Siuntų pristatymas į Angliją trumpiausiu laiku mikroautobusais

Žinai, koks klausimas dažniausiai skamba mano telefonu kai skambina klientas iš Lietuvos? „Kada gali būti Londone?“ Žmonės dabar nenori laukti savaites. Reikia greitai, kartais net per greitai. Mikroautobusai čia ir laimi – ne dėl to, kad skraido, o dėl to, kad nereikia krovinių terminalų, perkrovimų ir tos biurokratijos, kurią turi vilkikai. Aš šitame reikale jau gal dvidešimt ketverius metus, ir galiu pasakyt – kartais mikroautobusas yra tikrai geriausias sprendimas siuntoms į Angliją, bet kartais tiesiog perspaudžiam lūkesčius. Žmonės nori visko per dieną, o realybė nepasikeis. Kartais tenka atšaldyt entuziazmą, nes ne viskas įmanoma per dvi dienas, nors norėtųsi. Tai va, surašiau atsakymus į klausimus, kuriuos nuolat girdžiu. Ne viskas idealu, ne viskas žinoma šimtu procentų, bet tikrai pakankamai, kad galėčiau paaiškint kaip vyksta siuntų pristatymas į Angliją trumpiausiu laiku mikroautobusais.

Kaip čia viskas vyksta

Kiek dienų trunka siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusais?

Na, Londoną dažniausiai pasiekiem per dvi–tris dienas. Į šiaurę – gal keturias. Vakar gavau skambutį iš kliento kuris piktinosi, kad jo siunta į Birmingemą važiavo tris dienas, o jis tikėjosi dviejų. Čia ne pica, bet ir vilkikas nebūtų buvęs greitesnis. Mikroautobusas važiuoja tiesiai, nereikia kaupti krovinio terminale. Bet jei orai blogi arba keltas vėluoja, prisidėna diena, kartais ir dvi. Realybė tokia. Beje, buvo atvejis kai vairuotojas sutiko ašigalį A1 kelyje ir laikas iš karto prasiplėtė pusdieniu. Šiaip orai ten visada kažkokie savo.

Ar mikroautobusu tikrai greičiau nei vilkiku?

Dažniausiai taip, bet ne visada. Atsimenu vieną kartą kai vilkikas iš Kauno į Londoną atsidūrė greičiau nei mūsų mikriukas. Kodėl? Nes mūsiškis perrūkiavo krovinius Klaipėdoje, o vilkikas tiesiog nurūkio per Lenkiją be sustojimo. Tai va, nėra taip, kad mikroautobusai visada laimi. Bet jei kalbam apie mažas siuntas, ypač tūriniais kubais, mikroautobusas neturi to vilkiko inercijos. Jis lankstesnis. Kai reikia pristatyt į vieną butą Hampsteade, kur gatvės siauros, mikriukas privažiuoja, o vilkikas stovi kažkur Tolstrofo aikštelėj.

Kaip vairuotojas žino kur mano siunta?

Šiandien viskas digitalizuota, bent jau pas mus. Bet yra tokių firmų kur vis dar rašo ant popieriaus lapelio ir klijuoja ant siuntos. Aš nesakau pavadinimų, bet žinot... Kiekviena siunta turi numerį, vairuotojas turi sąrašą telefone. Kartais klientas pats paskambina vairuotojui ir sako „aš čia prie Tesco stoviu“. Techniškai taip neturėtų būt, bet taip būna. Sistema veikia, bet kai žmogus skuba, visiškai normalu jei jis tiesiog parašo žinutę su adresu ir vairuotojas pats susiranda. Žmogiškas faktorius milžiniškas.

Kada mikroautobusas išvažiuoja iš Lietuvos?

Paprastai du kartus per savaitę, surog priklauso nuo sezono. Žiemą gal rečiau, vasarą dažniau. Kartais surinkus tris keturias siuntas jau galima judėt, nereikia laukti kol prisikraus pilnas krovinis. Tai viena iš priežasčių kodėl mikroautobusas yra greitas – jis nekaupia krovinio savaitę terminale. Vakar kolega iš Kėdainių paskambino, sako, turi du kubus. Pasakiau – gerai, rytoj vakarą jau galim būti pasienyje. Vilkikas to negalėtų. Na, galėtų, bet kainuotų kaip kosminė raketa.

Kainos ir ką gauni už jas

Kiek kainuoja siųsti dėžę mikroautobusu į Angliją?

Čia sunku pasakyt vieną skaičių. Maža dėžė iki 5 kg gali kainuot trisdešimt keturiasdešimt eurų. O jei dėžė didelė, tūrinė, su buitine technika – gali ir šimtas penkiasdešimt. Kartais klientas piktinasi, kad vilkikas pigiau. Taip, vilkikas pigiau, bet vilkikas neparveš į duris po trijų dienų. Mikroautobusas brangesnis dėl greičio ir dėl to, kad tai beveik individualus pervežimas. Tiesa, yra firmų kurios meta kainą žemiau savikainos, paskui pražysta nematomi mokesčiai. Todėl jei kaina žemiau šimto eurų už bet ką – aš abejojčiau.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siunta einama į Londoną ar į Glazgo?

Žinoma. Londonas, Birmingemas, Mančesteris – ten važinėjam dažnai, maršrutai išminti. O jei reikia į Glazgo ar Aberdyną, tai jau nebe tas dalykas. Kuro sąnaudos auga, vairuotojui reikia nakvynės arba keisčiau vairuot du bendrą. Tas atsispindi kainoje. Atsimenu vežėm kartą į Edinburgą – kaina buvo trečdaliu didesnė nei į Londoną. Klientas pyko, bet kai paaiškinom, kad nuo Londono iki ten dar septyni šimtai mylių, suprato. Geografija gi neatšaukama.

Ar reikia mokėt prieš siuntimą ar galiu kai atiduos?

Paprastai imam avansą, bent jau pusę. Būna išimčių su nuolatiniais klientais, kai žinom kad žmogus mokus. Bet naujas klientas... Na, atsiprašau, bet verslas yra verslas. Buvo atvejų kai atvežam siuntą, o žmogus sako „o aš tik šiandien gausiu algą“. Ir tada sėdi vairuotojas penkias valandas laukdamas. Ne, taip nebedirbam. Šiaip aš dėl to jaučiuosi nepatogiai, bet pusei šitos srities būtent taip ir nutinka. Tai avansas – taip, standartas.

Ar yra kokių nors nematomų mokesčių?

Pas mus nėra, bet rinkoje yra begalė. Kai kurios įmonės prirašo „kuro priemoką“, „keltos bilieto rezervo mokestį“, dar kažką. Aš vieną kartą pats nustebau kai klientas parodė sąskaitą iš kitos firmos – ten buvo eilutė „administracinis mokestis už dokumentų tvarkymą“ penkiasdešimt eurų. Kokie dar dokumentai? Važtaraštis ir sąskaita, du lapai. Štai kodėl aš visada sakau – jei kaina per gera kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Mūsų kaina yra kokia yra, nors kartais ir didoka.

Ką galima siųsti ir ko geriau ne

Ar galiu siųsti šaldytuvą mikroautobusu?

Gali, tik reikia žinoti kad jis turi būti tinkamai supakuotas. Ne taip kaip kartą buvo – atvežė šaldytuvą be kartono, tik su keliais burbuliniais vokučiais. Na, kas nutinka? Durų vyris atsilaužia važiuojant per lenkų vokiškus kelius. Mikroautobusas kratosi mažiau nei vilkikas? Ne visai, vibracija kita. Tiesa, jei šaldytuvas mažas, kokios dviejų durų, tai be problemų. Bet šaldymo kameros arba dideli side-by-side modeliai... čia jau reikia dviejų žmonių kraunant. Vairuotojas vienas to nepadarys, nebent tu moki jam papildomai.

Ar leidžiama siųsti maistą, produktus?

Tai čia toks klausimas ant kurio aš nesu šimtu procentų tikras, nes taisyklės keičiasi. Anglijos pusėje po visų Brexitų maisto siuntimas yra griežtesnis. Šiaip mūsų praktikoje vežėm sausainius, šokoladus, dešras – praėjo. Bet pieno produktai? Ne, čia jau rizikinga. mano patarimas – jei tai ne pramoninis kiekis, o tiesiog mamos pyragai ir aguonos, tai paprastai nėra problemų. Bet jei vežat keturis lagaminus rūkytos mėsos, muitinė gali paklausti ką čia veiki. Geriau nepersistengt.

Ar vežate ir baldus?

Vežam, bet čia svarbus niuansas. Mikroautobusas turi ribotą tūrį, ne taip kaip fura. Kartais klientas paskambina, sako, turi vieną spintą. Atvažiuojam, o ten dar sofa, keturios kėdės ir komoda. Na, neišeina. Mikroautobuse erdvė skaičiuojama kubiniais metrais. Viena sekcija, tvarkingai išardyta, tikrai telpa. Bet jei norit pervežt visą kambarį – reikės arba dviejų reisų, arba didesnės mašinos. Būna kad ir nervingų vizitų pas klientus, kurie galvoja kad mikriukas – tai toks mažas vilkikas. Ne, jis mikroautobusas.

O kaip su dokumentais, popieriais?

Popieriai, knygos, aplankalai – be problemų. Atsimenu vežėm kartą archyvą iš Vilniaus advokatų kontoros į Londoną. Daugiau nei dvidešimt dėžių. Skaičiuojam ne pagal svorį, o pagal tūrį, nes popierius yra sunkus. Čia kaip su akmenimis beveik. Mikroautobusas pritampa tokiems kroviniams puikiai, nes nereikia kelti į aukštą fūrą. Bet jei dokumentai svarbūs, verskitės dėžutes su lipnia juosta gerai. Pasitaisau – su įprasta juosta, ne lipnia (nors lipni ir geriau, bet kartais atsileidžia karštyje).

Kai viskas ne pagal planą

Kas jei siunta vėluoja daugiau nei buvo žadėta?

Na, žiūrėk, būna įvairiai. Jei vairuotojas tiesiog užtruko pasienyje per ilgai, mes prisiimam atsakomybę ir darom nuolaidą. Jei keltas atšauktas dėl audros – čia jau force majeure, visi suprantam. Buvo tokia istorija pernai, kolega įstrigo Calais uoste dieną. Klientas skambinėjo kas tris valandas. Suprantu nervus, bet aš ten laivo nepastatysiu. Svarbiausia – komunikacija. Blogiausia kai įmonė deda ragelį arba sako „rytoj bus“ penkias dienas iš eilės. Mūsų atveju – skambinam patys pirmi, kol dar nemiegotumėt.

Kas jei mano siunta sugadinama kelyje?

Čia nemalonus klausimas, bet reikia apie jį kalbėt. Visi normalūs vežėjai turi CMR draudimą. Bet draudimas nereiškia kad jie mokės pilną kainą už tavo sugedusį prietaisą jei tu jį supakavai kaip š... blogai. Atsimenu, klientas vežė kompiuterį. Dėžėje nebuvo putų, tik laikraščiai. Na ir kas liko? Du šimtai kilogramų kitų krovinių ant viršaus. Draudimas nepadengė, nes kaltas blogas pakavimas. Tai jei siunti vertingą daiktą, padėk putplasčio, kartono, medžio. Nenorėk stebuklo iš mikroautobuso kuris važiuoja per Europą.

Ar galima atšaukti siuntą kai ji jau išvažiavo?

Techniškai galima, bet pinigų neatgausi pilnos sumos. Jei mikroautobusas jau perėjo Vokietiją, vairuotojas neaplenks tik dėl to, kad tu persigalvojai. Buvo atvejų kai klientai skambina iš Lietuvos ir sako „nebevežkit, aš susipykom su giminaičiu Anglijoje“. Suprantu, gyvenimas. Bet kuras išleistas, laikas sugaištas. Grąžinam dalį jei dar galim kažkaip parduot tavo vietą kitam, bet jei ne – belieka pasiimt siuntą kažkur pakeliui arba mokėt pilną kainą. Verslas yra verslas, čia ne taxi kur gali sustot vidury kelio.

Kaip elgtis jei siunta pametama?

Pametama? Mikroautobuse? Tai nebūna taip jau dažnai, nes ne tiek daug siuntų vienu metu. Bet buvo – vieną kartą Vilniuje įsodino kliento siuntą į kitą mašiną. Ne į tą mikroautobusą. Kaip? Na, vairuotojas naktinis, tamsu, kažkas pasikeitė. Radom per dvi dienas, atvežėm. Bet nervai... jei siunta tikrai dingsta be žinios, mes atsiskaitom pagal CMR ir draudimą. Vertė turi būt deklaruota iš anksto. Nemalonu apie tai kalbėt, bet yra buvę blogesnių atvejų rinkoje – kai firmos tiesiog pasisavina daiktus. Aš ne pavadinsiu, bet žinau keletą pavardžių. Baisu.

Brexit, muitinės ir dokumentai

Ar po Brexit viskas pasikeitė?

Pasikeitė, nes dabar reikia muitinės deklaracijos net ir mažoms siuntoms. Anksčiau varydavom tiesiai, dabar reikia EORI numerių, invoice'ų. Aš pats gal pirmus šešis mėnesius po Brexit buvau šiek tiek pasiklydęs – kas tiksliai reikalinga? Dabar jau aišku. Kiekviena siunta į muitinę turi turėti sąskaitą-faktūrą su verte. Jei siunta dovana – vis tiek reikia deklaruot. Vairuotojas per Kalė dažnai stovi ilgiau, nes dokumentų patikrinimas rimtesnis. Bet mikroautobusas vis tiek juda greičiau nei vilkikas su pilnu kroviniu – ten eilės ilgesnės.

Kas jei siuntą stabdo muitinė?

Tada lauki. Mes kaip vežėjai negalim paspaust mygtuko „greičiau patikrinkit“. Buvo toks atvejis kai elektrinis paspirtukas su baterija buvo sustabdytas. Muitininkai galvojo kad tai kažkoks pavojingas daiktas. Stovėjo tris dienas kol paaiškino. Klientas piktinosi ant mūsų. Na, ko mes padarysim? Blogiausia kai žmonės veža draudžiamus daiktus ir neperspėja. Tada muitinė gali konfiscuot. Aš turiu sąrašą ko negalima, bet pats šimtu procentų nesu tikras dėl visų baterijų tipų. Geriau paklaust pirmiau.

Ar reikia angliškas siuntos deklaracijas pildyti pačiam?

Ne, mes pildom. Bent jau jei važiuoja su mumis. Yra tokių kurie sako – pats pildyk, taip pigiau. Na, gali pildyt jei moki. Bet EORI numeris, CN kodai, neteisingai įrašytas svoris – visa tai gali vėlinti krovinį. Aš jau minėjau – mes per dvidešimt ketverius metus matėm visko. Kartais klientas pats užpildo, o paskui skambinėja kodėl siunta nepraeina. Tai mūsų paslauga įskaičiuoja dokumentus, nes be jų mikroautobusas nuvažiuos, o muitinėj nepraslys. O laikas gi pinigai.

Pakrovimas, iškrovimas ir paslaugos klientui

Ar vairuotojas pats kraus mano daiktus?

Vienas – ne. Jei tai viena dėžė, tai dar sutvarkys. O jei trys spintos ir šaldytuvas – ne, reikia pagalbininko. Arba mokėt už pakrovimą. Kartais klientai to nesupranta. „Kodėl jis nepakėlė?“ Na todėl kad jis vairuotojas, o ne krovėjas. Nors pas mus daugelis vairuotojų ir padeda, bet tai ne jų pareiga. Atsimenu istoriją kai vairuotojas pats nešė pianiną – sugadino nugarą, dvi savaites nebedirbo. Mes padengėm ligos algą. Dabar aiškiai sakom – pagalba yra paslauga, ne pareiga.

Ar pristatot į duris Londone ar tik iki sandėlio?

Į duris, į butą, į kiemą. Kur reikia. Tik jei tai devintas aukštas be lifto – tada jau šnekėsimės. Buvo atvejis kai klientas gyveno tokiam aukšte Holborn rajone. Vairuotojas nešė dėžes laiptais, nes lifto nebuvo. Gerai kad dėžės lengvos. Bet jei sofa? Tada tenka ieškot draugų pagalbos arba mokėt papildomai. Mikroautobusas gali stovėt prie pat laiptinės, bet jis neužlips į tavo butą. Ai, dar vienas niuansas – centrinis Londonas, parkavimas. Kartais reikia atnešt siuntą iš mašinos gatvėj nes negalima sustot ilgiau.

Ar galiu važiuoti kartu su savo siunta?

Čia populiarus klausimas. Kartais taip, bet ne visada. Priklauso nuo to ar yra vietos. Jei pilnas mikroautobusas krovinių – ne, nepriims. O jei laisva viena sėdynė – kodėl gi ne. Bet turi žinot kad kelias ilgas, sėdim vietoj nėra patogiausioj, ir jei vairuotojui reikia miegot cabinoj (na, vertėjau kėdėj), tu irgi turėsi taikytis. Atsimenu vežėm vieną studentę su dviem lagaminais. Visą kelią kalbėjom apie lietuviškus cepelinus. Buvo smagu, bet ji paskundė kad nugara šąla. Tai va, prabangos mažai, bet atvežėm sklandžiai.

Ar turite saugojimą jei aš negaliu iškart pasiimt siuntos?

Turim, bet tik Londone ir Vilniuje. Jei reikia saugot dvi tris dienas – be problemų. Ilgiau – mokama. Kai kurios įmonės siūlo „nemokamą saugojimą mėnesiui“ – na, nežinau, kas tai apmoka, gal jie auginti nori tavo siuntą. Mes realistai žiūrim – erdvė kainuoja. Buvo nutikę kad klientas tris savaites neatvažiavo siuntos. Paskui pyko kad mes saugojam už pinigus. Na, dešimt eurų savaitė – tai ne turtai. Bet jei nepatinka, pasiimk laiku.

Paskutiniai patarimai ir kaip nepasiklysti

Kaip atskirti normalų vežėją nuo aferistų?

Labai paprasta. Jei tik telefonas, tik Messengeris, tik grynieji – bėk. Normali įmonė turi svetainę, sutartis, sąskaitas. Buvo labai liūdnas atvejis kai moteris sumokėjo du šimtus eurų už siuntą kokiam facebook tipui. Jis dingo. Nei mašinos rego, nieko. Aš pats du kartus per metus girdžiu tokius skambučius. Taip, mūsų kaina kartais didesnė nei kažkokio skelbimo portale. Bet aš dirbu dvidešimt ketverius metus, mano pavardė žinoma, telefonas nepasikeitęs. Tai tiek to verta. Per pigus mikroautobusas į Angliją dažniausiai būna spąstai.

Ką darai jei siunta neatitinka aprašymo kai atvažiuojam pasiimt?

Šnekam. Kartais klientas sako „dviejų krėslų“ o pasirodo keturi. Tada naudojam formulę – ar telpa, ar ne. Jei telpa, bet pritampa labai tight – paimam bet perspėjam. Jei netelpa – sorry, kitas kartas. Būna kad žmonės stengiasi neperrašyt sąrašo, galvoja kad vairuotojui vis tiek. Bet vairuotojui ne vis tiek, nes jam nuo to priklauso kaip kraut ir ar tilps kitų klientų daiktai. Čia kaip tetris. Vienas neteisingai sudėtas krovinys gali sugriaut visą planą. Būna kad tada siunta važiuoja kitu reisu. Niekas dėl to nedžiūgauja.

Koks pats svarbiausias patarimas renkantis siuntų pristatymą mikroautobusu į Angliją?

Nepulk ant greičio vien. Greitis svarbu, aišku, žmonės renkasi mikroautobusą būtent dėl to. Bet paklausk savęs – ar ši įmonė atsakinėja į klausimus? Ar duoda aiškų kainos skaičiavimą? Ar žino kada išvažiuoja? Aš per savo karjerą mačiau tiek gerų tiek blogų pavyzdžių. Kartais geriau palaukt dieną ilgiau, bet turėt ramybę. Ir dar – pakavimas. Žmonės, rimtai, pakavimas. Trečdalis visų problemų kyla ne dėl vežėjo, o dėl to kad kažkas suvyniojo krištolinį vazą į tris laikraščio puslapius. Mikroautobusas važiuoja greitai, bet ne skraido. Kelias yra kelias.

Taigi, siuntų pristatymas į Angliją trumpiausiu laiku mikroautobusais yra realus dalykas, bet reikia žinoti su kuo dirbi. Greitis ateina su kaina, bet ir su lankstumu. Jei renkiesi vežėją – klausk, abejok, lygink. Nebijok skambint du kartus. Aš pats kartais pasimetu visų naujų taisyklių labirinte, bet esmė lieka – sėdi vairuotojas, važiuoja kelias, tavo daiktai turi ateit tvarkingai. Viskas paprasta, kol nenori pernelyg pigiai ir pernelyg greitai. Ir nepamiršk – žmogus vairuoja, ne robotas. Sėkmės siunčiant.