Siuntinių siuntimas Anglija – su draudimu saugiai ir patikimai

Žinai, kas mane labiausiai stebina po dvidešimt keturių metų šiame versle? Kad žmonės vis dar mano, jog draudimas yra pasirenkama prabanga. Kai skambina klientai ir klausia apie siuntinių siuntimą į Angliją, pirmiausia noriu suprasti, ką jie veža, o ne kurį furgoną pasiųsti. Draudimas – ne raketų mokslas, bet reikia žinoti keletą dalykų, kurių vadybininkai telefonu nepasakys. Ypač kai vežami asmeniniai daiktai, šeimos relikvijos ar tiesiog brangi elektronika. Tiesiog pasakysiu kaip yra iš tikrųjų. Apie siuntinių siuntimą į Angliją su draudimu – saugiai, patikimai ir be to baltojo ženklo ant kaktos, kad tu ką nors pamiršai.

Pirmiausia apie tuos draudimus, kuriuos bando parduoti

Ar mano daiktai bus apdrausti automatiškai kai siunčiu siuntinį į Angliją?

Ne, nelabai, arba taip, bet tik iš dalies. Dauguma vežėjų turi CMR atsakomybę, bet tai nėra tas pats, kas tikras draudimas – čia toks minimalus saugos diržas. Jeigu siuntinys dingsta ar sulūžta, CMR kompensuoja pagal svorį, o ne pagal tikrąją vertę. Turiu omeny, kad jei vežei 20 kg dėžę su antikvariniu servizu – reali vertė keli šimtai, o CMR išmokos bus juokingos. Prieš kelerius metus vienas vyrukas gavo mažiau nei trisdešimt eurų už sumuštą porcelianą. Tai jei nori normalios apsaugos, paprašyk tikro draudimo – kitaip rizikuoji pats. Kai kurie pažadukai telefonu sako „taip, viskas apdrausta“, o paskiau aiškina smulkųjį šriftą.

Kiek kainuoja papildomas draudimas, jei siunčiu vidutiniškai 30 kg dėžę į Londoną?

Čia kaip su mašinos draudimu – kuo brangesnis daiktas, tuo daugiau mokėsi. Dažniausiai draudimo kaina sukasi apie vieną ar du procentus nuo deklaruotos siuntos vertės, bet čia labai apytiksliai. Jeigu tavo dėžėje yra paprasti rūbai ir seni batai – jokių stebuklų, draudimas kainuos kelis eurus. O jei ten kompiuterinė technika, instrumentai arba meno kūriniai – tarifas gali šoktelėti. Kaip sakiau, apskritai imant, 30 kg dėžei su normaliais buities daiktais draudimas kainuos mažiau nei kavos puodelis Londone. Bet pasidomėk konkrečiai – aš ne visų įmonių tarifus žinau mintinai. Ypač jei jos mažesnės.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar tai keičia ką nors dėl draudimo?

Gali, bet tada atsakomybė krenta ant tavo pečių. Draudimo kompanijos mėgsta sakyti, kad pakavimas buvo „neprofesionalus“ ir atsisako mokėti – teko matyti. Kai pakuoja mūsų vaikinai, mes žinom, kad dėžės standartai atitinka reikalavimus, ir jei kas – ginamės. O jei pats susirištai daiktus į maišą... nu, atleisk. Buvo atvejis, kai klientas į dėžę įvyniojo televizorių į antklodę. TV, aišku, nebenumečiau į šiukšlyną, bet draudimas atsisakė mokėti, nes „nepakankama apsauga“. Tai pakuok tvarkingai, geriau per daug juostos nei per mažai. Ir nepamiršk – sąrašas viduje turi būti, bet čia jau kita tema.

Kas bus, jei dėžė atrodo gerai, bet viduje sudaužyta, ir aš pasirašiau be atidarymo?

Oi, čia blogiausia vieta. Jeigu pasirašei – vadinasi, priėmei „tvarkingai“. Po to draudinkai rankomis trins – „jūsų parašas, jūsų problemos“. Aš visada sakau klientams Anglijoje: atidarinėk prie kurjerio, nebijok būti nemandagus. Jei jis skuba – tegu palaukia, tai jo darbas. Prieš metus viena ponia Birmingeme pasirašė, o paskui radė porcelianą trupiniuose. Draudimo kompanija pasakė: „deja, gavote, pasirašėte, viso gero“. Ir teisiškai jie teisūs, nors ciniška. Jei matai įtartiną dėžę – rašyk aktą, fiksuok, daryk nuotraukas. Kitaip gali įrodinėti iki pensijos. Rimtai.

Ar galiu apdrausti seną kompiuterį, kurį vertinu sentimentaliai, nors jis nebedaug kainuoja?

Gali, bet žinok – draudimas remiasi rinkos verte, ne tavo prisiminimais. Jeigu tas tavo senas MacBook iš 2010-ųjų dabar kainuoja trisdešimt eurų eBay, tai tiek ir gausi, nors tau jis – auksas. Draudikai nevertins to, kad ant jo buvo tavo pirmoji programa ar nežinau kas. Šiaip sentimentali vertė neegzistuoja jų popieriuose. Yra vienas „bet“: jei tai antikvaras, reikia ekspertizės. O jei tiesiog senas kompas – apdrauski už rinkos kainą ir nesitikėk stebuklų. Aš irgi turiu stalčiuje seną telefoną, kurį laikyčiau už dešimt eurų, bet realybė – du eurai su kapeikais. Tokia jau ta rinka.

Kaip tai vyksta realybėje, ne iš reklaminio lankstinuko

Kiek laiko dažniausiai važiuoja siuntinys į Angliją dabar, tarkim iš Kauno?

Iš esmės, jei važiuoja tiesiogiai su krovininiu – trys–penkios dienos, kartais savaitė. Jeigu perdirbimo centrus, gali užtrukti ir dešimt. Nors pataisysiu – po visų pasienio pokyčių šiek tiek laiko pasikeitė, bet dabar jau stabiliau. Mano patirtis: jei išvežama trečiadienį, savaitgalį jau gali būti Londone ar net Bristolyje. Bet čia be jokių garantijų, nes muitai pasienyje kartais sustabdo. Realiai nerekomenduočiau žadėti konkrečios dienos – ypač jei siuntinyje maistas ar augalai. Tada gali užtrukti amžinai. Geriau planuotis su atsarga ir nenumoti ranka į draudimą tą laiką laukiant.

Ar tikrai saugu siųsti per mažesnes perkraustymo įmones, ar geriau rinktis DHL?

Dėl didžiųjų – jie gerai seka, bet brangūs. Dėl mažų – pigiau, bet pasitaiko visko. Aš dirbu vidutinėje įmonėje ir galiu pasakyt: didieji kartais praranda daiktus taip pat, tik gražiau atsiprašo. Mažesni vežėjai dažnai lankstesni, paėmą iš namų, išsikrauna į namus – čia pliusas. Bet yra tokių, kurie neturi licencijų, neveda CMR, draudimo jokio. Buvo atvejis, kai kažkoks „verslininkas“ vežė mikriuku du kartus pigiau, o paskui telefonas išjungtas. Tai tikrink įmonę, skaityk atsiliepimus. Dėl saugumo viskas prasideda ne nuo firmos dydžio, o nuo sąžiningumo. Deja, to iš išvaizdos nepamatysi. Patikrink registrą.

Ką reiškia tas žodis „premija“ draudime – aš kažkur skaičiau ir nieko nesupratau?

Premija – paprastai tai yra ta suma, kurią tu sumoki už draudimo sutartį. Ne, tai ne tavo išmoka, čia atvirkščiai – tai kaina. Kartais žmonės sumaišo su draudimo suma, kuri yra maksimali išmoka. Tai jei deklaruoji vertę 5000 eurų – tai draudimo suma. O premija – tie keli procentai, kuriuos sumoki iš savo kišenės. Aš pradžioje irgi galvojau, kad premija – tai bonusas, dovana iš draudikų, nesusijuok. Pavadinimas suklaidina. Bet realybėje tai tavo įmoka. Kai kurie agentai to sąmoningai neaiškina, nes skamba geriau. Tipiška marketingo gudrybė, su kuria man teko susidurti ne kartą. Skaityk sutartį iki galo.

O jei aš pasimetęs pats pakuodamas ir nurodžiau mažesnį svorį – ar draudimas galioja?

Ne, arba galioja tik dalinai. Svoris draudime – ne šiaip sau klausimas. Jeigu nutiks bėda ir paaiškės, kad deklaruotas svoris buvo 15 kg, o realus 45 kg – draudikai turi teisę sumažinti išmoką ar atsisakyti visai. Teoriškai. Praktiškai ne visada taip griežtai tikrina, bet rizikuoti neverta. Buvo situacija, kai klientas rašė 30 kg, o krėslas svėrė beveik 60. Dėl to ir kaina buvo mažesnė, ir draudimas... na, gavo problemų. Sakau kaip buvęs: geriau būk sąžiningas. Perviliojimas čia nepadės, tikrai. Aišku, svorį pasveria ir vežėjas prieš pakrovimą, bet jei tu jau apgavai pradžioje – blogas signalas. Ne tai kelias.

Ar reikia daryti nuotraukų daiktams prieš siunčiant į Angliją?

Neprivaloma, bet aš tai vadinu sveiku protu. Ypač elektornikai – pasiimk nuotrauką įjungto prietaiso, kad matytųsi datos žyma. Net jei draudimas nereikalauja, tau tai – įrodymas. Aš dažnai sakau: daryk video kai pakuoji. Gali net man nusiųsti, nors ne, nebūtina. Bet turi turėti įrodymų grandinę. Kartais draudimo ekspertas atkrenta su klausimais: „o kaip žinome, kad tai buvo taip sugadinta prieš siunčiant?“ Nuotrauka – tavo ginklas. Nebūk per daug pasitikintis. Ir taip, telefono nuotraukos tinka, nereikia profesionalaus fotografo, nors jei veši Vermeerą – gal ir verta. Bet ką ten vesi.

Kai kas nors nutinka ne taip, kaip žadėjo

Man skambino iš Londono sandėlio, kad dėžė suplyšusi – kokia mano padėtis?

Neklok ragelio ir nevaryk balsu. Paprašyk nuotraukos iš karto – jei neatsiuntė, reikalauk. Turi teisę žinoti prieš pasirašydamas. Jei žala minimali – gali priimti, bet fiksuok aktą. Rašyk: „priimta su išoriniais pažeidimais“. Tai labai svarbu, nes be to draudinkas pasakys – tu pats taip gavai. Buvo pas mus atvejis, kai fasadas sveikas, o viduje viskas trupinukuose – bet klientas surašė aktą ir gavo kompensaciją. Be aktų – šansai maži. Ir nesileisk į ilgas filosofines diskusijas su sandėlininku, jo darbas – pristatyti, tavo – priimti arba atsisakyti. Būk griežtas, bet mandagus.

Kas atsakingas, jei mano siuntinys tiesiog pradingo tarp Kauno ir Londono?

Pagal CMR – vežėjas. Jei yra keli vežėjai – paskutinis, kuris turėjo rankose. Bet realiai raškytis gali ilgai. Draudimas čia gelbsti, jei turi bendrąją draudimo sutartį. Jei neturi – teks ieškotis per teismus, o ten eina mėnesiai. Aš asmeniškai mačiau atvejį, kai siuntinys „dingo“ Lenkijoje – paaiškėjo, kad vežėjas perdavė ne tam asmeniui. Dėl to mes dabar fiksuojame kiekvieną dėžę su lipdukais ir numeracija. Bet jei tu siuntei per neaiškų tarpininką – gali drįsti tik numegzti rankas. Rimtos įmonės turi atsakomybę, o jei vežė kaimyno sūnus su furgonu – tada viskas ant tavęs. Kaip ir mokestis.

Ar verta drausti eilinius buities daiktus, pvz., patalynę ar puodus?

Patalynė? Ne. Puodai? Nebent tai Wedgwood. Paprasti buities daiktai dažniausiai neatperka draudimo kainos. Aš sakau žmonėms: drausk tai, kas vertinga ir kas skausminga pakeisti. Sena striukė – ne. Gitara, kompas, dokumentai – taip. Aišku, jei siunti visą butą, gali drausti viską, nes paprasčiau. Bet kelioms dėžėms su rūbais – tiesiog pakuok gerai. Šiaip, drąsiai galiu pasakyt, kad dauguma siuntinių važiuoja be jokio specialaus draudimo ir nieko. O tie procentai, kur kažkas nutinka... na, ten būna nemalonu. Bet skaičiai tokie. Gyveni tam pavojuje arba moki. Aš moku ir miegu ramiau.

Ką daryti, kai draudimo kompanija atsisako mokėti – ar taip iš viso būna?

Įvyksta, ir ne taip jau retai. Dažniausiai priežastys: prastas pakavimas, nepaskelbta tikroji vertė, arba tas baisus „force majeure“ kortos metimas. Kartais jie randa priežasties net ten, kur jos nėra. Buvo situacija: krovinys sušlapo kelyje, draudinkas šaukia stichinė nelaime. Realybė – prastai uždarytas konteinerio stoveklis. Mes ginėmės, laimėjome, bet procesas truko keturis mėnesius. Juoda šios veiklos dalis. Siūlyčiau kreiptis per vežėjo brokerį, jie dažnai greičiau susitvarko nei tu pats rašinėdamas laiškus. O jei suma maža – kartais paprasčiau praryti nuoskaudą, nei bylinėtis dėl keliasdešimt eurų. Gaila, bet taip yra.

Ar galiu prašyti, kad mano draugas Londone priimtų siuntinį ir pasirašytų už mane?

Taip, jei jis nurodytas gavėjas ir turi dokumentą. Bet atsimink – kol jis nepasirašė, atsakomybė ant vežėjo. Kai pasirašo – nukelia ant jo. Jei jis pasiima skubėdamas, o po trijų dienų randa įskilimą – draudikui sakysi, kad tai nutiko transportavimo metu, o jie atšaus: gavėjas priėmė be pretenzijų. Aš visada sakau: tavo draugas turi žinoti, kad prieš pasirašant reikia apžiūrėti. Ir daryti nuotraukas. Draugai, aišku, nori padėti, bet retai supranta procedūrą. Geriau prieš tai perspėk jį. Ir dar – jei draudimo sutartis ant tavo vardo, o gavėjas kitas, reikia tikrinti ar nereikės įgaliojimo. Kai kurios firmos to nereikalauja, kitos – šventai laiko taisyklę. Pasitikrink.

Techniniai dalykai, kuriuos kartais slepia

Koks skirtumas tarp CMR ir krovinio draudimo – ar čia tas pats?

Visai ne. CMR – tarptautinė konvencija, kuri numato vežėjo atsakomybę, bet su labai skubotais limitais. Krovinio draudimas – tai tikras draudimas, kurį perkai papildomai ir gauni visą vertę. CMR yra nemokamas, na, įskaičiuotas į kainą, o draudimas – papildomas mokestis. CMR nepadengs vagystės iš neblaivaus vairuotojo, jei jis kaltas... o čia jau nebe šimtu procentu tikras, nes CMR turi keletą straipsnių. Bet esmė: CMR turi daugybę išimčių. O krovinio draudimas, jei gerai parinktas, dengia pagal sutartį. Daugelis klientų galvoja, kad vežėjas „draudžia viską“ – tai mitas. Vežėjas draudžia tik save, ir net nevisada.

Kodėl kai kurios perkraustymo įmonės išvis nesiūlo draudimo?

Yra keletas priežasčių. Pirma, jos pačios nenori prisiimti atsakomybės – pigiau, greičiau, mažiau popierių. Antra, dirba be licencijų ir draudimo brokerio neturi. Trečia – tiesiog nenori vargti. Aš teko girdėti, kaip vienas „profesionalas“ sakė klientui: „o kam drausti, mes juk saugiai vežam“. (nors, pataisysiu, jis tada patyrė avariją ir pusė krovinio išsibarstė prie M20 greitkelio). Bet grįžtant – jei įmonė nesiūlo, paklausk kodėl. Jei sako, kad „nereikia“ – pabėk. Rimtas vežėjas bent pasiūlys variantus, net jei tu atsisakysi. O jei neturi ką pasiūlyti – reiškia, jie patiria, kad niekas jų nekontroliuoja. Nemalonus jausmas, žinau.

Ką reiškia „būdingi siuntinio turinys“ ir kodėl vis klausia manęs?

Tai yra sąvoka, kuri reikalinga draudikui suprasti riziką. Jei siunčiam kompiuterius – viena kaina, jei stiklas – kita, jei drabužiai – trečia. Jie nenori vėliau sakyti, kad nežinojo. Kartais klientai rašo „įvairūs namų apyvokos daiktai“ – tai per bendra. Buvo atvejis, kai žmogus slėpė, kad dėžėje yra alkoholis. Dėl to muitai, dėl to draudimas nebegaliojo. Taigi, būdingas turinys – sąžiningas sąrašas. Nereikia rašyti iki paskutinio kojinio, bet ir nemeluok. Nes jei degtukai bus tarp minkštų žaislų – bėda. Draudikai nemėgsta staigmenų, o ypač degių staigmenų. Tai rašyk tiesiogiai ir aiškiai.

Ar jei rašau „naudoti rūbai“ – draudimo kaina mažesnė?

Ne, draudimo kaina priklauso nuo deklaruotos vertės, o ne nuo to, ar drabužiai nauji, ar ne. Nors, jei sąžiningai, seni rūbai dažnai nuvertinami paties siuntėjo, o tai sumažina draudimo sumą. Bet draudiko tarifas – tas pats. Aišku, jei bandysi apgauti ir prirašyti naujus drabužius kaip senus, o paskui dėžėje bus etiketės – gausi baudą arba atsisakymą. Muitai Anglijoje dėl to irgi žiūri įtariai. Aš patarčiau rašyti taip, kaip yra: „naudoti buities daiktai“. Vertę nurodyk pagal tai, kiek realiai kainuotų nusipirkti naudotus. Dėl rūbų joks draudimo skirtumas nėra. Kas kita – antikvaras ar menas, ten kita kalba.

Ar tikrai reikia to turinio sąrašo viduje dėžės? Aš nemėgstu rašyti.

Reikia, ir dar kaip reikia. Kai dėžė nutrūksta arba reikia muitinės patikros, sąrašas – vienintelis būdas įrodyti, kas buvo viduje. Be sąrašo muitininkas gali atidaryti viską ir delsti savaitėmis. Be sąrašo draudinkas pasakys: „o kaip žinome, kad čia ne akmenys?“. Aš žinau, kad rašyti nuobodu. Užsieniečiai vadina packing list. Geriau dešimt minučių rašymo nei vėliau mėnesiai varginimosi. Vieną kartą pats pamiršau įdėti sąrašą – trys dienos delstos, nes muitai atidarė ir nežinojo, ar drabužiai, ar prekė. Pamoka gauta. Ne mano siuntinys buvo, bet kolegos, bet pamoka ta pati. Rašyk sąrašą.

Kokia praktika – apdrausti visą siuntinį ar tik brangiausius daiktus?

Praktika tokia: brangiausius daiktus drausti atskirai su serijos numeriais, o visą siuntinį – bendrai. Nors jei turi penkiasdešimt dėžių, bendras draudimas paprasčiau. Problema su atskirais daiktais – popieriai daugėja, bet jei dingsta viena dėžė iš penkių, gauni tik jos vertę. Buvo pažįstamas, kuris apdraudė visą siuntinį 15 000 vertės, o paskui vaikai pavogė tik projektorių. Gavo kompensaciją be problemų, nes bendra sutartis dengė viską. Taigi bendras draudimas turi pranašumų. Bet jei veži vieną brangų daiktą – nėra prasmės drausti šimtą kilogramų maišo su skalbiniu. Kiekvienu atveju kitaip. Šiaip geriau konsultuotis.

O jei pakuotė atrodo tvarkingai, bet viduje sudaužyta – kas kaltas?

Pakuotojas arba vežėjas, bet įrodinėti – galvos skausmas. Draudikai čia jaučia silpną vietą. Jie sakys: gal tu pats prastai supakavai, o išorei tvarkinga dar nereiškia, kad viduje saugu. Todėl aš ir sakau – fotografuok vidų, naudok burbulinę plėvelę. Jei tu esi pakuotojas – kai kurie draudimo tipai tiesiog nepadengia „pakavimo klaidų“. Tai reiškia, kad jei pats susidėjai ir nieko nebūtum padėjęs – draudimas neatlygins. Nors pataisysiu, jei vežėjas pats pakuoja, tada atsakomybė ant jo. Buvo atvejis su pianinu – atvežė sveiką iš išorės, o viduje stygos nulūžusios. Laimei, vežėjas pripažino kaltę, bet tik todėl, kad pats pakuokl... pakuodavo. Kitaip būtų ginčas.

Ar draudimas galioja, jei siunčiu dviratį be originalios pakuotės?

Galioja, bet su sąlyga, kad pakuotė yra pakankamai saugi. Originali dėžė – privalumas, bet ne būtinybė. Nors, pataisysiu, jei dviratis kainuoja tris tūkstančius, geriau jau pirkti arba išsinuomoti dėžę. Jei apvynioji movomis, įdedi į apsaugines medžiagas ir surandi tvirtą kartono dėžę – turėtų būti ok. Problemų kyla, kai dviratis siunčiamas be jokios apsaugos, tik su surištais ratais. Draudikai taisyklėse dažnai rašo: „turi būti tinkama pakuotė transportavimui“. Kas yra tinkama? Interpretuojama laisvai. Aš siūlyčiau pasakyti vežėjui, kad veši dviratį, ir paklausti ar jie pripažins pakavimą. Jei numoja ranka – rizikuosi pats. Patikėk, dviračiai dažnai nukenčia.

Kada geriau rinktis kurjerinį siuntimą, o kada krovininį pervežimą į Angliją?

Kurjeris gerai, kai mažai – iki 30 kg, skubiai, ir vienetiniai daiktai. Krovininis – kai persikraustai, daug dėžių, baldai. Kurjeris brangesnis už kilogramą, bet greitesnis. Krovininis lėtesnis, bet fiksuota kaina už kubą arba vietą furgone. Aš dažnai sakau: jei siunti vieną dėžę su dovanomis – kurjeris. Jei siunti visus kūdikio daiktus – geriau krovininis su draudimu. Dar vienas niuansas – kurjeriai dažnai meta dėžes, o krovininiai vairuotojai dažniausiai tvarkingiau žiūri. Mačiau vaizdo įrašų. Bet yra išimčių. Ir kaina... krovininis į Angliją dabar gali kainuoti nuo 120 eurų už kubinį metrą, o kurjeris – nuo 50 už dėžę. Skaičiuok pagal situaciją.

Kodėl kai kurie žmonės sako, kad draudimas – tik pinigų metimas į balą?

Šnekėjau su klientu iš Liverpulio, kuris taip sakė. Jo logika: aš siunčiu jau dešimt metų ir nieko nenutiko. Bet statistika – beširdė. Tas vienuoliktas kartas gali viską sugadinti. Tie, kurie sako, kad metimas – tiesiog dar neprakiuro. O kai prakiursi, tai draudimas atsiperka šimteriopai. Kita vertus, suprantu: jei siunti pigius rūbus seseriai, drausti nėra prasmės. Bet jei siunti verslo įrangą, baldus, vertingą elektroniką – nedraudimas yra azartas. Ir ne toks azartas, kur laimi. Aš pats asmeniškai siunčiu viskam draudimą, net kai perku naudotą mašinos detalę iš Vokietijos. Kartą tas draudimas išgelbėjo. Baikit skaičiuot centus ten, kur reikia galvot apie pasekmes.

O jei aš nusprendžiau siųsti dabar, o draudimą sutvarkyti vėliau – ar įmanoma?

Techniškai kartais įmanoma per kelias dienas po pakrovimo, bet niekas taip nedaro ir nerekomenduoju. Draudimas galioja nuo sutarties pasirašymo momento, o ne nuo siuntimo. Jei avarija įvyko antradienį, o tu apdraudėi tik trečiadienį – niekas nemokės. Yra tokia praktika, kai vežėjas apdrauna visą savo krovinį, tuomet daiktai „yra po skėčiu“ net jei tu nepirkai individualiai. Bet čia jau jo atsakomybė, ne tavo draudimas. Geriausia – sutvarkyti prieš atiduodant siuntinį. Nes kai jis pakeliui – tu bejėgis. Ir gailėtis vėliau – blogas jausmas. Aš mačiau ašaras. Rimtai. Nelauk rytojaus, jei siunti šiandien.

Išvada

Apibendrinsiu paprastai: siuntinių siuntimas į Angliją be apmąstymų apie draudimą – tai kaip važiavimas be diržų. Gali ir prasisukti, o gali ir labai nemaloniai baigtis. Aš ne agituoju pirkti auksinį paketą kiekvienai dėžei, bet jei ten kažkas vertinga – nebūk naivus. Rinkis patikimą vežėją, skaityk tai, ką pasirašai, ir daryk nuotraukas. O jei ką – skambink. Aš tikrai nepamiršiu, kad dėl draudimo kartais reikia pakovoti, bet geriau pakovoti dėl pinigų nei dėl to, kad nieko nebeliko. Sekmės kraustantis – reikės.