Siuntų pristatymas į Angliją tiksliai greitai ir patikimai – ką verta žinoti prieš siunčiant?

Na, jei atvirai, aš jau gal su 22 metus vežioju daiktus iš taško A į tašką B, o pastaruoju metu tikrai nemažai – į tą Britaniją. Anglija visada buvo populiari kryptis, bet po Brexit situacija pasikeitė ir ne visiems tai patinka. Siuntų pristatymas į Angliją tiksliai greitai ir patikimai iš tikrųjų įmanomas, bet reikia suprasti keletą dalykų, kurių jums vakar dar niekas nepasakė. Aš čia nekalbėsiu kaip iš enciklopedijos – paprasčiausiai bandysiu paaiškinti, kaip tai atrodo iš vidaus, kai dirbi su tuo kasdien. Ir taip, kartais pasakysiu tai, ką kiti nutyli.

Kainos ir terminai – apie tai visi klausia pirmiausia

Kiek maždaug kainuoja siuntų pristatymas į Angliją tiksliai greitai ir patikimai?

Oi, štai ir pirmas klausimas. Kaina priklauso nuo svorio ir apimties. Mažos siuntos, iki 30-40 kg, kainuoja nuo kelių dešimčių iki poros šimtų eurų. Jei fūra pilna – kita kalba. Bet jei kas nors žada pervežti pusę jūsų namų už 99 eurus – tai arba melas, arba kažkas bus nutylėta. Aš mačiau atvejų, kai klientas susimokėjęs vėliau dar mokėjo sandėliavimą, nes niekas nepasakė apie papildomus mokestėlius. Tiesiog paklauskite iš karto – ar tai galutinė suma?

Kiek laiko dažniausiai važiuoja siunta į Angliją?

Standartiškai, jei viskas gerai, mašina iš Lietuvos iki Londono važiuoja apie 3-4 dienas. Kartais per dvi paras, jei muitinė lengvai praleidžia. Bet yra vienas bet – savaitgaliai, šventės ir tos prakeiktos eilės prie Folkestone tunelio. Kartą klientas skambino man po šešių dienų, nes siunta stovėjo kelyje. Pasirodo, Prancūzijoje buvo streikas. Jūs tiesiog sėdite ir laukiate, o aš bandau jums paaiškinti kodėl taip nutiko. Realiai verta skaičiuoti 4-7 darbo dienas.

Aš labai skubu – ar galiu gauti garantuotą pristatymą per 48 valandas?

Garantuotą per 48 valandas? Aišku, galima, bet kaina kyla gerokai. Yra express paslaugų, važiuojančių tiesiogiai. Bet net ir tada dokumentai pasienyje kartais stringa. Jei lemia kiekviena valanda – skriskite patys su lagaminu. Jei siunta didelė – fiksuotos datos egzistuoja, bet kainuoja dvigubai ar trigubai. Bet ne visi klientai supranta, kodėl per trasą nepavyksta nugabenti per pusdienį. Aš tokius variantus siūlau retai, nes dauguma sutrinka pamatę sąskaitą.

Kodėl vieni vežėjai siūlo ženkliai pigiau nei kiti?

Čia tas pats, kaip su šampanu – yra už 8 eurus, yra už 80. Brokeriai pasiima antkainį. Individualūs vairuotojai veža patys ir gali nuleisti kainą. O yra tokių, kurie žada auksą, o paskui dingsta. Pigiausia ne visada blogiausia, bet kartą mačiau vaikinuką, kuris siūlė kilogramą už 50 centų. Pasirodo, neturėjo nei licencijos, nei draudimo. Mašiną sustabdė policija, siuntos savaitę stovėjo. Ką jau kalbėt. Geriau permokėti trisdešimt eurų, nei gauti tokią staigmeną.

Ar pasitaiko paslėptų mokesčių, kurių neparašo internete?

Taip pasitaiko, ir tai vienas nešvariausių dalykų šitoje industrijoje. Matote kainą, susižaviite, pasirašote – o paskui išlenda sandėliavimas, muito tarpininkavimas, kuro priemoka. Aš stengiuosi iškart pasakyti viską iki cento, bet turiu pripažinti – kai kurie kolegos taip nedaro. Nemalonu apie tai kalbėti, bet faktas. Jei kaina stebina savo pigumu – štai raudona vėliava. Paklauskite tiesiai – ar tai galutinė kaina? Ar dar bus neiškarto papildomų priemokų? Bent jau aš taip darau.

Muitai ir popieriai – velniava, nuo kurios niekur nedingsi

Ar siunčiant į Angliją reikia muitinės dokumentų?

Taip, reikia, ir daug kas apsiverkia. Nuo 2021 metų Anglija – nebe ES. Turi būti sąskaita, prekių aprašymas, eksporto deklaracija. Jei asmeniniai daiktai – reikia pasirašyti, kad tai naudoti daiktai. Aš pirmą kartą pildydamas po Brexit truputį susipainiojau, nors buvau senas vilkas. Dabar aišku, bet pradžia buvo juokinga. Svarbiausia – nepamiršti, kad be popierių siunta stovės pasienyje arba grįš atgal. Popieriai svarbiau nei graži dėžė.

Kas tas EORI kodas ir ar jis man būtinas?

EORI – registracijos numeris eksportuotojams. Jei siunčiate asmeninius baldus tėvui Londone – teoriškai galite ir neturėti, bet tada tarpininkas turės savo. Patogiau, kai klientas pats jį turi, procesas eina greičiau. Patarčiau pasitikrinti, ar jūsų įmonė pasirūpino. Jei ne – verta sutvarkyti. Nuo 2021 metų be EORI viskas stringa kaip pakelės kavinėje per šventes. Aš tiksliai nepamenu kada pirmą kartą pildžiau, gal 2002-aisiais (ar gal 2003-aisiais), bet atsimenu kad buvo gruzas. Sistema be šito numerio jūsų nemato.

Siunčiu dovaną sesei – ar irgi reikia deklaruoti?

Šitas klausimas visada juokina. Taip, dovanos turi būti deklaruotos. Muitininkas neatleidžia už meilę seseriai. Reikia sąskaitos, vertės, net jei tai senelės megztinis. Vertė turi būti reali – jei įrašysite 0 eurų, įtars, kad kažkas kita. Kartą klientė siuntė žaislų dėžę, vertė 300 eurų, bet įrašė 20. Kilu klausimų, teko aiškintis. Net dovanos turi popierius. Meilės muitinei nepakanka, deja. Parašykit tiesiog kokia rinkos vertė būtų.

Ką reiškia ta CN klasifikacija ir ar tikrai to reikia?

CN kodas – prekių klasifikatorius. Pagal jį muitinė nusprendžia, koks muitas ir ar leidžiama įvežti. Jei visas butas asmeninių daiktų – ne kiekviena kojinė turi tikslų kodą. Tada rašoma bendrai: household goods. Aš pats visų kodų neišmanau mintinai, tik dažniausiai naudojamus. Kartais paklausiu savo agento jei kyla abejonių. Nebijokite klausti – geriau paklausti negu vėl pildyti dokumentus. Agentas visada pagelbėja, tik ne visi apie tai šneka.

O kas jei muitinė sulaikys mano siuntą?

Tada prasideda etapas, kai norisi gerti kavą tamsioje kampelyje. Sulaikymas gali įvykti dėl blogų dokumentų, neaiškaus turinio, įtartinos vertės. Paskambina tarpininkas, reikia pateikti paaiškinimus arba mokėti muitą. Blogiausia – kai siunčiate maistą. Kartą klientas siuntė lietuvišką dešrą į Birmingemą. Muitinė paėmė ir viskas. Nebeišgelbėsi. Tai jeigu abejojate – geriau nepūsti rizikos. Anglijos muitinė dabar tvarkinga kaip šveicariškas laikrodis.

Pakavimas ir ribojimai – čia visi pridaro klaidų

Kaip iš tikrųjų reikia pakuoti siuntą į Angliją?

Stipriau nei manote. Anglijos kelyje bus vibracijų, temperatūros svyravimų. Kartonas turi būti dvigubas, viduje – putplastis, burbulų plėvelė. Aš sakau: jei dėžė atlaikytų kritimą iš metro aukščio, gal ir atlaikys kelią. Bet nėra garantijų. Reikia juostos sandariai, kampų sutvirtinimo. Kartą pats (o gal ne pats, o tada dar naujas kolega) praleidau pro akis blogai užsegtą dėžę ir veidrodis atvažiavo kaip dėlionė. Nuo tada reikalauju – arba pakuoja profesionalai, arba aš pamokau.

Ar galiu į siuntą įdėti lietuviško maisto?

Techniškai galite, bet labai nerekomenduoju. Pieno produktai, mėsa, kiaušiniai – importuojami griežtai. Jei muitinė pagaus – naikina ir gali bausti. Buvęs klientas slėpė šaltibarščius termo krepšyje. Pastebėjo. Visą siuntą laikė papildomas pusdienis, o šaltibarščių nebebuvo. Siųskite sausainius, šokoladą, džiovintus grybus. Sausas produktas geriau nei tas, kuriam reikia šaldymo. Muitinės šunys apie tai neturi nuomonės – jie tiesiog ieško.

Kas nutiks jei supakuosiu į seną kartoninę dėžę nuo batų?

Na, jei ten keramika – gausite puodų dulkių. Senos dėžės yra silpnos, be to fūroje jos nestackinamos gerai. Daiktai spaudžiami vieni kitus, subyra. Buvę, kad klientas supakavo dokumentus senoje dėžėje – atlaikė, nes plastikiniai viduje. Bet lempą ar stiklą? Ne. Aš kartais namuose taip darau kai skubu, bet tarptautiniams pervežimams – ne. Pirkit normalias dėžes. Jos kainuoja eurą kitą, bet sutaupysite nervus. Kartonas nuo batų skirtas batams.

Koks didžiausias svoris be problemų?

Iki 30-31 kilogramo į vieną dėžę ant sofų pakylama be vargo. Bet jei asmeninių daiktų siunta, dažnai vežame po 100-300 kg. Tada reikia furgono, paleių. Tikslus limitas priklauso nuo vežėjo technikos. Mikroautobusai neveža daugiau nei 1200 kg, kiti – iki 3 tonų. Svoris turi atitikti mašinos galimybes. Kartą Vilniuje į seną mikriuką kraunant supratome, kad svoris per didelis. Pareigūnai galėjo neiškarto pamatyti. Teko perskirstyti į dvi mašinas.

O elektronika – ar saugu siųsti?

Saugu, bet reikia žinoti. Baterijos, ličio jonų – jautrus klausimas. Fūrose dėl to gali kilti problemų. Telefoną, kompiuterį – galima, bet tvirtai supakuoti. O elektrinis paspirtukas ar dviratis su akumuliatoriumi jau reikalauja specialių ženklų. Buvę, kad vairuotojas pasiėmė elektrinį įrankių komplektą be žymėjimo – muitinėje kilo klausimas. Vėlavom 4 valandas. Jei elektronikos daug – praneškite iš anksto. Bus ramiau ir jums, ir tam vaikinu vairuotojui sėdinčiam prie vairo.

Kas vyksta kelyje – stebėjimas, vėlavimai ir kitos smulkmenos

Ar aš galiu matyti kur mano siunta važiuoja?

Taip, beveik visada galima sekti. Bet skiriasi kaip. Kartais tai vairuotojo numeris, kuriuo galite paskambinti. Kartais – programa kurioje matote, kad mašina juda per Lenkiją. Jei kas nors sako, kad bus GPS ant kiekvienos dėžės – tai fantastika. Realiai sekamas automobilis. Aš duodu kontaktą ir sakau – skambinkit vairuotojui, jis pasakys kur yra. Kartais tai patikimiau nei aplikacija, kuri užstringa kaip tik prie Calais uosto. Žmogiškas kontaktas dar geriau.

Kas jei vairuotojas neatvažiuoja sutartu laiku?

Tada skambinate ir nervinatės – normalu. Kartais stringa muitinėje, kartais – kitame kliente, kartais sugedo mašina. Bet būna ir kitaip. Kartą turėjau atvejį, kai vairuotojas pamiršo, kad turi atvažiuoti į Kauną. Iš tikrųjų pamiršo. Skambinau pats, jis gėrė kavą Londono priemiestyje. Patikimi vežėjai turi atsarginius planus. Blogi – dingsta. Geriau žinoti telefoną žmogaus, kuris atsako, o ne tik gražų interneto puslapį. Ir nepatikėkit, jei sako „po valandėlės“ jau trečią kartą.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Londoną?

Kartais taip, bet dažnai – ne. Fūros renka siuntas po Europą, jūsų dėžė perkraunama kitoje mašinoje. Tai groupage, dalinis krovimas. Tiesiogiai važiuoja tik pilnai užsakytos fūros. Tada mašina surenka ir važiuoja tiesiai pas jus. Kaina atitinkamai – nuo tūkstančio eurų į viršų. Jūs galvojate, kad fūra stovi jūsų kieme ir laukia kol sudėsite daiktus, bet realybė kitokia. Aš mėgstu tiesioginius reisus, bet dauguma nori ekonomijos. Tenka aiškinti – tiesiai ir pigiai kartu nebūna.

Ar daiktai važiuoja su kitų žmonių daiktais?

Taip, jei dalinis krovinys. Jūsų dėžės stovi šalia kitų baldų, kartais – traktoriuko ar šaldytuvo. Nieko blogo, jei supakuota normaliai. Blogiausia, kai kas nors veža chemiją be saugos ženklų. Buvęs atvejis – klientas atsiuntė sodo chemijos buteliukus nepranešęs. Prakiuro ir sugadino kito kliento užuolaidas. Gražu žiūrėt buvo ne. Dabar kiekvieną kartą klausiu – kas viduje? Jei neaišku – atidarom. Geriau penkios minutės prie pakrovimo negu savaitė aiškinimosi vėliau.

Ką daryti jei siunta tiesiog dingsta?

Pirmiausia – nepanikuoti. Dažniausiai ji pasiklydusi sandėlyje arba sukrauta netinkamai. Skambinkite vežėjui. Jei turite draudimą – rašykite oficialų skundą. Bet yra liūdnų atvejų su neaiškiais brokeriais, kurie pasiima pinigus, meta pretenziją į šiukšlių dėžę, o paskui nebeatsiliepia. Mačiau tokią įmonę, kuri per metus prarado tris siuntas ir pakeitė pavadinimą. Po pusės metų vėl veikė toje pačioje gatvėje. Po tokių istorijų aš visada patikrinu įmonės istoriją internete prieš rekomenduodamas.

Kaip nepasiklysti renkantis kam patikėti siuntą

Kaip atskirti patikimą įmonę nuo pavojingos?

Žiūrėkite į smulkmenas. Ar jie turi fizinį adresą? Ar atsako į skambučius? Ar duoda rašytinę sutartį? Patikimi žmonės dirba metai iš metų, turi rekomendacijas, gali parodyti savo mašinas. O tie, kurie žada pristatymą į Angliją tiksliai greitai ir patikimai per vieną dieną už stebuklingą kainą – arba naujokai, arba melagiai. Reputaciją uždirbi dešimtmetį, o prarandi per vieną blogai nuvežtą krovinį. Kartą mano klientas pasitikėjo gražiu dizainu. Buvo juokinga paskui.

Ar verta taupyti ir rinktis neaiškų vežėją?

Suprantu, norisi sutaupyti. Bet kai kaina 40% mažesnė už rinkos vidurkį – klauskite kodėl. Gal neturi draudimo? Gal veža be licencijos? Buvęs atvejis – moteris susirado vežėją per skelbimų portalą. Jis pasiėmė 5 klientų pinigus, sukrovė į seną tranzitą be techninės apžiūros. Sustabdė Latvijoje. Siuntos savaitę stovėjo. Taupymas neatpirko nei nervų, nei laiko. Kartais pigiau – gerokai brangiau. Aš ne prieš pigiau, bet būkit atsargūs. Pinigus uždirbti sunkiau nei prarasti.

Kai atidarau dėžę Londone – o ten viskas sudaužyta. Ką daryti?

Fotografuoti. Visada fotografuoti pakuotę prieš atidarant. Jei dėžė šlapia, sulūžusi – tai įrodymas. Rašykite aktą vežėjui. Jei supakavote patys į silpną popierių – draudimas gali nekompensuoti. Aš mokinu klientus filmuoti pakrovimą. Skamba paranojiškai, bet padeda. Buvę, kad vaizdo įraše matėsi jog stiklas pakrautas sveikas, o Londone – trupiniai. Draudimas sumokėjo per 10 dienų. Be įrodymų būtumėm laike šluotelę. Dokumentai, žmonės, dokumentai. Pamiršus juos belieka tik gailėtis.

Kodėl kai kurie brokeriai nustoja atsiliepti gavę avansą?

Todėl, kad jie – pardavėjai, ne vežėjai. Brokeris parduoda jūsų krovinį trečiai šaliai, gauna komisinius ir nesidomi toliau. Jei trečia šalis stringa – brokeris slepiasi. Aš dirbu ir kaip tarpininkas, bet stengiuosi nemelsti. Jei stringa – skambinu pats. Bet yra kolegų, kurie meta ragelį. Mačiau tai savo akimis. Jie pakeičia telefono numerį ir toliau renka užsakymus. Tai erzina sąžiningus. Renkantis – klauskite, ar tai brokeris ar vežėjas. Jei brokeris vengia pasakyti kas veš – bėkite. Sutartys turi nurodyti kas atsakingas.

Siuntų pristatymas į Angliją tiksliai greitai ir patikimai įmanomas tik tada, kai dirbama be slėpynių. Rinkitės žmones, kurie kalba aiškiai, rašo sąžiningas kainas, turi ką parodyti. Nesuskaičiuojamą kartą mačiau, kaip noras sutaupyti porą eurų baigdavosi mėnesiais nervų. Aš jau nebe tas jauniklis, kuris tik vadovauja mašinoms iš kabineto – žinau, kur slepiasi problemos. Pasitikėkite, bet patikrinkite. O tada siųskite ramia širdimi. Daugiau jums ir nereikia.