Siuntų gabenimas Anglija mikroautobusais profesionaliai ir greitai

Kiek čia jau metų... na, gal nuo 2002-ųjų dirbu su perkraustymais ir pervežimais. Daug kas pasikeitė, bet vienas dalykas – visi nori, kad daiktai nukeliautų į Angliją greitai ir nesusprogtų pakeliui. Aš dirbu su mikroautobusais, nes jie – kaip tas auksinis viduriukas: ne tokie dideli kaip vilkikai, bet tilps ir dviejų kambarių buto daiktai, o jei reikia gabenimo Anglija mikroautobusais – profesionaliai ir greitai, be per didelių sistemų, tada ir viena dėžė atrodo kaip klientas, ne kaip numeris eilėje. Nes klientai skambina ne dėl skaičių, o dėl ramybės. O ramybę duoda ne masiniai vežėjai, o žmonės, kurie žino kiekvieną savo busiuko kampą. Taigi, jei turi siuntų – klausyk, ką per tuos du dešimtmečius išgirdau. Ir ne visada gražaus.

Apie transportą iš viso

Kas čia per paslauga, mikroautobusais siuntos vežti?

Tai... iš esmės, turime mažesnius nei vilkikai automobilius – dažniausiai "Sprinter" tipo, kartais Transitai, o kartais ir Ivecos – kurie važinėja reguliariai maršrutais. Ne kaip DHL, kur tavo siunta keliauja pro penkis sandėlius. Čia vairuotojas pasiima daiktą, padeda į mašiną ir veža. Paprasta. Kartais netgi tas pats žmogus, kuris pakrovė, Anglijoje ir iškrauna. Tai jei nori, kad siuntų transportavimas vyktų be nereikalingų rankų, mikroautobusas dažnai geriau nei milžiniška sunkvežimio logistika. Aš taip manau jau kokią... na, tikrai daug metų. O jei reikia, vežame ir per Skandinaviją, bet ten kita tema šiandienai.

Ar tikrai greičiau nei per didžiąsias kurjerių firmas?

Žinai, priklauso nuo savaitės dienos. Rimtai. Jei siunti pirmadienį – dažnai trečiadienį jau gali pasiimti. Jei penktadienį – gali užstrigti iki antradienio, nes savaitgalį vairuotojai irgi miega, o terminalai Londone dirba kaip vėžliukai. Kartais klientas skambina: "Kodėl dar neatvežėt?" O aš atsakau – uk, pažiūrėkim, kur jie... o ten rodo, kad vairuotojas dar Dubline. Taip nutinka. Bet vidutiniškai? 48–72 valandos. Netvarkingai, bet greitai. Greičiau nei jūrų konteineris, tikrai. Nors lėčiau nei lėktuvas. Bet lėktuvas tai ir kainuoja atitinkamai, ar ne?

Kurios Lietuvos miestai turi surinkimo taškus?

Vilnius, Kaunas, Klaipėda – aišku, ten irgi. Bet mes pasiimame ir iš Panevėžio, ir iš Šiaulių, ir mažesnių miestelių. Kartais net iš kaimo, jei užsakymas didesnis. Žodžiu, nebūtina gyventi prie autobusų stoties. Aš pats esu vežęs siuntą iš Kiauklių – nejuokauju. Ten sunkiau buvo rasti adresą nei pasiekti Doverį. Bet suradom. Taip kad jei ieškai siuntų pervežimo Anglija kryptimi, net jei gyveni už kampo – nebijok klausti. Nors teks prisidėti kuro sąnaudomis, jei labai toli. Tai logiška.

Mikroautobusai – tik maži busiukai ar ir didesni?

Maži busiukai... na, 3,5 tonos maksimaliai. Kitaip reikia tachografo, specialių leidimų ir biurokratijos, kurios paprastai stengiamės išvengti. Busiukai būna ir L3H2, ir XLWB – ilgesni, aukštesni. Kartais vežame su priekaba. Bet tai retai, nes tada kuro sąnaudos išauga, o greitai... na, ne visada gaunasi greitai su priekaba. Dar reikia žiūrėti, kur gali parkuotis Londone. Nes ten vieno blynas – kitam duona. Kai kuriose gatvėse net su vidutiniu mikroautobusu praslysti – menas. Ypač kai kaimynai pastačius mašiną ant šaligatvio.

Ar galiu sekti, kur mano siunta yra?

Taip, bet ne visada realiu laiku. Kai kurie turi GPS, kai kurie atsiunčia nuotrauką iš pakeliui esančios degalinės. Aš asmeniškai mėgstu paskambinti pačiam vairuotojui ir paklausti: "Kur ta paczka su labai lempom?" Kartais jis atsako, kad dar tik Lukiškių aikštėje. O gal ir jau Roterdame – priklauso nuo paros meto. Mes siunčiame informaciją, bet ne stebėjimo platformos lygio. Tai jei nori NASA tikslumo... gal geriau kurjeris. Bet mes – žmonės. Ir žmonės kartais pameta telefoną po sėdyne. Būna ir taip.

Kainų reikalai

Kiek kainuoja dėžė ar kilogramas į Londoną?

Oi, pagrindinis klausimas. Šiandien? Maždaug nuo 1,50 iki 2,50 euro už kilogramą, jei mažos siuntos. Bet jei siunti sofą – skaičiuojam ne kilogramus, o kubus. Nes sofos lengvos, bet didelės. Kartais klientas atneša dvidešimt dėžių ir sako: "Čia tik 100 kg." Taip, bet užima pusę mašinos. Tada kaina – kaip už vietą. Britanijos svarais kartais atsiskaitom, bet dažniausiai eurais. Kaina nuo 80 iki 150 eurų už standartinę siuntą į Londoną. Bet tiksliai pasakysiu tik pamatęs. (ar buvau pasakęs 120? gal ir 120, jei mažai daiktų).

Ar brangiau, jei siunčiu iš Klaipėdos nei iš Vilniaus?

Skirtumas minimalus, nes vis tiek važiuojame pro Kauną ir surenkam viską. Bet jei tik iš Klaipėdos ir niekur daugiau – tada taip, gali brangti. Nes mikroautobusas važiuoja tuščias iki ten. O mums neapsimoka. Geriau atvežti į Vilnių ar Kauną. Aš jau du dešimtmečius bandau suderinti maršrutus taip, kad nereiktų važiuoti dėl vienos dėžės į Nidą. Nors vasarą... į Nidą gal ir nuvažiuočiau, ten jūra mėlynėja. Bet darbo metu – ne. Tai siųsk į artimiausią didmiestį ir viskas bus geriau.

Kodėl vieni tokie pigūs, o kiti brangūs?

Aha. Tai čia jautri tema. Yra tokių, kurie meta tavo siuntą į kampą tarp baldų ir veža, kol suras vietos. Pigu, bet... ar profesionalu? Ne. Kartais važiuoja be draudimo. Kartais net be licencijų – ypač po tų post-Brexit sumaiščių. Brangiau kainuoja tie, kurie turi temperatūros kontrolę, fiksuoja kiekvieną žingsnį, turi atsarginį planą. Aš mačiau, kaip pigus vežėjas paliko siuntas prie Lenkijos sienos, nes nebetilpo. Rimtai. Tada skambina klientas, o aš jau negaliu padėti. Tai dėl to siuntų gabenimas Anglija kryptimi profesionaliai – kainuoja tiek, kiek kainuoja patikimumas. O patikimumas pigus nebūna, net jei labai norisi.

Ar reikia mokėti muitus ar kokius papildomus mokesčius?

Brexit... čia aš ne šimtu procentų tikras dėl kiekvieno atveko, turiu būti sąžiningas. Jei siunti asmeninius daiktus, persikraustymo atveju – dažnai nieko nereikia. Bet jei parduodi prekes nuolat – HMRC gali domėtis. Mes ne muitininkai, bet žinome, kad nuo 135 svarų vertės pasidaro kitaip. Geriau turėti sąrašą vertės. Kartais klientas sako: "Čia seni rūbai." Vertė – nulis. Muitininkai nelabai tiki, kad dešimt dėžių drabužių vertė nulis. Tai rašyk realią vertę. Bent jau taip manau... o gal pernai pasikeitė taisyklės? Nesibaigianti istorija, o aš ne apskaitininkas, vežu daiktus.

Ar galima derėtis, jei siuntų daug?

Žinoma. Jei turi penkias ar dešimt dėžių – tai jau nebe vienetinė siunta, tai mažas perkraustymas. Tada kalbamės. Atsistumiam nuo kainos, bet realiai – jei užpildai beveik pusę mikroautobuso, galiu duoti kainą be centų. Nebus kaip parduotuvėje – skambini, sakai kiek dėžių, aš per kalkuliatorių, per patirtį, ir sakau skaičių. Kartais pats nustembu, kad gaunasi pigiau nei man atrodė. Bet kartais ir brangiau. Tai derėtis galima, bet ne dėl vienos dėžės. Tada tikrai ne, nes ir man, ir laikrodžiui neapsimoka.

Pakavimas ir popieriai

Ar privaloma dėžinti, ar galiu maišuose?

Dėžės. Visada dėžės. Maišai plyšta, maišai slysta, maišai erzina vairuotoją. Aš mačiau, kaip žmogus supakavo visą butą į maišus iš parduotuvių. Atrodo kaip spalvotas kalnas. Bet kai mikroautobuse reikia sudėti tą "kalną" – pragaras. Dėžės tvirtos, vienodos, kraunasi į bokštus. Jei neturi dėžių – galiu atvežti, bet kainuos. Tai patarimas iš profesionalo: nenaudok maišų. Išskyrus drabužius – juos galima į tualetinius maišus. Palauk, tai irgi maišai... bet kitokie. Geriau į kelioninį krepšį. Dėžės.

Kaip su etiketėmis – ar rašyti vardą angliškai?

Taip, aišku. Ir telefoną, ir adresą Anglijoje. Ir ant šono užrašyk savo vardą lietuviškai – mes tada žinosim, kam paskambinti. Kartais žmonės užrašo tik "Mamai". O kokia mama? Pasaulis pilnas mamų. Aš turėjau atvejį, kai dvi siuntos – abi "Mamai". Viena į Birmingamą, kita į Braitoną. Kelios valandos ieškojimo. Apskritai, etiketė turi būti užklijuota taip, kad nenusplėštų. Ir nepiguok su tuo – naudok stiprią juostą. Nes klijais kartais neužtenka, ypač jei dėžė dar ir drėgna nuo lietaus pakeliui pakrovimo aikštelėje.

Reikia sąrašo daiktų, ką siunčiu?

Jeigu perkraustymas – taip, sąrašas reikalingas. Jeigu siunta – minimum aprašymas. Nereikia rašyti "knyga apie meilę", pakaks "knygos". Bet jei siunti elektroniką – turėk sąrašą, kad žinotume, dėl draudimo. Kartais žmonės įkiša antrą kompiuterį į sofą ir neparašo. Jei kas nutinka – be sąrašo sunkiau įrodyti. Aš asmeniškai nereikalauju notaro patvirtinimo, bet popierius su ranka rašytu sąrašu padeda. Net jei rašalas blukęs ir ranka bjauri kaip mano. Nes didžiausia bėda – kai klientas pats nežino, ką siuntė, o po savaitės kaltina mus.

Ar galima siųsti maistą, šaldytus produktus?

Techniškai – šaldytų negalima, nes mikroautobusai neturi šaldymo įrenginių. Na, kartais turi, bet retai. Ir Anglijos muitinė gali klausti. Sausas maistas – taip, jei fabrikinė pakuotė. Kartais siunčiame lietuvišką juodą duoną, šakotį. Aš pats ragavau kelionėje – labai gerai su sviestu ir kava pakeliui į Folkestoną. Bet tai nepatariama daryti su kliento siunta. Taip kad jei maistas – gerai aprašyti, gerai uždarytas, ir be šaldymo reikalavimo. Nes jei pradės smelled... visam busiukui diena sugadinta. Ir vairuotojas pyks. Teisėtai.

Ką daryti, jei dėžė per sunki?

Na, standartas – apie 25–30 kg ant dėžės. Jei sunkiau – mašinoje problemos. Vienas vairuotojas neįkels. Mes turime vežimėlius, bet laiptai Londone siauri. Kartais viršijasi svorio ribos, tada reikia arba perskaidyti, arba pranešti iš anksto. Jei tik viena dėžė sunki – padėsime. Jei visos po 40 kg – čia jau nebe siuntų pervežimas Anglija kryptimi, čia jau krovininis liftavimas. Ir kaina kita. Aš turėjau klientą, kuris supakavo knygas. Kiekviena dėžė po 50 kg. Trys vyrai krovė, aš galvojau, kad nugaros nebeišlaikysiu iki pensijos. Skaidykite į mažesnes.

Kai nutinka bėdos

Kas jei vairuotojas pavėluoja, kaip sužinoti?

Pirmiausia – nenusisėsk ant lagamino, jis ir taip jautrus. Skambini man arba vairuotojui. Kartais pavėluoja dėl oro – rūkas Calais uoste baisus dalykas. Kartais dėl to, kad prieš tai buvęs klientas nebū namie. Tada vairuotojas laukia, o laikrodis tiksi. Mes stengiamės perskambinti ir perspėti. Bet būna ir taip – man pats vairuotojas pasiklysta M25 žiede. Tai ne Google Maps visada gelbsti ten. Realiai pasakau: jei pavėluoja daugiau nei 3 valandas – skambini. Iki tol – kantrybės. Ir patikrink telefoną – gal skambino, o tu nepastebėjai.

Ar pasitaiko, kad siunta tiesiog dingsta?

Būna. Retai, bet būna. Ypač jei vežė kažkas be jokio popieriaus. Mes per tuos metus turėjome du ar tris tokius atvejus – ir visada dėl to, kad dėžė neturėjo etiketės arba etiketė atšoko. Kur ji nueina? Kartais lieka pasienyje, kartais kitas klientas pasiima netyčia. Bet pas mus – draudimas, atsakomybė. Jei įrodai, kad dėjai – mes mokame. Nors nenorėčiau to daryti per dažnai, aišku. Geriausias būdas neprarasti – fotografuok savo siuntą prieš pakrovimą. Turiu omenyje – nufotografuok ne tik dėžę, bet ir kaip ji atrodo ant mūsų dokumento. Tai gelbsti.

Ką daryti, jei atidarius dėžę viduje – šukes?

Atsargiai – nejudink dar. Fotografuok. Rašyk iškart, ne kitą savaitę. Nes vairuotojas gali sakyti: "O gal jūs patys po to sutryniai?" Aš tikrai noriu tikėti klientu, bet be nuotraukos arba be iškarto pranešus – rankos surištos. Pervežimas trunka ilgai, krokimas vyksta, kartais dėl prastos pakavimo. Mes atsižvelgiame, bet tik jei logiška. Sofos koja atšoka – taip, būna, ypač kai gamintojas ne geriausias. O jei viskas sudaužyta ir dėžė nepažeista – įtariau, kad buvo sudaužyta prieš tai. Šitos tiesos nepakeisi, nenoromis tenka ginčytis.

Ar buvę, kad vairuotojas atiduoda ne tam asmeniui?

Oho, taip. Būna tokių "paėmiau kaimynui" istorijų. Kartais kaimynas pasirašo, pasiima, o tikrasis gavėjas – be žinios. Mūsų taisyklė: atiduodi tam, kas nurodytas, arba tam, kuris turi tapatybę ir rašo parašą. Bet Anglijoje žmonės skuba, vairuotojai skuba. Kartais tiesiog palieka prie durų, jei klientas prašo. Aš dėl to nesu laimingas. Nes jei dingo – kas kaltas? Geriausias patarimas – būk pasiekiamas telefonu tą dieną. Net jei esi darbe. Nes jei neatsiliepi du kartus, vairuotojas neturi laiko laukti amžinai. O ir mums nepatinka palikti be parašo, nes tada niekas neįrodytas.

Ką daryti, jei mano siunta pasimetė tarp kitų?

Skambini. Ne rašyk feisbuke komentarą – skambini arba rašyk tiesiogiai. Nes feisbuke aš pamatau per vėlai. Ir turėk savo užsakymo numerį. Arba bent jau vardą ir datą. Aš per dieną matau dešimtis vardų, kartais painiojausi pirmuosius metus. Dabar turiu sistemą, bet vis tiek – numeris pagelbsta. Jei pasimetė – dažniausiai randasi per 24 valandas. Yra buvę, kad radom mėnesį vėliau – dėžė buvo paslė (atsiprašau, užsistringo žodis) paslėpta už kitų baldų. Viskas gyva, niekas nesupyko. Bet jei turi numerį, rasi greičiau nei be jo.

Šiaip smulkmenos ir keistenybės

Ar vairuotojai lietuviai, ar reikia angliškai?

Praleidau žodį... na, vairuotojai dažniausiai beveik visi lietuviai, bet yra ir anglakalbių pagalbinių. Šiaip su vairuotoju gali lietuviškai – net juokelius supras. Aš pats kartais važiuoju, kai trūksta žmonių. Angliškai tikrai prabalsiu, bet lietuviškai smagiau. Yra tekęs pasakoti apie Naująją Zelandiją vairuotojui iki Folkestono nuvažiavus. Jis mandagiai klausėsi, bet matėsi, kad nori miego. Tai taip, lietuviškai – ramu. Nors adresus Londone kartais reikia angliškai ištarti, nes lietuviškas akcentas ten gali suklaidinti. Ypač su "Thamesmead".

Ar galiu vežtis gyvūną?

Katę, šunį? Ne. Ne, ne, ne. Mikroautobusai skirti daiktams. Yra specialios tarnybos gyvūnams – Pet taxi ar pan. O jei auksinė žuvelė – gal tik talinį akvariumą įdėk tarp drabužių. (Ne, juokauju, nedėk.) Gyvūnai stresuoja, reikia dokumentų, veterinarijos patikrų. Aš tos srities nežinau. Verčiau kreipkis į gyvūnų pervežimo specialistus. Nors mačiau kartą, kaip mažą voverytę vežė su daiktais... na, bet tai ne mūsų istorija ir ne mūsų rekomendacija. Gyvūnai – atskira kalba, ten jų oda, plaukai, viskas sudėtingiau nei porcelianinė lempa.

Kaip dažnai vykstate?

Dauguma vežėjų – reguliariai, kartais kas savaitę, kartais dukart. Mes stengiamės dukart per savaitę: išvykimas antradieniais ir penktadieniais. Bet žiūrome, ar surinksim pakankamai. Jei ne – atidedam dieną. Neapsimoka važiuoti tuščiam ar beveik tuščiam. Nors kartais važiuojam ir su keturiom dėžėm, jei skubi siunta. Tai ne angliškas traukinys pagal tvarkaraštį – lenkiškai tariant, "elastycznie". O gal prancūziškai... nesvarbu. Paklauskit konkrečiai savaitės pradžioj. Nefiksuojam mėnesių į priekį, nes gyvenimas – ne Excel lentelė. Būna ir lūžtančių planų.

Ar galima vežti neoficialiai draugams?

Draugams, sesei, kaimynui – taip, bet vis tiek reikia sąrašo. Mes nesame pašto dėžutė, kad mesti dėžę ir pamiršti. Net jei siunti Močiutei į Lutono gatvę – turi būti adresas, numeris, aprašymas. Nes jei kas nutiks – "draugiškas siuntimas" neatleidžia nuo atsakomybės. Buvo klientė, siuntė savo vaikui drabužius. Neoficialiai? Taip. Bet mes išrašėm paprastą važtaraštį. Reikia turėti bent minimalų pėdsaką. Taip kad – unofficialu oficialiai, supranti? Saugiau visiems. O ir draugai kartais pametą siuntas labiau nei mes. Tik sakau.

Ar po Brexit ką nors pasikeitė, kai vežate siuntas?

Pasikeitė, bet ne taip, kad reiktų verkti. Daugiau popierių, daugiau rimtumo prie sienos. Anksčiau pravažiuodavom kaip vėjas per Prancūziją. Dabar sustojam, rodome daiktų sąrašus, kartais tikrina. Bet siunčiant individualias siuntas mikroautobusais – ne taip baisu kaip vilkikams su prekymeniu. Aš tiksliai nepasakysiu, kokia muitinės forma ten reikalinga šiandien, nes kas tris mėnesius tenka atnaujinti žinias. Mūsų logistikos skyrius tuo rūpinasi. Aš – daugiau žmonėms. Bet atsimenu, prieš Brexit viskas buvo paprasčiau. Nebūtų buvęs nereikalingas tas chaosas, bet politika – ne mano sritis.

Išvada

Tai va, jei galvoji apie siuntų gabenimą Anglija mikroautobusais profesionaliai ir greitai – neieškok stebuklų. Ieškok žmonių, kurie žino, kur nukrauti, kaip supakuoti, ir kur paslėpti saldainius, kad muitinė nerastų (juokauju). Daugiau nei du dešimtmečiai manęs neišmokė tobulumo, bet išmokė – nieko nesiųsti, kas neišpakuotum pats. Skambink, jei ką, ir nepamiršk – dėžės geriau nei maišai. Visko gyvenime mačiau, o rašyti apie tai... na, gal ir ne pats geriausias rašytojas. Bet siuntos – taip, jas vežu jau seniai. Sėkmės kraustantis.