Siuntos į Angliją su mikroautobusais: kaip iš tiesų vyksta daiktų pervežimas į Londoną, Birmingemą ar Mančesterį

Čia jau dvidešimt treji metai vežioju daiktus po Europą, o į Angliją – nuo tada, kai ten dar nebuvo jokių papildomų muitų. Dabar viskas kitaip, bet vienas dalykas nesikeičia: žmonėms reikia paprastai, pigiai ir kad nesulaužytų. Siuntos į Angliją su mikroautobusais dabar yra auksinis vidurys tarp brangių kurjerių ir milžiniškų fūrų. Mikroautobusas lankstus, pravažiuoja ten, kur fūra neprasispraus, o kaina – realiai prieinama. Čia – atsakymai į klausimus, kuriuos man uždavinėjate kaskart prie kavos. Jokių rinkodaros šūkų, tik tai, ką mačiau savo akimis.

Kainos, laikas ir kodėl skaičiai dažnai meluoja

Kiek kainuoja siuntą į Angliją su mikroautobusu nugabenti?

Žiūrėk, pilnas mikroautobusas iš Vilniaus į Londoną gali kainuoti nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. O jei tik keturios dėžės į Koventrį – gal trys šimtai. Aš telefonu sakau intervalą, nes kiekvienas daiktas kitoks. Buvo klientas, kuris palygino mano kainą su draugu, o pasirodo, draugas vežė du lagaminus oro uoste. Visai kitas dalykas. Todėl atsiųsk sąrašą, nuotraukas. Tada kalbam apie tikrą sumą. Pigiausia ne visada geriausia – mačiau, kaip "taupieji" laukė siuntos tris savaites.

Ar mikroautobusas greičiau nei didelė fūra?

Teoriškai taip. Praktiškai irgi dažniausiai taip. Fūros turi tachografus, privalo kas keturias valandas stoti. Mes su sprinteriu galim įveikt kelią per tris dienas iki Londono. Bet – visada yra bet – jei Vengrijos pasienyje prakiuręs dyzelio filtras, visas pranašumas dingsta. Praeitą pavasarį buvom užstrigę Berlyne parą. Klientas skambino kas tris valandas. Suprantu jį. Tai taip, greičiau, bet be šimto procentų garantijų. Niekas jų neduoda, kas be ko.

Kada siųsti daiktus – atskirai ar dalinamame reise?

Jei namų turtas dviejų kambarių butui – pilnas mikroautobusas aiškiai geriau. Daiktai nesimaišo, gauni tikslų laiką. Bet jei dešimt dėžių ir sofa? Dalinamas reisas sutaupys kokius keturiasdešimt procentų. Aš pats pilnus reisus mėgstu labiau – mažiau galvos skausmo. Buvo istorija iš Klaipėdos: moteris siuntė daiktus, mes sukrovėm jos daiktus šalia kito kliento... kliento... pardon, kito kliento komodos. Abi pusės laimingos, bet teisingai suženklinti daiktai – būtina. Kitaip maišatis garantuota, ypač kai visi skuba.

Kaip suprasti, kad kaina tikra, o ne žemiausia skelbimui?

Skelbimai – ten kitas pasaulis. Pamatai "į Angliją nuo 99 eurų", skambini, o ten arba svorio limitas kilogramas, arba tik iki sienos kaina. Aš tokios neskleidžiu. Sakau: atsiųsk sąrašą, nufotografuok. Tada pasakau nuo-iki. Jei kas nors telefonu bematant daiktų duoda tikslų skaičių – meluoja arba paskui pridės kuro mokestį, mokestį už laiptus, mokestį už kvėpavimą. Mačiau įmones, kurios taip dirba. Nekenčiu to. Geriau brangiau, bet sąžiningai. Mūsų sritis taip neišeis, kai visi skelbimai meluoja.

Ar verta patiems krauti, kad sumažintų sąskaitą?

Hmm. Jeigu esi jaunas, stiprus ir liftas veikia – galbūt. Bet aš mačiau, kaip keturiasdešimtmetis "sutaupė" trisdešimt eurų, o paskui vaikščiojo su diržu du mėnesius. Mikroautobusas taupo degalų kaštus, bet fizinis darbas... Neaišku, ar verta. Mes paprastai įskaičiuojam du vyrukus. Jeigu tu sakai "aš pats", o aš matau tą šaldytuvą – perspėju, bet neliepiu. Tavo nugara. Aš tik pasakoju, ką mačiau. Kartais ta sutaupyta suma neatperka skausmų.

Ar reikia mokėti papildomai, jei pristatymo vieta – ne Londonas, o mažas miestelis?

Taip. Deja, taip. Anglija didelė, ir jei po Mančesterio reikia dar mylių į kaimą – degalai, laikas, maršrutas. Aš klausiu iš karto: tikslus pašto kodas. Nes kartais žmonės sako "čia prie Londono", o pasirodo – Safolko grafystė. Dvi valandos važiavimo. Skirtingos kainos. Yra vežėjų, kurie pažada fiksuotą kainą "į visą Angliją", o paskui skambina: "atvažiuokite patys į Londoną pasiimti". Aš nedarau taip. Geriau pasakau iš anksto – kaimas brangiau, nes kilomentrai... oj, kilometrai kaip pinigai.

Pakavimas – čia visi pridaro klaidų

Koks pakuotės standartas reikalingas mikroautobusui?

Dėžės. Daug dėžių. Ir ne parduotuvės likučiai, o dvigubo sluoksnio. Aš žinau, kad jos brangesnės, bet kelias iš Lietuvos į Angliją – ne per šilką. Būna duobių, ypač Anglijos viduje. Kartą klientas supakavo indus į laikraščių skiautes. Šešiasdešimt procentų nebeliko. Geriau burbulinę plėvelę, kurią kartais perku pats, jei klientas nieko neturi. Žymėk "stiklas", žymėk "viršus". Ir nepamiršk – mikroautobuse daiktai glaudžiai stovi, vienas prie kito. Jei dėžė silpna – ji sulūš. Ir kils kaltinimai, nors visi žino, kad dėžė buvo bloga.

Ar galiu siųsti maistą, augalus, skysčius?

Techniškai maistas – sudėtingai. Po Brexito Anglija prižiūri labai griežtai. Aš nesu šimtu procentų tikras dėl kiekvieno produkto, ypač šviežio. Paskutinį kartą tikrinau – sausus produktus galima, bet su deklaracija. Grietinėlės tortas? Pamiršk. Aliejus? Būna. Bet jei muitininkas atidarys dėžę ir rasi lašinių... bus pokalbis. Geriau ne. O kas dėl augalų – žemė yra tabu. Jeigu be žemės – galima, bet rizikinga. Aš linkęs patarti: palik augalus kaimynui. Mažiau galvos skausmo.

Kaip ženklinti daiktus, kai vienas reisas – keli klientai?

Pavardė ant kiekvienos dėžės. Ne tik viršuje, ir šone. Nes daiktai juda, stumdomi, kai kraunam. Mes naudojam spalvotus lipdukus – kiekvienas klientas savo spalvos. Bet lipdukas atšoka, ir tada chaosas. Buvo žiemos sezonas, du Kazlauskai, abu į Londoną, abiejų po penkias dėžes. Naktį, rūsyje, be lemputės. Aš ten su žibintuvėliu kaip detektyvas. Dabar visada prašau – telefonas ant dėžės. Arba žmona supyksta, kad parvežiau ne tuos batus. Nejuokauju, taip buvo.

Ar būtina ardyti baldus prieš atvažiuojant?

Stalas – taip. Lova – taip. Didelė spinta – be abejo. Mikroautobuso durys yra standartinės, ne stebuklas. Mačiau kolegas bandančius įgrūsti neišardytą sofą pro duris. Kartais pavyksta, bet tada siena įbrėžta. O Anglijoje sienos... brangios. Aš einu saugesniu keliu. Jei neturi įrankių – pasakyk, atsivešiu, bet tai kainuos papildomai. Vieną kartą ardžiau IKEA komodą, praradau vieną varžtą. Klientas nepastebėjo, aš irgi beveik. Bet taip, ardyk. Atsikišęs kampas kelionėj gali sugadinti ir tavo daiktus, ir svetimui.

Ką daryti su elektronika – ar užtenka tiesiog suvynioti?

Ne. Dėl elektronikos aš kartais žmonėms kartojuosi kaip plokštelė. Televizoriaus į antklodę – ne pakavimas. Buvo toks atvejis, klientas įtikinėjo, kad "jūsų vairuotojas gi atsargiai važiuoja". Važiuojam atsargiai, bet kelias – ne šilkas. Tas televizorius, stebuklo dėka, išgyveno. Bet keraminė viryklė "supakuota" į ploną popierių – tiesiog suplyšo pakeliui. Aš dabar foto fiksuoju viską prieš pakeldamas. Apsauga nuo ginčų. Nes kai kurie tikrai galvoja, kad mikroautobusas – tai limuzinas be ratų. Ne.

Kelyje – realybė, kurios nepasakos svetainėse

Kur vairuotojai miega per naktis?

Kai kurie galvoja, kad mumis pasitinka keturių žvaigždučių viešbutis. Realybė – jei reisas pjautinas, miegame mašinoje. Miegmaišis, dyzelinis šildytuvas. Nugara jau ne mano metų šitam reikalui. Jaunimas miega ir ant grindų. Aš stengiuosi rasti saugią stovėjimo aikštelę. Brangu – dvidešimt eurų. Tai kartais taupom. Ir tada atvažiuojam pavargę. Saugumas svarbiau, bet realybė kitokia. Klientai to nemato, bet aš sakau atvirai – miegas mašinoje kelionėse į Angliją yra norma, ne išimtis.

Kas nutinka, jei suges mikroautobusas?

Daiktai lieka vietoj. Tai garantuoju. O terminai – jau nebe mano rankose. Turim casco, turim techninę pagalbą. Paprastai gedimai po trisdešimt kilometrų, kuro siurblys, prakiuręs aušinimo vamzdis. Kartą Olandijoj stojom parai. Klientas iš Lietuvos skambino kas valandą. Suprantu jį, bet aš irgi ne dėl gero oro stoviu. Gerai, jei gedimas kasdieninis. Jei rimtas – reikia kitos mašinos. Tada gali užtrukti dvi dienas. Tai nėra dažnas dalykas, bet pasitaiko. Reikia su tuo susitaikyti renkantis sausumos transportą.

Ar kelyje daiktai perstatomi į kitą mašiną?

Retai, bet pasitaiko. Kai kurioms įmonėms "patogu" taupyti degalus: vienas auto nuveža iki Lenkijos, kitas paima ir veža toliau. Aš nedarau taip – mano mikroautobusas važiuoja nuo durų iki durų. Bet rinkoje tai egzistuoja. Problemų kyla, kai perkraunama skubiai, lyjant, tamsoj. Buvo, kad dėžė pametė... pamesta... kurioje mašinoj buvo. Tada aiškinkis. Todėl klausiu – ar tiesiogiai? Jei ne – pagalvok. Nes kiekvienas persikrovimas rizikuoja subraižyti sofą arba palaužti stalą.

Ar galima stebėti, kur yra mikroautobusas?

Dabar daugelis turi GPS. Tai gali sekti. Bet aš pasakosiu – kartais sistema numiršta. Buvo, kad klientui rodė, kad aš esu Paryžiuje, o aš jau buvau netoli Londono. Sulaukiau pykčio žinučių. Aš čia prie vairo, o man rūšiuojasi laiškai... ne, ne rūšiuojasi. Gavau žinutes, sakau. GPS – geras dalykas, bet nebūk priklausomas. Geriau paskambinti ir paklausti tiesiogiai. Vairuotojas pasakos realybę, o ne žalią rodyklę ekrane.

Muitai ir popieriai – nuobodūs, bet būtini

Ar reikia dokumentų siunčiant asmeninius daiktus?

Taip. Reikia. CN22 arba CN23 forma. Net jei siunti senus savo džinsus – muitinė nori sąrašo. Kainos, paskirtis, kas viduje. Aš padedu tvarkyti, nes pats jau šimtus kartų pildęs. Nauji daiktai – gali kilti muito klausimas. Naudoti asmeniniai – paprastai ne, jei protingai deklaruota. Buvo klientė, siuntė maketą – brangų baigiamojo darbo projektą. Pamiršo popierių. Sustabdė. Dvi savaitės be žodžio. Tokių dalykų galima išvengti. Dokumentus reikia tvarkytis prieš savaitė iki išvykimo, ne paskutinę dieną.

Ar vežėjas draudžia daiktus, jei įvyksta avarija?

Aišku, kad atsargiai važinėjam, bet draudimas siuntai – dažnai tik minimalus. Aš rekomenduoju pasidomėti prieš tai. Mūsų mikroautobusai drausti pagal CMR, bet tai ne visada padengia rinkos vertę. Buvo toks atvejis – gabenome kolekcionuojamus vinilus. Vertė – tūkstantis penki šimtai. CMR padengia tik kelis eurus už kilogramą. Laimei, nieko nenutiko. Bet jei būtų nutikę... geriau ne galvot. Papildomai apdrausti brangius daiktus – įmanoma, bet kainuoja. Ir ne visada spėju tai pasiūlyti laiku, atvirai sakant.

Kas pasikeitė po Brexit siunčiant daiktus su mikroautobusais?

Oho, čia daug. Anksčiau kaip niekur – dabar muitinė. Anksčiau per dvidešimt minučių keltą praeidavom, dabar gali užtrukti valandas. Kiekviena dėžė gali būti tikrinama. Yra taisyklių dėl maisto, dėl vertės. Faktas – dabar ilgiau trunka. Aš pats dar mokausi kai kurių subtilybių. (Praeitą mėnesį pasikeitė taisyklė dėl augalų – reikia tikrinti dar kartą.) Tai jei kažką sakau netiksliai – atleiskit, bet stengiuos laiku pasitikslinti. Pagrindinis patarimas – nepirk naujų daiktų prieš siuntimą. Muitas gali skirtis.

Ar galima vežti dažus, lakus ar kitas degias medžiagas?

Ne. Nevalia. Tai pavojingas krovinys, be to, pažeidimas griežtai baudžiamas. Aš į savo mikroautobusą tokių dalykų neimu. Buvo atvejis – klientas įkišo dežę su dažais, nepasakė. Aš tik prie Doverio supratau, kai muitinė paklausė. Gerai, kad patikrinom ir išmetėm. Jei būtų patikrinus griežčiau... baisu pagalvoti. Nepaisant to, žmonės kartais bando. Nenoriu būti tuo vairuotoju, kuriam dega mašina viduryje tunelio. Tai tiesiog ne.

Kai duoda šūdą – bloga patirtis ir kaip jos išvengti

Kaip atpažinti įmonę, kuri vilkų vilioja?

Pigiai. Per pigiai. Ir pažadai, kurių negali patenkinti. "Per dvi dienas, pusę kainos, pilnas draudimas". Kai kurie vežėjai Anglijoje nėra net įregistruoti. Mačiau, kad pasiima užstatą ir dingsta. Arba atsiunčia mikroautobusą, kuris iš šono atrodo kaip po avarijos. Geriausia – paklausk registracijos numerio, paieškok atsiliepimų forume. Jei žmogus vengia kontaktų, rašo tik žinutėmis, nenori telefonu – signalas. Buvau pavogtas? Ne, bet porą kartų beveik pakliuvau.

Kas jei vėluoja, o įmonė nekelia ragelio?

Tai blogiausias jausmas. Aš žinau, nes klientai skambina po tokių patirčių su kitur. Kai kurie maži vežėjai turi vieną mašiną ir jei sugedo – panikuoja patys. Arba pervertina jėgas, pasiima per daug. Aš keliu ragelį net naktį. Bet rinkoje yra tokių, kurie pradingsta dviem savaitėms. Nieko nežinai, daiktai nežinia kur. Lieka rašyti policijai ar vartotojų teisių gynėjui. Prevencija – sutartis ant popieriaus, su data. Paprasta, bet veikia.

Kodėl kai kurios įmonės nenori prisiimti atsakomybės už sulaužytą daiktą?

Nes tai kainuoja. CMR draudimas turi spragų, o jei klientas blogai supakavo – viskas, turi išsisukimą. Mačiau, kaip sako "jūs taip pridėjote", nors akivaizdu, kad kaltas vairuotojas. Buvo: vežėm monitorių, klientas įdėjo be plėvelės. Įskilęs. Aš kompensavau iš kišenės, nors galėjau nenešiot. Kodėl? Nes noriu, kad grįžtų. Bet daugelis nedaro. Pasakys, kad patys kalti. Be pakuotės kvito ir aktų – rankos surištos. Imk iš to pasimokymų.

Ar visada siuntos į Angliją su mikroautobusais vyksta sklandžiai?

Hmm, norėčiau pasakyti "taip", bet būsiu sąžiningas. Ne visada. Būna dienų, kai keltai atšaukiami, eilės iki Doverio, muitinės kompiuteriai strigę. Aš pats kartais nežinau, ar spėsim tą dieną, kurią pažadėjau. Stengiuosi, bet žodis "visada" per stiprus. Per metus mačiau: ledo audrą, streiką Prancūzijoje, kliento nebuvimą namie. Tai vyksta. Dažniausiai sklandžiai. Bet jei kas sako "šimtu procentų garantija" – meluoja. Arba nežino, ką kalba.

Ką daryti, jei daiktai atvažiavo pažeisti?

Fiksuok iš karto. Nuotraukos, vaizdo įrašai, kol kas nors neišsivežė. Jei gavai, pasirašei – paskui labai sunku. Aš sakau: tikrink prieš vairuotojui išvažiuojant. Jei matai problemą – rašom aktą. Jei atsisako – slepia ką nors. Buvo: klientas pamatė įbrėžimą ant komodos po to, kai išvažiavau. Skambino po savaitės. Padėjau, kiek galėjau, bet be akto... rankos surištos. Todėl negailėk telefono atminties – filmuok viską. Geriau per daug nei per mažai.

Ar verta draustis papildomai per kitą įmonę?

Jei brangūs – taip. Patariu apsidrausti savarankiškai, ypač meną ar antikvarą. Mūsų draudimas standartinis. Papildomas kainuoja procentą, bet ramybė – be kainos. Buvo, kad klientas nedrausdino ir vėliai... vėliau... piktinosi. Negaliu kaltinti – sutartis aiški. Bet jei žinojau, kad daiktas dešimt tūkstančių vertės, galėjau insisyti labiau. Oj. Reikalauti. Kartais neišvengiamai lieku prie standartinio draudimo. Ir tada gailiuosi, jei kas nutinka.

Koks pats didžiausias mitas apie mikroautobusų siuntas?

Didžiausias mitas – kad mikroautobusas sutalpina viską. Ne. Jis turi ribas. Buvo klientai, atvedė penkis krepšius "nes tik krepšiai", po to dėžes, lagaminą. O vietos šeši kubai. Realybė – reikia planuoti. Mikroautobusas patogus, bet ne stebuklingas. Jei netelpa, reikia antro reiso. Arba didesnės mašinos. Geriau iš karto viską pasakyti nei kraunant žiūrėti, kaip daiktai netelpa. Vairuotojas jaučiasi bejėgiškai. Nemalonu.

Išvada

Tai va. Siuntos į Angliją su mikroautobusais – ne raketų mokslas, bet ir ne žaidimas. Reikia sveiko proto, gerų dėžių ir vežėjo, kuris nepradingsta. Aš per tiek metų sukaičiau, kad sąžiningumas sutaupo daugiau nervų nei bet kokia kaina. Jei ketini siųsti – rašyk sąrašą, fotografuok, klausk. Ir nepamiršk – geriau pakalbėti dešimt minučių telefonu, nei vėliau aiškintis tris savaites. Sėkmės persikeliant.