Siuntų gabenimas mikroautobusais – greitas smulkiems kroviniams

Tiesą sakant, kai man prieš dvidešimt metų pirmą kartą paskambino klientas ir paklausė, ar galiu per savaitgalį nuvežti tris dėžes į Miuncheną, aš dar pats abejojau, ar mikroautobusas čia tiks. Bet dabar, po dviejų dešimtmečių tarptautinių pervežimų galiu pasakyti viena: siuntų gabenimas mikroautobusais – vienas praktiškiausių būdų, kai kalba eina apie greitą ir lankstų pristatymą. Ne visada reikia vilkiko. Kartais didelės logistikos grandinės tik apsunkina paprastą siuntą. Jei turite kelias dėžes, pervežimai mikroautobusu yra būtent tai, ko reikia. Šiandien papasakosiu, kaip iš tikrųjų visa tai vyksta, kiek kainuoja ir kur prasideda bėdos, apie kurias niekas nešneka.

Kas ir kaip čia veikia

Kiek maždaug kainuoja siuntų gabenimas mikroautobusais iš Lietuvos, tarkim, į Berlyną?

Žiūrėkite, kaina priklauso nuo savaitės dienos ir sezono. Štai praėjusį mėnesį vežiau į Hamburgą už keturis šimtus eurų, bet į Berlyną, kuris arčiau... hmm... tiesiogė gal ir pigiau. Dažniausiai ta kaina yra priimtinas (oi, „kaina“ – ji, o aš kaip vyras pasakiau „priimtinas“, bet supratote) kai kalbame apie 3–5 dėžes. Tarkim, trys šimtai penkiasdešimt eurų. Jeigu siunta iki penkiasdešimt kilogramų ir telpa į standartinį krovininį Volkswagen Transporter, tada skaičiuokite apie tą sumą. Bet jeigu liepa, kaina šokteli, nes visi nori atostogauti. Vieną kartą klientas negalėjo suprasti, kodėl liepą brangiau. Aš ir pats nelabai mėgstu vairuoti per karščius, bet verslas yra verslas.

Ar tinka mikroautobusas, jei mano siunta – tik viena dėžė su dokumentais?

Tinka, bet ar verta? Štai čia klausimas. Jeigu tik viena dėžė, gal jums prasčiau siųsti kurjeriniu paštu. Nors... jei dokumentai svarbūs ir negali dingti, tada mikroautobusas – kai auksas. Aš asmeniškai žinau atvejį, kai kliento dokumentai dingo pašto grandinėje, o mikroautobusu vežti pasiekė per trisdešimt valandų. Bet aišku, jūs mokate už visą mašiną, o ne už kilogramą. Taigi viena mažytė dėžutė – lyg pirkti visą pyragą dėl vieno šaukštelio. Kartais verta, kai reikia skubiai. O kartais... nu, ką žinau, gal apsimoka susimesti su kaimynu.

Koks skirtumas tarp krovininio mikroautobuso ir paprasto, išmušto salono?

Oho, čia mano mėgstamas klausimas. Krovininis – tai tas, kur salono nebeliko. Vietoj sėdynių – lentynos, grandinės, kartais net papildoma šildymo sistema. Paprastas, išmuštas, tai dažniausiai tiesiog apkarpytas salono variantas. Kai aš pradėjau dirbti, tai dar draugai juokdavosi, kad vežu baldus su keleiviniu busu. Bet dabar jau yra reglamentai. Policija Olandijoje, pavyzdžiui, gali nubausti, jei pamato, kad vežate prekes keleiviniame be tinkamos ženklinimo. Skirtumas dar ir svoryje – krovininis leidžia pakrauti daugiau nei toną, o štai paprastas... na, ką jau ten, apie aštuonis šimtus kilogramų. Nežinau tiksliai kiekvienos markės apribojimų, bet taip maždaug.

Ar vežėjas pakuoja, ar aš turiu tai daryti pats?

Aš asmeniškai nepakuoju. Ne, ne todėl, kad tingiu – tiesiog nežinau, kas viduje ir kaip jūs norite, kad būtų. Kartais klientai prašo: „O tai jūs negalite tiesiog suvynioti?“ Galiu, bet jei viduje senelis porcelianas, aš nenoriu būti atsakingas, kad kažkas trūko. Geriausia – jūs sutvarkote, o mes tik surenkam ir pritvirtinam. Kartais, tiesa, padedame juostos pagrindu užklijuoti, jei matom, kad dėžė byra. Bet profesionali pakavimo paslauga – tai jau kitas biznis. Atsimenate, 2015-ais vežiau detales „Bosch“ – ten dėžės buvo tokios, kad vos neapsiverkiau iš laimės, kaip tvarkingai viskas supakuota. Tokių norėtųsi dažniau.

Ar galiu drauge važiuoti kaip keleivis?

Teoriškai taip, bet aš nerekomenduočiau taip daryti ilgesnėse kelionėse. Į Lenkiją gal ir nuplaukstumėt, bet į Italiją? Sėdėsite šalia vairuotojo ant tokios kėdės, kuri... nu, ne pats komfortas. Be to, draudimas. Jeigu kas atsitinka ir keleivis – ne darbuotojas, gali kilti bėdų su įmonės draudimu. Kartais klientai pyksta: „Aš moku pinigus, kodėl negaliu sėdėti?“ Suprantu pyktį, bet aš nevežikas, kuris gabena žmones – aš vežu siuntas. Jei norite kartu, geriau rinktis BlaBlaCar ar skrydį. Nors buvo atvejis, kai vežiau penkių eurų siuntą į Paryžių ir šeimininkas važiavo kartu, nes bijojo dėl pakuotės. Prisipažinsiu, kelionė buvo smagesnė nei paprastai.

Koks yra didžiausias svoris, kurį dar galima pavadinti smulkiu kroviniu?

Čia visi mėgsta peštis dėl terminų. Maždaug toną galima sukrutinti mikroautobuse, bet tada jau nebe „siuntelė“. Aš linkęs siūlyti iki aštuonių šimtų kilogramų, nes kas toliau, tai jau reikia galvoti apie sunkvežimį. Turėjau atvejį prieš dvejus metus, kai klientas pasakė: „O ten trys dėžės, viskas.“ Atvažiavom – trys dėžės, bet jei pakelti reikia dviejų žmonių. Svoris viršijo toną. Vairuotojas nepyko, bet bakas ėjo geležinkeliu. Mikroautobusas atseko ant sliekų. Teko skambinti techninei pagalbai. Tai dabar aš visada klausiu: „O paimti į rankas galima?“ Nes jei ne – jau nebus mikroautobuso reikalas.

Kiek, kiek ir dar kartą kiek

Kodėl vieni pasiūlymai dvigubai pigesni už kitus? Ar ten kažkas ne taip?

Ten visada kažkas ne taip, bet ne visada blogai. Kartais vaikinas su savo Crafter’iu tiesiog važiuoja į Frankfurtą pas gimines ir pasiima duonos pinigui. Kita vertus, yra vilkikų kompanijų, kurios surenka siuntą, o paskui tris dienas laiko sandėlyje, kol susirenka pilną krovinį. Kaina mažesnė, bet jūsų siunta – kaip įkaitas. Aš mačiau kompaniją, kuri siūlė vežimą į Paryžių už šimtą eurų. Gerai pagalvojęs supratau, kad jie tiesiog surenka duomenis ir dingsta. Arba jei atvažiuoja, tai reikalauja papildomai. Taigi jei kaina per maža, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Patyręs kirvis neskamba. Atsargiai.

Kiek laiko trunka pristatymas į Nyderlandus, pavyzdžiui, į Amsterdamą tiesioginiu mikroautobusu?

Iš ryto išvažiavus iš Kauno – vakare jau Roterdame. Kitą rytą Amsterdame. Tai yra maždaug trisdešimt dvi valandos realaus važiavimo. Aišku, jei nesustingstate penkiose eilėse prie šiaurės vokiškų sienų. Kartais pasieniečiai nusprendžia, kad šiandien jų nuotaika bloga, ir tikrina visus. Tada prisideda pusdienį. Aš mėgstu sakyti klientams: „Dvi dienos, bet be garantijos.“ Nes garantijas duoda tik oro linijos, ir tos kartais irgi nepataiko. Praėjusį mėnesį vairuotojas buvo Amsterdame per dvidešimt aštuonias valandas – bet ten pigus oras ir vėjas iš nugaros. Skaičiuokite tris dienas ir džiaugsitės, jei greičiau.

Ar kaina skiriasi, jei siunta kraunama ne Vilniuje, o kažkokiame kaime prie Klaipėdos?

Ai, žinot, čia baisiai nepasiseka tiems, kurie gyvena toliau nuo magistralių. Jeigu vairuotojas turi nurukyti šimtą kilometrų į šoną, kad paimtų vieną dėžę, o tada dar grįžti atgal į trasą... logiška, kad kils. Ne visada tiesiai proporcionaliai, bet gal šimtas kitas eurų priklius. Yra toks triukas – susitarti dėl sutikimo Panevėžyje ar Klaipėdoje ant kas kelio. Tada jūs sutaupote, o vairuotojas nenukryptų per daug. Kartais kaimo žmonės pyksta: „O kodėl miestiečiams pigiau?“ Na, todėl, kad mes dirbame verslą, o ne labdarą. Aš ir pats užaugau kaime, tai žinau, kaip tai pikta, bet čia tiesa. Važiuoti keturis šimtus kilometrų tuščiam – brangus malonumas.

Ar galima susitarti, kad siunta bus pristatyta tiksliai dešimtą ryto, kai aš atidarau parduotuvę?

Galima bandyti, bet aš neduočiau jums rankos į kapus dėl piko minutės. Kelyje visko būna – avarijos, kamščiai, užvertas sienos kirtimo punktas. Kartais vairuotojai sakys „dešimtą“, bet jie iš tikrųjų galvoja „kažkur iki pietų“. Aš esu matęs, kaip klientas specialiai atėjo iš Kopenhagos į Malmę sutikti mikroautobuso. Vairuotojas vėlavo tris valandas. Žmogus šaltuko. Tai dabar aš sakau: „Pasirenkat dieną, o valandas – orientacines.“ Tikslus laikas veikia tik tada, kai tai vietinis pervežimas, ne tarptautinis. Nors... pripažinsiu, kartais viskas išeina idealiai ir dešimtą ryto skambina telefonas. Bet tada tai laimė, o ne planas.

Ar reikia mokėti papildomai, kai važiuojama pro Lenkiją ar Čekiją, kokių mokesčių?

Mokesčių už kelius mokame mes, įmonė, bet ne tiesiogiai jūs kaip klientas. Na, nebent jūs specialiai paprašote maršruto per visus stuburkelius. Lenkijos autostrados yra daug, bet jos ne visada greičiausios, nors mokamos. Aš pats dažnai važiuoju per Čekiją apeinant mokamus kelius, jei laiko yra – ta sutaupoma suma lieka ten, kur ir taip viskas pigiau. Bet čia jau mūsų galvos skausmas. Klientui rūpi galutinė sąskaita. Kartais, tiesa, pasienyje reikia kokį tranzito leidimą, bet devyniasdešimt devyni procentai krovinių ES viduje to nereikalauja. Nežinau, kaip bus po kitų rinkimų, bet dabar taip. Jūsų kišenė lieka saugi.

Kokia reali kaina gabenti 50 kg dėžę į Briuselį; gal galima apytikslę sumą?

Apie du šimtus keturiasdešimt iki tris šimtų eurų, jei tai bendras krovinys. O jei užsakote pilną mikroautobusą tik dėl to, kad nenorite laukti – tada keturi šimtai ir daugiau. Yra dar toks momentas – Briuselis turi tas siauras gatves senamiestyje, kur net Crafter’is netelpa. Tada reikia tempti rankomis. Už tai irgi kartais prisuka prie kainos, nes fizinis darbas nėra nemokamas. Klientai galvoja, kad vairuotojas tik sėdi ir vairuoja. Ne, jis dar krauna, lipa, tempia. Kartais nuleidžia laiptais. Taigi kai matote kainą, įsivaizduokite, kad pusė jos – benzinas, o pusė – prakaitas. Na, trečdalis benzinas, trečdalis prakaitas, trečdalis mokesčiai. Matematika nesigauna, bet supratote.

Kai neatitinka idealumo

Kas, jei aš pasakiau, kad dvi dėžės, o ryte prisiminiau trečią?

Oi, tai klasika. Atsimenat, mokytoja klausdavo: „O kur darbaknygė?“ O tu: „Pamiršau.“ Taip ir čia. Jei mikroautobusas dar nepakrovęs kitų siuntų, tai dažniausiai sutalpinam, bet jei laikas spaudžia ir vietos nelieka – dilema. Kartais trečia dėžė atsistoja kelionės kryptimi, ir vairuotojas piktinasi. Būna, kad tenka kažką palikti ant palangės. Ne, rimtai – turėjau klientą, kuris atbėgo su krepšiu ryte, kai mašina jau pilna. Teko pasukti galvą. Radom vietą po sėdyne, bet jei ten būtų šuo – nebežinau. Tai geriau skambinkite prieš dieną, ne ryte. Vakarop jau viskas fiksuota ir vairuotojui nėra laiko stebuklams daryti.

Ar tikrai saugu gabenti elektroniką per tiek valandų autobusiuke? Neiškraipys?

Saugiau nei paštu, kur krovėjai meta dėžes per tvoras. Mikroautobuse siunta stovi vietoje, pririšta, nebūna tokių smūgių kaip konvejeriuose. Bet jei vairuotojas neišmano amortizacijos... na, žinot, kaip būna. Kartais pakeliui į Milaną per Alpes posūkiai tokie, kad aparatas slenka, jei neprikrauta teisingai. Aš visada sakau: originalią pakuotę palikite. Jei turite kompiuterį, geriau dviguba dėžutė ir putos. Vieną kartą vežiau seną Samsung monitorių – sveriantį kaip prieškario televizorių. Atvyko sveikas, bet vairuotojas beveik išsitiesino kelias. Tik pilnai tvirtinkite krovinius, tada viskas saugu. Kitaip gali neiškraipyti, bet subrėžti.

Kas atsakingas, jei pakeliui dėl duobių kažkas subyra; vairuotojas ar aš?

Dėl duobių čia jau sunku ką įrodyti, nebent vaizdo registratorius fiksuoja smūgį. Aš galiu pasakyti taip: jei krovinys buvo supakuotas kaip reikiant ir pritvirtintas, o vis tiek trūko – ieškom draudimo. Mūsų įmonė turi CMR draudimą, bet jis nepadengia blogos pakuotės. Vieną kartą vežiau stiklą iš Portugalijos – duobė padarė darbą, bet ten, tiesą sakant, pakuotė buvo šūdas. Klientas pyko, bet draudimas nepadengė, nes dėžės nebuvo medinės. Tai dabar aš kiekvieną kartą sakau: jei bijote duobių – papildomai apvyniokite. Dėl duobių atsakingas kelininkas, bet jo jūs nepagausite. Ruoškitės, o ne kaltinkite.

Kodėl kai kurių skysčių negalima vežti mikroautobusu? Juk nedega (galbūt)?

ADR, ADNR – visokios tos sutrumpinimai. Kai kurie skysčiai nėra pavojingi, bet priklauso tam pačiam reglamentui. Mikroautobusas nėra cisterna ir neturi leidimų vežti chemiją. Kartais klientai prašo: „O tai mano šampūnas, jis ką, sprogsta?“ Nesprogsta, bet jei tvarkysime taip, kad neregistruoti kroviniai eis kaip niekis, tada vienas neatsargus vairuotojas veš benziną buteliuose. Buvo atvejis, kai kažkas bandė įkišti dažų valiklį. Vairuotojas beveik apsivemė nuo kvapo prie Marselio. Nuo tada tikrinam. Geriau jūs nepakylinkite tokių dalykų – raskite specializuotą pervežimą. Į Angliją dėl to dar griežčiau nei į Vokietiją, nors abi tos šalys – ES.

Ar pasitaiko tokių vežėjų, kurie paprasčiausiai nepasirodo sutartu metu?

Pasitaiko ir dar kaip. Yra tokių, kurie renka užsakymus internete, neva pervežimai visoje Europoje, o patys net neturi mašinos. Paima avansą ir dingsta kaip vėjo gūsis. Klientas laukia prie vartų, o jie jau blokuoja numerį. Aš per dvidešimt metų mačiau keturias tokias istorijas iš arti – kai patys buvome apgauti kaip tarpininkai. Labai nemalonu. Eiliniai žmonės neturi jokių šansų atgauti du šimtus eurų. Patarimas? Patikrinkite įmonės kodą, paieškokite atsiliepimų ne tik jų svetainėje. Jei žmogus siūlo vežimą per Viber grupę ir rašo „pristatymas garantuotas per 12 val i Vokietijo“ – bėkit. Tiesiog bėkit. Aš taip jau būna.

Kas jei muitininkai ties siena nusprendžia išpakuoti būtent mano dėžę?

Tada problematika, bet ne katasftrafo. ES viduje muitinių praktiškai nėra, bet į Šveicariją, Norvegiją ar Jungtinę Karalystę – taip, gali tikrinti. Dažnai išpakuoja, jei rentgenas rodo ką nors keisto. Atsimenat tuos filmus, kur narkotikų šunys uodžia apelsinus? Košmaras. Jeigu siunčiate maisto produktus į Norvegiją, ten jau galas. Ne, nežinau kiekvienos kategorijos draudimų – yra veterinarijos inspekcijų, fitosanitariniai dalykai. Geriausia prieš siunčiant klausti ne manęs, o muitinės konsultanto. Bet sakyčiau, kad devyniasdešimt proc. siuntų pralįsta bežiūrėdami. Tiktai nelikite nieko kvailo viduje. Būna ir taip.

Buitinės smulkmenos

Ar mikroautobusai dar gali gabenti siuntas į Angliją po Brexito, ar ten jau viskas kitaip?

Gali, bet ten papildomas popierizmas. EORI numeriai, muitinės deklaracijos – žodžiai, kurių žmonės nenori girdėti. Siuntų gabenimas mikroautobusais į Londoną dabar trunka ilgiau dėl Doverio eilių. Pernai vairuotojas praleido aštuonias valandas eilėje. Aš pats tuo metu buvau atostogose, o jis skambino ir grasino mesti darbą. Bet krovinį pristatė. Kaina išaugo maždaug dvidešimčia procentų nuo senų laikų. Jei galite – siųskite į olandų ar prancūzų uostą, o ten jau vietiniai vežėjai paims. Arba tiesiog klauskite, ar jūsų vežėjas susitvarkys su muitine. Nes jei ne – turėsite problemą prie Kento. Aš nebenoriu net galvoti apie Kentą.

Ar galiu įsimesti į siuntą tą stiklinę šaldytuvo lentynėlę, kurią mama pamiršo?

Galima, bet kam? Stiklas – pirmas kandidatas į duženį. Jeigu tikrai reikia, suvyniokite burbulaine plėvele, palikite tarp minkštų daiktų, ir dar melskitės. Bet pervežimai mikroautobusu nėra skirti senienoms gabenti. Jei tai vertinga, verčiau atskira paslauga. Turėjau klientę, kuri kišo porcelianines lėkštes be tarpsluoksnių. Vadinasi, viskas trinktelėjo į save dėl to, kad netrūkčiojo. Šaldytuvo lentynėlė... žinot ką, pirkite naują vietoje. Pigiau bus, nei rizikuoti, kad išpakuosite duženį su pirštų nuostoliais. Arba jei labai svarbi – sakykite, aš padėsiu extra putų, bet neprisiimu atsakomybės už Stiklą su didžiąja raide.

Kaip neapsirikti su tomis įmonėmis, kurios surenka siuntą, o paskui dingsta kaip į nematytą?

Žiūrėkit, jei įmonė neturi adreso, tik Instagram paskyrą su keturiais postais – čia jau signalas. Aš visada sakau: pažiūrėkit į svetainės apačią – ar yra įmonės kodas, ar yra telefonas, kuriuo galima paskambinti net naktį? Ne, nereikia skambinti naktį, bet rimti žmonės atsiliepia ir sekmadienį. Taip pat – ar jie duoda raštišką sutartį arba bent sąskaitą faktūrą prieš apmokėjimą. Jei viskas vyksta ant „pasitikėjimo“, tada nervinkitės. Buvo toks laikotarpis aštuntuosius metus, kai rinką užplūdo tarpininkai be licencijų. Dingo šimtai siuntų. Pažįstu žmones, kurie metus ieškojo savo motociklo. Taip, motociklo. Mikroautobuse. Rimtai.

Ar vairuotojas padės nunešti siuntą į antrą aukštą, jei name nėra lifto?

Čia apie fizines jūsų ir jo galimybes. Įprastai – iki durų, taip. Į antrą aukštą – gal ir ne, jei dėžė sveria tiek, kad dviese vos pakelia. Mano vairuotojai nėra Samsonai. Jie jau ir taip sugadina nugaras kasdien. Kartais padedame, ypač jei matom, kad žmogus vienas ar senyvas. Bet tai gera valia, o ne pareiga. Jei gyvenate be lifto ir siunta – trys šimtai kilogramų granito stalviršis, tada jūs turite susirasti pagalbininkų iš anksto. Mes ne perkraustymo kompanija su specialiais diržais. Pervežimas mikroautobusu – durų durimis, o ne kambario kambariu. Nors buvo penktadienis, kai ir aš padėjau nešti sofa-lova, nes paskambinusi moteris pravirkdo. Atjautos buvo daugiau nei proto.

Ar mikroautobusas gali privažiuoti iki pat namo kaime, kur gatvė žvyro, siaura ir be posūkių?

Gali, kol neįklimpsta. Aš esu matęs Crafterį, kuris įsirausė į žvyrkelį ties Panevėžio rajonu. Teko kviesti traktorių. Jei jūsų gatvė – duobėtas žvyras, kur sukasi tik traktorius, geriau susitikti asfalte. Vairuotojai ne visada pasakoja apie savo nuotykius, bet aš žinau – per daug bylų teisme dėl įklimpusių ratų. Kita vertus, jei tik truputį žvyras ir sausra, joks reikalas. Mikroautobusas nėra visureigis, bet ir ne ledo šlifuoklis. Praėjusiais metais pristačiau siuntą į sodybą prie Zarasų – buvau išsinervingęs, bet privažiavom. Tada dar pakvietė kavos. Neatsisakiau. Tai buvo išimtis, o ne taisyklė. Geriau paklauskite iš anksto, nei po to kalbėsite su technine pagalba.

Ar tikrai verta rinktis mikroautobusą, ar dabar ne paprasčiau naudotis paštomatais ar kurjeriais?

Paštomatai yra gerai, kai siunčiatės kelis marškinius iš Varšuvos. Bet jei reikia tarptautiniu maršrutu pervežti daiktus, kurie netelpa į standartinę dėžutę – mikroautobusas lenkia bet kokį paštomatą. Pažįstu žmones, laukiančius savo siuntų iš sandėlių mėnesį, nors reklamavo „trys dienos“. Mes važiuojam tiesiai, be tarpinių sandėlių. Taip, brangiau nei paštomatas, bet jūs matote vairuotoją, žinote jo vardą, galite paskambinti. Tai ne anoniminė sistema. Žinot, kaip sakoma – greitai, brangiai ir gerai. Iš trijų dalykų galima pasirinkti du. Siuntų gabenimas mikroautobusais leidžia gauti bent du iš tų trijų. Greitai ir gerai. Arba greitai ir nebrangiai. Priklauso nuo to, koks sezonas.

Ką dar verta žinoti apie smulkių krovinių pervežimą mikroautobusu, ko aš nepaklausiau?

Verta žinoti, kad visame šitame versle didžiausias turtas – žmogiškas kontaktas. Jei su vairuotoju galite pasikalbėti kaip žmonės, pusė bėdų išsisprendžia savaime. Aš per dvidešimt metų supratau, kad klientai nebūna patenkinti vien dėl kainos ar greičio – jie būna patenkinti, kai jaučiasi saugūs. Smulkus krovinys mikroautobusu atrodo kaip niekis, bet jei tai jūsų dokumentai ar dovana mamai – tai didelis stresas. Pasitikrinkite, ar vežėjas tai supranta. O svarbiausia – jei kažkas kainuoja nepakenčiamai pigiai, jūs tikriausiai esate prekė, o ne klientas. Aš taip galvau ir taip tebesakau.

Išvada

Nežinau, ar atsakiau į viską, kas rūpi, bet jei turite tą vieną dėžę ar penkias – siuntų gabenimas mikroautobusais vis dar yra vienas lanksčiausių būdų Europoje. Ne visada pigiausias, ne visai be streso, bet žmogiškas ir tiesioginis. Jei norite, skambinkite, paklauskit dar kartą. Aš čia ne tam, kad parduotčiau būtent dabar, o kad tiesiog padėčiau suprasti, kaip tai veikia. Kartais to užtenka, kad kelionė nuo jūsų durų iki kito miesto būtų lengvesnė. Sėkmės kraunantis.