Siuntinių pervežimas mikroautobusais: saugu ir patikima Anglijoje

Siuntinių pervežimas mikroautobusais Anglijoje per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu patogiausių būdų gabenti daiktus tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Per trylika metų šiame keliu teko pamatyti visko – nuo idealiai supakuotų dėžių iki tokių siuntinių, kurių viduje slėpėsi paprasčiausias nepakraunamas chaosas. Mikroautobusai yra manevringi, greičiau prasiskina kelią pro Londono spūstis nei dideli vilkikai, o svarbiausia – leidžia lanksčiai derinti maršrutus po įvairius miestus. Žinoma, saugus siuntinių gabenimas priklauso ne tik nuo vairuotojo, bet ir nuo jūsų pačių paruošimo bei dėmesio detalėms. O dabar tiesiai į klausimus, kuriuos man užduoda kelis kartus per savaitę.

Kiek tai kainuoja ir kaip greitai pasieks?

Kokia maždaug kaina siuntiniui į Londoną?

Na, čia nėra vienos lentelės, į kurią galėčiau rodyti. Iš Vilniaus į Londoną standartinis iki 30 kg siuntinys kainuoja maždaug nuo 80 iki 120 eurų, priklausomai nuo to, ar mikriukas važiuoja pilnas, ar derinu kelis užsakymus viename reise. Kartais, jei transportas kerta beveik tuščias, galiu pasiimti ir pigiau. Bet jei reikia į Kornvalį ar Škotiją, ten jau antra kaina tiesiog dėl atstumo. Kaina priklauso nuo kilogramų ir nuo to, kiek man teks nukrypti nuo pagrindinio greitkelio.

Ar galiu siųsti siuntinį iš Anglijos į Lietuvą, ar tik iš čia?

Žinoma, abiem kryptimis. Dažnai žmonės galvoja, kad siuntinių pervežimas mikroautobusais vyksta tik iš Lietuvos į Angliją, bet realybė yra kitokia nei atrodo. Aš pats kas savaitę priimu siuntinius Londone, Dagenhamo rajone ar net Birmingame ir vežu atgal. Vienintelis skirtumas – terminai gali vėluoti dieną, nes muitinėje pasienyje kartais dirba lėčiau nei tikiesi. Jei ruošiatės siųsti atgal, geriau susisiekite iš anksto, nes vietos mikriuke pasibaigia greičiau, nei galėtumėte pagalvoti.

Kiek laiko trunka pristatymas Mančesterio ar Birmingamo kryptimi?

Į Londoną dažniausiai 3–4 dienos. Mančesteris ir Birmingamas – paprastai 4–5 darbo dienos, nors teoriškai galima ir per tris. Realybė tokia, kad Anglijoje greitkeliai stringa be jokios priežasties, o kartais lietus arba rūkas sustabdo keltą. Praeitą žiemą turėjau situaciją, kai dėl užtvindytos A1 atkarpios sukiojau ratą aplinkui beveik šešias valandas. Tad klientui pasakiau atvirai – terminą teks nukelti. Geriau jau nuoširdžiai perspėti, nei meluoti dėl „saugių“ datų, kurių realybėje nebūna.

Ar reikia mokėti iš anksto, ar kai pristatote?

Paprastai prašau 50 proc. avanso, ypač jei tai pirmas kartas. Pažįstamiems klientams kartais sutinku ir be avanso, bet čia jau išimtis. Pilną atsiskaitymą darau pristatymo metu arba kai jau matote siuntinio nuotraukas prieš iškraunant. Būna atvejų, kai pasiimu siuntinį, o paskui klientas kažkur dingsta. Ne, nenoriu sakyti, kad visi apgaudinėja, bet yra buvę. Taigi avansas apsaugo ir jus, ir mane. Pinigai pervedami į sąskaitą, o ne grynais rankoje – taip paprasčiau visiems.

Ar kaina skiriasi, jei siuntinys mažas, pavyzdžiui, tik dokumentai?

Dokumentams kaina beveik tokia pati, nes jie vis tiek užima vietą ir reikalauja dėmesio. Išskyrus atvejus, kai aš jau važiuoju ir galiu tiesiog įkišti voką į šoną. Tada paimsiu už simbolinį mokestį. Bet jei siuntinys sveria du kilogramus ar trisdešimt, bazinė kaina nesiskiria kardinaliai. Savikaina slypi maršrute, o ne tik svoryje. Aišku, jei vežate auksą ar kažką titaniškai vertingo, draudimas gali pabranginti visą paslaugą.

Kas tilps į mikroautobusą ir ko geriau nevežti

Ar galima pervežti dviratį arba kokius nors baldus?

Dviratis – taip, jei išardysite bent priekinį ratą. Baldai – priklauso nuo gabaritų. Standartinis mikroautobusas, pavyzdžiui, Transit ar Sprinter, viduje turi maždaug 8–10 kubinių metrų. Didelė sofa, kurią išardote, tikriausiai tilps. Bet jei norite vežti keturių vietų kampinį viename gabale – ne, nespėsite. Buvęs klientas kartą bandė įtilpti dviejų metrų aukščio spintą. Mes ją apkrovėm, bet durelės neužsidarė. Teko kviesti fūrą. Taisyklė paprasta: jei netilps pro duris, netilps ir vidun, kad ir kaip temptumėte.

Koks didžiausias svoris, kurį dar galima pakrauti?

Techniškai mikriukas gali tempti iki 1,2–1,4 tonos krovinio, bet aš pats niekada nežaidžiu su riba. Praktikoje stengiuosi neviršyti 900–1000 kg, nes papildomi kilogramai reiškia daugiau degalų, o svarbiausia – mažesnį manevringumą siaurose Londone gatvėse. Kartą per daug pakrauta mašina vos prasisuko netoli Camden Town. Nuo tos dienos nenoriu rizikuoti nei savo, nei svetima sveikata. Saugus siuntinių pervežimas svarbiau nei dar viena dėžė ant grindų.

Ar pavojinga vežti elektroniką – kompiuterius, monitorius?

Elektronika – jautrus reikalas. Kompiuteriai ir monitoriai gabenami nuolat, bet čia svarbiausia originali pakuotė. Jei neturite dėžės iš parduotuvės, reikia dvigubų kartonų ir putų sluoksnių. Vibrojudėjimas mikroautobuse mažesnis nei fūroje, bet vis tiek jaučiamas per greičio ribotuvus. Aš asmeniškai visada statydau monitorius tarp minkštų daiktų, kad amortizuotų. Kartą vežiau iMacą iš Kauno į Bristolį. Klientas taupo ant pakavimo, padėjo į paprastą lagaminą (na, ne lagaminą, o tokį minkštą kelioninį krepšį, bet skirtumo jokio). Atvykus ekranas buvo suskilęs.

Ar galima drabužius siųsti maišuose, ar tik dėžėse?

Drabužius maišuose paimti galiu, bet labai nerekomenduoju. Pirma, maišai plyšta per kelias minutes kelionės. Antra, negalima jų efektingai sustatyti, jie voliojasi ir spaudžia trapesnius daiktus. Geriausias variantas – tvirtos dėžės, o drabužių maišai tik viduje. Žinau, daug kam atrodo, kad plastikinis maišas yra „pakankamai gerai“, bet kai pamatysite savo megztinį slampant ant grindų tarp dėžių, stipriai nusivilsite. Be to, muitinė gali paprašyti turinio aprašymo, o maišas neleidžia nieko normaliai patikrinti.

Ką daryti, jeigu siuntinys yra labai trapias, pavyzdžiui, stiklinis šviestuvas?

Stiklas – mano košmaras. Neslėpsiu. Šviestuvas, veidrodis, stiklinis staliukas – viskas vežama, bet reikia medinių rėmų arba tikrų profesionalių dėžių. Aš pats neturiu teisės atsakyti už blogą jūsų pakavimą, bet jei matysiu, kad siuntinys beviltiškai supakuotas, tiesiog atsisakysiu paimti. Skamba grubiai? Galbūt. Bet verčiau matyti pyktį už atsisakymą, nei raudonuojantį žmogų priešais duris, kuriam atvežiau skukes. Jūs tikriausiai suprantate, kad taip saugiau visiems.

Pakavimas – čia dažniausiai viskas sufeilina

Ar turite pakuoti siuntinius, ar turiu tai padaryti pats?

Ne, pakuoju retai. Turiu kartonų ir plėvelės atsargą, bet tai papildoma paslauga, kurią reikia užsisakyti iš anksto. Kitaip ateinu paimti jau paruošto krovinio. Kai kurie vežėjai reklamuojasi „full service“, bet aš nesu stebukladarys – jei prieš mane duris stovi trisdešimt dėžių, o nieko nepakuota, aš negaliu ten praleisti valandos. Tiesiog fiziškai neturiu laiko. Paruoštas siuntinys reiškia greitesnį važiavimą ir laimingesnę visą kompaniją, įskaitant mane.

Ką daryti, jei aš neišmanau, kaip supakuoti garso aparatūrą?

Garso aparatūra – jautrus dalykas. Turiu pažįstamą, kuris specializuojasi muzikos įranga, tai kartais prašau jo patarimo. Jei neturite dėžių nuo kolonėlių, reikia apvynioti burbuline plėvele, tada įdėti į statinę dvigubą kartoną, o tarpinės – putos. Aišku, jei tai yra vinilo plokštelių kolekcija ar kažkas panašaus, tiesiog skambinkite – draugei nuspręsim. Nukrypti norėjau pasakyti, kad Youtube pilna vaizdo apie pakavimą, bet ne viskas ten teisybė, taigi atsargiai su patarimais.

Ar tikrai reikia tiek daug buitinės plėvelės ir putų, kaip kai kur sako?

Reikia. Ir dar daugiau reikia, nei atrodo. Aš anksčiau galvodavau, kad žmonės per daug išleidžia pakuotėms, bet supratau – putų sluoksnis yra tas draudimas, kurio dažnai neturite. Kai stabteli mikriukas staigiai, o kitas vairuotojas įsibrovė į eilę – viskas viduje slenka. Būna, kad net per daug supakuotas daiktas išgyvena tūkstantį mylių, o blogai supakuotas – užlūža per pirmus du šimtus kilometrų. Taip, kartono krūva atrodo kvailai, kol nereikia verkti prie gauto krovinio.

Kodėl kartais atvykstate paimti siuntinio ir atsisakote iškart vežti?

Čia būna du variantai. Pirmas – siuntinys netilps, nes aprašymas neatitiko realybės. Antras – pakuotė tokia netvarkinga, kad net nenoriu to laikyti savo mašinoje. Buvo situacija, kai moteris norėjo siųsti krūvą porcelianinių lėkščių, suvyniotų į laikraščius. Aš pasakiau – ne, negaliu. Ne todėl, kad nėra vietos, o todėl, kad po dviejų dienų bus šukes, o aš girdėsiu kaltinimus. Kai kurios įmonės, žinokite, paima bet ką, o paskui praplauna rankas. Aš ne toks.

Ką reiškia, kai sakote „saugus pervežimas“ – ar draudimas dengia viską?

Saugus pervežimas reiškia, kad aš nevežu siuntinių ant stogo, neužkrajuoju ant variklio dangčio ir nepametu raktų pakeliui. O draudimas – čia subtilus klausimas. Krovinių draudimas egzistuoja, bet jis dažnai turi sąlygą: jei siuntinys nepakuotas pagal kriterijus, draudimas nemokės. Aš turiu pagrindinį draudimą iki tam tikros sumos. Jei vežate vertingesnius daiktus, derinkite papildomą draudimą atskirai. Neturiu magiško šarvo visam mikroautobusui, atleiskite.

Muitai po Brexit ir kiti biurokratiniai darykai

Ar dabar dar reikia muitinės deklaracijos siunčiant į Angliją?

Taip, reikia. Po Brexit viskas pasikeitė. ES ir JK – jau ne viena erdvė, tad kiekvienas siuntinys turi lydraštį, faktūrą ar bent jau sąrašą su vertėmis. Aš neapsikratau muitinės tarpininku – tai atskira profesija. Bet padedu paruošti pagrindinius dokumentus. Jeigu siunčiate asmeninius daiktus, reikia C3 formos. Na, o jei komercinį krovinį – CMR sąrašas ir sąskaitos faktūros yra privalomi. Čia jau sritis, kurioje 100 proc. nesu ekspertas, nes taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius, bet šitą žinau tikrai.

Ką reiškia EORI numeris ir ar jis man būtinas?

EORI numeris reikalingas juridiniams asmenims ir nuolat prekiaujantiems. Jei siunčiate asmeninę siuntinį artimajam – jums jo nereikia. Bet jei esate individuali įmonė ar užsiimate el. prekyba – be jo neprašvęsit. Aš pats turiu JK ir ES EORI, nes kitaip negalėčiau vykdyti siuntinių pervežimo iš Anglijos paslaugų. Pildyti formą nėra sudėtinga, tik reikia kantrybės. HM Revenue and Customs puslapis kartais stringa, tai aš pildydavau rytais, nes vakarais serveriai lūžta kaip seni keliai.

Ar galiu siųsti maisto produktus – sūrius, dešras – iš Lietuvos?

Maistas – čia liūdnas pokalbis. Oficialiai draudžiama siųsti pieno produktus, mėsą ir kiaušinius. Kartais žmonės įmeta sūrio gabalą į dėžę asmeninių daiktų – retkarčiais sėkmingai praeina, bet kartais ir ne. Buvo toks atvejis, kai klientė slėpė šaltai rūkytą dešrą tarp drabužių. Muitinės šuo išskyrė iškart. Teko mokėti baudą ir supakuoti iš naujo. Aš asmeniškai nerekomenduoju rizikuoti, nes dabar taisyklės griežtesnės nei bet kada anksčiau. Nepriskirikit manęs.

Kas atsitinka, jei muitinė sulaiko siuntinį dėl dokumentų trūkumo?

Tada jūs gaunate laišką arba skambutį. Turite pateikti trūkstamus popierius. Aš niekaip negaliu to padaryti už jus – turiu vairuotojo teises, o ne teisės aktų magiją. Kiek man žinoma, įprastas sulaikymas trunka 3–7 darbo dienas, bet buvo ir trumpiau. Blogiausias scenarijus – jeigu siunčiate draudžiamus daiktus. Tada siuntinį gali konfiskuoti. Buvęs klientas siuntė CBD aliejų – manė, kad legalu. Anglijos muitinė sureagavo kategoriškai. Tą siuntinį pamatęs nebebuvau.

Ar Šiaurės Airija skaitosi taip pat, kaip Anglija, dėl muitų taisyklių?

Čia aš turiu prisipažinti – nesu visiškai tikras, kaip ten yra su Šiaurės Airijos protokolu šiuo metu. Žinau, kad Belfastas kartais elgiasi kaip ES teritorija dėl prekių, o kartais – kaip JK. Jei siuntinys keliauja į Belfastą, aš visada patariu pasitikrinti su gavėju, ar jis jau turi EORI, ar ne, nes protokolai keitėsi ir gali keistis ir toliau. Aš pats vengiu tų maršrutų, nes nenoriu neišmanymo pripažinti dar kartą. Kažkas pasakys, kad tai mano darbo dalis, bet aš verčiau būnu atviras: šitas niuansas man ne iki galo aiškus.

Kai transportas stringa – ką tada daryti?

Ar buvote atvejų, kai mikroautobusas sugedo kelyje ir siuntiniai vėlavo?

O taip, būna. Prieš porą metų važiavau M1 greitkeliu pro Lesterį, kai staiga dingo aukšta pavara. Teko nusileisti į servisą, o klientai gavo žinutę: „Mašina kaput, siuntiniai saugūs, bet terminas vėluos dviem dienomis“. Vieni suprato, kiti pyko. Aš pats buvau piktas, nes sugadintas mikroautobusas kainuoja daugiau nei prarastas pelnas. Bet tokia realybė – technika yra technika. Turiu antrą pagalbinį mikriuką, bet jis ne visada laisvas tą pačią akimirką kaip reikia.

Kas būna, jei nurodau neteisingą gavėjo adresą Londone?

Londone neteisingas pašto kodas – tai katastrofa. Aš kartą pagal seną kliento nurodymą atvežiau dėžes į Barkingą, o reikėjo kaimyniniam Barkinge. Skirtumas viena raidė, o pamečiau beveik valandą ir degalų. Jei klientas pats suklydo, aš dar kartą galiu paimti ir pavedžioti, bet papildomai. Jei gavėjas neatsiliepia ir adresas klaidingas, siuntinys grįžta į Lietuvą per papildomą savaitę. Daugiausiai tokių bėdų kyla dėl to, kad žmonės nenukopijuoja adreso, o tik surašo iš atminties. Nerašykite iš atminties.

Ar tikrai visada pristatote iki durų, ar reikia kur nors ateiti pasiimti?

Stengiuosi, bet būna kitaip. Londone daug butų trečiame aukšte be lifto – aš nebūsiu kilnojamasis krovėjas, galite ir dvidešimt kilogramų pats nunešti. O jei namas su apsauga ir nepraleidžia mikriuko į kiemą – telieka susitikti gatvėje. Aiškino vienas klientas, kad jis mokėjo už „durų pristatymą“ ir grasino blogu atsiliepimu. Pasakiau atvirai – durų pristatymas reiškia, kad atvežu ne į sandėlį Harwich uoste, o į jūsų rajoną. Laiptai – tai jūsų darbas, jei nėra keltuvo arba rampų.

Kaip elgtis, jei siuntinys atvyko pažeistas – kieno tai kaltė?

Pirmiausia – nuotraukos dar prieš išpakuojant. Be nuotraukos esu bejėgis. Jei matote akivaizdų smūgį ant išorės – galbūt kaltė tenka man arba pervežimo etape. Bet jei viduje sugriuvęs stiklas, nors dėžė sveika, – 99 proc., kad blogas pakavimas. Turėjau bylą, kai žmogus supakavo rankinį kompiuterį į bulvių maišą. Maišą! Ir paskui pyko, kad aš blogai važiavau. Aš važiavau kaip visada – saugiai ir smūgių nebuvo. Tokiais atvejais pasakykite tiesiai: jei norite garantijų – apdrauskite tinkamai ir pakuokite pagal taisykles.

Ar yra buvę, kad klientas neišėjo į gatvę atsiimti, nors buvo sutarta vieta?

Aha, būna, ir ne kartą. Kartais žmonės užsimiršta, kartais – piknaudžiauja ir nori, kad aš valandą stovėčiau prie bordiūro. Turiu maršrutą – jei vėluoju dešimt minučių, kitame taške kažkas jau nerimauja. Taigi laiko langas yra laiko langas. Aš paskambinu, pasiunčiu žinutę. Jei per penkiolika minučių nesulaukiu atsako, važiuoju toliau. Keliu klausimą: ar tikrai taip sunku išeiti į tinkamą vietą, kai žinote, kad transportas iš Lietuvos kainavo ne tris eurus? Neuniversalūs kaltinimai manęs nevokia.

Ar galima pakeisti pristatymo datą, jei man staigiai iškilo reikalai?

Taip, bet tik jei aš dar nepakeliui. Jeigu jau išvažiavau iš Lietuvos arba iš Londono, tada sunku. Perplanuoti maršrutą Anglijos viduryje – tai ne Google Maps pabletis, tai realios kelionės valandos ir degalų sąnaudos. Jei keitimas įmanomas, padarysiu. Jei ne – derinsim kitą savaitę. Svarbiausia nepalikti to paskutinei minutei. Kartą klientas atšaukė likus dviem valandoms. Na, aš jam pasiūliau palikti dėžę kaimynui, nes atgal važiuoti dėl vieno maišo neapsimokėjo nei finansiškai, nei laiko atžvilgiu.

Siuntinių pervežimas mikroautobusais Anglijoje – tai ne raketų mokslas, bet reikalauja dėmesio detalėms. Jei supakuosite atsakingai, pasirūpinsite dokumentais ir pasirinksite patikimą vežėją, viskas praeis sklandžiai. Na, o jei bandysite sutaupyti ant pakavimo arba nurodysite blogą pašto kodą – tada teks palaukti arba mokėti dvigubai. Aš asmeniškai visada sakau – geriau pamokyti iš anksto, nei aiškinti po to, kodėl dėžė atvažiavo skylėta. Sėkmingų jums siuntų!