Siuntų gabenimas į Angliją nuo adreso iki adreso: kaip neklysti pirmą kartą?

Tai va, jei sėdi dabar savo kambaryje ir galvoji, kaip čia tas visas gyvenimas ar tiesiog trys dėžės su daiktais persikels iš Kauno į Londoną – aš čia. Dvidešimt treji metai tarptautinių pervežimų. Per tą laiką mačiau visko: ir tokių vežėjų, kurie pristato anksčiau laiko, ir tokių, kurie pakrovė daiktus Vilniuje ir paskui tris savaites tylėjo. Siuntų gabenimas į Angliją nuo adreso iki adreso nėra raketų mokslas, bet yra keletas dalykų, kuriuos privalai suprasti, kol neatidavei daiktų pirmai pasitaikiusiai firmai. Kitaip gali tekti skambinti man vėliau – ir ne iš pačios šviesiausios nuotaikos.

Kainos ir pradžia – kas į ką čia

Kokia vidutinė kaina siųsti kelias dėžes į Angliją nuo durų iki durų?

Žiūrėk, jei tai standartinė dėžė iki 30 kg, nuo durų iki durų gali kainuoti nuo keliolikos iki kokių trisdešimties eurų. Viskas priklauso nuo kiekio ir ar važiuoji vienas, ar per bendrą furgoną. Jeigu veži dešimt dėžių ir sofą – čia jau kubatūra, ne svoris. Vienas klientas iš Klaipėdos neseniai mokėjo apie 800 eurų už keturiolika dėžių. Kitur už tą patį prašo ir tūkstantį. Palygink kelias įmones, tik nesirink vien pagal kainą – pigiausi kartais pameta pusę krovinio ir paskui nekilia ragelio. Žodžiu, verta pasidomėti.

Ar tikrai man nereikės nieko vežti į jokį terminalą, kai parašyta "nuo adreso iki adreso"?

Teoriškai – taip, praktiškai... žinai, būna visko. Tikras durų iki durų servisas reiškia, kad pas tave atvažiuoja mašina, surenka daiktus ir veža tiesiai į gavėjo adresą Anglijoje. Bet aš esu matęs kompanijų, kurios surašo "nuo adreso iki adreso" didelėmis raidėmis, o paskiai paskambina ir sako: "Nu atvežk į mūsų sandėlį Kaune, o geriau ir į terminalą." Tai jei skaitai sutartį ir matai žodį "terminas" – jau klausk. Aš asmeniškai nemėgstu tokių žaidimų. Klientas moka už komfortą, o ne tam, kad paskui ristųsi su dėžėm per visą miestą.

Kaip greitai daiktai gali būti Anglijoje, jei skambinu šiandien?

Jei reikia greitai – mašinos gali būti už dviejų trijų dienų. Bet čia ne DHL, kur pristato kitą rytą. Standartiškai siuntų gabenimas į Angliją nuo adreso iki adreso trunka nuo trijų iki septynių darbo dienų, priklauso nuo maršruto. Kartais furgonas išvažiuoja pilnas tik pirmadienį, o tu paskambinai trečiadienį – reiškia, lauki kitos savaitės. Buvo atvejis, kai klientas skambino penktadienį ir piktinosi, kodėl šeštadienį dar niekas neatvažiavo. Na, žmonės irgi šventadienius po truputį turi. Planuok iš anksto, ne paskutinę dieną.

Ar kaina skiriasi, jei gyvenu ne Vilniuje, o kažkur prie Latvijos sienos?

Skiriasi, ir nebūtinai drastiškai, bet skiriasi. Furgonui važiuoti į Zarasus ar Kuršėnus reikia daugiau laiko ir kuro. Jei maršrutas formuojamas iš Vilniaus, tai tolimas atvažiavimas gali kainuoti papildomus penkiasdešimt ar šimtą eurų. Kartais mes jungiame klientus – paimame keletą siunčių iš skirtingų kampelių. Bet jei esi vienas vienintelis visoje Utenoje, nenustebk, kad kaina bus aukštesnė. Aš žinau, kad tai skamba nelogiškai, bet kuro kainos dabar tokios, kad vairuotojas už dyką nevažiuoja. O jei už dyką važiuoja – klausk, ko jis nori mainais.

Ar man reiks mokėti prieš ar po pristatymo, ir ar galiu tiesiog pavedimu?

Įprastai stambioms siuntoms prašome avanso – dažniausiai trisdešimt ar penkiasdešimt procentų prieš paėmimą. Tai standartas, apsaugo nuo „zuikių“, kurie paskui neatsiliepia. Likutį sumoki, kai daiktai saugiai pasiekia adresą Anglijoje. Dėl pavedimo – taip, galima. O galima ir kortele, jeigu mūsų vairuotojai turi terminalus. Bet žinok, yra įmonių, kurios ima viską iš anksto, o paskui dingsta kaip į vandenį. Aš tokių nelabai mėgstu. Geriau po truputį. Ai, ir nepamiršk sąskaitos faktūros – kai kurie klientai pamiršta, o paskui kyla problemų su muitais.

Pakavimas – dauguma žmonių apsimeta, kad čia neverta laiko

Ar galiu tiesiog suvynioti stiklinį staliuką į laikraščius ir pasiųsti?

Gali. Bet jei nori, kad jis atvyktų kaip staliukas, o ne kaip šukių maišas – geriau nesiųsk. Buvo situacija, kai klientė iš Panevėžio supakavo gražią stiklinę vitriną į paprastą popierių. Na, vaizdas Anglijoje buvo apgailėtinas – stiklas dužo į šimtą dalių. Dėl to stiklinius daiktus reikia suvynioti į burbulinę plėvelę, tada į kartoną, o tada dėti tarp minkštų daiktų. Kitaip tariant, apsaugok kaip nuo mažo cunamio. Nes kelias toks: Kaunas, Lenkija, Vokietija, Kanalo tunelis, Anglija – ten vibracijos yra. Pakavimas – tai tavo draudimas.

Kokia dėžė geriausia – kartoninė ar plastikinė?

Kartoninė, jei tai vienkartinė siunta. Perkraustymo dėžės iš tų storesnių sluoksnių – patikima. Plastikinės dėžės geros, bet kartais slysta, o furgone jai gali nepasisekti. Kartonas sugeria smūgius. Bet žinai ką? Mačiau žmonių, kurie krauna į IKEA maišus. Ne dėžes – į maišus. Aš nežinau, ką jie galvoja. Tikrai ne gabena tai, kas skaitosi saugiu. Taigi, jei turi galimybę – pirk dvigubas kartonines dėžes. O jei neturi, aš kartais turiu atsargoje, bet ne visada. Skambink iš anksto.

Ar privalau sudaryti sąrašą, ką dedu į kiekvieną dėžę?

Privalai – ne tik dėl savęs, bet ir dėl muitų. Jei kils klausimų pasienyje, o tu neturi sąrašo, gali įstrigti. Aš patariu ant kiekvienos dėžės užrašyti numerį, o ant popieriaus lapo surašyti: dėžė 1 – baltiniai, dėžė 2 – knygos. Kai atvažiuoji į naują butą Londone, paskutinis dalykas, kurio nori, yra naršyti po penkiolika dėžių ieškant vieno šaukšto. Be to, jei kas nors dings, sąrašas – tai tavo įrodymas. Vienas vyrukas iš Šiaulių buvo parašęs net svorį ant kiekvienos. Per daug, na, bet veikė.

Ką daryti, jei neturiu tinkamų dėžių ir laiko pakuoti?

Mes galime atvežti dėžių ir supakuoti už tave, bet tai kainuoja papildomai. Ne visada turiu žmogų laisvą tą pačią dieną. Kartais klientas paskambina vakarop ir sako, kad rytoj reikia išvažiuoti. Aš tada bandau organizuoti, bet... (na, tikriausiai reikėjo pačiam pasiruošti anksčiau) kai kuriuos dalykus susitvarkyti per naktį neįmanoma. Jei neturi laiko – pirk dėžes internetu, jos atvažiuoja per porą dienų. O jei viskas įdomu – yra kompanijų, kurios pakuoja, bet paklaus, ar jie tikrai deda burbulinę plėvelę, o ne tik kartoną.

Ar verta baldus išardyti prieš vežant, ar vežėjai tai padarys?

Jei gali – išardyk pats. Vežėjai gali padėti, bet ne visi turi įrankius su savimi. Ir laikas – pinigai. Kartais aš pats atvažiuoju ir matau spintą, kurią surinko dar tarybiniais metais. Keturi šimtai kilogramų. Be instrukcijos. Neišeina. Tada reikia vežti kaip yra, bet tai užima daugiau vietos. O kainos... kainos auga su kubatūra. Aš nesu baldininkas, ūkio darbininkas tai tikrai ne. Tai jei turi išardytą stalą – sutaupysi sau galvos skausmo. Ir mano, tiesą pasakius.

Mašinos, žmonės ir ta keista logistika

Kas atvažiuos pas mane – didelis furgonas ar maža mašina?

Nu, jei tai trys dėžės – gali atvažiuoti ir mikroautobusiukas. Jei pusė buto – bus didelis furgonas. Bet žinai, yra kompanijų, kurios išsiunčia krovininį Mercedą paimti vienos dėžės, nes neturi mažesnių. Ir atvirkščiai – pasiunčia mažą Citroeną paimti šaldytuvo. Tada aš susimąstau, kas ten galvoja. Mes stengiamės pagal krovinį parinkti transportą. Jei tavo kiemas siauras – sakyk iškart, atsiųsime mažesnį, bet gali tekti keletą reisų daryti. O tai vėlgi laikas.

Ką daryti, jei mano gatvė per siaura ir furgonas neįvažiuoja?

Buvo toks atvejis Šiaurės Londone – gatvė, kur dviejų mašinų neprasilenkia. Vairuotojas privažiavo, sustojo, o aš apie tai nepagalvojau iš anksto. Teko daryti pervežimą su rankiniu vežimėliu per du kiemus. Lietuvoje panašiai – jei gyveni senamiestyje su stulpeliais prie vartų, apie tai pasakyk. Kartais galima sutarti dėl mažesnio krovininio, kartais nešam ant rankų. Nejuokauju. Jeigu turi liftą, pasakyk. Jei neturi, pasakyk irgi. Nes aš nesu Halkas, nors atrodau tvirtai.

Ar viena mašina veža tik mano daiktus, ar bus svetimų siuntų šalia?

Jei pilnas furgonas – tik tavo. Jei dalinis krovinys, tai vadinasi groupage. Tavo daiktai važiuoja kartu su kito kliento siunta. Tai normalu, tai pigiau. Kartais tavo dėžės stovi šalia kažkieno dviračio ir... hmm, šaldytos žuvies. Taip, taip buvę. Jei tau labai svarbu, kad svetimos siuntos nesiliestų – prašyk ekskliuzyvaus reiso. Bet jis brangesnis. Dažnai žmonės nesupranta, kad bendras furgonas – tai kaip autobusas: važiuoja keletas keleivių. Tik vietoj žmonių – dėžės.

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais į Angliją?

Ne, tikrai ne. Vairuotojai negali vežti keleivių, tai uždrausta dėl draudimo ir licencijų. Be to, furgone dažniausiai tik viena vieta ir telpa ant grindų dėžė. Aš turėjau klientą, kuris labai pykosi, kad negali sėsti šalia. Norėjo prižiūrėti daiktus. Suprantu jausmą, bet taip neveikia tarptautiniai pervežimai. Tu siunti siuntą, ne važiuoji atostogauti. Nors į Angliją... atostogauti irgi nieks nedraudžia, tik kitu transportu.

Kiek laiko vairuotojai važiuoja be miego, ir ar daiktai tikrai saugūs?

Ei, čia jautrus klausimas. Yra taisyklės – tachografas, poilsio laikas, visos reguliacijos. Bet aš neslepiu: yra įmonių, kurios spaudžia vairuotojus tempti ilgiau nei reikia. Aš tikiuosi, kad su manimi dirbantys to nedaro. Daiktai būna užrakinti furgone, kartais durelės su plombomis. Bet važiuojant per Europą pasitaiko visko. Kartais pasiklystama, kartais remontuojamasi. Ar saugūs? Statistiškai taip. Ar gali nutikti avarija? Na, kaip ir kelyje bet kada. Bet tai panašu į lėktuvo baimę – logiškai saugu, bet kai neparašo vairuotojas tris dienas, aš irgi pradedu suktis.

Ar galiu siųsti motociklą ar keturratį tuo pačiu reisu?

Gali, bet tai jau nebe siunta – tai krovinys. Reikia stipresnių rėmų, ankerių, tvirtinimo diržų. Motociklą furgone reikia užfiksuoti taip, kad nejudėtų milimetro. Aš esu matęs, kaip keturatį vežė be tvirtinimo – atvažiavo kaip metalo laužas. Jei nori vežti su baldais – galima, bet imk paslaugą iš tų, kurie tai darė anksčiau. Paprasti paštomatai čia nepadės. Ir dėl dokumentų – reikia registracijos liudijimo kopijų. Kartais klientai to nežino, tada muitininkai stabdo ir siunta stringa savaitei.

Dokumentai, muitai ir tas visas Brexit reikalas

Ar dabar, po Brexit, reikia kažkokių ypatingų popierių siuntoms į Angliją?

Čia aš turiu pasakyti atvirai – dalis dalykų pasikeitė ir kartais net mes konsultuojamės su muitinės tarpininkais. Nesėdiu galvoje visų naujausių formulių numerių. Žinau, kad reikia pakavimo sąrašo su vertėmis, kartais pridedame T1 ar kitas formas. Svarbiausia – sąžiningai nurodyti turinį. Jei rašai "asmeniniai daiktai" ir muitininkas atidaro, o ten visi nauji įrankiai parduotuvės pakuotėse – bus bauda. Ir dar papildomai laiko prarasime. Taip kad surašyk normaliai, ką veži. Jei abejoji – geriau paklausk muitinės tarpininko, nei spėliok. Aš irgi kartais paskambinu pasitikslinti, nes taisyklių daug.

Ar muitams skaičiuojama nuo naujos vertės ar nuo to, ką aš pats pasakiau?

Muitininkai turi savo metodus. Jei veži asmeninius daiktus, kurie naudoti – paprastai jie priima tavo nurodytą vertę. Bet jei įtaria, kad dirbtinai sumažinai, kad nemokėtum – prasideda žaidimai. Jie gali googlinti prekes, žiūrėti kainas. Aš žinau atvejį, kai klientas įrašė, kad jo elektros įrankiai kainavo 50 eurų, nors jie buvo pusę metų senumo ir kažkuriai tai firmai atrodė įtartina. Užlaikė. Patarimas: jei daiktas naujas, vežk čekį. Jei naudotas – rašyk realią likutinę vertę. Nes muitinė nėra kvaila. Tikrai.

Ar galiu siųsti maistą, sūrius, dešras šeimai į Londoną?

Absoliučiai ne. Aš tai aiškinti jau pavargęs, bet suprantu – šeima prašo atsiųsti skilandžio. Deja, Anglija turi griežtas taisykles dėl maisto importo. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – draudžiama. Kartais klientai paslepia dešrą tarp megztinių. Kai muitininkas suranda – gręsia ne tik bauda, bet ir siuntos sunaikinimas. Ir tada kalti lieka mes, vežėjai, nors mes nežinojom. Tai jei nori kam nors Londone geros kaimiškos duonos – nupirk ten vietoje Tesco. Liūdna, bet tiesa. Aš pats mėgstantis šaltai rūkytą, irgi kenčiu kartu.

Kas bus, jei muitininkai atidarys dėžę ir kažko neleis?

Tada siunta stringa. Paprastai gauni pranešimą, reikia paaiškinti, sumokėti baudą arba leisti sunaikinti daiktą. Kartais nuveža į muitinės sandėlį, o turi atvažiuoti pats tvarkyti – bet tu juk Anglijoje, greičiausiai. Tai tampa galvos skausmu. Aš turėjau siuntą, kurioje buvo augalų žemės – žmogus manė, kad tai tik "žemė". Muitas tai pamatė kaip biologinę grėsmę. Praradom savaitę. Todėl geriau ne siųsti nieko, kas net kelia įtarimą. Klausyk vežėjo, jei jis sako "nereikia to dėti". Nes jis, arba aš, matėm tokių istorijų.

Kai daiktai jau Anglijoje – pristatymas ir keblumai

Ar jie tikrai pristatys prie namų durų Londone, jei ten trečias aukštas be lifto?

Čia jau įvairiai būna. Jei sutartis rašoma "iki adreso" – tai reiškia laiptinės pastogę arba gatvę prie namo. O ne tavo svetainę trečiame aukšte. Kartais vairuotojas padės nunešti, jei mato, kad esi vienas. Bet oficialiai durų iki durų reiškia tik, kad furgonas sustos prie namo. Yra įmonių, kurios nemoka net to – meta kieme ir "iki adreso". Aš to nelaikau normalu. Mes stengiamės eiti iki tavo buto durų, bet jei be lifto ir su fortepijonu – na, tada jau reikia liftininkų serviso. Kuris kainuoja atskirai.

Ką reiškia "iki adreso", jei gavėjas darbe ir nieko neatidarė?

Tada vairuotojas skambina. Neatsiliepi – palieka žinutę. Jei tą pačią dieną nepaskambini atgal, daiktai gali būti nuvežti į saugyklą. Tai kainuoja. Gerai sutartis visada numato, kad gavėjas privalo būti adresu tam tikru laiku. Kartais mes deriname langą – pvz., nuo 14 iki 16 valandos. Jei žmogus dirba – duok darbo adresą arba susitark su kaimynu. Buvę atvejų, kai vairuotojas laukė pusdienį, o gavėjas pašto dėžutėje pamatė praleistą laišką tik kitą savaitę. Pinigai į orą. Labai pravartu planuoti.

Ar gaunu kokią tai garantiją, kad daiktai neatvažiuos sulaužyti?

Garantijas duoda draudimas. Aš asmeniškai visada siūlau apdrausti siuntą, ypač jei ten vertingi baldai ar technika. Yra įmonių, kurios sako "taip, mes garantuojam", bet kai įvyksta bėda – staiga tas garantijas pamiršta. Parašyta mažomis raidėmis kažkur puslapyje, kad jie neatsako. Aš nemėgstu tokių žaidimų. Gerai pasirašyk draudimo polisą atskirai arba paklausk, kokia vežėjo atsakomybės suma. Standartiškai tai ne milijonai. Jei veži seną sofą – neapsimoka draustis. Jei veži vertingą tapybą – draustis būtina.

Ką daryti, jei atidariau dėžę Anglijoje, o ten trūksta kažko arba sulūžo kėdė?

Pirmas dalykas – fotografuok. Nieko neišmesk, neatrišinėk. Turi turėti įrodymus. Po to rašyk vežėjui skundą, pateik sąrašą, buvusią ir realią vertę. Draudimas tai vertins. Aš turėjau klientę, kuri atidarė dėžę, išmetė sudaužytą vazą į šiukšlių konteinerį, o paskui skambino man pykstis. Niekuo nebegalėjau padėti. Be nuotraukų – tavo žodis prieš jų žodį. Tai taip, skaudu, bet procedūra yra procedūra. Jei gavai ir viskas tvarkinga – pasirašyk važtaraštį. Nes pasirašius paskui kebliau grįžti atgal ir kaltinti.

Ar galiu siuntą sekti telefonu kaip pas DHL, ar teks skambinėti?

Šis klausimas... Aš norėčiau sakyti, kad visi vežėjai turi nuostabias aplikacijas su gyvai atnaujinančiu žemėlapį. Bet tai melas. Vienos įmonės turi online sekimą, kitos – tik telefonu. Kartais aš pats skambinu vairuotojui ir klausiu "kur tu esi?", o jis atsako "Netoli". Labai tikslu, žinau. Tarptautiniuose pervežimuose, ypač mažesnių įmonių, sekimas nėra kaip pas didžiąsias kurjerių tarnybas. Bet mes stengiamės žinoti maždaug kur furgonas ir pranešti tau. Jei tau reikia NASA lygio sekimo – teks mokėti kosmoso kainas. Arba naudoti tuos pačius didžiuosius kurjerius, bet ten irgi būna kaip būna.

Išvada

Ir va, taip atrodo siuntų gabenimas į Angliją nuo adreso iki adreso, kai apie jį pasakoja ne brošiūra, o žmogus, matęs ir gražių, ir tragiškų pabaigų. Nepasitikėk vien saldžiomis frazėmis internete. Paklausk drauge, kur jis vežė daiktus. Palygink kainas, bet žiūrėk, kas slepiasi už jų. Paruošk daiktus normaliai – ir tada viskas bus gerai. Na, beveik visada. Nes gyvenime visko pasitaiko. O jei ką – turi mano numerį. Arba surask. Aš paprastai atsiliepiu.