Siuntų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų: kaip viskas vyksta, kad nekiltų noras varytis plaukų

Atrodo, siųsti daiktus į Angliją turėtų būti paprasta – nupakuoji, padedi ant stalo, kažkas atvažiuoja ir nugabena. Bet jei taip būtų, aš čia nesėdėčiau ir 20 metų neklausyčiau, kaip žmonės nervinasi dėl vieno lagamino ar dviračio. Durų iki durų paslauga skamba gražiai, bet yra niuansų. Ne paslaptis, kad po Brexit viskas pasikeitė, bet žmonės vis dar bando siųsti tą pačią paštu kaip 2005-aisiais. O čia mes kalbame apie tikrą siuntų pervežimą į Angliją nuo durų iki durų – kai atvažiuoja pas tave, paima ir nuveža iki kito galo.

Pirmas kontaktas – skambutis ir popieriai

Kiek laiko iš tiesų trunka siuntų pervežimą į Angliją nuo durų iki durų?

Nuo dviejų iki penkių darbo dienų, jei važiuoja tiesiogiai ir nėra jokių spūsčių Doverio uoste. Kartais savaitė. O jei Kalėdos arba eilinis penktadienis Anglijoje, kai visi išvažiuoja į sodą – gali ir ilgiau. Aš nesu orų prognozuotojas, bet bendrai paėmus, Šiaurės Londone daiktus atiduos greičiau nei kur nors Cumbrijoje tarp kalniukų. Tiesa, buvę ir tokių atvejų, kai vilkikas sugedo – tai tada net 10 dienų stovėjo. Bet tai... na, reta. Tikriausiai. Jeigu skubate, geriau nepūsiu oro ir pasakysiu – užsakykit ekspreso paslaugą, nors ji brangesnė. Du kartus brangesnė.

Ar reikia kokių nors popierių, kai veža iš Lietuvos į Angliją?

Po Brexit taip, reikia. Nebe tas laisvas judėjimas kaip anksčiau. Reikia sąrašo, pakavimo lapo, kartais vertimo, jei sudėtingi daiktai. Muitinė nori matyti, kas viduje. Jei siunčiate asmeninius daiktus – galima deklaruoti kaip used household goods. O jei komercinę siuntą – ten jau kiti tarifai. Su popieriais aš niekada nestumdavau – geriau per daug nei per mažai. Kartais klientai atsiunčia aprašymą, kurio net pats nesuprantu, bet sprendžiame. Svarbiausia – EORI numeris jei verslas, o jei ne – pasas arba ID kopija gali praversti.

Ar lagaminą galiu siųsti kaip siuntą?

Gali. Dažnai žmonės taip ir daro. Tik lagaminą reikia apvynioti plėvele, nes rankenos užsipaišo, ratukai nukenčia. Aš mačiau, kaip vienas gražus "Rimowa" lagaminas atkeliavo be vieno rato – širdis kraujuoja. Tiesa, durų iki durų pervežime tai neblogas būdas, nes lagaminas jau turi formą. Tik nepamirškite viduje kažko minkšto – jei dėsite stiklainius su agurkais (o tai nutinka), jie gali... sulūžti. Tada kvapelis ne pats maloniausias. O dėl muitinės – jei lagaminas uždaras, gali prireikti aprašyti vidų.

Pakavimas – čia visi klysta

Ar galiu pats supakuoti ar verčiau tegul jie tai daro?

Abu variantai veikia. Jei patys – sutaupote, bet atsakote už kokybę. Aš pats esu matęs klientų, kurie supakuoja į tą plastikinę – kaip ten... – į juodą šiukšlių maišą ir nušauna lipnia juosta. Nejuokauju. Tada stebisi, kodėl sulankstyta. Jei mūsų žmonės pakuoja – mokate daugiau, bet gaunate dėžes, bublį, medines apskardas jei reikia. Kartais verta, kartais ne. Smulkmenoms – pats. Stiklo indams – tegul profesionalai. Arba bent padėkite į maišelį su oro burbuliukais, nors tai jau ne pilnas saugumas.

Ką daryti, jei siunta – ne dėžė, o kažkoks keistas daiktas, pavyzdžiui, dviratis?

Imame. Bet ne pavienį. Arba jei pavienį – tada jau specialiai, nes reikia paruošti vietą. Dviratis turi būti be pedalų (arba jie apvyniojami) ir apvyniotas putomis. Kartais žmonės atneša... kaip čia pasakius... sulūžusį dviratį su vadu ir tikisi stebuklo. Mes ne dviračių meistrai. Bet taip, durų iki durų pristatymas įmanomas. Tik nepamirškite, kad dviratis užima vietą, o vietą vilkike skaičiuojame centimetrais. Du dviračiai – jau kaip viena didelė dėžė. O kaina atitinkamai auga, nes skaičiuojam ne tik svorį.

Kaip supakuoti stiklines lėkštes, kad jos neišbyrėtų vidury Baltijos?

Stiklo pakavimas – mano nemėgstamiausia tema, nes ten visada stresas. Kiekviena lėkštė atskirai į popierių, tada į burbuliukus, tada į dėžę, dėžėje tuščios vietos užpildytos putplasčiu. Ir rašikliu užrašyti "Stiklas" – ne raudonai, bet aiškiai. Nes pervežimas į Angliją trunka ilgai, vilkikas vibruoja. Kartais vairuotojai kietai stabdo. Jei dėžėje lėkštes sudėsit tiesiog viena ant kitos... na, tada gausit puikią mozaiką. Buvęs klientas taip atsiuntė indus mamai – mama gavo stiklo dulkes. Netvarkinga, bet svarbu. Apvyniokite kiekvieną atskirai.

Kaina ir kodėl visi skirtingai skaičiuoja

Kiek kainuoja durų iki durų pristatymas paprastai?

Eurų 90–250 dažniausiai, priklausomai nuo svorio, apimties ir to, ar reikia kėlimo platformos, jei gyvenate aukštai. 30 kg dėžė iš Vilniaus į Birmingemą gali kainuoti 110 eurų. O jei tai seifas – visai kas kita. Turiu pripažinti, kad tikslią kainą pasakau tik pamatęs daiktą, nes žmonės kartais sako "maža dėžutė", o ji sveria 70 kilų. Tada tenka perskaičiuoti. Bet nemeluosiu – paskambinus galima orientaciją pasakyti per 5 minutes. Kartais per 10, jei sistema stringa. Nepykstu, patikrinu du kartus.

Kodėl vieni ima 80, o kiti 300 eurų už tą patį?

Na, čia kaip su taksi – arba važiuoji su normaliu, arba su tokiu, kur viduje kvepia kava ir pasakomis. Pigiausiai – daliniai kroviniai, bet tada jūsų siunta keliauja su kitomis, gali būti perkraunama. O brangiau – kai pasiima ir nuveža tiesiai, be persėdimų. Dar yra tarpininkai, kurie pasiima jūsų siuntą, parduoda ją didesnei firmai, o ta dar didesnei. Jūs mokate 300, o pirminis vežėjas gauna 90. Aš nelabai mėgstu šito modelio, bet jis egzistuoja. Tiesiog mokate už garantiją arba ne. Rinkitės atsakingai, o ne pagal vieną skelbimą.

Ar galiu pats atvežti siuntą į jų terminalą, jei pigiau išeina?

Taip, bet tada tai nebe durų iki durų, o terminalo pasiėmimas, suprantat? Aš pažįstu klientų, kurie veža daiktus į Kauną ar Vilnių patys, kad sutaupytų 20 eurų. Kartais tai prasminga, jei gyvenate šalia. Bet jei iš Panevėžio – jūsų laikas ir benzinas. Skaičiuokit. Be to, ne visada terminalas turi vietą didelėms siuntoms. Buvę, kad žmogus atvarė su didele spinta, o ten niekas nepriima – netelpa į įėjimą. O paskui pykstasi. Nemalonu. Geriau tegul paima nuo slenksčio. Jūs ramus, jie ramūs.

Kas nutinka kelyje ir ko tikėtis

Ar tikrai jie atvažiuoja iki mano buto Klaipėdoje ir nuveža iki Londono buto?

Taip, būtent tai ir yra durų iki durų siuntų pervežimas. Bet "iki buto" turi niuansą. Iki durų – taip. Vidun nešti – jau derinama atskirai. Jei aukštas be lifto Londone ir ketvirtas aukštas Klaipėdoje – klausimas, kiek tai kainuos extra. Kai kurios įmonės nemokamai iki pirmo aukšto, o tada jau kainuoja. Patarčiau apie tai užsiminti iš karto. Ne po to, kai vairuotojas stovi laiptinėje ir sako, kad nenesios. Nesutinku, kad nenesioji, bet bėda, kai to nepasakyta iš anksto. Aišku, suprantama, jei ant svorio.

Kaip jie randa tą adresą Anglijoje, jei ten sodai be namo numerio?

Ten jau GPS ir patirtis. Anglijoje adresų sistema kartais... keista. Yra tokie namai su pavadinimais be numerio. Tada gerai būna, jei paliekate telefono numerį gavėjo. Nes jei vairuotojas važiuoja iš Lietuvos, su navigacija, o paskui – oho – nėra ne tik žmogaus, bet ir aiškaus kelio... Būna problemų. Aš turėjau siuntą, kurią teko palikti kaimynui, nes tvora buvo per aukšta, šuo bijoklė laukė, o vairuotojas nežinojo, kad tai privatus kelias. Tiesiog paliekam kontaktus. Visada. Du numerius, jei galima.

Ar draudžia siuntą kelyje?

Draudimas – sudėtinga tema. Bendrai, profesionalūs vežėjai turi CMR draudimą, bet jis ne visada padengia realią vertę. Jei vežate kompiuterį už 3000 eurų, o CMR atlygina pagal kilogramą – gausite kelis šimtus. O ne tris tūkstančius. Todėl brangiems daiktams patariu drausti atskirai. Tai kainuoja papildomai, bet miegate ramiau. Buvę atvejų, kai žmonės vežė antikvarinius veidrodžius ir jie skilo. Nors ir buvo užkrauta atsargiai. Nelaimė. CMR čia tik checkbox, ne stebuklas.

Kas jei siunta sulūžta kelyje? Klausiu, nes draugui taip buvo.

Gaila draugo. Tada reikia fiksuoti viską – nuotraukos, aktas, CMR lapas. Ir pranešti per 7 dienas, jei ne kitaip sutarta. Tikėkitės, kad procesas nebus greitas. Kartais įmonės tempia gumą, ypač jei neturi gerų procedūrų. Tiesa, jei pats supakavote blogai – atsakomybė dalinė. O jei vežėjas pridarė – jie turi atsakyti. Saugokite dokumentus. Ir nerašykite ant dėžės "Dėmesio" mažomis raidėmis. Tai nieko nereiškia. Būna, kad žmonės kaltina vieni kitus, o foto nėra. Tada – blogiausia pozicija.

Dokumentai ir tai, kas pasikeitė po Brexit

Ar reikia siuntą registruoti muitinei kitaip po Brexit?

Taip. Nebeliko tos laisvės kaip anksčiau. Dabar reikia EORI numerio, jei komercinis siuntimas. Jei asmeniniai daiktai – užpildoma muitinės deklaracija. Kartais reikia įrodyti, kad tai jūsų naudoti daiktai, ne pirkimas pardavimui. Aš nesu muitininkas – (o gal ir būčiau blogas muitininkas, tiesą sakant) – bet žinau, kad be popierių siunta stos. Ir stovės. Ir brangs. Yra paslaugų, kur imasi ir muitinę sutvarkyti, bet kainuoja. Patarimas: jei siunčiate giminės daiktus, pridėkite rankinį laišką ar seną sąskaitą faktūrą kaip įrodymą. Padeda atremti įtarimus.

Ar galiu siųsti maisto produktus, pvz., šakočio?

O, šakočio klausimas... Klasika. Po Brexit gyvulinės kilmės produktai – sudėtingai. Pienas, sūris, dešros – oficialiai ne, nebent spec. leidimai. O štai šakotis, jei be šviežio pieno įdaro... na, čia pilka zona. Aš nežinau 100% ar griežtai tikrins kiekvieną batoną. (Čia reikėtų patikrinti, bet dažnai praleidžia jei komerciškai nepanašu.) Vaisiai, daržovės – uždrausta. Sausi produktai – dažnai praeina. Bet jei gavėjas Anglijoje nepriima muitinės patikrinimo, gali tekti mokėti muitą ar net sunaikinti. Rizika yra. Aš asmeniškai šakčio nevežčiau, bet jei jau reikia – sausa forma.

Blogieji vaikinai ir keblios situacijos

Kas jei pristatymo vairuotojas piktas arba grubus?

Nutinka. Ne idealus pasaulis. Jei matote, kad žmogus neteisėtai elgiasi – fiksuokite, rašykite įmonei. Rimti vežėjai tai priima ir tvarko. O jei tai pavienis vairuotojas, kuris dirba "per pažįstamą"... ten jau kitas reikalas. Aš pats esu matęs atvejų, kai klientai skambina ir sako, kad vairuotojas apsišaukėl. Tada aišku, kad ta įmonė nefiltruoja personalo. Patarimas rinkitės ne pagal kainą, o pagal atsiliepimus. Pigiausias dažnai reiškia permestą atsakomybę. Vairuotojas – tavo veidas tą dieną. Ir jo nuotaika neturi gadinti jūsų siuntos kelionės. Nors visi kartais blogai išsimiegoję.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą, kai siunta jau išvažiavusi iš Lietuvos?

Techniškai taip, praktiškai – sudėtinga. Jei siunta dar vilkike, važiuojančiame per Vokietiją – galima. Jei jau krovinys atiduotas Anglijos partneriui – tada kainuos papildomai, kartais daug. Buvo toks atvejis: moteris pakeitė adresą, o siunta jau buvo iškrauta Milton Keineso terminale. Persiųsti į Liverpulį kainavo dar 90 svarų. Nepatogu. Bet taip yra. Todėl adresą reikia tikrinti dukart prieš pristatymą. Ir dar kartą. Ir tada – atleiskit, dar kartą. Nes vėliau brangu. O jei siunta stringa, jūs nervinatės dvigubai.

Kaip žinoti, kad tikrai atvažiuos vežėjas, o ne apsimetėlis?

Gera mintis šiais laikais. Tikrinkite įmonės kodą, rekvizitus, skaitykite atsiliepimus ne tik jų svetainėje – ten viskas gražu. Paieškokite Google tikrų žmonių komentarų. Rimtas vežėjas visada atsiunčia patvirtinimą, sutartį, sąskaitą. Ir atvažiuoja su vilkiku arba bent jau su ženklu, o ne su "tik šiandien galiu persimesti". Jei žmogus rašo per Facebook messenger ir sako "duok 50 eurų į banką, o aš paimsiu rytoj" – tai jau raudona vėliava. Aš pats daug kartų matęs, kaip žmonės nusivilia pigiausiais pasiūlymais. O tada skambina mums fiksuotai po dviejų savaičių.

Ar verta siųsti baldus durų iki durų, ar geriau Anglijoje nusipirkti naujus?

Jei baldai seni, bet mylimi – siųskite. Jei IKEA spinta – ne, neverta. Kaina už pervežimą gali pranokti daikto vertę. Kavos staliuką iš Lietuvos nusivežti į Londoną kainuos tiek, kad galite nusipirkti ten tris naujus. Išskyrus... jei tai antikvarinė komoda iš močiutės. Tada verta kiekvieno cento. Buvęs klientas vežė sofą, kurią siuvo jo mama. Svarbiausia ne logika – sentimentalumas. Bet aš finansiškai pažiūrėjęs sakyčiau: baldai turi būti arba brangūs, arba nekeičiami. Kitaip skaičiuokite du kartus. O tada dar kartą. Nes surinkti ten dažnai lengviau.

Smulkūs, bet svarbūs niuansai

Kas jei svoris neatitinka – pasveriau namie ir gavosi 25, o jie sako 35?

Volumetris svoris. Čia kai didelė, bet lengva dėžė užima vietą. Jie skaičiuoja ne tik kilogramus, bet ir kubus. Jei jūsų dėžė 25 kg, bet užima vietą lyg 35 kg – mokate už 35. Nes vilkike vietos nėra daug. Aš suprantu, kad namuose to nesuprasit, bet taip veikia transportas. Būna, kad klientai pasiunta (aš irgi pasipiktinęs būnu kai kas nors man parduoda orą), bet tarptautiniuose pervežimuose tai standartas. Pasitarkit iš anksto. Kai kurie mano klientai siunčia nuotrauką prieš pristatymą – tada orientacinį skaičiavimą padarome. Ir niekas nenustemba.

Ar palikti arbatpinigių vairuotojui Anglijoje?

Anglijoje arbatpinigiai – kitokia kultūra. Nebūtina, bet malonu, jei vairuotojas padėjo nešti iki antro aukšto. Svarų ar du – niekas nenuspjaus. Bet neprivaloma. Aš kolegų ten neapmokiu, tai tikrai ne jūsų pareiga. Tiesa, jei matote, kad vairuotojas atvirai prašo – tai jau neadekvačiai. Profesionalas neprašo. Bet gali priimti. Čia toks žmogiškas momentas. Pats dovanodavau kavą rudenį, kai lauke lyja ir žmogus pristatinėja paskutinę siuntą. Taip, šiltai. Ne visi vieniši robotai. Nors robotams gal ir nereikia.

Ar galiu siųsti dviratį suvarius jį į kalną... turiu omeny, ar imsi taip supakuotą?

Taip, turiu omeny, suprantu. Jei pedalai nenuimti – jie gali įsitrenkti į kitą siuntą. Bet imame. Dažnai tenka dviračius gabenti. Idealu – išardyti, bet jei suvirintas arba negalima – apvyniojame movomis. Kalnai... oi, kalnai. Dviratis ir kalnai. Ne, kalnų nereikia siųsti atskirai. Tiesiog transporto priemonę turiu omeny. Kartais kalbu greičiau nei galvoju. Jūsų dviratis bus saugus, jei priekinis ratas fiksuotas, grandinė nesibirbia. O jei elektrinis – bateriją reikia išimti. Negalima vežti baterijų aktyviai kai kuriose klasėse. Tai svarbiau nei pakuotė.

Kiek dienų iki Kalėdų reikia išsiųsti, kad spėtų?

Gerai, kad klausiate. Spalio pabaigoje – saugu. Lapkričio vidury – dar gerai. Gruodžio antra savaitė – rizikinga. Kalėdų savaitė – praktiškai neįmanoma, nebent specialus ekspresas. Vilkikai užsistoja uostuose, visi skuba. Aš pats gruodžio 20-ąją nepriimu jau nieko, nebent ruošta iš anksto. Yra toks mitas, kad įmanoma "per tris dienas iki Naujųjų". Teoriškai gal, bet... na... nereikia tikėtis. Ypač durų iki durų paslauga, kur reikia derinti du galus. Siųskite anksti. Kitaip dovana bus sausio vidury. Ir niekam nebeįdomu.

Ar galiu siųsti tubą su tapybos aliejiniais dažais?

Aliejiniai dažai – ugniai pavojingi? Ne visada, bet dažai su tirpikliais gali būti pavojingi kroviniai. CMR klasifikacija. Jei tai menininko dažai – galima, bet reikia deklaruoti. Jei industriniai – gali būti draudžiama. Aš ne chemikas, žinokite. (Turėčiau tartis su techniku, bet dažniausiai menininkams praleidžiame jei nedidelis kiekis.) Geriausia – etiketė su sudėtimi. Nes jei muitinė atidarys ir pamatys neaprašytus skysčius – gali atsiimti didelius mokesčius ar net konfiskavimą. Specialūs dažai – brangus nevaržtas. Geriau siųsti sausus teptukus ir drobes.

Kas jei gavėjas Anglijoje atsisako priimti siuntą?

Nutinka ir taip. Tada siunta gali būti grąžinta – ir jūs, siuntėjas, mokate už kelionę atgal. Kartais dvigubai. Todėl prieš siunčiant durų iki durų būtinai suderinkite su gavėju. Aš turėjau atvejį, kad vyras siuntė žmonai daiktus po skyrybų, o žmona durų neatidarė. Vairuotojas stovėjo. Tada teko vežti į laikymo terminalą – 40 svarų per savaitę. Skaudu. Visada patikrinkite, ar kitas galas žino. Net jei tai staigmena... na, tada rizikuojate. Ir rizika materializuojasi sąskaitoje.

Ar reikia ką nors nurodyti apie baterijas elektronikoje?

Taip. Nelegalu vežti išimamas ličio baterijas nesupakuotas atskirai. Nešiojamas kompiuteris – galima, bet jis turi būti išjungtas, o baterija turi būti viduje, ne atskirai besimėtanti. Jei siunčiate atsarginę bateriją – atskirai, su spec. ženklinimu. Drone'ų baterijos – ypatingai. Po tos istorijos, kai viename vilkike... na, nebusim detalūs, bet buvo problemų. Sakau trumpai – jei elektronika, minėkite. Geriau ant dėžės parašyti "Nešiojama technika – baterija viduje" – nei tylėti ir susidurti su atsisakymu vežti. Nes tada vėl gi – vėlavimas ir pinigai.

O jei vis dar abejojate

Ką žmonės dažniausiai pamiršta prieš durų iki durų siuntą?

Adresą. Telefono numerį. Ir kad Anglijoje postcode yra šventas. Dar pamiršta pasakyti, laiptinė be lifto arba kad namuose šuo, kuris griebia paštininkus. Maži dalykai, kurie vėliai tampa dideliais. Pamenu, klientas pamiršo pasakyti, kad jo durų kodas pasikeitė. Vairuotojas stovėjo 20 minučių, skambino, niekas nekelia. O jis darbe. Tada siunta karavanu grįžo. Pamirškite egzotiškai supakuoti be sąrašo – tai trečia klaida. Ir dar – nepatikrinkite svorio. Ketvirta. Žodžiu, pasiruoškite kaip kelionei, nes tai ir yra kelionė, tik be jūsų.

Taigi, siuntų pervežimas į Angliją nuo durų iki durų nėra raketų mokslas, bet yra ką žinoti. Nepakvailiokite su dokumentais, nepagailėkite gerai supakuoti ir nepasitikėkite pirmu pasitaikiusiu "super pasiūlymu" per socialinius tinklus. Jei viską sudėliosite nuo pradžių – adresai teisingi, svoris pasvertas, o gavėjas informuotas – kelionė bus sklandi. O jei kils klausimų, skambinkit. Geriau paklausti prieš, nei aiškintis po to, kai siunta jau Doverio uoste be popieriaus. Sėkmės kraustomės ar dovanodami.