Siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją: ką sako 24 metus vežiojęs vyras

Tu sėdi Vilniuje, aplink dėžės, ir galvoji – o kaip čia dabar visą tai nukeliaus į Londoną. Daugelis sako, kad siuntų pristatymas mikroautobusais į Angliją yra auksinis viduriukas tarp brangių kurjerių ir lėtų furgonų. Aš nežinau, ar auksinis – gal sidabrinis, bet per 24 metus mačiau visko. Kai kurie klientai nori, kad daiktai būtų jau kitą rytą Londone. Kiti – tiesiog bijo, kad neišnyks pakelėje. Čia ne tobula instrukcija. Čia paprastas pokalbis apie pervežimą mikroautobusu, kiek trunka, kiek kainuoja ir kur galima paslysti.

Iš pradžių – apie pačią paslaugą

Kuo skiriasi mikroautobusas nuo didelio furono, kai veža siuntas į Angliją?

Mikroautobusas nėra fura. Jis mažesnis, vikresnis, bet mažesnė ir jo talpa. Jei turi dvidešimt dėžių – mikrikas gali netilpti, bet jei siunta kompaktiška, pavyzdžiui, kelios dėžės ir krepšys, tai čia puiku. Aš sakau klientams: mikroautobusas – ne maža fura, o didelis automobilis, kuris juda keliais vikriau. Jis gali įsukti į siauresnius kiemus Londone, Birmingeme, ten, kur fura neįvažiuotų. Vairuotojas vienas, be laidų krūvos, tad komunikacija paprastesnė. Tik nepamiršk, kad poilsio laikas vis tiek galioja.

Ar tikrai mano daiktai važiuos tiesiai iš Vilniaus į Londoną be jokių tarpinių sandėlių?

Teoriškai taip, praktiškai – beveik. Kai kurios įmonės sukrauna siuntas ir varyk tiesiai į tikslą. Bet būna, kad reikia prisukti per du tris adresus Lietuvoje. Kartais Kauno daiktai paimami anksčiau nei tavo, ir dėžės tupi mašinoje per naktį. Tai ne sandėliavimas, bet perkrovimas pasitaiko. Jei nenori, kad keliautų per tris rankas – klausk iškarto. (Aš čia pataisau: ne rankas, o mašinas, bet jūs supratot.) Geriausia – susitarti dėl tiesioginio reiso, tada didesnė garantija, kad niekas nepasimes pakeliui.

O dabar apie greitį, nes visi skuba

Per kiek dienų dažniausiai pasiekia siuntą pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Dažniausiai – trys keturios dienos. Ne stebuklas. Išvažiuoja rytą, kitą dieną per Lenkiją, tada Vokietiją, Prancūziją arba Olandiją, per kanalą – ir Londone. Kartais per dvi dienas pasiekia, jei vairuotojas ryškus ir keliai sausi. O kartais užsitęsia iki penkių, ypač jei strigdoma pasienyje. Buvę, kad dėl eilių kalytai išbūna pusdienį ilgiau. Jei tau sako "ryt bus" – paprašyk, kokiu konkrečiai laiku, nes rytoj gali reikšti ir antradienio vakarą, ir trečiadienio popietę. Skubant viskas atrodo ilgai.

Ar mikroautobusai kartais greitesni už didžiąsias krovinių mašinas, ar čia mitas?

Greitesni? Čia mitas. Mikroautobusas yra lankstesnis – gali aplenkti kamščius miesto gatvėse, rasti vietą kur nors Kroidone įsispausti, bet kelyje tarpvalstybiniame greitis ribojamas visiems. Fura važiuoja devyniasdešimt, mikrik irgi apie tą patį, tik stabdo geriau. Kur pranašumas – pakraunant ir iškraunant. Ten tikrai greitesnis. O jei tikiesi, kad jis švilps magistrale pirmyn atgal – vat čia jau ne. Buvę klientų, kurie klausė, kodėl nevažiuojam 130. Na, vairuotojas nenori prarast teisių mano akivaizdoj. Suprantamas sprendimas.

Ką daryt, jei man reikia, kad ryt pervežimas būtų jau gatvėje – Londone?

Jei reikia ryt – mikroautobusas nebe pats geriausias variantas. Skrydis lėktuvu, brangus kurjeris – taip. O mikrikas į Angliją neteleportuojasi. Kartais vairuotojas jau kelyje ir gali paimti siuntą šiandien, kad ji būtų kitą dieną Londone – teorija, kuri kartais suveikia. Bet daug priklauso nuo to, kur jis yra – gal prie Varšuvos. Tada ne. Teko matyt, kai klientas beveik verkdams skambina, kad reikia dokumentų rytoj. O mašina – prie Berlyno. Tada belieka rankų nuleisti ir pasakyti "atsiprašau, bet fizikos nepergudrausi". Skuba kainuoja.

Kada geriau nestabdyt vairuotojo ir neprašyt "pagreitinkit truputį"?

Geriau neveršiti. Vairuotojas turi grafiką, poilsio laiką, o svarbiausia – saugą. Tu nežinai, kas laukia kelyje: lietus, avarija priešaky, vilkikas su strigusiais stabdžiais. Kai sakau, kad pervežimas truks tris dienas, o klientas prašo sutrumpinti iki dviejų spaudžiant vairuotoją – tai blogai. Buvo atvejis, kai vairuotojas, spaudžiamas, bandė važiuoti ilgiau be poilsio. To nebesikartojam. Geriau rinktis kitą priemonę, o ne kištis į žmogaus miegą. Mikroautobusai irgi turi fizines ribas. Kaip ir mes.

Ar greitis priklauso nuo to, kokiu maršrutu važiuoja mikroautobusas – per Prancūziją ar per Olandiją?

Maršrutas turi reikšmės. Vieni važiuoja per Olandiją, kiti – per Belgiją. Kartais dėl kamščių vairuotojas pasuka kitaip nei įprasta. Aš mieliau renkuosi kelią per Prancūziją – Calais patikimesnis, nors keltai brangūs. O jei reikia į Jorkšyrą, tai jau visai kitas pasaulis, ten reikia bruktis aukštyn per salą. Nepamenu tiksliai, ar šiuo metu tiltas brangesnis, ar tunelis... (Palaukit, tunelis, tikrai Eurotunelis – o ne tiltas. Atleiskit, senatvinė klaida.) Tai va, klauskit vežėjo, kokiu keliu važiuos, nes nuo to priklauso ne tik greitis, bet ir sąskaita.

Ar daiktai neatidurs kažkur vidury kelio?

Ar mikroautobusas yra saugus siuntinių transportavimui į Angliją, ar tik lengviau apmokamas?

Saugus yra, bet tik jei krautojas – proto bokštas. Mikroautobusas neturi tokių grandinių kaip fura, bet guminiai kilimėliai, virvės, pakavimo medžiaga – viskas padeda. Aš matęs, kaip veža neatsargiai: vieną kartą siunta slenka ant šono, nes niekas nepriveržė. Tai buvo ne mūsų mašina. Svarbiausia – nepirkti pigiausio varianto iš neaiškaus skelbimo. Tada gali atsidurti šalia variklių dalių, kurios laša alyvą. Reali istorija, ir ne iš mano praktikos, o iš kolegų pokalbių prie alaus. Toks gyvenimas.

Kaip žinot, kad mano siuntą pristatys būtent ta firma, o ne koks pažįstamas iš kaimynystės?

Turėtum gauti sąskaitą, sutartį, draudimo numerį. Aš savo klientams duodu vairuotojo telefoną ir reiso numerį. Jei skambini, o atsiliepusi abejotina balso pašastis be įmonės paminėjimo – signalas. Buvę, kad žmonės sumoka, o paskui skambina kaimynui, kuris "už porą šimtų sutiko padėt". Na, ir ką tu tada darei? Geriausia – patikrinti, ar įmonė turi licenciją vežti krovinius į trečiąsias šalis. Turiu galvoje – tarptautinę licenciją, o ne tik pažymą, kurią nusiperki už dešimt eurų. Rinkitės atsakingai.

Ar buvę atvejų, kai siuntos tiesiog dingsta, ypač važiuojant į Londoną ar Birmingemą?

Dingsta? Taip. Ne dažnai, bet būna. Ypač jei siunta maža, pavyzdžiui, vienas ryšulėlis, ir pakliūva po sofa. Londonas ir Birmingemas – dideli miestai, ten pristatymai kartais naktiniai, skubūs, ir jei vairuotojas neturi sąrašo – kas nors lieka ant šaligatvio. Teko girdėti istoriją, kad dėžė padovanota kitam klientui per klaidą. Bet čia jau ne mano kompanija. Tegul lieka bevardė. Aš perspėju: reikalaukite, kad siunta būtų pažymėta jūsų telefono numeriu, ne tik vardu. Vardų žmonių dubliuojasi kaip pirštinių poros.

Ar galima pasitikėt tais, kurie siūlo pervežimą mikroautobusu pigiau nei kaina kainuoja kurą?

Ne. Neįmanoma važiuoti pigiau nei kainuoja dyzelis ir vairuotojo dienpinigiai. Jei matai skelbimą "viskas po 30 eurų" – apgaulė arba kažkas negerai. Siuntų pristatymas mikroautobusu į Angliją negali kainuoti mažiau nei apie 80–120 eurų už kubinius metrus. Kas siūlo penkiasdešimt, greičiausiai veža nelegaliai, nedraudžia arba krauna tris kartus daugiau nei reikia. Tada tavo daiktai pakibsta ore – kartais tikrai pakibsta, nes netvirtai prisegti ant kitų krovinių. Nebus gerai nei jums, nei kelių policijai. Niekam.

Pinigai. Nes visi klausia kainos pirmiausia

Kiek maždaug kainuoja siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu, pvz., dešimt dėžių?

Dešimt dėžių – koks dydis? Jei standartinės, kaip iš "Ikea", tai pusantro kubo. Kaina svyruoja nuo 150 iki 250 eurų. Labai apytiksliai, nes kiekvienas skaičiuoja kitaip. Vienas ima už kilometrus, kitas – už kubatūrą plius kuro antkainį. Aš linkęs fiksuotai pasakyti sumą, kad žmogus žinotų lubas. Bet ne visada pataikau. Kartais pažiūriu į daiktus realiai ir tenka rinktis didesnę mašiną. Tada perskaičiuoju ir atsiprašau. Tokia jau ta vidaus rinka. Jei kaina per maža – klausk, ką gauni už tuos pinigus.

Ar kaina priklauso nuo miesto – pasakykim, ar iš Kauno brangiau nei iš Klaipėdos?

Ne miesto pavadinimas svarbiausias, o atstumas nuo pagrindinio kelio. Jei esi Kaune, bet prie greitkelio – super. Jei Klaipėdoje, bet Nidoje – vargas. Mikroautobusui įsukinėti po priemiesčius reikia laiko, o laikas – benzinas. Londono pervežimas iš Klaipėdos gali būti net pigesnis nei iš Kauno, jei Kaunas – užkampis. Čia reikėtų pasitikslinti, nors aš neprisimenu visų geografijos subtilybių... na, geriau pagal konkretų adresą skaičiuojam. Kodėl? Nes nuo greitkelio iki tavo durų gali būti ilgiau nei iki sienos. Faktas.

Kodėl vieniems vežimas kainuoja 80 eurų, kitiems 250 už tą patį kubą?

Kubas – jis ir Afrikoj kubas, bet ne. Viskas priklauso nuo turinio. Jei tavo kubą – kiliminės dėžės, tai viena. Jei ten pianinas (nors į mikriką netilptų) – kita. Be to, 80 eurų dažnai būna tik beždžionės, kurios pasiima, o paskui prigalvoja mokesčių už "muitines paslaugas", "parkavimą Heathrow". Oho, žodį sunku ištart, bet supratot. O 250 gali būti su viskuo. Prašykite smulkaus skaičiavimo raštu, kad nereiktų aiškintis vėliau, kai daiktai jau Londone. Anglijos kainos turi savo logiką, ne visada gražią.

Ar reikia mokėt prieš išvykimą, ar galiu sumokėt tik kai pamatau savo daiktus sveikus?

Mokėjimas prieš – standartas, bet aš darau išimtis nuolatiniams klientams. O jei naujas – 50 proc. iš anksto, 50 gavus. Nemokėk visko, jei kyla įtarimų. Žmonės kartais nori mokėti tik pamatę sveikus daiktus Londone. Suprantu baimę, bet jei visi taip darytų, vežėjas rizikuotų likti be pinigų. Kompromisas. Beje, grynais mašinoj – nepatariu. Nebent vairuotojas turi fiksuotą kasą, o tie retai kad turi, ypač po to karantino sukrėtimo. Bankinis pavedimas – saugiau ir aiškiau visiems. Rašyti turi būti tvirtą.

Popieriai. Nuobodūs, bet be jų niekaip

Ar siuntoms iš Lietuvos į Angliją reikia muitinės deklaracijų po Brexit?

Brexit pasvajojo toptelėti, bet dabar taip – jei siunta komercinė, muitinė paklaus. Jei asmeniniai daiktai, perkeliant gyvenamąją vietą, reikia sąrašo. Ne visada pilnos deklaracijos su kodais, bet lydraštis – būtinas. Aš padedu klientams surašyti, kas viduje, nes angliški terminai jau įsirutinę. Na, ne visada žinau, kaip pasikeitė taisyklės praėjusį mėnesį, HMRC mėgsta staigmenas. (Turiu galvoje formą C3 ar C88... hm, neaišku, bet paprastai pakanka sąrašui.) Žodžiu, rašykite atvirai, ką vežat, ir nesistengite apgauti – nepavyks. Jie viską mato.

Ką daryt, jei muitiniai paklaus, ar tai mano asmeniniai daiktai, o ne parduotuvės prekės?

Pasakyk tiesą. Jei seni drabužiai ir lėlės – asmeniniai. Jei dvidešimt nepanaudotų telefonų dėžių – verslas. Muitiniai nėra kvaili.