Siuntų gabenimas mikroautobusais į UK – efektyvus ir saugus

Jau gal kokių 12, gal 13 metų žiūriu į mikroautobusų bagažines, kuriose maišosi lietuviškos dėžės su užrašais „Fragile“, maišai pilni šiltų striukių ir kartais – keistų daiktų, apie kuriuos net nepagalvodavai, kad kam nors reikalingi. Siuntų gabenimas mikroautobusais į UK mano akimis – vienas efektyviausių būdų persikraustyti ar tiesiog nusiųsti daiktus, jei tik žinai, kam patiki savo mantą. Per tuos metus mačiau ir idealiai supakuotų siuntų, ir tokių, kurios atkeliauja kaip sudžiovinti sausainiai. Tiesiog pasakysiu, ką klausia klientai, kai rašo ar skambina man pirmą kartą. Jokių gražių brošiūrų – tik tai, kas realiai vyksta kelyje.

Kaina, terminai ir kodėl taip skiriasi

Kiek maždaug kainuoja siųsti kelias dėžes į Londoną mikroautobusu?

Na, žiūrėk, kaina priklauso nuo to, kiek tos dėžės sveria, kokių gabaritų ir kurioje Lietuvos pusėje stovi. Jeigu kalbam apie standartinę kelių vidutinių dėžių siuntą iš Vilniaus į Londoną, skaičius dažniausiai svyruoja nuo šešiasdešimties iki devyniasdešimt eurų. Mačiau ir pigiau vežančių, bet tada jau reikia atidžiai žiūrėti, ar tavo daiktai nekeliaus šalia ne visai deklaruoto krovinio. Šiaip mikroautobusai į UK kursuoja kas savaitę, todėl jei turi daugiau nei keturias didesnes dėžes, kaina fiksuojama už kubinį metrą arba pusę jo. Būna akcijų, bet retai.

Ar verta siųsti vieną maišą drabužių, ar geriau išvis nedarytis tokios siuntos?

Vienas maišas... žinai, štai čia jau sakyčiau, kad ekonomiškai ne visada prasminga. Vežėjas važiuoja tuo pačiu maršrutu, degalai tie patys, bet tu užimsi vietą, kurią galėjo užpildyti kažkas mokantis normaliai. Už vieną maišą gali prašyti trisdešimt keturiasdešimt eurų, o tuos pačius drabužius Londone nusipirksi pigiau. Aišku, jei ten rankų darbo megztas daiktas ar dokumentai – kita kalba. Bet dažnai žmonės nesuskaičiuoja, kad vežimo kaina viršija pačios mantos vertę. Paskaičiuok pats. (arba draugas, kuris supranta logistiką)

Kodėl vieni vežėjai skamba kaip labdaros organizacija, o kiti prašo dvigubai daugiau?

Tai čia tas pats, kaip klausti, kodėl vienas šampūnas kainuoja du eurus, o kitas dvidešimt. Pigiausi variantai dažnai reiškia, kad vairuotojas užsikrovė daugiau nei gali saugiai priglausti, draudimo nėra nė pėdsako, o jei kas nutiks – telefonas staigiai išjungiamas. Brangesni vežėjai turi patikimesnius automobilius ir dėl vienos siuntos nepridės dar trijų problemų. Mačiau atvejį, kai vairuotojas prigrūdo bagažinę iki lubų ir pakeliui pusė daiktų turėjo likti muitinėje. Po to... skambučių buvo daug.

Kiek laiko siunta keliauja iš Kauno į Birmingemą, jeigu viskas gerai?

Iš techninės pusės – dvi trys dienos dažniausiai. Vairuotojas renka krovinius, antradienį ar trečiadienį pradeda maršrutą, per naktį į Keltą, rytą jau Anglijoje. Bet... (žiūrėk, nežinau ar čia visada taip, kartais keltas vėluoja dėl orų) kartais renkama visa savaitė, nes reikia sukomplektuoti pilną krovinį. Tuomet užtrunka ir penkias dienas. Jeigu tau sako, kad rytoj 10 valandą bus Birmingeme – dažniausiai meluoja. Mikroautobusai juda pagal logistiką, o ne pagal tavo norus.

Ar galiu žinoti tikslią valandą, kada atvažiuos arba pristatys?

Tiksliai? Ne. Nebent esi karalienės svečias. Vairuotojas kelyje – ne traukinys. Gali užstrigti eilėje prie keltuko, gali pasiklysti Londone. Kartais aš pats klientui sakau – ketvirtadienio popietė, bet tai plius minus keturios valandos. Geriausia turėti telefoną šalia. Jeigu reikia chirurgiško tikslumo, mikroautobusas ne tavo variantas. Deja, toks jau gyvas procesas.

Dėžės, dokumentai ir kaip nepasimesti po Brexit

Ar reikia dabar kokių popierių muitinei, jeigu siunčiu seną komodą ir kėdę?

Brexit viską apsunkino, nors žmonės dar galvoja, kad UK – kaip kita Lietuvos gatvė. Jei daiktai naudoti, reikalinga THR2 dokumentacija, kartais CMR, priklauso nuo vertės. Ai, tiesą sakant, čia ne mano stiprioji pusė – aš geriau žinau, kaip prikrauti bagažinę. Bet mačiau, kad jei siuntėjas nėra paruošęs sąrašo, daiktai stringa muitinėje net savaitei. Tada visi nervuojasi, skambina pikti. Geriau klausk vežėjo, o ne google'ink naktimis.

Kas bus, jei dėžę supakuosiu taip, tarsi koks sandėlio gruzas?

Bus blogai. Vieną kartą klientas atidavė daiktus į panaudotus maišus, kuriuose dar vakar nešiojo bulves. Viduje buvo indai, stiklinės ir senas monitorius. Jis atkeliavo į Londoną atrodydamas kaip modernistinis meno kūrinys. Viskas sulūžo. Mikroautobusai važiuoja, stabdo, suka, maišosi bagažinėje. Kartonas turi būti dvigubas ar trigubas, viduje putų plėvelė. Jei numetus dėžę ant grindų ji subyla – blogai supakuota. Ne vežėjas kaltas. Sunku girdėti, bet taip yra.

Kiek gi tų dėžių galima sutalinti, jeigu pasidalinu mikroautobuso vietą su kažkuo kitu?

Jeigu tvarkingai stato – į standartinį mikrą telpa keturiasdešimt penkiasdešimt dėžių. Bet realybėje vietą dalinasi keli klientai, tavo dalis – gal dvidešimt. O jei turi baldų, kubas pasimeta, nes sofa užima daugiau nei dėžės. Kartais vežėjas per daug prisigauna užsakymų ir tavo daiktai atsiduria suspausti viduryje kitų. Būna, kad tenka kraustyti į kitą savaitę. Planuokis iš anksto.

Ar man pakuos viską pats, ar vežėjas atvažiuodamas užsimes ant pečių ir pradės tvarkyti?

Ne, vežėjas nėra tavo persikraustymo komandos narys, nors atrodo tvirtas. Jo darbas – transportas, o ne pakavimo paslaugos. Aišku, jei vyrukas draugiškas ir tu be rankų likęs, kartais padeda sutraukti juosta, bet tai jau žmogiškumas, ne įsipareigojimas. Pats turi turėti dėžes, popieriaus ir kantrybės. Kartais mes aptariam, kad pakuosiu pats, bet prisimenu, kad dirbau iki vėlumos ir dėžės liko neišpakuotos. Tada skambinu pagalbininkams.

Kokius daiktus geriau visai nekišti į siuntą mikroautobusu į Angliją?

Dezodorantų su dujomis, dažų, benzo – bet ko degančio. Vairuotojai dėl to baudžiami. Ginklai, dujos, augalai be sertifikatų. Kartais žmonės bando prakišti maistą – dešras, sūrius. Po Brexit tai ypač rizikinga. Vieną kartą klientė slėpė nelegalų pieno produktą, bet muitinė atsidarė. Kitaip tariant, jei abejoji – nekišk. Baudos tikros, o dar gali prarasti visą siuntą be atsako. Paprasta taisyklė: jei skystis, dujos ar maistas – geriau palikti namie.

Kas gali supykdyti arba nuvilti kelyje

Ar tikrai vežėjas pasiims tą pačią dieną, kai sutartas laikas?

Teoriškai taip. Realybėje – ne visada. Būna, kad prieš tai buvęs klientas nepasirodo, vairuotojas užstrigsta spūstyje prie Marijampolės, ir tavo eilė pasislenka. Kartais mikroautobusas stringa pasienyje dėl kažkokio kito krovinio. Aš nestatuočiau ant to gyvenimo. Jeigu sutarta trečiadienį – turi omeny plius minus pusdienio lankstumą. Pamenu, vieną kartą vairuotojas užtruko pavalgyti kebabų ir pavėlavo dviem valandom. Žmogiška.

Ką daryti, jei siunta neateina ir telefonas nebeatsiliepia?

Tada bėda. Tokiu atveju tikrinu sutartį – jei tokią turėjai. Daugelis nedraugauja su popieriais, tikiuosi geriausio. Jeigu vežėjas tiesiog dingęs – tikėtina, kad pasiėmė pinigus ir nevažiavo, arba ketina išparduoti krovinį. Pranešk policijai, jei suma didelė. Aš žinau atvejų, kai žmonės liko be baldų ir be pinigų. Todėl mano auksinė taisyklė: bent nuotrauka numerio ir asmens dokumento prieš perduodant mantą. Skamba paranojiškai? Gal. Bet geriau taip.

Ar siuntos maišosi su kitų žmonių daiktais? Ar gali kažkas pasiimti mano dėžę netyčia?

Taip, maišos. Mikroautobusas nėra asmeninis limuzinas – į jį krauna keletą klientų daiktų vienu metu. Kiekviena siunta turi būti pažymėta vardu. Būna, kai dvi panašios dėžės atsiduria viena šalia kitos, ir galimas apsikeitimas. Dėl to sąžiningi vežėjai fotografuoja kaip daiktai guli. Jeigu tavo dėžė be žymių, yra šansas, kad ji iškeliaus pas Joną į Redingą vietoj tavęs. Etiketės – privalumas, ne puošmena.

Kas atsitiks, jei mano dėžė bus apatinėje eilėje ir ant jos užkraus sofą?

Tikriausiai taip ir nutiks. Gravitacija neišvengiama. Kraunama pagal principą – kas sunkiausia apačion, kas lengviausia viršun. Bet mikroautobuse viskas suspaudžiama kaip sluoksniuotos tešlos lakštai. Kartais ant tavo dėžių atsiranda dviratis ar skalbinių džiovykla. Jei dėžė silpna, riba tarp „nuo to nieko“ ir „sulūžo“ labai menka. Pakuotė privalo atlaikyti. Buvau liūdnas, kai kliento dėžėje su lemputėmis liko tik dulkės. Nesigailėjau, nes pakuotė buvo iš seno turgu.

Ar reikia draustis atskirai, jeigu vežėjas sako, kad „viskas bus gerai“?

Gerai... Taip, kaip vasaros oras. (turiu omeny, kad ne) Vežėjas dažnai turi CMR, bet jis ribotas. Keli šimtai eurų atlyginimo nepataisys sulūžusio senelės veidrodžio. Atsiprašau, per aštriai. Bet klausyk ne žodžių, o ką parodo popieriuje. Jei nieko nerodo – daryk nuotraukas, siųsk patvirtinimą laišku. Kitaip lieki niekuo draustas. Pamenu, klientas neturėjo jokių įrodymų – gavo du simbolinius šimtus ir tiek.

Kodėl kai kurie vyrukai nenori net žodžio apie sutartį pasirašyti?

Nes tada taptų oficialiai atsakingi. O dabar viskas ant pasitikėjimo. Aš asmeniškam scenarijuj čia nėra už ką griebtis. Būna tokių, kurie vežioja kaip „draugai“ – paima grynais, privažiuoja su automobiliu, kuriuo vakar vežė statybines atliekas. Po trijų dienų praneša, kad siunta dingo. Rimtas vežėjas bent jau važtaraštį išrašo. Jei vengia popieriaus daugiau nei aš vengiu pirmadienių – spruk. Sutartis – tavo vienintelis kalavijas, jei kas supyks.

Kaip muitinėje išaiškėja, kad kažkas ne taip, ir kas tada kaltas?

Muitinėje dėžės atidaromos, jei įtaria neatitikimus. Kartais pareigūnai tiesiog turi blogą dieną. Tada vairuotojas šaukia, kad nieko nežinojo, tu piktiniesi, kad jis nenorėjo tikrint turinio, o kaltas lieki tu, nes esi siuntėjas. Teisiškai atsakomybė krenta ant deklaravusio. Aš tikrai nesu advokatas, todėl čia galiu ir suklysti, bet praktika rodo: jei kils klausimų – strigsi. Laikyk sąrašą to, kas viduje. Slėpti nereikia. Žinau, skamba kaip pamokymas.

Dalykai, kuriuos žmonės pamiršta arba apskritai nepagalvoja

Ar tinka maisto prekių tinklo maišai vietoj dėžių?

Tiks labai blogai. Jie sukurti bulvėms, ne porcelianui. Vieną kartą klientė supakavo beveik visus buto daiktus į plastikinius maišelius. Atkeliavus į Mančesterį, vietoj indų rinkinio buvo dėžė plastiko trupinių. Nepykti ant vežėjo reikia, bet ant minties, kad maišai pakankamai. Jie plyšta, apsiverčia, nuslysta bagažinėje. Kartoninės dėžės su lipnia juosta yra pigiausias draudimas. Kartais normalios dėžės kainuoja mažiau nei vėliau gelbėti sudaužytus daiktus.

Ar reikia žymėti kiekvieną dėžę, jeigu aš žinau, kas viduje?

Žinai tu, bet vežėjas – ne tavo galvoje. Rašyk pavardę, telefono numerį ir kryptį ant šono. Būna, kad vienoje bagažinėje maišosi trys Mariaus ir du Pauliaus. Be etikečių gali nutikti painiava. Aš raginu rašyti ant šono, ne ant viršaus, nes dėžės kraunamos viena ant kitos. Dar viduje paslėpk popierėlį su kontaktais, jei išorinė nusitrynks. Skamba kaip per daug? Neišsidirbinėk, paskui padėkosi.

Koks yra pats keisčiausias dalykas, kurį esi vežęs ar matęs siuntų pervežime?

Buvo gyvų sraigių – ne, gal krevečių – kelių tūkstantelių. Buvo senovinė kapsulė su veliumu, kurios negalėjom judinti. Ir šaldytas tepalas, kurį reikėjo laikyti minus dvidešimt laipsnių. Bet realiai viskas išveža, jei telpa ir nedūžta. Kartais stebiuosi ne daiktais, o prisirišimu prie lentynos, kurią IKEA parduoda už dvidešimt svarų. Bet čia jau ne mano galva. (nors kartais pagalvoju, kad mano darbas – ir psichologo pensija)

Jei gavėjas Londone negali visą dieną sėdėti namie ir laukti, kaip tada?

Tada reikia saugios vietos – laiptinė, kaimynas, arba sandėliukas su raktu po kilimėliu. Jeigu gavėjas dirba, bandome pristatyti vakarais, bet Londono eismas kartais sužlugdo planą. Kartais tenka palikti pas draugą, nors oficialiai kurjeriai nepriima privačių siuntų. Buvo situacija, kai palikom dėžes prie garažo, ir viskas baigėsi gerai, bet iki galo nesijaučiau jaukiai. Alternatyva – antrasis bandymas, bet kainuoja papildomai.

Ar mikroautobusai važiuoja tiesiai, ar gali užtrukti pakeliui?

Logiška tikėtis tiesiogiai, bet realybė kitaip. Kartais keičiasi vairuotojas Kallėje, kartais laukiama prie Varšuvos, kad surinkti pilną krovinį. Žmonės galvoja, kad mikriukas iš Vilniaus kaip strėlė. Ne. Yra keltai, yra muitinės, yra poilsio valandos. Jei vežėjas sako, kad važiuoja be sustojimų – gal šiandien taip galvoja. Klausk, ar kelyje planuojami papildomi paėmimai. Tai pakeičia tavo terminus.

Kuo skiriasi vežimas mikroautobusu nuo DHL ar kitų kurjerių tarnybų?

Mikroautobusas geresnis, kai daiktai dideli, nepatogūs ir nestandartiniai. Kurjeriai skaičiuoja pagal svorį, o pas mus – pagal vietą. Sofą DHL atveš dalimis, mikroautobusas atgabens kaip yra. Dideliems kroviniams kaina pas mus dažnai mažesnė. Bet jei siunti dokumentų voką – naudok paštą. Mikriukas – sprendimas persikraustantiems ar turintiems daugiau nei trisdešimt kilogramų. Kiekvienas variantas turi savo nišą, ne viskas tinka visiems.

Ar keičiasi kainos prieš didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Kalėdų?

Taip, kaip ir lėktuvo bilietai. Gruodžio pradžioje paklausa šauna aukštyn – visi nori nusiųsti dovanas, studentai grįžta. Tada vietų pritrūksta, kainos kyla dešimt penkiolika procentų. Siųsk kovą – sutaupysi ir gausi dėmesio. O jei skubi gruodžio dvidešimtą – moki aukso kainą ir lauki, nes eilės. Vienais metais turėjome atsisakyti užsakymų, nes bagažinėje nebeliko net skylės. Geriausia užsisakyti bent prieš tris savaites.

Ką reiškia, kai man rašo „pilnas krovinys“, bet aš turiu tik dvi dėžes?

Reiškia, kad bagažinė pilna pagal jo standartus. Arba tiesiog nenori temptis tavo dviejų dėžių, nes turi geresnį krovinį. Kartais „pilnas“ – marketingas, kad atrodytų sekasi. Nors realybėje mikroautobusai važiuoja ne kasdien, tai jei esi dvidešimt penktas – paims vėliau. Nesinervink, normalu bandyti užpildyti iki galo. Bet jei jautiesi nustumtas dėl mažos siuntos – gali būti teisus. Tokie jau tie pervežimų žaidimai, kuomet vieni renkasi pelningiau.

Išvada

Siuntų gabenimas mikroautobusais į UK išties gali būti efektyvus ir saugus pasirinkimas, jei žinai, kad patikimumas prasideda nuo smulkmenų – pakuotės, etikečių ir teisingo klausimo apie draudimą. Per 15 metų išmokau, kad pigu retai reiškia gerai, o popierius apsaugo nuo daug galvos skausmų. Jei ką nors perskaitysi dar kartą prieš ruošdamas dėžes – jau bus geriau nei pusė kitų. Sėkmės kelyje, ir tep neiškrenta niekas iš bagažinės.