Siuntų transportavimas Anglija mikroautobusu: kas iš tikrųjų garantuoja saugumą?

Štai jums atvirai – kai vadovauji tarptautiniams perkraustymams dvidešimt ketverius metus, dažniausiai pirmas klausimas skamba maždaug taip: „O ar mano daiktai tikrai saugiai pasieks Angliją?“. Žmonės įsivaizduoja, kad svarbiausia – didelis sunkvežimis, plombos, stebėjimas kas penkias minutes. Realybė? Viskas prasideda nuo to, kaip veikia smegenys tam vairuotojui, sėdinčiam prie mikroautobuso vairo. Nesvarbu, ar jis važiuoja į Londoną, Birmingamą ar kaimą netoli Mančesterio – jei nesugeba tvirtai surišti krovinio ir pastebėti, kad nusimušė diržas, joks globėjas nepadės. Mes per tiek metų matėme visko, todėl šiame DUK bandau atsakyti taip, lyg sėdėtumėte su manimi prie kavos.

Apie saugumą vežant siuntas mikroautobusu į Angliją

Ar mikroautobusu siuntos vežamos saugiai į Angliją?

Šiaip taip, bet priklauso nuo to, kas sėdi prie vairo. Mačiau atvejų, kai brangus vilkikas atvežė sudaužytą krovinį, o mažas Transit – kristalinę vazą sveiką. Kodėl? Nes vairuotojas suprato, kad reikia amortizuoti kiekvieną spragtelėjimą. Mikroautobusas judresnis, bet ir smulkesni taškai gresia. Saugumą garantuoja ne mašinos dydis, o tai, kaip krovinys surišamas ir ar vairuotojas neužmiega ant vairo. Kartais ir pats susipainioji terminus, kai galvoji apie du dalykus vienu metu. Ai, per Eurotunelį turėjau galvoje.

Kuo skiriasi mikroautobusas nuo didelio vilkiko saugumo atžvilgiu?

Didysis vilkikas turi plombas, temperatūros kontrolę, kartais net kameras. Mikroautobusas – kaip didelis lagaminas ant ratų, viskas arčiau rankų, bet pažeidžiamesnis. Gerai ta, kad vairuotojas mato, kas dedasi gale, blogai – kad per avariją mažesnė masė reiškia didesnį smūgio perdavimą. Aš renkuosi mikroautobusą asmeniškams daiktams, nes nenoriu, kad mano dėžės būtų kraunamos į krūvą su kažkieno metalo laužu. Matęs tokių dalykų. Tikrai matęs. Kitą kartą papasakosiu apie vieną Latvijos vilkiką, bet ne dabar.

Ar reikia specialių leidimų vežti siuntas į Jungtinę Karalystę?

Po Brexit viskas pasikeitė, o aš iki šiol susitinku žmonių, kur mano, kad pakanka tik paso. Vežėjui reikia CMR draudimo, tarptautinio vežėjo licencijos, o nuo 2024 net papildomų importo deklaracijų. Kartais pats pasiklausiu – o jeigu vežu tik vieną dėžę draugui į Bristolį? Hm. Tada techniškai tai... ne komercinis krovinys? (Nors muitinė gali interpretuoti kitaip.) Geriau būna su dokumentais. Mačiau, kaip vaikinas su pilnu Transitu bandė įvažiuoti be popierių – Doverio uoste praleido šešias valandas. Lygiai šešias. Pamiršo paso formą arba kažką tokio.

Ar tempimo lynai ir paklotai tikrai užtikrina, kad siunta nepajudės?

Teoriškai taip, praktiškai – tenka matyti visko. Mačiau situaciją, kai siunta išriedėjo į priekį ant sėdynių, nes vairuotojas pakeitė bagažinės išdėstymą, o lynų neatkarplėjo. Neatkarplėjo? Atsuko, galvokit, nepririšo iš naujo. Žodžiu, viskas atlūžo. Paklotai padeda, bet jei dėžė iš pradžių buvo suplėšyta – apsauginis sluoksnis tik nuslysta. Svarbiausia – kaip supakuota, o ne kaip pritvirtinta. Kartais klientas apspjauna popieriumi ir galvoja, kad bus gerai. Nebūna. Ypač jei mikroautobusas oro uoste staigiai suka.

Kaip vyksta siuntų transportavimas Anglija mikroautobusu

Kaip nuo durų iki durų atvyksta siunta į Londoną mikroautobusu?

Skambinate, susitariame dėl datos. Paimame iš namų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – o kartais ir iš kaimo prie Panevėžio, tik tada deriname, ar verta specialiai nukrypti. Tada važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją arba Olandiją, keltu arba tuneliu, ir tiesiai į Londono rajoną. Klientas gauna skambutį prieš pusvalandį. Vairuotojas padeda įnešti, jei nėra begalinių laiptų. Kartais durys per siauros ir tenka nešti pro langą. Biškį keista, bet esame taip darię. Noting Hilas? Nelabai – greičiau rytiniame Londone, bet principas tas pats.

Ar vairuotojas padeda nešti siuntą į butą Anglijoje?

Čia toks principas – jei pirmas aukštas arba liftas veikia, paprastai padeda, nes nesame iš tų, kur tik atidarom bagažinę. Bet jei ketvirtas aukštas be lifto Londone, kur laiptai siauresni už mano valią – tada jau kitas reikalas. Siūlau pasirūpinti pagalbininku, jei tai sunkus baldas. Ne dėl to, kad nenorime dirbti, o dėl to, kad keliant galima suplėšyti sieną arba sudaužyt daiktą. Mačiau, kaip du vaikinai bandė išnešti spintą laiptais Hackney rajone. Baigėsi tuo, kad spinta pasiliko tarp aukštų, o mes važiavome atgal. Nemėgstu to prisiminti.

Ar galiu pats važiuoti kartu su siunta į Birmingamą?

Taip, dažnai taip ir būna – keleivių+siuntų reisai. Sėdite priekyje, o jūsų daiktai gale. Kaina mažesnė, nei rinktis atskirai lėktuvą ir kurjerį. Tik vietos ribotos. Mikroautobuse telpa trys keleiviai patogiai, keturi – jau biškiau susispaudus. Ir ne, jūs negalite imtis šaldytuvo ant kelių, nors techniškai jis būtų "kartu". Buvęs atvejis, kai porelė nusprendė, kad lagaminų per daug, bet dar vienas katinas bus visiškai neproblema. Muitinėje Prancūzijoje užkliuvo. Ne dėl katino, o dėl dokumentų, bet vis tiek. Miegokite ramiau, be gyvūnų.

Kiek laiko trunka kelias nuo Vilniaus iki Mančesterio?

Paprastai dvi dienos su nakvyne. Realiai apie trisdešimt valandų vairavimo, bet mes nespaudžiame kaip bepročiai. Vieną naktį miegame kur nors Belgijoje arba Nyderlanduose. Kartais klientai klausia – o gal per vieną naktį? Galima, bet tada vairuotojas pavojingai pavargęs. Buvę, kad vaikinas nusprendė paspausti, kad spėtų. Rezultatas – mašina apgadinta stovinčio vilkiko prie Amsterdamo. Aš verčiau pasiūlau vėlesnę datą, bet saugią. Nebent turite Tardį. Tai tada visai kas kita.

Ar mikroautobusas paima siuntą tik iš didmiesčių, ar ir iš provincijos?

Imame iš visur, bet kaina keičiasi. Jeigu reikia trisdešimt kilometrų į šoną nuo greitkelio, degalai ir laikas pakyla. Sakau – jei galite atvežti į artimiausią miestą, sutaupysite. Buvo atvejis, kai klientas iš Marijampolės priemiesčio nenorėjo niekur temptis. Gerai, važiavome. Tik tada jis pyko, kad už papildomą atstumą reikėjo mokėti. Na ką aš čia galiu padaryt? Dyzelis pats į baką nenueina. Kartais norisi parašyti skelbime "pristatome iki Londono, bet ne iki jūsų ganyklos", bet neišdrįstu – verslas gi verslas.

Kainos ir terminai siuntoms į Angliją mikroautobusu

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją mažos siuntos?

Mažai siuntai, iki penkiasdešimt kilogramų, dažnai pakanka šimto dvidešimt – šimto penkiasdešimt eurų. Tai nėra taisyklė be išimčių, nes jei gabenate kompiuterį, monitorių ir du lagaminus drabužių, svoris mažas, o užimtumas didelis. Kaina formuojasi ne tik pagal kilogramus, bet pagal tai, kiek vietos atims. Kartais atnešate dėžę, kuri sveria trisdešimt kilo, kartais – penkiasdešimt. Abi gali kainuoti panašiai, jei viena stačiakampė, o kita – netaisyklingos formos kaip kosminė stotis. Tiesiog taip atrodo, kai žmonės pakuoja kaip tik šiaip sau.

Ar kaina priklauso nuo svorio ar nuo vietos bagažinėje?

Šitą klausimą girdžiu bent kartą per savaitę. Atsakymas – nuo abiejų dalykų, bet dažniau nuo vietos. Mikroautobuso bagažinė nėra Narnija, ten erdvė turi ribas. Jeigu atnešite lygią šimtakilograminę plieninę plokštę, bus problematiška. O jei šimtą kilogramų drabužių maišuose – lengviau sutalpinti, bet svoris didžiulis. Aš pats kartais nežinau, kaip geriau apskaičiuoti, kai daiktas ir sunkus, ir didelis. Tada sprendžiame individualiai. Nesąžininga būtų imti už vietą, jei ten galėjo dar trys maišai įtilti. Šitą dalyką aš nežinau šimta procentų, tiesiog bandome teisingai.

Kodėl vieni vežėjai prašo aštuoniasdešimt, o kiti – šimtą penkiasdešimt eurų?

O čia atsiveria pandoros skrynia. Pigus vežėjas gali būti tiesiog vaikinas, važiuojantis be draudimo, be licencijos, suradęs klientą per Facebook. Brangus turi visas licencijas, CMR draudimą, logistikos komandą. Aš nesakysiu, kad pigūs blogi, bet mačiau situacijų, kai po avarijos niekas nekompensavo, nes draudimas – buitinis KASKO, ne krovinio. Tada klientas rašo skubų laišką: "Ką daryti?" O ką jau padarysi, jei dokumente neparašyta "tarptautinis pervežimas". Skaudu žiūrėti, kai žmonės taupo šimtą eurų, o praranda du tūkstančius. Rimtai skauda.

Ar sekmadieniais irgi važiuojama, ar tik darbo dienomis?

Sekmadieniais važiuojama dažniau, nei manote, nes Anglijoje žmonės tada irgi būna namie. Bet keltai per Lamanšą sekmadieniais gali būti prigrūsti. Mes planuojame pagal eilutes. Kartais pirmadienį išvažiuojame, kad aplenktume savaitgalio spūstis. O kartais, kai labai skubu, važiuojama šeštadienio naktį. Aš mėgstu pirmadienio išvažiavimus – atrodo, kad savaitė prieš akis ir nereikia skubėti. Nors realiai visada reikia. O vairuotojai, jie žmonės, nori ir pailsėti. Kartais padarome pertrauką. Nebent pats vairuojat – tada galit sau skirti grafiką koks patinka.

Ar verta drausti siuntą, kai vežama mikroautobusu?

Absoliučiai verta, nors dauguma to nedaro. CMR draudimas, kurį turi normalus vežėjas, dengia iki tam tikros sumos, bet jei siuntos vertė – trys tūkstančiai eurų, o CMR limitas – keli šimtai, skirtumas krenta ant jūsų. Siūlau pasidomėti, ar turite namų draudimą su papildoma transportavimo apsauga. Daug kas nežino tokių dalykų. Buvęs atvejis, kai vežiau antikvarinį veidrodį – klientas pasakė, kad draudimas brangus. Veidrodis atkeliavo sveikas, bet jei būtų suplyšęs – būčiau graužęs nagus. Dėl to geriau apsidrausti. Nors aš pats kartais pamirštu pasidomėti papildomomis sąlygomis. Žmogiška.

Kas gali nepasisekti pervežant siuntas į Angliją

Kas jei muitinėje užkliūna siunta?

Po Brexit tikimybė, kad ką nors patikrins, išaugo. Paprastai siuntos asmeniniams daiktams eina sklandžiai, bet jei ten elektronikos daug, naujų daiktų pakuotėse, muitininkai gali paklausti. Svarbu turėti packing list'ą – sąrašą, kas krovinyje. Stengiuosi visiems priminti, bet žmonės pamiršta. Kartais atrodo, kad mes vežame niekam tikusius popierius. O tada Doverio poste pareigūnas klausia: "Ką čia vežate?" Ir vairuotojas spėlioja: "Na, drabužiai gal?..." Ne, taip nedarykite. Pasiruoškite sąrašą. Sutaupykite nervų savų ir mūsų. Juk niekam nepatinka stovėt kelyje tarp mašinų ir aiškintis dėl dėžės marškinių.

Ar teko matyti, kad vežėjai apgadino daiktus dėl neatsargumo?

Teko, ir ne kartą. Viena įmonė vežė keramikos krištolą tiesiog ant grindų. Be paklotų, be dėžių. Rezultatas – atvykus į Reading viskas buvo trupiniai. Klientas verkė. Aš tokio nepatyriau, bet mačiau nuotraukas ir ilgai negalėjau patikėt. Kitas atvejis – vairuotojas paliko baldus po lietumi Ostendėje, nes nenorėjo perkrauti. Medis išbrinko. Aš tokius dalykus pamenu ilgai. Ir kai klientai sako, kad rado pigesnį variantą, aš tik linkteliu. Galima rasti pigiau. Bet jei ta kaina atrodo per gera, kad būtų tikra – turbūt taip ir yra. Nesu čia piktas, tiesiog dvidešimt ketverių metų realistas.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo dviem dienomis?

Pirma – kvepėti. Antra – skambinti ir išsiaiškinti. Vėlavimai atsiranda dėl gedimų, oro sąlygų per Lamanšą arba eilių keltuose. Ne dėl to, kad vairuotojas nusprendė apsistoti Paryžiuje pažiūrėti Eifelio bokšto. Na, gal kartą ir taip buvo, bet tai reta. Svarbu turėti raštišką sutartį su numatytais terminais. Aš žinau, kad daugelis tiesiog rankomis suderia ir važiuoja. Tada belieka tikėtis geriausio. Bet geriau turėti tai ant popieriaus. Bent jau WhatsApp žinutę su datomis. Kas nors, ką galima parodyti vėliau, jei reikės aiškintis.

Kodėl kai kurios įmonės žada stebuklus, o paskui dingsta?

Oi, čia mano mėgstamiausia tema, nors turėčiau jau priprasti. FB grupėse pilna skelbimų: "Anglija per 24 valandas, kaina – simbolinė!" Surinkę kelis užsakymus jie pradingsta arba parduoda jūsų siuntą trečiai įmonei už pusę kainos. Jūs nežinote, kas iš tikrųjų veža. Kartais vairuotojas net nežino, kad jo mašinoje yra jūsų dėžė. Aš nesu šventas, bet bent jau turim savo vairuotojus ir savo mašinas. Jei kas nutinka – žinau, kam paskambinti tris valandas nakties. O kai kuriems vežėjams telefonai išjungiami jau ties Doverio baltomis įkalnėmis. Deja, taip yra. Ir dažniau, nei manote.

Koks grubiausias melas, kurį esate girdėjęs iš nepatyrusių pervežėjų?

Kad "viskas apdrausta iki paskutinio cento nieko nepasirašant". Arba kad "mikroautobusas gali per vieną naktį būti Londone be miego". Būna, kad jaunuoliai tiesiog meluoja apie patirtį – sako, kad veža dešimt metų, o pažymėjimą gavo prieš metus. Kaip tai sužinoti? Paprašykite CMR draudimo numerio ir paskambinkite tikrinti. Nesudėtinga. Jie arba įsižeis, arba pabėgs. Aš nesakau, kad visi jauni blogi – pats kadaise buvau žalias. Bet meluoti apie draudimą – tai jau neprofesionalu. Ir pavojinga jūsų daiktams. Ypač jei ten šeimos relikvija.

Ar buvęs atvejų, kad siunta visai nepasiekė gavėjo Anglijoje?

Buvę. Retai, bet buvę. Dažniausiai tada, kai pervežėjas buvo tarpinis – paėmė pinigus, perdavė kitam, o kitas pametė kontaktą arba sugedo mašina ir viskas atšoko kaip spyruoklė. Kartą siunta liko Kaune, nes vairuotojas neišlaikė termino ir nusprendė nebevažiuoti. Klientas Anglijoje laukė. O daiktai tris savaites stovėjo sandėlyje be jokio paaiškinimo. Mes tada gelbėjome situaciją – atsiuntėme savo žmogų per Vokietiją. Bet jei nebūtų buvę mūsų... nežinia. Rimtai, rinkitės tuos, kurie turi fizinį adresą ir bent vieną realų žmogų telefone, o ne tik gražią Messenger paskyrą.

Ruošiant siuntą mikroautobusu į Angliją

Kaip supakuoti siuntą, kad atlaikytų važiavimą iki Liverpulio?

Dvigubai. Ne vienu sluoksniu, o dviem. Vieną dėžę įdėkite į kitą, tarpą užpildykite burbuline plėvele. O tą dėžę – dar į maišą, kad neįbrangtų nuo lietaus. Mačiau, kaip puikiai supakuota vaza pasiekė Liverpulį sveika, nes viduje buvo seni vaikiški drabužiai kaip amortizatoriai. O kita klientė suvyniojo viską į laikraščius. Laikraščiai sudrėko, dažai perėjo. Baisu. Jei neturite dėžių, nueikite į statybų parduotuvę – ten kartais atiduoda nemokamai. Arba į vyno parduotuvę, jų dėžės tvirtos. Nors po to vairuotojas galvoja, kad vežame alkoholį. Nevežame. Na, kartais šampaną kokį, bet tai jau kita istorija.

Ką daryti, jei siunta jautri temperatūrai?

Čia jau rizikinga. Mikroautobusai retai turi tikrą klimato kontrolę salone, kuri veiktų ir keleiviui, ir kroviniui. Žiemą gali būti švaru, bet jei lauke minus dvidešimt – salone minus dešimt, kol neišyla. Nesiūlyčiau pervežti aliejaus tapybos žiemą be specialaus apšildymo. Aš pats esu abejojantis šituo klausimu, nes ne menotyrininkas. (Man atrodo, kad temperatūros šuoliai blogai, bet gal ir klystu – reikėtų pasitikslinti su restauratoriumi.) Geriau naudoti temperatūros kontroliuojamą siuntimą didesniame vilkike, jei tai vertinga. Mikroautobusu – tik jei pavasaris ar ruduo. Ir niekada nepakrauti šalia šaldiklio, jei kartu vežate, nes temperatūros svyravimas blogesnis nei staigus stabdymas.

Ar leidžiama vežti elektroniką mikroautobusu į Angliją?

Taip, jei tai asmeniniam naudojimui – kompiuteriai, televizoriai, telefonai. Problemos prasideda, kai dežėse viskas nauja, su barkodais, atrodo kaip prekybai. Tada muitininkai gali pagalvoti, kad ketinate parduoti. Patariu išimti kai kurias pakuotes, palikti naudojimo žymes. Buvęs keistas atvejis: klientas vežė dvidešimt vienodų ausinių "dovanoms draugams". Doverio muitinė nepatikėjo. Stovėjo trys valandos, kol paaiškino. Ausinės atkeliavo, bet nervai – nemenki. Jei elektronikos daug – geriau deklaruoti sąžiningai. Mažiau galvos skausmo vėliau. Aš taip pat nenoriu stovėti pasieniečio akivaizdoje ir spėlioti, ką jis galvoja mano veidu. Nei jis laimingas, nei aš.

Ar galiu siųsti dviratį, jį sutvarkius ir supakuotus?

Dviratį galima, bet jis turi būti sulankstytas arba bent jau nuleisti ratai, nuimami pedalai. Sutalpinimas mikroautobuse – galvosūkis, nes forma keista. Siūlau apvynioti putplastis vamzdžius ir surišti taip, kad per kelionę iki Kento nevirstų į šoną. Kartais klientai atiduoda dviratį apsnigtą purvu. Mes neplvename prieš pakrovimą, bet ir malonu nebus. Kartą teko tempti dviratį, ant kurio dar buvo pritvirtintas špicų dekoras. Nulūžo. Nepykome – taip jau būna. Bet dabar visada perspėju: nuimkit viską, kas kyšo. Aš ir pats pamirštu nusukti veidrodėlius savo mašinoje kartais. Ir tada gailiuosi, kai permokam remontui.

Ar reikia kažką specialaus rašyti ant dėžių?

Užtenka gavėjo vardo, telefono numerio ir Londono adreso. Būna, kad klientai užklijuoja lipdukus "Trapu" arba "Š This way up". Tai nekenkia, bet nelabai padeda, jei vairuotojas pats supakuoja krovinį ir žino, kas viduje. Svarbiausia – numeruoti dėžes. "1 iš 5", "2 iš 5" ir t.t. Kartais paskutinė dėžė pasimeta, jei nėra numeracijos. Buvęs atvejis, kai penktoji dėžė liko mūsų sandėlyje, nes nepažymėjome. Klientas Anglijoje skambinėjo piktas. Radome, atvežėme kitu reisu, bet nemaloniai. Maži dalykai, bet nuo jų priklauso sklandumas. Ir mūsų nervai. Geriau jau aštuoniasdešimt penki kartai perkraustyt, nei aiškintis kodėl dėžės trūksta.

Siuntų transportavimas Anglija mikroautobusu nėra raketų mokslas, bet reikalauja smegenų ir šiek tiek sėkmės. Saugumą garantuoja ne mašinos dydis, o žmonės – kurie vairuoja, pakrauna, bendrauja. Nepatikėkite stebuklais už keliasdešimt eurų: tai arba melas, arba košmaras, o skaudžiausia, kai tampa jūsų košmaru. Pasiruoškite dokumentus, supakuokite dvigubai ir rinkitės tuos, kurie atsako telefonu ir sekmadienio vakarą. Geras vežėjas yra kaip gyvybės draudimas – turite jį rasti iki to momento, kai skubiai reikia. Tada laikykitės jo ir nepaleiskite.