Siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją: kaip neišprotėti bandant tai suprasti

Na, žinote, prieš gerus dvidešimt ketverius metus, kai pirmą kartą sėdau prie didžiojo mikroautobuso vairo ir pajudėjau link Doverio baltų krantų, Anglija man atrodė kaip visai kitas pasaulis. Dabar ten važiuoju dažniau nei į Druskininkus. Bet klientai vis dar klausia to paties: kaip nusiųsti siuntą į Angliją mikroautobusu taip, kad daiktai pasiektų adresatą gyvus, o jums nereikėtų gerti vaistažolių arbatų? Bandysiu paaiškinti be tos keistai oficialios kalbos, kurią naudoja žmonės, niekada gyvenime nepakrovę nė vienos dėžės. Ir taip, kartais pabėgsiu į šalį – bet sugrįšiu.

Kainos ir kaip čia viskas suskaičiuojama

Kiek kainuoja nusivežti siuntą į Angliją mikroautobusu?

Čia tas klausimas, po kurio aš dažniausiai atsidūstu. Galima atsakyti trumpai, o galima – kaip aš mėgstu – ilgai. Jei vežate vieną standartinę dėžę į Londoną, siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją kainuoja nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimt eurų, priklauso nuo to, ar turime tuščią kampą maršrute, ar važiuojame specialiai. Jei gabenate sofą iš Kauno į Mancesterį – gali kainuoti ir tris šimtus, ir keturis su puse. Pigiausias pasiūlymas retai kada būna protingiausias. Yra šnekų buvo toks atvejis prieš kelerius metus... na, apie jį vėliau, ten viskas baigėsi ašaromis. Ne mano.

Ar tikrai turiu mokėti iš karto, ar galiu sumokėti, kai parsiveš?

(na, tiksliau sakant, ne visada, bet dažniausiai – taip, iš karto) Mes paprastai imame avansą trisdešimt arba penkiasdešimt procentų. Buvo atvejų, kai nuveždavome daiktus, o žmogus Londone staiga „pamiršdavo“ piniginę. Ir tada prasideda pasakos apie banko pavedimus, kurie vėluoja savaitę. Šiandien avansas privalomas paėmimui, o likutis – kai tik iškrauname. Kai kurie kolegos dirba pagal pasitikėjimą, bet aš po dvidešimt ketverių metų šioje veikloje jau toks išmintingas. Užtat nemeluoju – mokėkit etapais, bet avansas yra šventas.

Kodėl vieni siūlo aštuoniasdešimt eurų, o kiti – tris šimtus už tą pačią siuntą?

O štai ir didžioji paslaptis. Prieš porą metų klientė skambino ir sakė: „Vienas vyrukas iš socialinio tinklo siūlo aštuoniasdešimt, jūs – du šimtai dvidešimt. Kodėl?“ Aš paklausiau: „O jis ar turi licenciją vežti krovinius? Ar galioja draudimas komerciniams pervežimams? Ar jis iš viso egzistuoja?“ Nu juokauju. Ne juokauju. Daugelis „pigiausių“ – vienkartiniai vairuotojai. Dingsta. Nebeatrašo. Jūsų siunta lieka neaišku kur, o jūs – be pinigų ir be daiktų. Geriau mokėti normaliai ir matyti tą mikroautobusą savo akimis. Aš taip sakau ne todėl, kad noriu daugiau uždirbti, o todėl, kad mačiau per daug ašarų.

Ruošimas ir idiotiškos klaidos

Ar galiu tiesiog suversti daiktus į maišą ir atduoti?

(siiiiigh) Galite. Bet jei ten jūsų tetos vestuviniai krištolai ir porcelianas... geriau jau ne. Prieš trejus metus vienas jaunuolis atvežė... ką aš matau? Buvusią alaus dėžę, apklijuotą lipnia juosta, o viduje – kavos aparatas. Be popieriaus. Be burbulo. Nu ir kas atsitiko? Atvažiavus į Braitoną aparatas atrodė kaip modernaus meno instaliacija. Pakavimas yra pusė darbo. Mes padedame patarti, bet jei jūs pats supakuojate blogai – atsakomybė, na, eina per vidurį. Mano širdis kraujuoja, bet rankos plačios ne tiek.

Ar reikia kažkokių specialių dėžių, ar tiks tos iš parduotuvės po kompiuterį?

Tiks. Na, ne visada, bet dažniausiai – taip. Svarbu, kad dėžė nebūtų visiškai sudraskyta. Kartais paimame ir tokias panaudotas, bet jau su dideliu rezervu. Jei vežate knygas – tos kompiuterinės gali trūkti per siūles. Geriausios – dvigubo sluoksnio gofruoto kartono. Bet žinote ką? Kartais pirkau dėžes statybinėje parduotuvėje, nes jos storos ir piktos. Svarbu, kad apačioje nebūtų skylės. Buvo atvejis – išnešame iš buto Vilniuje, lyja lyjėjęs, dėžė peršlapia, sulygsta, o ten... senelio dokumentai. Ašarų upės. Nepakartojama.

Kas bus, jei aš gerai supakuosiu, o mano draugas Anglijoje nepatikrins pristatymo metu?

Oi. Tada jau nieko nepagausite. Mūsų vairuotojai paprastai palaukia kelias minutes, kol gavėjas atidaro ir pasitikrina kas viduje. Bet jei jūsų draugas skuba į darbą ir sako „metkit prie durų“ – mes metam. Ir po savaitės skambinate, kad dėžė įtrūkusi. O mes jau nebeturime jokio įrodymo. Todėl turime tokį popiergalį – pasirašo gavėjas, kad gavo tvarkingai. Jei nepasirašo... na, tada aš nebežinau, kaip įrodyti. Faktas – reikia tikrintis vietoje. Arba turėti labai sąžiningą draugą. O jie retai tokie būna.

Ar nurodyti tikslų pašto kodą Anglijoje yra toks pat svarbus, kaip ir adresas?

Dar svarbiau, kartais. Anglijoje pašto kodai yra stebuklingi – viena gatvė gali turėti skirtingą kodą kiekvienoje pusėje. Jei parašote tik „Londonas“ ir gatvę be kodo, vairuotojas gali važinėti dvidešimt minučių, kol suras namą. Mes nusistatom navigaciją tiesiog pagal patį kodą. Ir dar – rašykite didžiosiomis raidėmis. Kartą be kodo teko vežti į Leičesterį – galvojau, rasim. Paaiškėjo, kad tos gatvės yra dvi skirtingose miesto dalyse. Praradom valandą ir nervų ląsteles. Smulkmena, bet skaudi.

Dokumentai, muitai ir Brexit’as (vėl jis)

Ar reikia užpildyti deklaracijas siunčiant siuntą į Londoną?

Taip. Deja. Brexit viską sugadino. Anksčiau važiuodavome kaip į Šiaulius – laisvai, drąsiai. Dabar, jei siunčiate ką nors vertingesnio, reikia muitinės deklaracijos – CN22 arba CN23. Mes padedame užpildyti, bet jei siunčiate verslo prekes – jau reikia ir EORI kodo. O jei asmeniniai daiktai? Čia toks pilkas zonas. Kartais praleidžia be žvilgsnio, kartais stabdo ir klausinėja. Aš šimtu procentų pasakyti negaliu, kaip bus būtent jūsų atveju (priklauso nuo muitininkų nuotaikos), bet deklaruoti geriau, negu vėliau aiškintis Vokietijos pasienyje. Patikėkit, ten nepatogu aiškintis lyjant.

O jei siunčiu dovaną mamai – ar irgi reikia popierių?

„Dovana“ muitininkams ne visada reiškia dovaną. Pamenu, vežiau senąjai moteriai rankų darbo megztinį, jos sūnus iš Panevėžio siuntė. Muitininkas pažiūrėjo ir sako – kodėl taip minkštai atrodo? Nes vilna. Deklaravome kaip dovaną, vertė maža, praleido. Jeigu dovanos viduje – naujas telefonas ar planšetė... tada jau nebe dovana, o prekė. Ir gali tekti mokėti muito mokesčius. Anglijoje dabar, po Brexit, dvidešimt procentų PVM nuo vertės virš tam tikros ribos. Arba ir nuo mažesnės – čia jau aš nebe viską spėju sekti, būna pokyčių kaip orų. Geriau paklausti prieš siunčiant.

Kaip su maisto siuntimu – ar galiu įdėti šakočio?

Šakotis... mmm. Techniškai – galima, bet praktiškai? Didelis klausimas – ar jis išgyvens nepažeistas? Mes vežėme kartą. Atvažiavo kaip moderniosios architektūros objektas – visas įstrižai ir banguotai. Skonis liko tas pats, iš pažiūros tragikomedija. Rimtai – gyvi produktai, mėsa, pienas – draudžiami kertant sienas. Sausas maistas, džiovinti grybai, šakotis (jei supakuotas į hermetišką maišą) – teoriškai eina. Bet jei muitininkas nusprendžia kitaip... na, tada skanauja muitinės darbuotojai. Pastaruoju metu griežtėja. Aš asmeniškai maisto produktų nelabai vežiočiau, nebent labai jau sentimentų reikia.

Ar mano senelio archyvas (dokumentai) turi būti kažkaip specialiai deklaruojamas?

Paprastai dokumentai nėra prekė, bet jei tų dokumentų daug ir jie seni – metrikai, laiškai, nuotraukos – aš rekomenduočiau parašyti „asmeniniai popieriai, be komercinės vertės“. Buvo toks atvejis prieš metus – klientės archyvas iš Kauno į Oksfordą. Muitininkas pagalvojo, kad tai gal sena atspaudų kolekcija, turi vertę. Stabdė valandą. Geriau jau parašyti aiškiai: „Family documents, no commercial value“. Ir dar – dėžę pažymėite lipnia rašteliu. Nes jei atidarys ir pamatys, kad ten tiesiog 1943-iųjų žemėlapiai... na, aišku bus, kad ne kontrabanda, bet geriau turėti paaiškinimą prieš akis.

Kas vyksta kelyje (ir kodėl kartais vėluoja)

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos iki Anglijos?

Realiai – dvi su puse paros, jei viskas gerai. Išvažiuojame iš Vilniaus arba Kauno, per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, tunelis arba keltas, ir štai – Anglija. Na koks Londonas, Oksfordas, Bristolis. Jei važiuojame į Šiaurės Angliją ar Škotiją – dar para ant viršaus. Bet aš sakau „dvi su puse“ tik teorijoje. Praktiškai? Kartais keturias. Kodėl? Kamščiai apie Antverpeną. Remontai. Oras. Ir svarbiausia – vairuotojas privalo miegoti. Nėra taip, kad spaudžiame trisdešimt valandų be poilsio. Taisyklės yra griežtos. Ir taip, jūsų siunta kartais pabūna saugykloje Kelyje arba Kolne per naktį, bet aš jus patikinu – ji ten saugi, užrakinta, su signalizacija.

Ar vairuotojas važiuoja be sustojimo, kaip F1 lenktynininkas?

Ne, ir ačiū Dievui. Atsimenu, jaunystėje bandydavau varyti tol, kol akys pačios samerkdavo. Dabar žinau – tai kvaila ir pavojinga. Po keturių su puse valandos vairavimo privaloma pertrauka. Mes sustojame kur nors Vokietijoje ant autobahnų, pasidarome kavos, kai kurie kolegos nueina net į dušą, jei stotelė leidžia. Ir kartais aš ten sutinku senus kolegas, kartais net pažįstamus veidus iš Kauno ringės – nu, keista, bet maža Europa. Sustojimai yra būtini. Jei kas sako, kad važiuoja be miego – meluoja arba pažeidinėja. Abiem atvejais – negerai, o jūsų daiktams pavojinga.

Ką daryti, jei mano siunta kažkur paklydo tarp Calais ir Doverio?

Oooo. Tai klasika. Calais–Doveris yra magiškoji zona. Kartais keltai vėluoja dėl rūko. Kartais muitinėje klausimų turi ne jūsų siunta, bet krovinys šalia esančioje fūroje, ir mes užstrigstame dvyliktai valandai eilėje. Buvo toks dalykas – praeitą žiemą, rūkas. Keltai neplaukė dvylika valandų. Mes stovėjome kieme. Klientas skambina: „Kur mano spinta?“ – „Haverhille, sakau, stovi kelyje, negaliu nieko padaryti, Doveris uždarytas.“ Bet žinote kas? Mes visada skambiname ir perspėjame patys. Blogiausia, kai žmogus sužino tik tada, kai pats paskambina. O mes tada atrodome kaip melagiai, nors mums irgi niekas nepasakė.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mane, ar aplankys dar penkiolika žmonių prieš tai?

Na... priklauso nuo to, ką mokate. Jei tai dalinis krovinys, vadinamas grupažu, tai taip, aplankys. Paprastai mūsų maršrutai būna Kaunas–Varšuva–Berlynas–Amsterdamas–Londonas, iškrauname keliuose taškuose pakeliui. Bet jei užsakote pilną mikroautobusą – visą transportą sau – tada važiuojame tiesiai pas jus. Kaina skiriasi maždaug trigubai. Minimaliai. Bet laikas – trumpesnis, daiktai – tik jūsų. Jei skubu – pilnas mikroautobusas. Jei taupote – laukiate. Aš pats dažnai patariu: jei ne žūtbūtinai skubu, neskubėkite. Sutaupote nemažai, o daiktai vis tiek atvažiuoja sveiki.

Apie ūkį, mašinas ir vairuotojus

Kokiu mikroautobusu veža – nauju Mercedes ar kažkuo, kas vos nerūdija?

Turėtų būti nauju arba prižiūrėtu. Bet žinote, rinkoje pilna stebuklų. Aš pats važinėju su gerai prižiūrėtu Iveco Daily, bet mačiau kolegų... oi. Kartą Ostendėje mačiau mikroautobusą, kurio slenksčiai buvo taip surūdiję, kad aš pagalvojau – čia arba instaliacija, arba avarinė situacija. Mes savo mašinas prižiūrime kas penkiolika tūkstančių kilometrų. Nes užsikrauname ne orą – daiktus, kartais labai brangius. Rūdijantis mikriukas gali tiesiog atidaryti galines duris kelyje. Ir tada kas? Jūsų sofa guli autostradoje tarp Lillės ir Paryžiaus, o mes raudonuojame. Nesmagu. Nepraktikuojam.

Ar vienas vairuotojas gali pavargti ir numesti mano sofą kur nors pakelėj?

(sykšteliu) Pavargti gali, bet numesti? Neturėtų. Mes vežame dviejų asmenų komandomis, jei važiuojame toliau nei tūkstantis penki šimtai kilometrų be nakties stotelės. Bet kai kurie (ypač tie „pigūs“ iš anksčiau) važiuoja vieni. Atsimenu prieš penkerius metus – klientas paskambino, kad jo dėžės buvo paliktos pasienio restorane Italijoje, nes vairuotojas pervargęs, pasidarė bloga, ir jis iškvietė pagalbą... Nu, dėžės surastos sekančią dieną, bet istorija – baisi. Dėl to aš sakau – klauskite, ar važiuoja vienas, ar du. Du – saugiau, bet brangiau. Nuo to priklauso ir jūsų miego kokybė.

Ar tikrai mano daiktai bus sukrauti su svetimais?

Jei dalinis krovinys – taip. Saugiame mikroautobuse, atskirti, bet kartu. Kartais žmonės turi įsivaizdavimą, kad mikroautobusas kaip pašto dėžutė – tik jų daiktai viduje. Ne. Mes krauname efektyviai. Jūsų dėžės guli prie Petro iš Panevėžio dėžių, kurios šalia tos moteriškės iš Klaipėdos. Bet viskas aiškiai numeruota, sąraše surašyta. Neišduodame nieko be jūsų žinios. Kartais klientai paskambina: „O čia ne mano lagaminas?!“ – o tai pas kaimyną gavėją, Adamą iš Alytaus. Pasitaiko. Bet susidėlioja per kelias minutes, jei yra numeracija.

Kai nutinka bėda (o ji nutinka)

Kas atsakingas, jei dėžė atsidaro ir indai sudūžta?

Čia atsakomybės pyragas su daugybe sluoksnių. Jei dėžė buvo supakuota jūsų – jūsų kaltė. Jei dėžė buvo supakuota mūsų ir mes prisiėmėm atsakomybę – mūsų. Bet čia svarbu turėti įrodymus. Pamenu, vežėme servizą į Liverpulį. Klientė sakė: „Aš pati supakavau, bet jūs numetėt.“ Pažiūrime vaizdo medžiagą – dėžė slankiojo langelyje, nes viduje buvo tuščios ertmės. Ji pati pamatė ir prisipažino. Todėl aš visada sakau – darykite nuotraukas prieš perduodant daiktus mums. Tada nereikia aiškintis, kas ką žinojo. Teisybė ant stalo. Greičiau surendam.

Ar apdraudžiate siuntas, ar tiesiog padėkojat ir pamojat ranka?

Mes apdraudžiame CMR draudimu. Tai standartas Europoje. Bet yra ribos – euras už kilogramą. Jei vežate penkiasdešimt tūkstančių eurų vertės kolonėles, turite pasakyti iš anksto. Standartinis draudimas gali nekompensuoti pilnos vertės. Yra galimybė už papildomą mokestį apdrausti visai pagal jūsų nurodytą sumą. Arba – darykit savo turto draudimą. Aš asmeniškai visada sakau brangiems daiktams: apdrauskite papildomai. Nes jei nutiktų avarija (o avarijų pasitaiko, daugiau nei norėtumėte žinoti, ypač žiemą per Belgiją), tada... geriau jau turėti popieriuką, nei ašaroti prie sudaužytos antikvarinės komodos. Ačiū, sudie.

Ką daryti, jei bendrovė paprasčiausiai nebeatrašo į skambučius?

Oi. Tai jau pirštu į apskirtojo paviršių. Jei užmokėjote ir tyla – skambinkite be perstojo, rašykite, jei niekas nekelia – bankas, policija, vartotojų teisių apsauga. Bet aš noriu perspėti dar priešistorėje: jei kaina žemiau bet kokios logikos, o įmonė neturi nei svetainės, nei adreso, tik gražią nuotrauką Feisbuke – pagalvokite prieš pavedant grynus. Buvo toks atvejis pernai – ponas iš Šiaulių sumokėjo šimtą eurų „plikam“ numeriui. Mikriukas neatvažiavo. Skambutis nebeveikia. Žmogus prarado ir pinigus, ir nervus. Dirbkite su tais, kuriuos galite rasti realiai. Realiai – turinčiais fizinį adresą ir veidą.

Smulkmenos, kuriomis aš patikiu, bet ne visi

Ar galiu vežtis augalą sesei į Birmingemą?

Aš neaugalininkas ir čia galiu pasakyti klaidingai, bet man atrodo, kad augalai į Jungtinę Karalystę... hmmm... ne, arba reikia fitosanitarinio pažymėjimo. Arba jei tai kambarinis augalas, supakuotas į vazoną... ne, net nežinau. Geriau nepasakosiu, ką nubrėžiau ant stogo. (BET žinote, mes kartą vežėm papartį. Nepasakosiu per daug, bet jis išgyveno, nes buvo vasara ir šilta. Žiemą – būtų marmatas. Tiesiog... iš mitinės srities. Geriau nesiųskite. Sesuo nusipirks gėlę vietiniame Birmingemo prekybos centre.)

O jei siunčiu dviratį – ar reikia jį išrinkti?

Ne, nereikia ištirpdinti į atomus, bet pravartu nusegti priekinį ratą, sumažinti gabaritus. Dviratis yra nepaprastai nepatogus daiktas. Mes dedame jį į kampą, bet jei rankenos kyšo per aukštai – gali sulaužyti kaimyno siuntą. Arba savo priekinį pavarą. Kartais apgalvojame iš anksto ir sakome: prismeigiame prie sienelės. Jei elektrinis dviratis – tada dar sudėtingiau, nes baterijos. Klasifikuojasi kaip pavojingos. Kartais reikia specialaus ženklinimo. Aš čia pats nebežinau visų niuansų, reikia tikrinti pagal konkretų modelį. Geriau klauskite prieš pakuodami, o ne kai jau atvežate.

Ar galima mikroautobusu gabenti baldus iš IKEA Vilnius į Bristolį?

Galima. Ir dar kaip. Mes tai darom nuolat. IKEA tiesiogiai tokių atstumų neskaičiuoja, o mūsų klientai perka sofas Lietuvoje ir persiveža į Angliją. Kartais net pigiau nei pirkti Londone, ypač kai nuolaidos. Yra bendras svoris – mūsų mikriukas talpina iki 1,2 tonų krovinio. Sofos, spintos, stalai – viskas eina. Tik reikia žinoti – IKEA baldai kartais prismeigti popieriaus storio mediena. Supakuoti reikia itin gerai, nes kitas kraštas nuguls sutraiškytas. Ypač Billy lentynos. Tos byra kaip kortų nameliai per gaidį. Buvę atvejų. Labai graudi.

O jei siunčiu didelį kilimą – kaip jį tvarkingai paruošti?

Suvyniokite į apsauginę plėvelę, apklijuokite gerai. Vienu atveju, prieš kelerius metus, vežėme rankų darbo kilimą iš Lietuvos į Notingemą. Klientas paliko jį sulankstytą per pusę. Atvažiavus – įlinkimas išliko trims savaitėms, kol atsistojo. Mes rodėme – jis pats taip paliko. Kilimai turi važiuoti suvynioti, neverpti. Ir dar – jei vilnonis, kartais muitininkai uostykliuoja dėl galimų vabzdžių. Supakuokite sandariai. Ir nepriglamžykit per pusę. Prašau. Nebent norite modernaus dizaino – tada taip, galima.

Patarimai iš 24 metų klasių

Ką jūs darytumėte kitaip, jei šiandien siųstumėte pirmą siuntą į Angliją?

Atsikvošėčiau dėl kainos. Nebėgčiau paskui mažiausią skaičių kaip katė paskui lazerį. Dar – supuoščiau geriau nei dovaną mylimajai per sukaktį. Ir užsirašyčiau viską: kiek dėžių, kas viduje, kam skirta. Nes kai atsistoja prie Anglijos durų ir pradedi narplioti, kurioje dėžėje yra mamos vaistai, o kurioje – tavo batai... tai košmaras. Dar vienas dalykas – nepersistengčiau su turiniu. Anglijos butai maži. Siųskite tai, kas tikrai reikalinga. Tris kėdes siuntę klientai iš Kėdainių... na, kam? Ir dar – visada klaustų vairuotojo kelių dokumentų. Nu ne visai taip, bet beveik. Svarbu žinoti, kas veža.

Kodėl kartais vertiau nesiųsti per didžiąsias tarptautines kurjerines bendroves?

Dėl tos pačios priežasties, kodėl nevalgau picerijos iš automato. Didelės firmos turi savo taisykles: dėžė turi būti tokia, svoris toks, jei viršijat – bauda. Jeigu nepatogu pristatymo adresas – atsisako arba siunčia į terminalą. Mikroautobusų pervežimas yra lankstesnis. Mes galime paimti iš penkto aukšto be lifto (na, vargstame, bet galime), galime palaukti, kol grįš žmona iš darbo, galime paskambinti prieš pat atvažiuodami. DPD ar DHL to nedarys. Jie turi terminalus ir grafikus, o mes – rankas, galvą ir mikroautobusą. Siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją tai tarnystė, ne konvejeris. Ir dar – mes pažįstame kelius kaip savo penkis pirštus. Na, gerai, gal ne visus, bet daugelį.

Ar verta pasitikėti krovinių biržomis ir tarpininkais internete?

Šitas klausimas kaip pirštas į žaizdą. Kitais žodžiais: biržos yra geros, bet ten mūsų (vežėjų) tiek daug, kad nutriušęs, jog nežinai, kas kas. Kartais tarpininkas parduoda siuntą už du šimtus, randa vežėją už devyniasdešimt, pasiima skirtumą. O vežėjas gauna mažai, vadinasi – skuba, pyksta, pavydo. Aš pats per biržas dirbu labai retai, tik kai labai tuščias grįžtantysis reisas. Bet jei matote skelbimą socialiniame tinkle „vežu krovinius į Angliją pigiai“ – tai ne birža, tai ruletė. Gali pataikyti ant mano kolegos profesionalo, o gali ir ant pirmąkart sėdusio prie vairo studento. Patarimas? Klauskite, ar jie patys vairuoja, ar perparduoda kaip karštą bulvę tolyn. Skirtumas milžiniškas.

Koks pats didžiausias mitas apie siuntas į Angliją mikroautobusais?

Kad tai – bagažinė paslauga, tokia pat paprasta kaip taksi į oro uostą. Daug kas galvoja: „Nu, mikroautobusas, kaip tai skiriasi nuo keleivinio pervežimo?“ Skiriasi. Tai yra komercinis krovinių gabenimas. Reikia licencijų, draudimo, taisyklių. Ir dar – kad tai visada trunka lygiai dvi dienas. Ne. Kartais tris. Kartais reikia palaukti kitų siuntų, kad prisikrautume ir nevažinėtume tuščias per visą Europą. Ekonomija, suprantat. Negalima norėti stebuklo už žemą kainą. Aš per dvidešimt ketverius metus mačiau visko: gerų žmonių, piktų muitininkų, rūdijančių mašinų ir puikiai supakuotų meno kūrinių. Bet viena taisyklė visada ta pati – jei skamba per gerai, kad būtų tiesa, tikriausiai taip ir nėra.

Išvada

Tai va. Siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne vaikų žaidimas smėlio dėžėje. Jei prisiminsite tris dalykus – gerai supakuokite, nepasitikėkite stebuklingai mažomis kainomis ir visada gaukite patvirtinimą raštu – devyniasdešimt procentų problemų išvis nesusidarys. O likusius dešimteriopai mes kaip nors apeisime kartu, kaip apeidinėjam Stokholmą pro Helsingborgą, kai užsikimšę tiltai. Nes jei manęs paklaustų, ar vėl rinkčiau šitą darbą – taip, rinkčiausi. Nors keliai kartais ir pavargina, bet kai žmogus Anglijoje atidaro dėžę ir randa ten viską sveiką... nu, tada jau žinote, kad viskas turi prasmę.