Siuntų gabenimas į Angliją: kaip viską užsisakyti be streso ir apsinešimo

Klausyk, jei dabar žiūri į krūvą daiktų savo kambaryje ir galvoji, kaip visa tai nukeliaus iš Vilniaus, Kauno ar Panevėžio į Londoną, Birmingemą ar Mančesterį – aš tau dabar pasakosiu, kaip viskas vyksta realybėje. Siuntų gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet yra niuansų, kurie gali stipriai erzinti, jei niekad nesidomėjai. Per keliolika metų aš vežiojau viską – nuo vienos dėžės su batais iki pilnų butų. Toliau sudėjau atsakymus į klausimus, kuriuos man dažniausiai užduoda prieš pirmą kartą. Paprastai, be jokių marketinginių paistalų.

Pradžia – kaip užsakyti nepasimėtus

Kiek iš anksto reikia planuoti siuntų gabenimą į Angliją?

Na, jei nori ramiai ir neskubėdamas, planuok bent porą savaičių. Viskas priklauso nuo to, ar maršrutui yra laisva vieta mašinoje. Būna, kad užtenka ir trijų dienų, jei pasiseka, bet kartais, ypač prieš Kalėdas ar rugsėjo studijų pradžią – hm, ne, Anglijoje akademiniai metai dažnai prasideda spalį, bent jau taip atrodo – gali prireikti ir mėnesio. Geriausias patarimas: paskambink ir paklausk, o ne sėdėk spėliodamas. Jei tau reikia konkrečios datos, tai tikrai ne rytojui. Viskas vyksta pagal ritmą.

Ar galiu tiesiog paskambinti ir per 5 minutes viską sutvarkyti?

Taip, taip ir daroma. Kai man skambina, užtrunku gal dešimt minučių, ne penkias, nes reikia peržvelgti siuntas, susižinoti adresus ir įvertinti svorį. Tik nesitikėk, kad pasakysiu kainą iki cento – reikia paskaičiuoti tiltus ir kurą. Bet užsakymą galima sutarti labai greitai. Svarbu turėti apytikslų daiktų sąrašą. Nes jei skambini ir sakai „ten kažkokių daiktų yra“ – kaina bus arba kosminė, arba paskui paprašys primokėti. Aišku?

Kainos ir kodėl visi sako skirtingas sumas

Kiek maždaug kainuoja išsiųsti dvi standartines dėžes į Londoną?

Maždaug nuo šimto iki dviejų šimtų eurų, priklauso nuo svorio ir ar reikia nešti iki buto. Kainos kinta pagal degalus. Šią savaitę gali būt šimtas dvidešimt, kitą – jau daugiau. Nesiūlau tikslios, nes nežinau, kada skaitysi. Realiai, dvi dėžės po dvidešimt kilogramų į Londoną – toks diapazonas. Pigiau, jei pats atveži į terminalą Kaune. O jei iš mažo miestelio į kaimą Anglijoje – vistiek reikės primokėti už paskutinę mylią. Tai normalu.

Kodėl vieni vežėjai siūlo 50 eurų, o kiti 200?

Čia turėk omeny. Jei matai penkiasdešimt eurų už dvi dėžes – automatiškai paklausk, ar tai sukčiai. Buvo atvejis: klientė sumokėjo keturiasdešimt eurų internetu, o vairuotojas pareikalavo dar šimto dvidešimt už degalus. Tokių istorijų pilnas internetas. Rimti vežėjai skaičiuoja maršrutą, draudimą, kelionės laiką. Kartais pigiau gaunasi dėl partial load. Bet jei kaina per maža – kabliukas tikrai yra. Aš šito laikausi jau daug metų.

Ar reikia mokėti muitus siunčiant iš Lietuvos į Angliją po Brexit?

Jei siunti asmeninius naudotus daiktus ir neviršiji verčių ribų – muitų neturėtų būti. Bet aš ne šimtu procentu tikras dėl naujausių taisyklių, kai kalba eina apie naują elektroniką. Po dvidešimt pirmųjų Anglija – trečioji šalis muitų prasme. Ką darau – pridedu anglišką sąrašą, daiktai aprašyti kaip naudoti namų reikmenys. Muitai kyla versliniams kroviniams arba siunčiant brangius naujus daiktus virš šimto trisdešimt penkių svarų. Jeigu gerai pamenu.

Pakavimas – čia visi suklumpa

Kokias dėžes naudoti – ar tinka parduotuvių dėžės?

Galima naudoti ir parduotuvines, bet sutvirtink jas gerai. Kartą vežiau siuntą, kurioje klientas naudojo bananų dėžes iš prekybos centro – viduje slidžios, dar ir kvapas toks keistas kažkoks. Geriau dvigubo sluoksnio kartonas, specialios perkraustymo dėžės. Jei renkiesi buitines – apvyniok storai lipnia juosta. Neberk daugiau nei dvidešimt penkių kilogramų į vieną, nes nugara tai prisimins. Ir kuo mažiau tuščios vietos viduje – tuo mažiau blaškos. Taip paprasčiau visiems.

Ar privaloma siuntą suvynioti į burbulinę plėvelę?

Neprivaloma, bet rekomenduočiau. Ypač stiklui ir porcelianui. Buvo atvejis – klientė supakavo puodelius tiesiog į maišą. Aš pasakiau, kad netinka, bet sprendimas jos. Kai vairuotojas krauna, važiuoja tiltai, daiktai remiasi vienas į kitą. Net atsargiai vairuojant kelias nepasirūpins tavo puodeliais. Aš perdraudžiu svarbius daiktus plėvele. Kai kurios įmonės siūlo pakuoti už pinigus – geriau mokėk, nei graužk nagus vėliau. Tiesiog taip.

Kas jei siunta supakuota blogai – kam skirti kaltė?

Jei tu pats supakavai ir dėžė subyrėjo – atsakomybė tavo. Vežėjas atsakingas tik už transportavimą, bet jei viduje laikrodis be apsaugos – jis neatlaikys. Draudimas dažnai nekompensuoja blogo pakavimo žalos. Buvo taip – subyrėjo puodeliai, nes dėžės apačia neatlaikė. Klientas pyko ant manęs, bet aš ne vairavau kaip būtų išprotėjęs. Pakavimas – pamatas. Jei pamatas silpnas, namas griūva. Tai nemaloni tiesa, bet kas aš toks – ją slėpti.

Dokumentai ir draudimai

Ar reikia siuntos turinio sąrašo ir kokia kalba?

Taip, sąrašą turi turėti, rašyti angliškai. Nereikia vertėjo. Paprastos eilutės: penkios poros batų, knygos, puodai. Rašydamas lietuviškai gali stringti, jei muitinis nusprendžia tikrinti. Vertink sąžiningai – jei kompiuterį įrašysi už dešimt eurų, pakels antakius. Ir nepamiršk užrašyti datos ant dėžės. (Ne, palauk, ne datą – savo vardą ir telefoną, kad vairuotojas atskirtų tavo dėžes nuo kitų.) Kitaip gausi svetimus daiktus.

Ar galiu siųsti maisto produktus, pavyzdžiui, šakočius ar varškę?

Techniškai draudžiama vežti nepasterizuotus pieno produktus ir mėsą į trečiąsias šalis – Didžioji Britanija dabar tokia. Bet žmonės vis tiek bando. Šakočiai, medus, saldainiai dažnai praeina, bet čia jau loterija. Esu matęs, kaip muitinė išima dešrą – klientas prarado maistą ir gavo baudą. Todėl aš į bendrą krovinį maisto nepriimu. Jei jau labai nori – vežk pats, tada žinai, kad neparvažiuosi tuščiomis. Rizikuoti brangios siuntos dėl dešros mano akimis neverta. Bet štai tavo reikalas.

Ar reikalingas draudimas siuntai į Angliją?

Draudimas neprivalomas, bet būtinas su vertybėmis. Ne todėl, kad aš blogai vairuočiau, bet keliuose nutinka. Prieš trejetą metų kitas vairuotojas stovėjimo aikštelėje užkliudė mano mašiną – nebuvo mūsų kaltė, bet kelios dėžės apgadintos. Draudę klientai gavo kompensaciją. Kurie neturėjo – liko ant ledo. Kainuoja keli procentai nuo vertės. Rimti vežėjai siūlo patys. Jei ne – paklausk ir pasitikrink, ar draudžiama sugadinimas, ne tik dingimas. Skaitosi smulkmena, bet skaudžiai atsireiškia.

Kaip vyksta pats vežimas

Ar siuntą pasiima tiesiai iš namų, ar turiu vežti į terminalą?

Aš pasiimu iš namų – vadinasi, door-to-door siuntų gabenimas. Bet jei užmiestyje asfaltas baigėsi, gali tekti atvežti iki miesto. Terminalai naudingi taupančiam. Kartais žmonės patys atvežia į Kauną, tada pigiau. Jei esi iš Šiaulių ir turi vieną dėžę – svarstyk, ar verta kuro kaina. Pasiūlau abu variantus. O jei pasiėmimas iš namų – vairuotojas paskambina likus valandai, kad nereikėtų sėdėti be reikalo ir klausytis kiekvieno automobilio.

Kiek laukti, kol siunta pasieks Angliją?

Paprastai nuo trijų iki septynių darbo dienų. Nerealu tikėtis, kad antradienį paduosi, o trečiadienį jau Liverpulyje. Kelias eina per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, tada keltas arba tunelis. Kartais eilės prie muitinių, kartais vairuotojas privalo pailsėti. Aš stengiuosi nežadėti stebuklų. Jeigu kas sako per dvidešimt keturias valandas – arba veža lėktuvu, arba meluoja. Savaitė iš Lietuvos į Angliją – realus ir teisingas terminas. Kartais greičiau, bet planuok vidurkį.

Ar galiu sekti, kur mano siunta yra kelyje?

Taip, turi GPS, bet realiai aš siunčiu nuotrauką, kai pakrauta. Kai kurios įmonės siūlo stebėjimą online, bet jis kartais stringa. Aš parašau žinutę, kai kirsiu sieną. Paprasčiausiai paskambini vairuotojui. Kartais stebėjimas yra žmogiškas kontaktas, ne programa. Su mažomis įmonėmis taip ir būna. Vieni vadina neprofesionalu, aš – sąžiningu. Žinai, kad su tavimi kalba žmogus, ne robotas su IP adresu. Nors GPS irgi nepakenktų. Tiesa pasakius.

Kas jei vairuotojas pavėluoja?

Atsitinka nuolat. Vairuotoją gali sustabdyti patikrinimui, būna avarijų kelyje, o kartais prieš tai buvęs klientas pavėlavo tris valandas, tada ir pas mus vakaras. Mes stengiamės pranešti. Aš pats nekenčiu, kai sako „iki šešto vakaro“, o pasirodo aštuonioliktą trisdešimt. Todėl jei matau, kad vėluosiu ilgiau nei dvi valandas – siūlau kitą dieną arba perspėju. Sutarimas – svarbiausia. Žmonės supranta, jei nebūna apgaulės. O jei vėluoji ir pamiršti paskambinti – tada jau bėda.

Pristatymas Anglijoje – ten irgi yra niuansų

Ar pristatys tiesiai į butą Londone, jei aštuntas aukštas?

Buvo atvejis – klientas nusipirko butą Kensingtone (ar kaip ten, aš tuos ilgus pavadinimus nuolat maišau) ir sako: „liftas neveikia, aštuntas“. Aš keturiasdešimties kilogramų dėžių vienu ypu nenešiosiu. Daugelis pristato iki lauko durų, o vidun – jei yra liftas. Jei be lifto – tartis atskirai, su mokesčiu. O jei centrinė gatvė, kur negalima stoti – atsiveža iki artimiausio legalaus taško. Apie tai galvok iš anksto. Pykti paskui, kad nenešė, nėra prasmės.

Kas jei gavėjas nėra namie pristatymo metu?

Skambiname. Jei siūlo numesti raktą į pašto dėžutę – atsisakome, per didelė rizika. Dažnai susitariame su kaimynu, jei patikimas, arba paliekame garaže. Kartais pakartotinis pristatymas kitą dieną, bet brangiau. Buvome Braitone, o gavėjas užmiršo ir išvažiavo į darbą. Statėme terasoje – risikinga, jis sakė, ten kameros. Viskas gerai, bet ne visada taip. Geriausia, kai gavėjas žino datą ir valandą. Nesiblaško. Tada darbas vyksta greičiau visiems ir niekas nepyksta be reikalo.

Ar reikia mokėti papildomai už pristatymą savaitgalį?

Britai labai saugo šeštadienį. Daug centrai nedirba, o vairuotojai irgi nori namo. Šeštadienis – brangiau, kartais nepigiau nei šimtas eurų antviršaus. Be to, Londone eismas savaitgaliais centrinėje dalyje pakvaišęs. Aš vengiu tokių pristatymų, nes sugaištu dvigubai laiko. Jei gavėjas dirba ir tik šeštadienį – pasiūlyk pasiimti iš terminalo arba paprašyk draugo. Pinigai savaime neatperka nervų. Aš renkuosi normalią savaitės dieną ir ramiai pervažiuoju. Kiekvienas savaitgalio vairavimas ten – ristynė.

Keblūs klausimai ir tiesmukiški patarimai

Ką daryti, jei siuntų gabenimo įmonė nebeatsakinėja?

Skaudi tema. Buvo: klientė sumokėjo avansą mažai žinomai grupei per Facebooką, o jie dingo. Telefonas išjungtas. Aš pats iš tolo mačiau, kad kaina per maža, bet kas aš – aiškintis. Rinkis su realiu adresu, skaidriais kontaktais, atsiliepimais. Jei nebeatsako prieš paimant siuntą – raštu reikalauk pinigų atgal. Ir nemokėk visos sumos prieš transportavimą. Avansas – normalu, likutis – kai viskas pristatyta. Taip elgiasi žmonės, kuriems nebaisu parodyti veidą. Aš taip dirbu jau penkiolika metų.

Ar verta vežti pačiam nusisamdžius krovininį mikroautobusą?

Galima, jei mėgsti vairuoti. Bet daugelis nueina į depresiją. Buvo vaikinas iš Šiaulių, pasiėmė didelį busiuką, o prie Doverio suprato, kad nežino, kaip deklaruoti. Prastovėjo valandas, gavo baudą. Užsisakyti siuntų gabenimą į Angliją per vežėją – mokėti už kelią ir ramybę. Jei daugiau nei trys dėžės – jau verta galvoti. Arba jei neturi automobilio. Pats vežimas yra darbas, ne atostogos, ypač pilnu kroviniu. Nukeliausi, bet pavargęs kaip šuo.

Ar galiu pervežti ir didelius baldus, pavyzdžiui, sofą?

Taip, bet čia mažas perkraustymas. Sofa – siaubingas daiktas: didelė, minkšta, blogai derinasi prie dėžių. Šaldytuvą vežti stačiai, kad alyva neišbėgtų iš kompresoriaus, žinai. Vežame, bet kainuoja pagal vietą, ne svorį. Kartą tempiau sofą iš Kauno į Notingamą – tilpo, bet vairuotojas paskui savaitę pyko. Anglijoje gatvės siauros, parkuotis sudėtinga. Be to, tenai kitoks KET ir ženklai. Skaičiuok, ar verta pirkti naują sofą Londone, o ne tempti seną per visą Europą. Rimtai.

Kaip atpažinti, kad vežėjas meluoja apie patirtį?

Paklausk konkrečių vietovių. Jei sako dešimt metų vežąs, o paklaustas apie Vatfordo žiedines sankryžas tyli – meluoja. Realūs vežėjai pasakos apie tiltus, apie Doverio uostą, kaip buvo užrakinti terminale. Jei atsakymas tik „taip, vežame visur“ – greičiausiai perka paslaugą iš kito ir parduoda tau brangiau. Tai brokeriavimas. Ne visada blogai, bet nori žinoti tiesą. Tiesiogiai su vežėju bus pigiau. Nusigaudyk skirtumą. Nepirk katės maiše, kaip sako mūsų liaudis.

Ar galiu siųsti augalą – tarkime, fikusą – į Angliją?

Augalai – biologinis pavojus. Anglija saugo ekosistemą griežtai. Klientas bandė paslėpti fikusą tarp drabužių – muitinė rado, nes lapai kyšojo. Be fitosanitarinio sertifikato nepraeis. Aš nepervežu augalų net mažų. Geriau palik kaimynei. Yra specializuoti siuntėjai, bet brangu ir daug popierių. Bendro krovinyje augalai – tabu. Per kelias dienas vis tiek nuvys, jei ne šiluma, tai drėgmė. Gėda bus ir tau, ir augalui. Pakenk medį likusioje aplinkoje. Ir nebandyti to daryti.

Kaip rasti tave ar kitą normalų vežėją dabar pat?

Google surasi per sekundę, bet pirmas puslapis ne viskas. Paieškok pagal „siuntų gabenimas į Angliją kaina“ – išlys skirtingi. Paskambink dviem trims. Jei vienas meta kainą per pusę minutės nepaklausęs adreso – nepatikėsiu. Rimtas paklaus, iš kur į kur, kiek, kada. Dar paieškok lietuvių forumų Londone – ten žmonės dalinasi kontaktais, kartais net per žinutes. Aš pats gaunu daug klientų iš rekomendacijų. Tai patikimiausia. Pažįstamas žmogus jau išbandė ir patvirtino. Paprasčiau negu loterija internete.

Išvada

Nežinau, ar čia viskas, ką norėjai žinoti. Pats skaitydamas ilgus aprašymus dažnai praleidžiu pusę. Bet jei supratai esmę – siuntų gabenimas į Angliją paprastai įmanomas, jei nesikarščiuoji, pakuoji tvirtai ir renkiesi pašnekovą, kuris kalba kaip žmogus. Skambink, klausk, lygink. Ir neatiduok visų pinigų prieš pamatydamas rezultatą. Sėkmės kraustantis. O jei kažkas nepavyks – irgi ne pasaulio pabaiga, visada yra sprendimas, tik reikia laiko. Ir gero vairuotojo.