Siuntos į Angliją: greitas ir patogus pristatymas iki durų

Gyvenu jau dvidešimt ketverius metus tarp vilkikų, dėžių ir muitinės deklaracijų. Tai kas daugiau – gyvenimas ar darbas, nebežinau. Klientai skambina ir klausia to paties: o kaip čia dabar yra, pirma paštu, paskui per kurjerį, o gal kas nors paims iš namų ir pristatys iki durų Anglijoj? Aš bandau aiškinti paprastai. Nes realiai taip ir yra – gali būti greita, gali būti patogu, bet reikia žinoti kelias smulkmenas. Šiandien pakalbėsim apie siuntas į Angliją konkrečiai, kai nori, kad viskas vyktų be skambėjimo telefonu kas dvi valandas.

Kaina, terminai ir kodėl visi skaičiai skiriasi

Kokia vidutinė kaina siuntai į Angliją, jei noriu pristatymo iki durų?

Na, žiū, kaina priklauso nuo svorio, matmenų ir to, ar name yra liftas. Bet jei kalbam apie standartinę siuntą iki 30 kg, pristatymas iki durų Anglijoje dažniausiai kainuoja nuo 120 iki 200 eurų. Būna ir pigiau, bet tada nežinai, kur tavo daiktai keliauja. Aš paskutinį kartą skaičiavau 150 eurų už fotelį iš Vilniaus į Birmingemą. Pristatė per keturias dienas. Jeigu esi Londone, kaina kiek mažesnė, nes mūsų mašinos ten važiuoja dažniau.

Ar galiu tikėtis, kad per savaitę jau gausiu, ar čia fantastika?

Per savaitę gauti visiškai realu, bet nepasakyčiau, kad tai taisyklė. Dažniausiai siuntos į Angliją keliauja 3–7 darbo dienas. Kartais lėktuvų tvarkaraščiai prisiderina, o kartais Doverio uoste eilė driekiasi iki dešimties kilometrų. Buvo atvejų, kai perdaviau penktadienį, o kitą trečiadienį klientas skambino iš Mančesterio džiaugdamasis. Būna ir atvirkščiai – trys dienos pasienyje, nes muitinė nusprendė patikrinti. Taip, per savaitę gausi, jei neturėsi blogos dienos.

Kodėl vieni siūlo šimtą eurų, o kiti tris šimtus? Kur čia gaudyklė?

Čia klasika. Vieni yra vežėjai su savo mašinomis, kiti – brokeriai, kurie paima tavo siuntą, uždeda keturiasdešimt procentų antkainį ir atiduoda tam pačiam vežėjui. Pigiausi pasiūlymai dažnai neįskaičiuoja nei muitinės patikrinimo, nei kuro mokesčio. Vakar skambino vyras iš Kauno – jo sofa Anglijoje įstrigo kažkokiame sandėlyje, nes tarpininkas išnyko kaip dūmas. Rykščiai prastas jausmas. Geriausia klausti, ar tai galutinė kaina ir kas draudžia kelyje.

Ar dažnai būna, kad vėluoja dėl oro ar kelių? O gal tai tik pasiteisinimai?

Dėl oro? Na, jei Zealandiją užliejo potvyniai, gal tada. Dažniau vėluoja ne dėl lietaus, o dėl žmonių klaidų. Vairuotojas pavėlavo į keltą, nes registracija užtruko. Atseit buvo uždaryta magistralė Prancūzijoje, nors aš nežinau, gal jis tiesiog pavėlavo pakilti iš lovos. Kartais keltas nepasikelia dėl audros – tada taip, oras kaltas. Realiai devyniasdešimt procentų vėlavimų – popierizmo arba perpildytų terminalų problemos. Oras retai kaltas, nebūk naivus.

Ar mokėti reikia iš karto, ar galima kai tik gausiu siuntą?

Iš karto mokėti dažniausiai nereikia, ypač jei dirbi su fiksuotu vežėju. Paprastai mokama prieš pristatymą arba kai siunta jau pakeliui. Būna, kad prašo trisdešimt procentų avanso, kai gabeni visą butą. Aš asmeniškai nerekomenduoju mokėti pilnos sumos anksčiau nei pamatai, kad daiktai realiai išvyko. Ai, čia turbūt neaiškiai pasakiau – jei siunčiai vieną dėžę, sumokėsi kai pristato. Jeigu krovinys didelis, tada kitaip. Svarbu – gauti kvitą.

Ką reiškia „jei telpa į standartinį dydį“ – mano sofa tikrai netelpa, suprantat?

Standartinis dydis – tas baisus žodis, kurį pamini, o klientas žiūri kaip į sniego žmogų. Realiai tai reiškia, kad daiktai turi tilpti į Europaletę arba standartinę dėžę iki tam tikrų matmenų. Sofa? Ne, sofos niekada nebūna standartinio dydžio, nebent tai vaikiška. Tada skaičiuojama volumetriniu svoriu, o tai brangiau. Turėjau klientą, kuris bandė susukti sofą į kilimus – ne, taip neveikia. Jeigu netelpa į mašinos vidų kaip normali dėžė, tai jau specifinis krovinys.

Dokumentai, muitinė ir kiti popieriniai galvos skausmai

O muitinėje dabar ką, viskas kitaip po to Brexit? Ar dar reikia deklaracijos?

Po Brexit viskas pasikeitė, bet ne taip katastrofiškai, kaip kai kurie galvoja. Brangenybių siuntoms reikia muitinės deklaracijos, bet asmeniniams daiktams – kiek kitaip. Aš tiksliai nebeatmenu, ar dabar reikia T1 dokumento kiekvienam baldui, ar tik sąrašo su verte. (Man rodė, kad pakanka detalaus inventorizacijos sąrašo, bet pasitikrink, nes pernai keitė taisykles.) Svarbu, kad nebūtų naujų prekių parduotuvių dėžėse – tai akimirksniu raudona vėliava. Muitininkai Anglijoje dabar atidesni, bet jie irgi žmonės.

Kokie popieriai reikalingi, jei siunčiu asmeninius daiktus, o ne komercinę siuntą?

Popieriai paprasti: reikia parašyti sąrašą ką vežti, nurodyti apytikslę kiekvieno daikto vertę, pridėti pasą ar asmens dokumento kopiją jei krovinys juda kaip perkraustymas. Jeigu siunti padovanotą kavos aparatą broliui, tada reikia CN22 ar CN23 formos. Dauguma problemų kyla ne nuo formų, o nuo to, kad žmonės rašo „keli daiktai“ ir tiek. Muitininkas ne telepatas – jam reikia suprasti, kas viduje. Kartais klientai pyksta, kodėl turi rašyti kiekvieną lėkštę, bet jei nori, kad greitai pristatytų – padirbk prie popierių.

Ar galiu tiesiog supakuoti į maišą ir palikti ant slenksčio vairuotojui?

O Dieve, ne. Prašau, nelaikyk to maišo kaip gelbėjimosi rato. Mašinoje drėgmė, šoninis vėjas, kitos dėžės spaudžia. Kartą klientas paliko drabužius dideliame prekybos centre pirktame maiše – atvykęs radau jį suplyšusį, striukės murzinos ant grindų. Tai ne žygio kuprinė. Supakuok į dėžes, apklijuok lipnia juosta. Jei neturi laiko – sumokėk už pakavimą. Vairuotojas nėra tavo senelis, kuriam patikėsi bet ką. Jis turi judėti greitai. Miegmaišio formos siuntos keliauja paskutinės – fizika.

Kas jei sugalvoju siųsti maisto produktų drauge su daiktais?

Maistas su asmeniniais daiktais? Techniškai galima, bet praktiškai – nelabai. Sausi produktai, gerai uždaryti, gal ir pralįs, bet šviežias sūris ar dešros? Ne, muitinė atims arba sunaikins. Be to, Anglijoje turi griežtus veterinarinius reikalavimus. Buvo toks atvejis, kai šeima slėpė kumpį po pagalvėmis. Muitos narai rado – šunys ar nosys, nežinau kuo tiksliai tikrina. Smarvė liko krovinio salone dvi savaites. Verčiau nusipirk kumpio Oxfordshire ir nesiųsk lietuviško. Nervų sutaupysi.

Ar muitinėje ištraukia kiekvieną dėžę ir tikrina, nes baisu, kad kažką pames?

Ne, jie neturi laiko traukti kiekvieną dėžę, nebent elgtųsi kaip filmuose. Paprastai skenuoja ar rentgeno kontrole praleidžia. Jei mato kažką keisto – tada atidarinėja. Kartais pamato kokoso aliejų ir galvoja, kad tai nelegalu, tada kviečia atplėšti. Patarčiau ant dėžės rašyti apytikslią turinį – ne „drabužiai“, o „naudoti drabužiai, buitiniai daiktai“. Kuo aiškiau, tuo mažesnė tikimybė, kad pirštas atsidurs ant tavo dėžės. Jie tikrai nežiūri į kiekvieną siuntą įtariai – ten per daug srauto.

Pakavimas, pasiėmimas ir kas dedasi mašinoje

Ar jūs patys supakuojate, ar turiu daryti viską pats, nes aš tikrai nemoku?

Mes galim supakuoti, bet kainuoja papildomai ir reikia tartis iš anksto. Daugelis mūsų klientų patys pakuoja – tai normalu. Bet jei turi porceliano statulėlių iš bobutės, geriau tegul tai padaro žmogus, kuris matęs, kaip dėžė krenta ant žemės Vokietijos plente. Galim atvežti dėžes ir medžiagas prieš dieną. Blogiausias jausmas – atidaryti dėžę Anglijoje ir rasti dušo ekrano šukes. Tad jei abejoji savo sugebėjimais – klausk. Geriau išleisti penkiasdešimt eurų, nei verkti.

Kokia yra didžiausia klaida, kurią matote žmonių daromą pakuojant daiktus siuntai į Angliją?

Taškų yra daug, bet absoliuti klasika – dėžės suvyniotos į šiukšlinius maišus. Antra – per sunkios dėžės. Žmonės kimšta viską iki 40 kg ir stebisi, kodėl dugnas iškrito. Jei du žmonės nepakelia dėžės, vairuotojas vienas tikrai nešnek. Buvęs atvejis Panevėžyje: dėžė su knygomis, lipni juosta neatlaikė, turinys pasipylė kaip lavos ant kilimo. Verčiau mažesnės ir daugiau dėžių. Kuo mažesni gabaliukai, tuo lengviau kiekvienam.

Ar vairuotojas padės nunešti iš antro aukšto, ar aš turiu nešti iki mašinos pats?

Iki mašinos – taip, jei nieko nestringa. Iki buto antrame aukšte be lifto – čia jau reikia tartis. Vairuotojas turi savo nugarą ir grafiką. Jei gabeni tris dėžes – gerai, padės. Jei visas svetainės baldus – tada reikia papildomų rankų. Kartais klientai mano, kad durų iki durų pristatymas reiškia asmeninį nešiką. Ne visai. Yra paslauga „two man delivery“ – brangiau, bet vyrukai užneša. Tik prieš pasakyk, kiek aukštų – ne visi Londono namai turi normalius laiptus.

Ar tikrai taip svarbu ant dėžių rašyti kas viduje? Kam rūpi?

Taip, svarbu, nors daugelis numoja ranka. Kai mašinoje dvidešimt dėžių ir jos visos vienodos, o tau reikia rasti būtent tą su dokumentais – antspaudas „dokumentai“ išgelbsti. Muitinei irgi padeda. Kartais žmonės rašo „stuff“ – wow, labai informatyvu. Ir jei siunta eina per tranzitą, kitoje stotelėje nežinos, ką sverti. Aš žinau, kad tai nuobodu, bet praleisk penkias minutes su žymekliu. Arba po trijų savaičių gausi skambutį, kad tavo daiktai paklydo tarp kitų.

Ką daryti, jei durų angos per siauros ir sofa tiesiog neišeina?

Tada prasideda liūdnas vaizdelis. Kartais baldus tenka tempti pro langą, bet tai jau ekstra paslauga. Jei sofa netelpa, vežėjas paliks ją prie durų arba garaže – pagal sutartį. Buvęs atvejis Braitone: lietuviška kampinė sofa, durys kaip iš laiptų šachtos, vairuotojas bandė pasukti 45 laipsnius – nieko gero. Galiausiai savininkas pats išardė kojas. Pamatuok ne tik sofą, bet ir koridorių, vartus, laiptų vingį. Durų iki durų pristatymas nepaverčia sienų šviesos spinduliais.

Pristatymas Anglijoje ir keblumai kurie nutinka

Koks buvo pats kebliausias pristatymas, kurį teko tvarkyti per savo karjerą?

Oho, yra iš ko rinktis. Bet vienas tikrai įstrigo: Kensingtono gatvelė, Londonas, namas be parkingo, aplink vienpusis eismas. Vilkikas aštuoniolika metrų. Atvažiavom septintą ryto, policininkas jau braškėjo ant kaklo. Teko kviesti mažesnę mašiną, perkrauti gatvėje, o tai sumokėjo klientas papildomai. Kaimynė žiūrėjo pro langą kaip į spektaklį. Pristatymas iki durų kartais reiškia, jog turi būti išradingesnis nei Google Maps. Tada supratau: į Londono centrą reikia žiūrėti parkavimo schemas.

Kaip rasti mano namą, jei čia naujas kvartalas ir Google maps dar nerodo gatvių?

Tiksliai taip nutinka naujuose kvartaluose. Tada skambinam. Būna, kad klientas rašo: „kai pamatysi raudoną pašto dėžutę, suk į kairę, tada pro du žolės plotelius“. Ir taip mes randam. Modernūs GPS ne viską mato, ypač jei kvartalas pastatytas prieš metus. Vairuotojai turi patirties, bet nėra kerų. Geriausiai palik ramią telefono numerį ir būk pasiekiamas. Kartais stabtelim degalinėje ir skambinam – „einu iš kairės, taip?“ Ne, iš dešinės. Bendradarbiavimas čia norma.

Ar privalau būti namie pristatymo metu, ar galiu pasitikėti kaimynu?

Idealiu atveju – taip, tu privalai. Bet jei žinai, kad kaimynas atidarys ir pasirašys, galima sutartimi tai numatyti. Būna, kad žmonės darbe, o siunta jau prie durų. Tada vairuotojas skambina, niekas nekelia, jis važiuoja toliau – ir tau papildoma savaitė. Nesakau, kad reikia atostogų dėl dėžės, bet jei turi galimybę, geriau būk namie. Pristatymas iki durų nesusidėlioja iš oro – reikia kieno nors tas duris atidaryti. Geriau dešimt minučių lauke nei dešimt dienų panikos.

Ką daryti jei gavus siuntą matau, kad dėžės kampas subliūškęs?

Tuoj pat tikrink vidų. Jei kažkas suskilo – fiksuok foto, kalbėk su vairuotoju. Jei jis sako „viskas buvo taip ir prieš“, o tu žinai, kad ne – tai sunkus pokalbis. Yra tokių įmonių, kurios specialiai apsunkina procesą, tikėdamosi, kad pavargsi reikalaudamas. Negražu, bet taip yra. Aš visada sakau: jei matai pažeidimą, nepasirašyk už gražias akis. Pasirašymas be priekaištų reiškia, kad viskas buvo gerai. Dėl įbrėžimų ant kartono nesijaudink, bet jei viduje elektronika – tikrink nedelsiant.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip „pristatymo langas“ pagal tikslų laiką, ar tai mitas?

Mitų apie tikslų laiką daug. Realiai yra rytinis ir popietinis langas, jei dirbi su profesionalais. 8–10 val. arba 14–16 val. – maždaug taip. „Tiksliai 14:30“ – nebent labai maža kompanija ir tu vienintelis klientas dienoje. Didieji terminalai duoda dieną, o valanda priklauso nuo eilių paskutiniame taške. Turėjau klientą, kuris sėdėjo namie nuo ryto iki vakaro tris dienas. Taip, pristatymo langas egzistuoja, tik ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Pasiruošk lanksčiai.

Kai viskas eina ne pagal planą – ką tada?

Siunta dingo. Ar tai reiškia, kad aš daugiau niekada jos nepamatysiu?

Pirmas dalykas: nereikia galvoti, kad viskas prarasta. Siuntos į Angliją kartais pasislepia sandėlyje, nes etiketė nubyrėjo arba blogai nuskaityta. Skambink vežėjui, prašyk sekimo numerio istorijos. Jei siunta buvo pamestas – sorry, taip išeina kai rašai greitai – tu turi teisę reikalauti paieškos. Daugiau nei pusė „dingusių“ siuntų randasi per dešimt dienų. Blogiausia klaida – laukti tyliai. Buvo, kad radome siuntą visai kitoje apskrities sandėlyje. So – skambink, rašyk, nepasyvuok.

Brokeris žadėjo auksines kalnu, o dabar nekelia telefono. Ką padariau ne taip?

Todėl kad jis pardavė paslaugą dvigubai pigiau nei kainuoja, o dabar ieško, kas paims už trečdalį. Tipinė schema. Brokeriai nėra blogis, bet yra tokių, kurie nieko neturi – nei mašinos, nei atsakomybės. Jie tik suveda tave su vairuotoju, paima komisinius ir dingsta. Matęs dešimtis istorijų. Vienas vyras iš Klaipėdos sumokėjo 800 eurų už perkraustymą, o brokeris paliko jį su numeriu vokiečio, kuris nieko nežinojo. Geriau dirbti tiesiogiai su vežėju. Turi vardą ir kur pešti.

Ar įmanoma atsiimti siuntą iš sandėlio Londone, jei aš jau ten gyvenu?

Taip, dažnai galima, bet reikia žinoti, kur sandėlis yra. Jei Anglija jau tavo gyvenamoji vieta, sutaupysi pristatymo iki durų kainą. Bet sandėliai paprastai industrialiniuose rajonuose – ne centras. Yra buvę, kad klientas nuvažiavo su draugo furgonu į Harlow, o ten paaiškėjo, kad priėmimas tik darbo dienomis iki keturiolikos valandų. Paskambink iš anksto ir pasitikslink. Kitaip gali likti su keturiomis dėžėmis prie užrakto ir nuomone, kad lietuviai nieko nesugeba.

Ar galiu reikalauti sugadintų daiktų atlyginimo, kai niekas nepasirašė už pristatymo būklę?

Be parašo sunkiau, bet ne neįmanoma. Jei turi foto prieš pakrovimą ir po iškrovimo, tai stiprus argumentas. Kai kurios draudimo bendrovės bando išsisukti, jei nėra CMR su žymomis. Bet jei vairuotojas matė, kad dėžė subliūškusi, ir pasirašė tik dėl gavimo – gali kovoti. Būna, kad jie neturi teisės priimti pretenzijų, bet faktas lieka faktu. Siųsk elektroninius laiškus iš karto, kol datą pameni. Po dviejų savaičių tavo šansai sumažėja perpus.

Išvada

Per kiek daugiau nei dvidešimt metų supratau, kad siuntos į Angliją: greitas ir patogus pristatymas iki durų įmanomas tik tada, kai žmogus nepuola į paniką ir klausia prieš, o ne po. Rinkis vežėją ne pagal kainą, o pagal tai, ar su juo gali pakalbėti kaip su žmogumi. Ir nepamiršk – durų iki durų nereiškia, kad pasikeis tavo sienų matmenys. Ačiū, kad skaitėte, o jei kils klausimų – rašykit, kol dar esu prie telefono.