja kaip degalų kainos. Bet kadangi klausiat – maždaug nuo 35 iki 60 eurų už tokį svorį, priklausomai nuo sezono. Rugsėjis-spalis – brangiau, nes visi važiuoja, mašinos pilnos. Vasarį – gerokai pigiau. Dar žiūrime, ar tai Londono centras, ar koks nors Kerdifas kur pakrašty. Nes jei ten – gali tekti primokėti už nuo-pagalvinį važiavimą. Buvo toks atvejis – mamos iš Plungės atsiuntė sūnui į Kerdifą dėžę su bulvėmis. Ne, taip rimtai. Bulvės. Muitinėje atėmė, suprantama. Bet pinigus už pervežimą vis tiek sumokėjo. Tai žinokit ką vežat.

Ar skaičiuojate tik kilogramus, ar į dėžės išmatavimus irgi reikia atsižvelgti?

Ne, ne tik kilogramai. Žmonės galvoja – kas, kg yra kg. Bet mikroautobuso erdvė nėra begalinė. Kartais atveža dėžę, kuri sveria 10 kg, bet jos dydis toks, kad užima vietą kaip trigubai sunkesnė. Tada tenka braukti vietą kitoms. Matuojam ilgį, plotį, aukštį. Yra apimties formulė. Jeigu siuntinys didelis, bet lengvas, kaina gali būti didesnė nei mažam, bet sunkiam. Vienas studentas kartą atsiuntė dvi dideles dėžes su pagalvėmis. Svorio – kaip nieko. Bet vietos užėmė pusę bagažinės. Teko skaičiuot pagal erdvę, o ne svorį. Jis pirmą kartą piktinosi, o paskui suprato.

Kodėl mano kambariokas mokėjo pusę kainos už panašią dėžę?

Oho, čia jau jautri tema. Gali būti daugybė priežasčių. Gal jis vežėsi kaip "pigus užpildas", kai mašina važiavo beveik tuščia ir vairuotojas paėmė už bet ką, kad tik apsimokėtų kuras. Gal jo kryptis buvo tiesiogiai maršrute, be atšakų. O gal jis tiesiog naudojosi akcija, kurios tu nepateikei. Arba... ir tai yra vieta, kur reikia atvirai pasakyti – kai kurios įmonės, ypač tos, kurios skelbiasi "pigiausias vežimas", kartais meta tarpininkus, kurie ima mažiau, bet ne visada išduoda kvitus. Aš to nedaryčiau, bet rinkoje yra. Geriau paklausk vežėjo tiesiai, kaip suformuota sąskaita. Nebijok klausti.

Ar studentams specialios nuolaidos taikomos, ar tai tik rinkodarinis triukas?

Nu... šitoje vietoj aš nesu visai tikras, nes kiekviena įmonė kitaip. Mes kartais padarom nuolaidą, jei studentas siunčia du semestrus iš eilės arba jei atveža į terminalą pats. Bet tie "specialūs studentų tarifai" kartais yra tiesiog standartinė kaina su kitu pavadinimu. Lygiai taip pat kaip "pica studentams" – tai ta pati pica, tik lipdukas kitas. Paklauskite, kuo konkrečiai skiriasi. Kartais verta tiesiog sudėlioti kelias dėžes su draugais ir gauti grupinę kainą. Tai realiau nei kažkoks išgalvotas "studentiškas" statusas.

Dokumentai, muitai ir Brexit tikrovė

Ar asmeniniams studento daiktams dabar reikia muitinės deklaracijų?

Taip, ir čia yra didžiausias pokytis nuo to laiko, kai aš pradėjau dirbti. Anksčiau – pakeli, važiuojam. Dabar kiekviena siunta į UK turi turėti bent jau sąrašą turinio. Aišku, jei tai naudoti džinsai, senas nešiojamas, porą vadovėlių – problema maža. Bet sąrašas reikalingas. Mes duodame šabloną klientui. Svarbu – nepervertinti. Kartą vienas tėtis įrašė, kad siunčia "kompiuterį, vertą 3000 eurų". Muitininkai apspangę. Studentui tai buvo penkerių metų senumo stacionarus. Vertė – gal 300. Teko taisyti deklaraciją kelyje. Nemalonu, bet sutvarkėm.

Kas būna, jei muitinėje nusprendžia patikrinti mano dėžę?

Tada lauki. Kartais dieną, kartais dvi. Mes ne valdžia, mes negalim paskambinti ir pagreitinti. Būna, kad atidaro, pamato, jog viskas sutampa su sąrašu, ir paleidžia. O būna – randą kažką neleistino. Tą patį maistą, vaistus be recepto. Tada siunta stringa. O jei studentas laukia skubiai – na, skambinam, aiškinamės. Šiaip procedūros pasikeitusios. Dabar UK nebe ES, tai viskas kitaip. Kartais net mes nespėjame pasigauti visų taisyklių pakeitimų, ypač su maisto papildais ir kosmetika. Tai kantrybės reikia.

Ar galiu siųsti maistą – tarkim, mamos cepelinukus ar šakotį – vaikui į Angliją?

Aš žinau, kad mamoms tai svarbu. Deja. Su maistu dabar blogai. Brexit viską sujaukė. Mėsos gaminių, pieno produktų, kiaušinių – negalima. Šakotis su daug kiaušinių irgi ne. Konservai, sausainiai – galima, bet ribotai ir su deklaracija. O šviežias maistas – tikrai ne. Buvo situacija, kai moteris supakavo rūkytos dešros į kelias kojines, tarp drabužių. Muitinė rado. Ne tik kad atėmė – dar baudą grėsė. Studentas raudonavo. Tai taip, mamų meilė suprantama, bet deklaruokit atvirai arba geriau – nesiųskit. Neapsimoka.

Pakuotė – kas gelbsti, o kas pražudo

Kaip supakuoti, kad atlaikytų kelią per Europą – jūs matę tų kelių?

Oho. Ypač ten, kur remontuoja. Žmonės galvoja, kad važiuojam autostrada kaip per balą. Ne. Būna duobių, staigaus stabdymo, persikrovimo iš mašinos į sandėlį. Dėžė turi būti iš tvirto kartono – ne iš to, kuris braška paėmus. Į vidų – burbulinę plėvelę, senus laikraščius, rankšluostukus tarp indų. Jokio stiklo be apsaugos. Vieną kartą studentas užklijavo lipnia juosta tik kryžiumi viršuje. Nu taip, dėžė subyrėjo kaip popierinis laivas lietuje. Nieko baisaus nebuvo viduj, tik rūbai, bet jie atvažiavo keistai susiglamžę.

Ar tinka naudotos dėžės iš parduotuvių, ar būtina pirkti naujas specialias?

Tinka, jei tvarkingos. Kartais geresnės už "specialias", kurios pirktos pigiai internetu. Bet žiūrėkit – panaudota dėžė iš elektronikos parduotuvės būna gera, nes ji jau atlaikė siuntimą. O dėžė nuo šaldytų picų – ne. Ji sudrėksta. Aš sakau klientams – pasiimkit dėžę, supykite į ją, pakratykit. Jei formą keičia – nėra gera. Dar vienas dalykas – nuimkit senas etiketes. Buvęs atvejis, kai dėžė turėjo seną adresą ant viršaus (oi, ne ant viršaus – ant šono, bet vistiek matėsi) ir vairuotojas sumaišė. Laimei, išaiškėjo per kelias valandas.

Ką daryti, jei siunta kelyje subraško – kas atsakingas?

Mes stengiamės, kad taip neatsitiktų, bet vatos nežadėsiu – atsitinka. Būna dėl prastos pakavimo, būna dėl nelaimingo atsitikimo. Kiekvienas atvejis unikalus. Jei matome, kad dėžė pažeista kelyje, perpakuojame, jei galim, ir pranešame gavėjui. Jei viduje kas sulūžo – tada aiškinamės, ar tai mūsų draudimas dengia. Yra rinkoje tokių pervežėjų, kurios pirma paklausia "o kur jūsų pakavimo kvitas?" ir išsisuka. Čia negražu, bet būna. Mūsų patarimas – fotografuokit siuntą prieš atiduodant. Telefonas dabar visus turi, tai nėra sunku.

Kelyje: be cukraus apie terminą ir problemas

Ar galiu sužinoti tikslią valandą, kada pristatysite?

Ne. Na, gal kokiu stebuklingu atveju, jei maršrutas visiškai tuščias. Bet realybėje – mes duodam dieną, kartais – apytikslį rytą ar vakarą. Nes kelyje gali nutikti visko. Kamščiai, eilės keltuose, vilkikas priekyje apsivertęs. Būna, kad studentai rašo: "prieš paskaitą gal galit?" O paskaita 9 ryto. Drauge, mes galim būt Liverpulyje 7 ryto arba 12 dienos – priklauso nuo to, kaip sekėsi pravažiuoti kelius. Geriausiai telefonu palaikyti ryšį. SMS irgi veiks. Tik nepamirškit nurodyti angliško numerio, jei turit.

Kodėl kartais per 5 dienas atveža, o kartais per 12 – jei tas pats maršrutas?

Nes maršrutas niekada nėra tas pats. Vieną savaitę surenkam pilną mašiną per 2 dienas, išvažiuojam, važiuojam tiesiogiai. Kitą savaitę – gabalas laisvas, reikia palaukti, kol susidėlios kitos siuntos. Dar sezonas. Prieš Kalėdas – pragaras. Vasarą – kai kurie studentai grįžta, tada irgi chaotiška. O jei dar keltuvas tarp Danijos ir Vokietijos stringa – visi lenda per kitą uostą, kelias pailgėja. Vairuotojas irgi negali be miego. Taip kad terminai – orientaciniai, ne kaip traukinio tvarkaraštis. Skubantiems – ne mikroautobusas.

Ar tikrai pasitaiko, kad siuntos pasimeta – sakykit atvirai?

Atsakysiu kaip žmogus, matęs visko. Pasimeta. Retai, bet pasimeta. Kartais dėl to, kad etiketė nubyra. Kartais – nes sandėlyje kas nors padėjo ne į tą stulpelį. Buvę atvejų, kai mašinoje buvo 40 siuntų, o gavėjas skundėsi, kad jo nėra. Pasirodo – uždėta po kita dėže, nepastebėta. O buvo ir blogesnių situacijų su neišmanymo įmonėmis, kurios perdavinėja siuntas be jokios apskaitos. Tada dingo. Viskas. Mūsų praktika – kiekviena siunta numeriuojama, fotografuojama. Bet jei kas nors sako, kad "pas mus niekada nieko nesimeta" – meluoja. Aš pats esu matęs, kaip sutinku daiktą po trijų savaičių netikėtoje vietoje.

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežti per 2 dienas iš Lietuvos į Angliją?

Tai jums ne mano kūrybiškumo reikalas, bet pakalbėkim. Yra toks rinkodarinis triukas. Jos žada, kad galimybė egzistuoja, o ne kad taip bus. Arba žada, o paskui sutartyje parašo "iki 14 darbo dienų". Perskaitykite smulkųjį šriftą. Mikroautobusas negali nuvažiuoti 2000 km per 2 dienas su pilnu kroviniu, paimdamas ir išdalindamas. Teoriškai galima – vienas asmuo, 1 lagaminas, skrenda lėktuvu. Bet studentiškai pigiai siuntai? Neįmanoma. Tos įmonės dažnai surenka siuntas, palaiko sandėlyje, tada išsiunčia. O jūs mokate už greitį, kurio nėra. Tai nepatogu girdėti, bet taip yra. Venkit tokių žadėjimų.

Iš Anglijos atgal – kai baigiasi semestras

Ar vežate siuntas ir atgal, iš Anglijos į Lietuvą, kai studentas grįžta?

Žinoma, gal pusė mūsų krovinių būna sugrįžtančių. Studentas baigia paskutinį kursą, kambarys pilnas daiktų, reikia viską parsigabenti. Mes pasiimam iš adreso Anglijoje ir vežam iki durų Lietuvoje. Tik reikia žinoti – atgalinės siuntos dažnai turi daugiau sudėtingumų, nes studentai kartais meta viską į maišus. Prieš Brexit atmestinai pakuodavo. Dabar muitinėje reikia vėl deklaruoti, įrodyti, kad tai jo asmeniniai daiktai, o ne prekyba. Jaučiu, čia bus daugiau klausimų ateityje, bet taip – vežam atgal. Ir studentai dažnai patenkinti, kad nereikia temptis patiems lagaminų oro uostuose.

Kaip supakuoti, jei studentas jau išskrido, o kambaryje liko daiktų?

Aha, klasikinis scenarijus. Būna, kad pažįstamas arba nuomotojas supakuoja. Problema – jie pakuoja kaip nori. Aš turėjau atvejį, kai nuomotojas apvyniojo baldus į seną užuolaidą. Ir tai buvo "pakuotė". Geriau jau pasiųsti žmogų, kuris supakuos tvarkingai, arba labai aiškiai nurodyti – kas į ką eina. Arba dar variantas – studentas pats prieš skrisdamas sudeda į dėžes, palieka raktų padėjėjui. Mes atvažiuojam, pasiimam. Bet tada reikia pasitikėjimo. Nes jei liko nešiojamas po lova, o nuomotojas to nepastebi – nelaimė. Būna visko. Patikėkit.

Ar reikia mokėti užstatą iš anksto, kai vežate daiktus atgal į Lietuvą?

Priklauso nuo sezono ir kiekio. Jei siunčiate 5 didžiules dėžes liepos mėnesį, kai visi studentai grįžta – geriau rezervuotis ir palikti avansą. Nebus taip, kad po savaitės galvosim, kur dėti. O jei tai viena dėžė lapkritį – galima ir be. Bet versle avansas yra normalu. Yra įmonių, kurios ima visą sumą į priekį. Mes dažniausiai – pusę prie paėmimo, pusę prie pristatymo. Taip saugiau abiem pusėm. Atsimenu devyniasdešimtuosius, kai viskas buvo ant žodinio sutikimo. Dabar kitaip. Ir gerai, kad kitaip, nes taip mažiau nesasipratimų lieka.

Patarimai, kuriuos duočiau savo vaikui

Kokių klaidų dažniausiai padaro studentai, pirmą kartą siųsdami siuntas į Angliją?

Pirma – netikslus adresas. Prisimenu, vienas vaikinas nurodė "prie YMCA, kairėje nuo lietvamzdžio". Antra – bloga pakuotė. Trečia – slėpimas, kas siunčiama. "Ten tik rūbai", o viduje – dulkių siurblys ir trys buteliai aliejaus. Muitinė žino. Ketvirta – prisirišimas prie datų. "O gal galit trečiadienį?" Mes galim pažadėti, bet gyvenimas kelyje vyksta kitaip. Ir paskutinė – pamirštą pasakyti, kad bendrabutyje reikia paskambinti prieš atvykstant, nes durys užrakintos. Vairuotojai nėra Jedi, per sienas neina.

Ar verta drausti siuntinį, ar tai tik papildomas pinigų išmetimas?

Jei viduje – senas džemperis ir keli vadovėliai, draustis gal nėra prasmės. Bet jei – kompiuteris, monitorius, kolekciniai vinilai – tada taip. Ypač jei tai pirmas kursas ir žmogus dar nežino, kaip tie pervežimai kelyje atrodo. Transporto draudimas yra viena, o krovinio – kita. Pasitikrinkite, ar jūsų siuntą dengia vežėjo atsakomybė pagal CMR, ar reikia papildomo. Kai kurios smulkios įmonės apskritai neturi krovinio draudimo. Jei kas – jūs liekat be nieko. Būna nejauku to klausti, bet paklauskite. Tai jūsų teisė. Aš pats visada klausiu, kai kažką perku brangesnio.

Ką daryti, jei bendrabutis tuoj užsidaro, o aš Lietuvoje ir turiu iki savaitės atsiųsti daiktus?

Oho, stresas. Tokioj situacijoj skambinkite kuo greičiau, ne paskutinę dieną. Mes galim surengti skubų paėmimą, bet ne stebuklą. Yra toks dalykas – express paėmimas. Kaina didesnė, bet nuvažiuojame per 24 valandas nuo skambučio. Jei liko mažai laiko – galim sutarti, kad draugas palieka daiktus prie durų (tik slėpkite gerai), mes pasiimam. Arba jei nuomotojas sutinka palikti raktus – dar paprasčiau. Buvęs atvejis: studentė skambino sekmadienio vakarą, bendrabutis pirmadienį 12 užsidarė. Mes pasiėmėm 8 ryto iš Coventry. Buvo įtempta, bet spėjom. Kainavo brangiau. Bet drabužiai parkeliavo namo.

Ar elektroniką – kompiuterius, monitorius – galima gabenti paprastoje dėžėje?

Galima, bet čia rizikingiausia kategorija. Technika nemėgsta vibracijos, kritimo, slėgio iš viršaus. Reikia originalių dėžių su putplasčiu. Jei nėra – vynioti burbuline plėvele taip, kad galima būtų mesti nuo stalo (nerekomenduoju mėginti). Ir žymėti "Lūžtama". Nes kelyje daiktai slankioja. Aš pats vežiojau kartą monitorių studentui į Braitoną. Gerai palikau, kad nespaustų. Atvažiavo sveikas. Bet rizika visada yra. Jei kompas brangus – geriau dėžė dviguba ir kuo daugiau tuščios vietos apkrauta popieriumi.

Ką dar svarbiausia žinoti, kai renkuosi pervežimo įmonę, bet bijau būti apgautas?

Paklauskit kaimyno, kuris jau vežėsi. Rimtai. Internete visi penki žvaigždučių, o realybėje... žinot kaip yra. Paklauskite, ar įmonė turi stacionarų adresą, ar tik Facebook puslapį. Ar suteikia sutartį, ar tik žodį. Ar vairuotojai samdomi, o ne bet kas paima. Aš čia gal per daug atvirai, bet esu matęs, kai pervežimus vykdo vaikinas su senesniu "Mercedes" ir jokių leidimų. Kaina juokingai maža. Bet jei muitinė sustoja – jūsų daiktai konfiskuojami, o jis pasišaipo. Ne ant visų reikia taupyti. Kartais pigiau kainuoja brangiau. Tai tiek.

Išvada

Tai va, štai tokia yra siuntų vežimo į Angliją studentams mikroautobusais kasdienybė. Ne visada glotnu, ne visada pagal idealų planą, bet jei žinot, ko klausti, kaip supakuoti ir kokių pažadų nevalia tikėti – sutaupysit nervų ir pinigų. Aš per tiek metų įsitikines, kad svarbiausia – sąžiningas pokalbis prieš pristatymą ir realūs lūkesčiai. Studentams Anglijoje visada reikia tos lietuviškos paramos, bet dėžė turi atvažiuoti sveika. Skambinkit, klauskit, nedėkokit už mandagumą – tiesiog dalinkitės informacija su kitais. Ir nepamirškit – bulvės per muitinę nepraeis. Sėkmės!