Siuntų gabenimas Anglijon patogiais mikroautobusais: ką verta žinoti prieš pakrovimą

Jau dvidešimt ketvirti metai, kai ridžuosi mikroautobusais tarp Lietuvos ir Anglijos. Žmonės dažnai galvoja, kad tai paprasta – susimeti daiktus, nuvažiuoji, išmeti. Po Brexit viskas pasikeitė truputį, bet esmė liko: patogūs mikroautobusai idealiai tinka vidutiniams kroviniams, daliniams perkraustymams ar tiesiog siuntoms pas gimines. Aš rašau ne tam, kad įspūdingai skambėčiau, o tam, kad pasakyčiau, kaip iš tikrųjų vyksta siuntų gabenimas Anglijon patoguiais mikroautobusais. Nėra čia ko slėpti – būna ir gerų, ir tokių dienų, kai norisi mesti raktus į balą ir važiuoti namo.

Kainų dalykai

Kiek kainuoja siuntų gabenimas Anglijon mikroautobusu?

Žiūrėk, čia nėra kaip pašte – nėra vienos kainos už kilogramą. Dažniausiai skaičiuojam kubiniais metrais arba pagal tai, kokia automobilio dalis užimama. Jeigu veži kelias didelės dėžes, lagaminus ir kėdę – iš Lietuvos iki Londono gali kainuoti nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Jei mažiau daiktų – galima ir pigiau, ypač jei sudėliojam kelių klientų siuntas į vieną reisą. Mikroautobusas yra ekonomiškesnis nei visas furgonas, kai nekimši viso namo. Tik nepamiršk – kaina keičiasi priklausomai nuo mėnesio. Gruodį viskas brangsta.

Ar galiu kažkaip sumokėti tik tada, kai daiktai jau saugiai Londono gatvėje?

Aš suprantu tą norą – niekas nenori mokėti už katę maiše. Bet va, prieš dvejus metus buvau atvežęs daiktus pas vieną poną į Mančesterį. Gražiai viską atidaviau, o jis sako – o dabar aš pervesiu. Ir pradingo. Ne, nepradingo žmogus, bet pinigai iki šiol stringa užsienyje. Todėl aš dabar prašau bent trisdešimt procentų avanso, o likutį – prieš pristatymą arba grynais pakrovimo metu. Taip jau saugiau abiem pusėms. Yra įmonių, kurios veža be avanso, bet aš jų nesuprantu. Tvarka turi būti.

O jei mano daiktų mažai – ar galiu susidėti su kito žmogaus siunta į tą patį mikriuką?

Tai va, čia ir yra mikroautobusų grožis. Mes vadiname tai daliniu kroviniu. Tu užimi pusę bagažinės, kitas klientas – kitą pusę. Visi sutaupo, nes nereikia mokėti už tuščią orą. Tik aš visada perspėju – turi būti aiški sutartis, kas kur dės. Buvo atvejis, kai vienas klientas prifarširavo iki lubų, nes "dar telpa", o kitas liko ant ledo. Mes, žinoma, draudžiame tokius numerius, bet pasitaiko. Daiktai turi būti atskirti, sunumeruoti. Ir taip, ta ekonomija juntama, jei neišgalėti viso reiso pats.

Popieriai, kuriuos visi atideda paskutinei minutei

Kokius popierius reikia paruošti vežant asmeninius daiktus iš Lietuvos į Angliją?

Po Brexit čia apsimovėte, aš irgi. Reikia daiktų sąrašo – inventory – nors kartais muitininkai žvilgteli, kartais klausia. Jei daiktai seni, naudoti, reikia kaip nors įrodyti, kad tai ne pirkimas-pardavimas. Aš visada patariu užpildyti tokį laiškelį – ką veži, kam priklausė, kodėl kraustaisi. Dar reikia pasirūpinti dėl dokumentus (teisingiau – dokumentų). Ir štai čia aš ne šimtu procentų tikras dėl paskutiniųjų pasikeitimų – prieš du mėnesius dar veikė viena tvarka, o D. Britanija mėgsta staiga viską apsukti. Patariu pasitikrinti GOV.UK prieš pat pakrovimą.

Ar mano numylėtas senas šaldytuvas ir sofa tikrai turi kokią nors muitinę vertę?

Jei daiktai seni, naudoti ir tavo asmeniniai – muito mokėti nereikia. D. Britanija bent jau kol kas dar leidžia atsivežti buities rakandus be papildomų rinkliavų, jei įrodymai yra (nors ten ne muitas, o importo PVM, bet visi taip vadina). Šaldytuvui pakanka, kad jis nebūtų supakuotas kaip naujas. Buvęs klientas bandė atsiųsti penkis šaldytuvus – sako, visi seni. Nu nebūna taip. Tada muitinė žiūri kitaip ir gali skirti baudą. Mes atsisakėm vežti – nenoriu problemų pasienyje. Teko pamatyti ir blogesnių dalykų.

Jei mano sesuo Anglijoj turi įmonę, ar galima kaip verslo siuntą pigiau prastumti?

Ne, neee, tik nereikia. Jeigu asmeniniai daiktai, jie turi būti registruoti kaip Used Household Goods – neperleidžiant verslui. Kai pradedi maišyti su UAB ar LTD – atsiranda muitinės patikrinimų rizika. Buvo toks atvejis – moteris vežė dėžes seseriai, bet ji buvo įmonės direktorė. Muitininkai atidarė, pamatė asmeninius albumus ir klausia – kodėl verslas vežioja šeimos nuotraukas? Pasimečiau ten kiek situacijoje, nes ne aš pildžiau dokumentus, bet pamoka aiški. Geriau žmonės veža žmonėms, o įmonė – įmonei. Kitaip gali užstrigti savaitėmis.

Pakavimas – daug kam čia gėda prisipažint

Ar tikrai nepavyks apgauti su tom bananų dėžėmis iš parduotuvės?

O tu mane čia pataikei. Prieš trejus metus klientas susikrovė į bananų dėžes. Sako, pigu, tvirtos. Pakrova pavyko, bet kai per Doverį prispigo lietus ir jos pastovėjo ant žemės... supratai? Dugnai atsivėrė. Porcelianas, knygos – viskas ant asfalto. Dar juokauju su partneriais – "bananų reisas". Rimtai – investuok į dvigubas kartonines dėžes. Jos kainuoja centus, o nervų sutaupo daugiau. Bananų dėžės neatlaiko drėgmės. Tai mano nepagražintas patarimas – nemesk pinigų ant brangaus serviso, o paskui taupyk ant pakavimo.

Kodėl mano kaimynas sako, jog drabužius galima tiesiog į šiukšlių maišus sukišti?

Tavo kaimynas, matyt, nedalyvavo, kai maišas nutyrė lyjant. Juodi šiukšlių maišai – pati blogiausia idėja. Jie slysta, plėši išilgai, o juos supakuoti nepatogu. Nėra ko slėpti – daug kas maišus naudoja. Bet aš rekomenduoju specialius rūbų maišus su užtrauktuku arba tiesiog dėžes. Drabužiai sveria daugiau nei atrodo. Be to, maišuose neina priklijuoti etikečių. Mes bandėm sudėlioti maišelius – jie riedėjo po visą bagažinę kaip kamuoliai. Chaosas. Griežtai – dėžės arba garderobinės dėžės. Paprasta. Kainuoja šiek tiek, bet ramybė neįkainojama.

Ar ant kiekvienos dėžės butinai reikia rašyti, ką viduje radau?

Ne, nereikia rašyti "kojinės" ir "puodelis su gėlėmis". Bet numeracija – būtina. Bent jau aš taip reikalauju. Užrašyk kambario pavadinimą: "Virtuvė", "Miegamasis". Kai esi svetimoje šalyje ir tamsioje gatvėje skubiai ieškai vaistų ar dokumentų – nebejuokinga. Reali situacija: klientas pažymėjo dėžes kaip "A", "B", "C", bet nežinojo, kas kur. Atidarinėjom šešias dėžes po Londono lietumi kol radom. Patarimas – fotografuok turinį prieš užklijuojant. Ir taip, kambario pavadinimas ant šono labai pagelbja. Nereikia mikroautobuse kratyti visko ieškant vieno dalyko.

Kas dedasi kelyje (ir kartais juokinga)

Ar jūsų mikroautobusai nenuvažiuos į griovį šalia tų milžiniškų vilkikų?

Mikroautobusas yra kaip žuvis vandenyje, lyginant su krovininiais monstrais. Aš jau dvidešimt keturi metus vairuoju – Londono gatvių duobes žinau atmintinai. Na, ne visas, bet tas pavojingas – tikrai. Kalnų per Prancūziją vilkikai srautai, bet mes greitesni. Tik Doverio link... prisipažinsiu, kartais ten net paspringstu kava. Dėl eilių. Buvo atvejis prieš metus – prakiuręs ratas prie Kalais. Didelis furgonas būtų laukęs valandas, o mes mikriuką užkabinom ir judėjom toliau. Mikroautobusas turi pranašumą – maži keliai, užmiršti maršrutai. Vietomis apeinam kamščius, kuriuos vilkikai praleidžia.

Ar tikrai viskas trunka tik tris dienas, ar tai tik graži reklama?

Kai kurios įmonės sako – per dvi dienas pas jus. Melas. Iš Vilniaus iki Londono realiai geras reisas trunka keturias-penkias dienas, jei važiuoji normaliai, darai poilsį, gal prikraunam. Buvęs atvejis – firma pažadėjo gruodį per 48 valandas. Jie išvyko, bet net neužsirakino bagažinės. Grįžo pataisyti. Klientas negavo per dvi dienas. Aš visada sakau – trys-penkios dienos, priklausomai nuo oro ir eilių. O jei kas sako "rytoj" – arba neveža tiesiogiai, arba meluoja. Patogu žinoti realybę, o ne skaityt gražius šūkius internete. Aš meluoti nemoku, tikriau – nemėgstu.

Kas jei pasieniečiai nusprendžia, kad mano knygų dėžė labai įtartina?

Knygos... pasieniečiai jų nebijo, bet jei dėžė per sunki – gali paprašyti atidaryti. Tai įprasta, ypač pirmą kartą vežant. Aš visada sakau: nebijok, nes tu nieko blogo neveži. Bet jei tarp knygų slėpsi butelį aliejaus – tada jau problemų. Buvo situacija, kai klientas įkišo knygų dėžėn viršelį su skysčiu. Muitininkas užuodė. Atidarinėjam. Valanda eina. Mikroautobusas stovi saulėje. Vairuotojas nervinasi. Taisyklė – atskirai skysčiai, atskirai knygos. Jei prašo atidaryti – atidarai šypsodamasis. Dauguma pasieniečių dirba tik darbą. Tik būk pasiruošęs, kad gali tekti parodyti.

Ar kelionės metu galima draugiškai paskambinti vairuotojui ir pasiteirauti, kur jūs dabar randatės?

Žinoma, skambink, tik ne kas valandą, gerai? Aš mielai atsakau, bet važiuojant per Prancūziją negaliu plepėt pusvalandį. Kartais parašau žinutę – "važiuojam pro Lili", nes kava ten gera. Buvęs klientas paskambino 3 nakties – pamiršo laiko zoną. Atšaukiau, atsiunčiau koordinates. Modernūs telefonai leidžia dalintis lokacija. Aš asmeniškai siunčiu nuotrauką – "čia stovim eilėje prie Doverio". Svarbiausia, kad mano telefonas nepradingtų kokiam kanalui. Patikimumas taip ir kuriamas – kai žmogus mato, kad tu tikrai kelyje, o ne pas kaimyną alaus gurkšnoji. Skambink ramiu balsu.

Pristatymo realybė Londone

Ar nešite mano lagaminus į septintą aukštą, jei liftas sugedęs?

Septintas? Buvo Barking rajone – liftas kapotas. Klientė viena. Mes su kolega nešėm dėžes keturis aukštus, o tada – oi, dar trys. Rankos virpėjo. Už papildomą aukštą imame mokestį. Nes tai nebe "iki durų", o krovinių kilnojimas. Aišku, jei senjoras negali – mes padedam. Bet turiu būti sąžiningas – mikroautobusas stovi gatvėje, Londone baudos grėsmė, o mes nešam sofą laiptais. Susitarkit iš anksto dėl lifto arba palikit arbatpinigių. Kitaip bus keista abiem pusėm. O mano nugara verkia vien pagalvojus.

Ar Londono centre apskritai įmanoma sustoti su mikroautobusu?

Įmanoma, bet sudėtinga. Londone centriniai rajonai – katastrofa. Buvau Westminsterį, bandžiau sustoti prie namo. Bauda per pusvalandį. Dabar aš visada reikalauju, kad klientas užtikrintų parkingą arba sutiktų prie stoties. Westminster, Kensington, net Dalston – be leidimo neprisiglausi. Mikroautobusas mažesnis už vilkiką, bet vis tiek didesnis už lengvąjį. Kartais krauname gatvėje, bėgame kaip pamišę, policija stebi. Geriausia pristatymo vieta – parkingo aikštelė arba priemiesčio garažas. Kitaip – stresas. Nepamiršk, kad Londone beveik visur reikia leidimų. Kai kurie kolegos planuoja maršrutus pagal zonas.

Ką daryti, jei aš tuo metu būnu darbe, kai jūs atvažiuojate?

Turiu pripažinti – tai vienas didžiausių galvos skausmų. Londone visi dirba, niekas namie nesėdi. Jei tu negali būti – reikia žmogaus: draugas, kaimynas, sesuo. Kartais galim palikti su saugos kodu, bet... aš tam neprilinksminu. Buvo Croidone – palikom dėžes su prižiūrėtoju, o jis nieko nesuprato. Klientas paskui nerado vienos. Geriausias variantas – sutarti dėl vakarinio laiko. Aš bandau derėtis. Ir jei aš vėluoju dėl kamščių, o tu vėl nebuvai... tada abu nelaimingi. Sutarkit laiko langus kaip žmonės. Be to, pasitarkit su kaimynais – kartais jie geresni nei raktų saugotojai.

Keblūs klausimai, kuriuos bijo paklausti

Ar galima prikrauti dezinfekcinio skysčio, lakų ir seno alkoholio?

Ne. Taškas. Dezinfekcija – skystis. Lakai – degūs. Alkoholis – ribotas. Buvo prieš penkerius metus: klientas prigrūdo po kriaukle buitinės chemijos. Sustojam pasieny. Uždėm dėmesį. Atidarinėjam. Visa tai – išimta ir palikta. Kurjeris neteko dalies krovinio. Namie liko be valiklių. Tai jeigu gabeni asmeninius daiktus – daiktai. Ne cheminė laboratorija. Anglija priima apribotą alkoholio kiekį asmeniniam naudojimui. Geriau palikt tą viską mamai. Žinau, kad skauda palikt gerą viskį, bet taip jau yra. Tvarka ant kelio – šventas dalykas.

Ar jūs tikrinate, ar aš nemeluoju apie svorį?

Pažadu – aš ne sveriu kiekvieną dėžę kaip oro uoste. Bet akis man matavo jau dvidešimt metų. Jeigu sako – du lagaminai, o atvažiavus – keturios spintos, tai keičiasi viskas. Tuomet jau reikia furgono. Buvęs atvejis: "Tik trys dėžės". Viena iš jų svėrė šimtą kilogramų. Kodėl? Knygos. Mes turėjom kviesti pagalbą. Tai taip, aš neklausiu tūrio, bet jei akivaizdžiai meluojama – kaina kyla. Ir dar kai ką pasakysiu: yra tokių vairuotojų, kurie veža nelegalius svorius. Aš ne toks. Mikroautobusui galioja ribos. Nekvailiokim.

Kas jei paaiškėja, kad aš prisipirkau daugiau nei mano brolis?

Tai čia klasika. "Užsakiau tik pusę kambario", o paskui – du kambariai. Nuostabu, kad yra tokių brolių. Aš dirbu pagal faktą. Jeigu telpa – telpa. Jeigu ne – dalinam į du reisus arba ieškom didesnės mašinos. Tai paprasta. Kartais klientai paskutinę minutę priduoda dar vieną lagaminą. Aš palieku truputį vietos – kaip oro linijos, tik atvirkščiau. Bet jei "truputį" tampa "pilnai prikrauta dar kartą" – jau diskutuojam. Mikroautobusas nepagrįstai netempia stebuklų. Kainos perskaičiavimas vyksta vietoje. Aš ne piktas, tiesiog turiu dirbti pagal sutartį.

Ar galima kartu gabent ir mamos pyragą, ir dokumentus į Liverpulį?

Mamos pyragas... čia jau šventė. Techniškai – taip, jei gerai supakuotas. Bet realiai – keturios dienos kelyje. Net jei transporto šaldytuve, pyragas praranda šviežumą. Buvęs klientas vežė šakočius. Pasiekė taikinį, bet jau kieti kaip akmuo. Dokumentai – prašau, dedame šalia. Bet pyragas... palik mamai namie, paštu neatsiųsi jausmų. O jei jau labai reikia – geriau siųsk kurjeriu. Aš nepykstu, suprantu nostalgiją. Tik nenoriu, kad vietoj šventės būtų nusivylimas. O šiaip tai mikroautobusu galima viską, tik reikia galvoti, ar tiks iš to pyrago kelionė pro Prancūziją.

Kai kas nesigauna taip, kaip planuota

Kas atsakingas, jei dėžė pasiekia Birmingemą jau su įdubimu?

Pagal sutartis – mes atsakingi už saugų pristatymą. BET. Jei dėžė buvo supakuota per silpnai ir viduje porcelianas laisvai voliojosi – aš turiu pasakyti tiesiai: tai tavo rizika. Mes stengiamės, bet kelias yra kelias. Duobės, stabdymas, vilkikų sukelti vėjai. Buvo atvejis – dėžė su lemputėmis. Niekas nepataikė, bet viduje – niekas nesuėjo. Draudimas dažnai nepadengia, jei pakuotė netinkama. Aišku, jei aš blogai užtvirtinęs – mokėsiu. Rimčiausi vežėjai turi draudimą. Jis padengia netiesioginę žalą. Aš jį turiu. Bet naudotų daiktų draudimas visada turi išlygų. Neikite į tai aklai.

Kodėl kai kurios įmonės Anglijoj nepristato pagal grafiką, o jūs taip pat vėluojate?

Aš pats nekenčiu vėlavimų. Bet kai kurios įmonės neturi savo parko. Jie suveda tave su vairuotoju, kuris tuo pačiu dirba tris užsakymus. Aš vėluoju tik dėl force majeure: audros, gedimo, eilės. Ir perskambinu. Buvęs klientas skundėsi, kad kita bendrovė pažadėjo "rytoj 10 val." – neatvežė. Nes jie pardavė orą. Aš sakau – jei rytoj, tada tikėkis rytoj vakare arba poryt ryte. Realus langas. Taip, konkurentai kartais vilioja gražiau. Bet aš grįžtu savo mikroautobusu, savo maršrutais. Kartais ir pats supykstu, kai užsiknis eilė, bet apie tai pranešu. Neslėpsiu po kilimu.

Ar aš galiu vežtis pats su jumis, kad prižiūrėčiau savo daiktus?

Teoriškai – kodėl gi ne. Praktiškai – sėdimų vietų mažai, o bagažinė skirta kroviniams. Buvo vienas senolis, kuris norėjo važiuoti į Bradfordą su katinu ir dviem lagaminais. Sutikau, susispaudėm. Bet tai buvo išskirtinis atvejis. Šiaip aš nesiūlau – kelias ilgas, poilsio pertraukos trumpos, o tu nemiegosi. Mes važiuojam dviese su partneriu, keičiamės. Trečias asmuo trukdo. Jei labai baiminiesi – geriau draudimas nei palyda. Aš važinėju maršrutu Vilnius-Londonas jau taip seniai, kad mano mikriukai – tarsi antrieji namai. Tu ten jaustumeisi nejaukiai po dvidešimt valandų.

Paskutinis patarimas prieš skambinant

Kuo mikroautobusas skiriasi nuo to didelio krovininio furgono?

Didelis furgonas skirtas visam butui ar namui. Jis lėtesnis, neįvažiuoja į senamiesčius, brangiau kainuoja keltai. Mikroautobusas – tarsi personalizuotas sprendimas. Penki kubiniai metrai, vikrus, aptarnaujantis kelis klientus vienu metu. Jei veži studijos butą, studento daiktus ar kelias dideles siuntas – idealu. Jis pasiekia ir Hampstead kampus, ir Bristolio priemiesčius lengviau. Aš pats vairuoju Mercedes Sprinter tipo mašiną. Valdomumas – kaip lengvojo automobilio, tik nugara labiau pavargsta. Tai nėra konteinerinis laineris. Lankstūs, greiti reisai, kuriuose svarbiausia vieta ir laikas. Mikroautobusas nėra mažesnis brolis – jis tiesiog kitas žvėris.

Ką jūsų patyręs vairuotojas (t.y. jūs) įsigerdami kavos pasakytų apie šitą verslą?

Atsiverčiau prie kavos aparato kažkur netoli Lilio ir sakyčiau – nesugalvokit nieko paskutinę minutę. Devyni iš dešimties nervų man keliate ne daiktai, o tai, kad adresas Anglijoj neteisingas, telefonas neišjungtas, o dėžės nepaženarijuotos. Šitas verslas gražus, kai viskas suplanuota. Kai žmogus pasitiki, o aš galiu patikėti, kad jis supakavo normaliai. Ir dar – rinkitės vežėją ne pagal kainą, o pagal tai, ar jis su jumis kalba kaip su žmogumi. Arba bent jau bando. Kartais geriausios kelionės būna tos, kai abu suprantat – tai ne raketų mokslas, bet ir ne ekskursija autobusu.

Ar verta dabar, 2024-aisiais, dar ką gabenti mikroautobusu į Angliją ar jau per vėlu?

Verta, jei reikia. Anglija vis dar pilna lietuvių, kur persikrausto, siunčia daiktus vaikams, grįžta atgal. Mikroautobusai nepanaikins Brexito, bet ir nepasidavė. Aš asmeniškai pervežiau šiemet jau gal keturiasdešimt tokių reisų. Srautas yra. Tik dabar reikia truputį daugiau kantrybės su popieriais. O šiaip – mikroautobusu perkraustymas į Angliją išliko vienu patogiausių būdų gabenti vidutinius krovinius. Ne išnyks, kol žmonės keliaus. Tiesiog dirbame kitais maršrutais, mokamės naujų taisyklių. Ir važiuojam toliau – tiek į rytus, tiek į vakarus. Su sveiku protu ir patikima mašina viskas įmanoma.

Išvada

Siuntų gabenimas Anglijon patogiais mikroautobusais nėra raketų mokslas, bet reikalauja sveiko proto. Aš visada sakau – jei turi klausimų, neišradinėk dviračio. Paskambink. Aš nemoku formalių atsakymų rašyti, bet žinau, kaip daiktai juda iš Lietuvos į Angliją. Per tiek metų esu matęs visko – ir bananų dėžių tragišką galą, ir ašarų, kai senolio fotelis saugiai pasiekia dukrą Londone. Pasiruošk, paklausk, pasitikrink popierius ir rinkis tuos, kurie nebijo pasakyti tiesos. Net jei ta tiesa kartais nemaloni. Kelias yra kelias, bet jį įveikti galima be streso. Sėkmės kraustantis.