Siuntų pristatymas saugus į Angliją: visiška garantija ramybės, kurios verta ieškoti

Gerai, sakykime, tu sėdi Vilniuje, Kaune arba, na, kur ten – Klaipėdoje, ir galvoji: reikia kažkaip daiktus saugiai nugabenti į Angliją. Ten tavo sūnus, brolis ar naujas butas. Ir nori tos ramybės. Visiškos. Kad nereiktų kas antrą minutę žiūrėti telefono, ar siuntinys gyvas. Aš jau dvidešimt trejus metus vežioju krovinius po Europą, tarp jų ir siuntas į Londoną, Birmingemą, ten, į šiaurę ar vakarus. Žinau, kad frazė „saugus siuntų pristatymas į Angliją su visiška garantija ramybės“ skamba gražiai. Bet iš tikrųjų? Reikia žiūrėti, kam pasakai raktus nuo savo gyvenimo. Aš paaiškinsiu, kaip tai vyksta, be tos šventos ramybės iš reklamos.

Pradžia – kaip išvis judam?

Kiek kainuoja siuntinį nusiųsti į Londoną, pvz., dvidešimties kilogramų?

Žinai, jei tai standartinė dėžė, kuri dar vadinama – kaip ten, „dabartinėmis“ kainom, o ne tokiom kaip prieš dešimt metų, gali mokėti nuo keturiasdešimt iki devyniasdešimt eurų. Kartais mažiau, jei renkiesi rinktinį, kartais daugiau, jei staigus pervežimas. O jei siuntinys didesnis nei matmenys leidžia? Tada jau žiūrima ne kilogramai, o kubiniai metrai. Pas mane buvo klientas, kuris vežė knygas. Dvidešimt kilogramų, bet dėžė lyg mažas šaldytuvas. Sumokėjo kaip už trisdešimt penkis kilogramus. Kainos gyvena. Geriau pasakyti aukštį, plotį ir gylį – tada tiksliau. Ne tik Londonas, ir Mančesteris ar Liverpulis – kaina panaši, jei transporto mazgas arti.

Ar turiu pats supakuoti, ar jūs tai padarote?

Paprastai drabužius ir dokumentus žmonės patys susideda. O va elektronika, stiklas, kažkas trapios – geriau, kad mes padarytume, nes turime plėvelių, putų, kampų. Nors, tiesa pasakius, kartais klijuoju dėžes ir pats, kai laikas spaudžia. (Taip, popierių reikia dvigubo.) Jei tu pakuoji pats, atmink: laikraštis neapsaugos. Turiu galvoje, aš mačiau žmonių siunčiančių monitorių suvyniotą į chalatą. Atvažiavo. Nepykit už atvirumą – toks „saugus siuntų pristatymas“ tada labiau žaidimas su likimu. Pirk storą burbulinę plėvelę. Arba kreipkis.

Koks pats saugiausias būdas siųsti daiktus į Angliją dabar?

Atvirai – tiesioginis furgonas iki durų. Ne terminalinis persiuntimas, kur dėžė keliauja per penkis sandėlius. Tuomet ji rankomis pereina mažiau. Žinoma, kaina visai kitokia. Jei siunti drabužius ir knygas – pakanka patikrinto pašto ar kurjerių tinklo. Bet va jei veželektroniką, meno kūrinius, antikvarą? Tada furgonas su tempimo kontrole yra aukso vertės. Saugus siuntų pristatymas į Angliją nėra vieno mygtuko paspaudimas. Reikia žiūrėti, kas gabena, kokiu keliu, ar seki. Kartais pats saugiausias būdas – lėčiausias, bet stebimas. Koks skirtumas, kad greitai, jei atvažiavo sulamdytas.

Popieriai, draudimai ir tos kampuotos taisyklės

Ar mano siuntinys bus apdraustas visam keliui iki Anglijos?

Čia tas atvejis, kai atsakymas glumina. Taip, bus apdraustas, bet pagal taisykles. Dauguma vežėjų duoda bazinį draudimą, kuris dažnai būna keli eurai už kilogramą. Ir čia ateina nemalonus, bet reikalingas pastebėjimas: yra įmonių, kurios tai nutyli. Klientas atsiunčia sulūžusią kolonėlę, o draudimas – šimtas penkiasdešimt eurų, nors daiktas vertas septynių šimtų. Nori visiškos garantijos ramybės? Moki papildomai už kaską. Viena moteris iš Kauno vežė senelės servizą. Apdraudėm visam. Kainavo trisdešimt eurų ant viršaus. Bet ji miegojo. Tai va tokia logika. Skirtingai nei tiems, kurie sako „viskas įskaičiuota“, o paskui skaito sutarties 8 punktą.

Ką reiškia „visiška garantija ramybės“ – ar tikrai nieko nereiks galvoti?

Tiesą sakant, šita frazė mane visada kvepina reklamos skyriumi. (Nujauti.) Joks pervežėjas negali garantuoti tavo vidinės ramybės – tai galėtų tik psichoterapeutas ar labai geras miegas. Bet mes garantuojam, kad daiktas aprašytas sąraše, bus aprašytas ir ant važiuojančios mašinos. Neperrašysim, nepamesim sąraše. Tai yra, procesas tvarkingas. O ramybė? Ji ateina iš to, kad žinai – tau nereiks aiškintis Doverio muitinėje. Nes ten kartais eilės. O jei kam nors iš tavo šeimos reikės pagalbos? Skambini man, ne call centrui Mumbajuje. Tai ir ta garantija.

Ar galiu siųsti lietuviškas dešras ir sūrį į Londoną po visų pokyčių?

Ne. Na, gerai, gal ne porą dešimčių kilogramų. Tai gyvūninės kilmės produktai, ir po Brexitto JK turi griežtas taisykles. Paprastai tokius dalykus muitinė atima. Buvo toks atvejis: klientas iš Panevėžio bandė siųsti lašinių ir kumpį broliui. Buvo gražiai supakuota, dėžė pažymėta „dovana“. Muitininkai atidarė, apžiūrėjo, konfiskavo. Brolis gavo tik paaiškinimą. Asmeniškai man gaila, bet aš negaliu keisti taisyklių. Yra įmonių, kurios tau pasakys „imam viską“. Meluoja. O paskiau tu rūke. Nei pinigų, nei kumpio. Verčiau nupirk vietoje Tesco.

Kokie popieriai reikalingi siuntiniui į JK po visų tų pasikeitimų?

Brexitas čia padarė savo. Reikia turinio sąrašo – angliškai, žinoma, arba bent jau aiškiai surašyto. Vertę nurodyti realią. Komercinę sąskaitą, jei parduodi. Dovanų apibrėžimas kartais praleidžiamas, bet aš nebeesu šimtu procentu tikras dėl naujausių JK muito slenksčių nuo šių metų sausio – atrodo, kad dovanoms virš šimto trisdešimt penkių svarų vis tiek skaičiuojasi. (Jei klystu, paklauskit muitinės, aš pervežėjas, ne teisininkas.) Svarbiausia – sąžiningumas. Kartą klientas rašė „metalinė dėžutė – 2 eurai“. Ten buvo vertingi įrankiai. Muitinė nekvaili.

Kur dingo mano siuntos sekimas – rodo vieną sandėlį jau keturias dienas?

Oho, tai klasika. Ypač jei keliauja per bendrą terminalą prie Kalė ar ten kur Olandijoje. Kartais dėžė stovi, laukia, kada muitinė atlaisvins. Kartais – tiesiog nebūna kur padėti, ir ji ten, viduje, o sistema nematė. Paskambink. Aš paprastai parašau kolegai Londone, jis pasižiūri rankomis. Technologijos – ne visada tikslios. Buvo atvejis, kai siuntinys jau buvo Notingame, o internete rodė, kad dar Belgijoje. Ne stebuklai, tiesiog skenavimo tarpas. Nervina. Suprantu.

Kas realiai vyksta kelyje

Ar vairuotojai žino, kad gabena kažką vertingo?

Nežino. Ir tai gali būti problema. Jie mato: dėžių skaičius, kodą, svorį. Bet kad ten viduje antikvarinis veidrodis? Ne, neparašai ant lipduko, kad brangu. (Parašai „stiklai“.) Kartą važiuodamas pro Vokietiją vairuotojas pastatė sunkesnę dėžę ant viršaus. Mano klientas rado įtrūkimą. Nuo tada lipdukams skiriu daugiau dėmesio. Jei yra trapių daiktų, būna atskira zona furgone, bet vis tiek – jei dėžė nepažymėta, rizika auga. Saugus siuntų pristatymas į Angliją prasideda nuo teisingo ženklinimo. Paprasta.

Kas jei furgonas su mano daiktais stringa kelyje Vokietijoje?

Standartinis maršrutas: per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus, Prancūziją, keltas. Ne per Kaliningradą, nors kartais žemėlapyje gali atrodyti logiškiau. (Pataisymas: LT vežėjai paprastai važiuoja per Poznanę, Berlyną, Hanoverį.) Jeigu stringi – mes turime partnerių tinklą. Vieną kartą, prieš porą metų, variklio diržas nutrūko netoli Hamburgo. Du dienų vėlavimas. O klientas jau laukė Birmingeme. Skambino kas valandą. Reikia suprasti: mašinos genda. Bet mes perdavėm daiktus kitam furgonui per aštuonias valandas. Taip, kad realybė nėra ideali, bet daiktai atvyko. Sutinku, nervas buvo.

Kiek procentų siuntinių pasiekia Angliją be jokios žalos?

Skaičiai – devyniasdešimt aštuoni, gal devyniasdešimt devyni. Štai ką aš matau per metus. Bet pagalvok – ta viena kita dešimtis procentų tai kažkieno vienintelė sofa, vienintelis kompiuteris. Tai skamba gerai statistiškai, bet jei ten tavo daiktas, tai katastrofa. Ir dabar nemalonus dalykas: yra kompanijų, kurios rėkauja „šimtas procentų saugumas“. Melas. Absoliutus melas. Visada yra rizika. Vienintelė visiška garantija ramybės yra – dirbt su žmonėmis, kur tau pasakys tiesą, o ne parduos pasaką.

Ar mano daiktai eina lėktuvu, ar visgi keltu per Lamanšą?

Standartas – kelias. Furgonas į Doverį, keltas, kalnas – oi, turiu galvoje Kanalas – ir Prancūzija. Lėktuvas tik jei skubi siunta. Bet tada kaina kitokia. Už dvidešimt kilogramų gali ir du šimtus eurų mokėti. Drabužiams nepigu. O jei gabeni dokumentus ar vaistus? Tada taip, oru. Paprastam saugiam siuntų pristatymui į Angliją – kelias ir kontinentu. Žmonės galvoja, kad furgonas ilgai. Bet iš tikrųjų, jei išvažiuoja antradienį ryte, Londone dažnai pirmadienį jau iškrauna. Greičiau nei atrodo.

Ar muitininkai Anglijoj atidarinėja kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną. Atrankinis principas. Bet jei atidaro – turi teisę. Ir va kur bėda: jie ne visada supakuoja atgal taip pat gražiai. Kartą dėžė su pagalvėmis grįžo... na, nebeužsilipdė. Turėjom ten pakuoti papildomai. Taip, tavo duomenys tikrinti. Jei siunti maistą – dešrą, sūrį – gali būti konfiskatuota. Klientas iš Panevėžio bandė siųsti šedevrą – rūkytą lašinį. Beliko prisiminimas. Po Brexitto maistas – nebenegocijuojamas. Deja. Bet tai realybė, su kuria reikia skaitytis.

Kai vežam sudėtingus ir didelius daiktus

Ar galiu siųsti dviratį, sofą ir šaldytuvą vienoje siuntoje?

Gali, bet ne vienoje dėžėje, aišku. Tai vadinama kompleksiniu kroviniu. Mes matuojam kubatūrą. Šaldytuvas negali būt gabenamas ant šono, o sofa negali būti supakuota į foliją vieną – nors kartais žmonės taip daro, oi. Buvęs atvejis: klientas suvyniojo šaldytuvą į tempimo plėvelę. Kompresorius nepatenkintas. Saugus siuntų pristatymas į Angliją tokiems daiktams reiškia – atskiri elementai, fiksacija, kartais medinis rėmas. Kaina auga, bet alternatyva – pirkti naują Birmingeme. Skaičiuok.

Ar reikia mokėti muito mokestį Anglijoje už senus asmeninius daiktus?

Jei kraustaisi gyventi – paprastai gali prašyti atleidimo nuo muitų, bet ten yra sąlygos. Turi įrodyti, kad daiktai naudoti, kad tu gyvenai Lietuvoje, kad perkeli buities reikmenis. Aš ne visada suku galvą dėl exact mėnesių – atrodo, turėtum būti gyvenęs užsieny bent dvylika mėnesių? Ar dvidešimt keturi? (Koreguoju: čia geriau teirautis muitinės tarpininko, aš vežu, bet neviską atsimenu iš galvos.) Svarbu – sąrašas lietuvių ir anglų kalba, vertės realios. Jei siunti seną komodą seseriai – gali tekti mokėti. JK po Brexit laisvų paslaugų nebėra.

Ką daryti, jei atidarius Notingame randu sulūžusią įrangą?

Fotografuok. Iš karto. Neišmesk dėžės, net jei ir įskilusi. Saugus siuntų pristatymas į Angliją neapsieina be įrodymų. Parašyk aktą kurjeriui, jei jis dar šalia. Jei ne – nufotografuok iš visų pusių. Ir štai ką reikia žinoti apie blogąją pramonės pusę: kai kurios įmonės vilkina atsakymus tikėdamosi, kad tu pasiduosi. Mes stengiamės per keturiolika dienų. Kartą vyras iš Lazdynų vežė garso kolonėles. Vienas žemų dažnių garsiakalbis buvo subyrėjęs. Be dėžės nuotraukos būtume nieko nepadarę. Galiausiai sutvarkėm. Bet dokumentacija – karalienė. Ne karalius.

Ar saugu pervežti senelės porcelianą į Mančesterį?

Saugumas porceliano – nebylios maldos klausimas. Aš asmeniškai vežiojau devyniasdešimt metų senumo laikrodį iš Kėdainių. Dviguba kartoninė dėžė, kampų apsauga, putos, „Stiklas – šiurpėk“ lipdukas. Atvyko gyvas. Bet aš kvėpavau lengviau tik kai klientas atsiuntė žinutę: „Laikrodis eina.“ Visiška garantija ramybės čia neegzistuoja be tavo investicijos į pakavimą. Jei tik įmeti į dėžę su laikraščiais – na, aš tikrai pasistengsiu, bet negaliu kontroliuoti kiekvieno duobės kelyje. Porcelianas yra rizika. Graži, bet rizika.

Kodėl vieni žada tris dienas, o jūs penkias?

Nes trys dienos dažnai yra parduodantis melas. Aš norėčiau tau pasakyti, kad pervešiu per naktį, bet nuo durų iki durų Anglijoje realiau keturios–šešios dienos, priklausomai nuo maršruto tankumo. Ir čia ateina tas nepogus momentas: yra vežėjų, kurie pasiima užsakymą už centus, o paskui keletą savaičių slepia tavo daiktus kažkokiame sandėlyje prie Varšuvos. Sakė trys dienos, o praėjo penkios savaitės. Aš verčiau pasakysiu penkias ir atvešiu per keturias. Tu pagausi mane už gerą žodį, o ne už melą. Toks jau esu.

Praktiniai patarimai (ir ką aš tikrai galvoju apie rinką)

Kaip supakuoti kompiuterį, kad jį nesugadinus galėtų tempti trise?

Originali dėžė su putplomiu – auksas. Jei neturi – imi storą dvigubą kartoną, burbulo plėvelę penkių sluoksnių, ir dar vieną dėžę ant viršaus. Arba ne. Kartais klientas meta kompą į lagaminą su kojinėmis. Ekranas – krek. (Aš nejuokauju, buvo toks atvejis Kaune.) Kompiuteris nėra Klaipėdos žuvis, kurią gali suvynioti į foliją. Jis bijojo drėgmės, smūgių, spaudimo. Jei siunti saugų siuntų pristatymą į Angliją, tai prasideda nuo to, kaip tu pats elgiesi su daiktu. Mes galim padėt, bet stebuklų nedarysim, jei pats pagrindas juokingas.

Kas jei furgonas paliekamas nakčiai kur nors Belgijoje?

Furgonai nestovi atsitiktinėse aikštelėse. Bent jau mūsų – mokamose, stebimas, su alarmu. Bet pripažinsiu: yra vairuotojų, kurie taupo. Kartą teko girdėti apie kolegos kolegą, kuris paliko pilną mašiną pasienyje prie traliuko. Niekas nenutiko, bet tai buvo kvailystė. Aš to nedaryčiau. Saugus siuntų pristatymas į Angliją apima ir nakvynės logistiką. Mes renkamės saugias stovyklas, kur yra kamerų. Ar tai visiška garantija? Ne. Jei kažkas labai vertinga – žadame klientui, kad keisis vairuotojas, o mašina nebus palikta be priežiūros. Toks standartas. Paprastas, bet veikiantis.

Ar verta siųsti per vaikiną, kuriam rašau Facebooko žinutėmis?

Apsidrausk. Yra normanių žmonių, kurie tikrai gabena. Bet yra ir dingstančių. Pernai mama iš Šiaulių sumokėjo šimtą eurų vaikinukui, kuris turėjo „važiuoti į Londoną rytoj“. Dingo. Numeris nebeatrašo. Profilio nėra. Oficiali įmonė turi sutartį, sąskaitą, adresą. Saugus siuntų pristatymas į Angliją per privatų asmenį – tai loterija. Kartais laiminga. Kartais prarandi ir daiktus, ir pinigus. Aš žinau, kad oficialiai kainuoja brangiau. Tačiau kai pamatai, kiek kainuoja ramybė... Skirtumas – tai draudimas. Ir miego laikas. Miego laikas brangus.

Kiek dėžių telpa į standartinį perkraustymo furgoną?

Na, šešiasdešimt vidutinių, jei be baldų. Gal ir septyniasdešimt. Bet žiūrėk: per daug svorio į galą – mašina sėda ant leukščių. Pusantros tonos tikrai neprotinga krauti vien į galą, nes Doverio keltas patikrina ašies svorį. Kartą vairuotojas turėjo perkrauti pusę siuntos priekyje, nes traukinys... oi, keltą turiu galvoje... atsisakė vežti. Tai va, kubatūra svarbu, bet ir balansas. Jei krauni pats – padėk sunkiausias dėžes apačioje ir viduryje. Ne ant viršaus, ne durų pusėje. Logiška, bet pamirštama.

Ar jūs pasirūpinsit viskuo, jei aš tik pasakysiu „nuvežkit mano daiktus“?

Taip, bet turi pasakyti ką nors daugiau. Ką vežam, iš kokio miesto, į kokį, kada reikia. Aš galiu pasirūpinti pakuote, popieriais, draudimu, muitinės tarpininkais Londone. Tu gali net nežinoti, kas yra CN22. Bet turi atsakyti į klausimus. Kartais žmonės nori, kad aš spėčiau. „O kiek man kainuos?“ – nežinau, nežinau dar ko vežam. Kai surašom sąrašą – tada viskas įgauna formą. Saugus siuntų pristatymas į Angliją reikalauja bendradarbiavimo. Ne iš tavo pusės kaip eksperto, o iš mano – kad tu atsakytum, kai klausiu. Tada ir judam.

Kokia didžiausia klaida, kurią žmonės daro siųsdami daiktus į JK?

Pasitiki per mažu kiekiu informacijos. Slepia turinį, nes „o ką jie ten žinos“. Arba rašo per žemą vertę, kad mažiau mokėtų muitą. Arba renkasi vežėjas vien tik pagal kainą. Ir čia noriu būti nuoširdus: per pigus vežėjas yra dviguba rizika. Aš mačiau atvejų, kai žmonės taupo trisdešimt eurų, o po to praranda penkis šimtus. Saugus siuntų pristatymas į Angliją neturėtų būti masinių nuolaidų žaidimas. Tai yra tavo daiktai. Tu juos pažįsti. Mes juos gabename. Sutartis, draudimas, sąžiningumas. Visa kita – triukai, kurie ilgainiui skauda.

Išvada

Taigi, pakuoji daiktą, rašai sąrašą, renkiesi ne pagal kainą, o pagal pasikalbėjimą ir tai, kaip elgiamasi telefonu. Saugus siuntų pristatymas į Angliją yra ne stebuklas – tai darbas, draudimas, teisingas maršrutas ir sąžiningas vežėjas, kuris neslepia, kad kelyje pasitaiko duobių. Visiška garantija ramybės? Ji įmanoma tik tada, kai abiejose pusėse yra žmonės, o ne tik sandėlių terminalai ir automatiniai atsakymai. Skambink, jei ką nors reikia patikslinti. Aš čia.